Dudhsagaro kriokliai. Goa, Indija

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, www.voruta.lt

Indijos istorija, tradicijomis, papročiais domiuosi jau ne vienerius metus, tačiau aplankyti šią šalį išdrįsau tik šiemet. Tiesą sakant, sunkiausia buvo išsirinkti į kokią šio didžiulio ir itin kontrastingo krašto vietovę vykti.

Galvoje kirbėjo įvairių vietų pavadinimai: šalies simboliu laikomas XVII amžiuje Indijos imperatoriaus Džahan šacho (1592–1666) mylimai žmonai pastatydintas įstabaus grožio mauzoliejus Tadž Mahalis, netoli Džaipuro miesto esanti hinduistinė tvirtovė – Ambero fortas, prie Gango upės įsikūręs hinduistų ir budistų piligrimų centras – Varanasio miestas, istorinėje Hampio gyvenvietėje stūksanti VII amžiuje pastatyta Virupakšos šventykla, į kurią plūsta norintys pagerbti hinduizmo dievą Šivą, auksiniu dykumų miestu vadinamas Džaisalmeras ir daugybė kitų. Apsispręsti padėjo studijų laikų draugė, kurios dukra jau kelerius metus gyvena Indijos vakaruose, prie pat Arabijos jūros įsikūrusioje nedidelėje Goa valstijoje. Bičiulės paklausta, ar norėčiau Indijoje surasti Portugaliją, nedvejodama atsakiau teigiamai. Taigi Lietuvoje vis dar krentant sniegui, išsiruošiau į Indiją.

Po ilgiau nei aštuonias valandas trukusio skrydžio pasiekiau Delį, iš čia vykau į Rytų Roma (kartais ir perlu) vadinamą, Konkano pajūrio žemumos dalį ir Vakarų Ghatų šlaitus užimančią mažiausią Indijos valstiją Goa. Šis nedidelis Indijos regionas laikomas vienu svarbiausių šalyje, nes pritraukia daugiausia turistų. Dėl įspūdingų paplūdimių ir neapsakomai gražios gamtos Goa yra tikras Indijos turizmo lopšys. Beje, šį svajonių kampelį pasaulio keliautojams atvėrė hipiai, kurie pavilioti indų kultūros ir švelnaus subekvatorinio musoninio klimato, nuo 1970-ųjų pradėjo lankytis šiame krašte. Vadinamasis „hipių kelias“ paprastai prasidėdavo Vakarų Europoje – Londone, Paryžiuje, Vakarų Berlyne ir kituose didžiuosiuose miestuose. Populiariausias maršrutas vedė tiesiai į Irano sostinę Teheraną, tačiau dalis keliautojų rinkosi ilgesnį pietinį kelią ir Teheraną pasiekdavo darydami lankstą per Siriją, Jordaniją ir Iraką.

Iš Teherano „hipių kelias“ vedė į Afganistaną, per šios šalies miestus Heratą, Kandaharą ir Kabulą. Tada hipiai kirsdavo tarp Afganistano ir Pakistano besitęsiančią Chaibero kalnų perėją ir toliau keliavo per Pakistano miestus – Pešavarą ir Lahorę. Pasiekę Indiją, vieni keliautojai pasukdavo į pietus, link Goa ar Šri Lankos, o kiti – link pietryčių Azijos, Dakos ar Bangkoko. Į Rytus keliauta dėl įvairių priežasčių. Kai kurie norėjo bent trumpam pabėgti nuo Vakarų visuomenės, kurioje augo ir kuri jiems atrodė per griežta ir per materialistiška. Tokie žmonės rinkosi „hipių kelią“ dėl to, kad, neišleidžiant daug pinigų, buvo galima itin toli nukeliauti ir daug ką pamatyti. Kiti norėjo pažinti pasaulį ir jo gyventojus ne kaip turistai, bet kaip vietiniai. Kitaip tariant, jiems patikdavo susitikti su vietos gyventojais, valgyti vietinį maistą ir gyventi paprastuose būstuose. Na, o dar kiti ieškojo išskirtinio dvasinio nušvitimo ir dvasinių patirčių, o rytiniai kraštai, į kuriuos jie keliavo, kaip tik tai ir galėjo pasiūlyti. Daugeliui hipių Indija ir Rytai atrodė kaip magiška, dvasinga žemė.

Nepaisant to, kad Goa yra mažiausia Indijos valstija, savo turtinga istorija nenusileidžia net didžiausioms ir seniausioms šalims ir todėl neretai vadinama Rytų Roma. Iki XVI amžiaus Goa teritorija priklausė įvairioms Indijoms valstybėms. 1510 metais ją užėmė portugalai. Jie Goa teritorijoje pasirodė dar 1497–1499 metais, kai portugalų jūrininkas ir keliautojas Vaskas da Gama (1469–1524) atrado iš Europos į Indiją vedusį jūrų kelią. Išvykęs iš Lisabonos ir apiplaukęs Gerosios Vilties kyšulį, Vaskas da Gama keliavo pro europiečiams nežinomą Afrikos pietrytinę pakrantę – Natalį (dabartinį Mozambiką) į Indijos miestą Kalikatą (dabartinis uostamiestis Kožikodė). Tuo metu jam nepavyko užmegzti diplomatinių ir prekybos ryšių su Kalikato pirkliais. Vaskui da Gamai išvykus, jo įkurta faktorija buvo sunaikinta, todėl 1502–1503 metais jis vėl atvyko į Indiją su dvidešimties laivų armada. Pakeliui (Sofalos įlankoje prie Zambezės žiočių) įrengė fortus, užėmė arabų uostą Kilvą (dabartinės Tanzanijos teritorijoje), sumušė Kalikato flotilę, sugriovė miestą ir, pastatęs tvirtovę, įkūrė pirmąją Portugalijos koloniją Indijoje. 1524 metais Vaskas da Gama trečią kartą išvyko į Indiją ir buvo paskirtas Portugalijos valdų Indijoje vicekaraliumi. Jūrų kelio iš Europos į Indiją atradimas praplėtė portugalų prekybines galimybes, įtakojo jų kolonijinę sėkmę ir buvo vienas svarbiausių geografinių atradimų istorijoje. Vasko da Gamos vardu buvo pavadintas Goa valstijoje įsikūręs miestas.

Portugalų architektūrinis palikimas šioje mažiausioje Indijos valstijoje yra labai ryškus. Bene geriausiai išsilaikė dar XVII amžiaus pradžioje statytas Aguados fortas. Kadaise šis įtvirtinimas patikimai saugojo Goa nuo priešų ir tarnavo kaip vandens rezervuaras gyventojams. Aguados fortas nuo Goa centro Panadži nutolęs maždaug aštuoniolika kilometrų, šalia teka Mandavi upė.

Portugališką palikimą išsaugojo net ir patiekalų, ypač saldumynų, receptai. Vienas iš populiariausių Goa gardėsių – desertų karaliene vadinama bebinka. Tai – indoportugalų virtuvės pyragas, sudarytas iš septynių, o kartais net iš šešiolikos sluoksnių. Šiam gardėsiui reikia tik keturių pagrindinių ingredientų (kokosų pieno, kiaušinių trynių, cukraus, miltų) ir šiek tiek muskuso riešuto. Visgi dėl ypatingo gaminimo proceso net ir patyrusiems kulinarams tenka plušėti ne mažiau kaip keturias valandas. Vietiniai pasakoja, kad bebinkos receptą sukūrė Goa stovinčiame Santa Monikos vienuolyne gyvenusi vienuolė. Iš pradžių šis pyragas turėjo septynis sluoksnius, kurie simbolizavo septynias kalvas, ant kurių pastatyta Goa, o taip pat ir Lisabona. Tačiau kunigas, paragavęs vienuolės iškepto pyrago, burbtelėjo, kad jis per plonas, tad vėliau bebinkos sluoksnių padaugėjo.

Svetingoje Goa galima paragauti ne tik portugališkų saldumynų, bet ir patiekalų, pagamintų iš ryklio, tuno, skumbrės, ryžių, kokosų ir gurkštelėti čia populiaraus alkoholinio gėrimo feni, ruošiamo iš fermentuotų anakardžio ir kokoso riešutų.

Kai portugalai pirmą kartą išsilaipino Goa pakrantėse, jie į šią žemę atsivežė ir savo aromatingiausius prieskonius. Įsigyti portugališkų prieskonių į Goa ėmė plūsti prancūzų, olandų ir britų pirkliai. Pamažu atsirado didžiulės prieskonių plantacijos, išlikusios iki pat šių dienų. Antai Sahakari plantacija (dar žinoma kaip „Penkių prieskonių“) užima apie penkiasdešimties hektarų plotą. Čia auginami gvazdikėliai, kardamono krūmai, muskato riešutai, kalendros, imbierai, papajos, ananasai, gvajavos, saldūs ir rūgštūs laimai, įvairiausių rūšių pipirai. Tai – vienintelė plantacija visoje Goa provincijoje ir viena iš nedaugelio Indijoje, kur auga rinkoje itin brangi vanilė, žydinti tik kartą per septynerius metus, o vaisius nokinanti net devynerius mėnesius. Apskritai apsilankius Goa prieskonių plantacijose, supratimas apie prieskonius, kuriuos indai naudoja visai kitaip nei mes esame įpratę, iš esmės pasikeičia.

Goa regionas išsiskiria ne tik portugališka architektūra ar kulinarija, bet ir kvapą gniaužiančiais kriokliais. Vieni iš įspūdingiausių – Dudhsagaro kriokliai. Jie ribojasi su Karnatakos valstija ir yra aukščiausi ir gražiausi visoje Indijoje. Iš trijų šimtų metrų aukščio krentantis vanduo primena putojančią pieno jūrą, kuri šniokšdama leidžiasi žemyn. Iš čia kilęs ir krioklių pavadinimas – „dudhsagar“ reiškia pieno jūrą. Laukinės gamtos draustinyje Bhagvan Mahavir esantys kriokliai gražiausiai atrodo po lietaus sezono, maždaug nuo spalio iki balandžio mėnesių, mat kaip tik tuo laiku jie atgyja, o šalia esantys Vakarų Ghatų kalnų miškai gausiai sužaliuoja. Norint iš arti pamatyti krioklius, reikia atvykti į Kolemo miestelį, iš kur apytikriai per keturias valandas, besigrožint atogrąžų augalais ir laukinėmis beždžionėmis, galima užkopti į kalną ir stebėti sniego baltumo upeliais krentantį vandenį.

Ne mažiau žavi ir šiauriniame Goa regione šniokščiantis Arvalemo krioklys. Krioklio vanduo krenta iš maždaug penkiasdešimties metrų aukščio, o krioklio apačioje tyvuliuoja nuostabaus kraštovaizdžio apsuptas ežeras. Netoli ežero esantys akmeniniai laiptai veda į šventyklą, kurioje vyksta induistų laidotuvių ritualai. Taip pat galima aplankyti ir Arvalemo urvus, kuriuos dar V–VI amžiuje ieškodami nakvynės išskobė budistų klajokliai. Ant urvų sienų yra išlikę sanskrito užrašai, kuriems daugiau nei aštuoni šimtai metų.

Goa turistus traukia ir savo neprilygstamais paplūdimiais, kurių priskaičiuojama daugiau nei penkiasdešimt. Iš šimto dvidešimt penkis kilometrus besidriekiančio Goa pakrantės ruožo net aštuoniasdešimt tris kilometrus užima baltutėlio smėlio paplūdimiai. Juose sau patinkančią vietą gali rasti kiekvienas – ir tas, kuris mėgsta ramybę, vienatvę, meditaciją, ir tas, kuriam patinka linksma muzika, šokiai, draugijos.

Žinoma, per keletą dienų visų Goa provincijoje esančių įdomybių aplankyti neįmanoma, tad kitam kartui liko ne tik išvyka į legendinį dar XVI amžiuje pradėtą statyti Hampio miestą (jis nuo 1986 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą), bet ir kelionė į Gerojo Jėzaus bažnyčią, visame pasaulyje garsėjančią joje laikomais šventuoju paskelbto misionieriaus Pranciško Ksavero (tikr. Francisco de Jaso y Azpilicueta; 1506–1552) palaikais. Įdomu tai, kad jie yra ypač gerai išsilaikę, nors nuo Pranciškaus Ksavero mirties praėjo beveik penki šimtai metų. Šis stebuklas kasmet pritraukia tūkstančius lankytojų. Gimęs Ispanijoje, Pranciškus Ksaveras išgarsėjo savo krikščioniškomis misijomis Azijoje, o ypač Indijoje ir yra laikomas šios šalies apaštalu. 1542 metais jis atvyko į Goa ir čia slaugė ligonius, apaštalavo tarp portugalų, mokė tikėjimo Indijos gyventojus, ypač vaikus ir vergus. Jėzuitų ordino įkūrėjui Ignacui Lojolai (1491–1556) įsteigus visos Azijos jėzuitų provinciją su centru Goa, Pranciškus Ksaveras buvo paskirtas provincijolu.

Be turtingą istoriją liudijančių Goa pastatų, dar liko nepažinti ištisus metus čia vykstantys vaidinimai, šokiai, įvairios šventės. Atskirą straipsnį derėtų skirti Goa regione gyvenančių žmonių aprangai, jų tradiciniams kostiumams ir papuošalams. Visa tai, neabejotinai, suguls į dar ne vieną, kaip ir pati Goa spalvingą pasakojimą.

Jurgos Žąsinaitės Gedminienės nuotraukos