Meilės laiptai Gardine. Autorės nuotraukos

Jurgita ŽĄSINAITĖ-GEDMINIENĖ, Gardinas, Baltarusija, www.voruta.lt

Vytauto Didžiojo, Stepono Batoro, seimų miestu vadinamas Gardinas pastaruoju metu sulaukia vis daugiau keliautojų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų istoriją mylinčių ir norinčių ją nuodugniau pažinti Europos kraštų. Paskata aplankyti Baltarusijai priklausantį miestą-muziejų, matyt, nėra sietina vien tik su beviziu įvažiavimu ‒ egzistuoja ir kitos, svaresnės priežastys, dėl kurių turistai renkasi šlovingą praeitį menantį karalių miestą.

Įvairios kelionių agentūros, organizuojančios vienos ar kelių dienų išvykas į Gardiną, dažniausiai siūlo apžiūrėti Senąją ir Naująją Gardino pilis, Šv. Pranciškaus Ksavero katedrą, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, Kijevo Rusios kunigaikščių laikus menančią Šv. Boriso ir Glebo (Koložos) cerkvę, Didžiąją (Choralinę) sinagogą, Antano Tyzenhauzo aikštę, Žano Emanuelio Žilibero parką, mėgstantys vandens pramogas gali pasukti Augustavo kanalo pusėn. Pirmąsyk vykstantiems į Baltarusijos atgimimo sostine tituluojamą Gardiną aplankyti rekomenduojamas vietas išties svarbu, tačiau senasis, keliaveidis, pilnas nelengvai pastebimų perrašymų Gardinas atsiveria ne reprezentacinėse vietose ‒ jis regimas rekonstruojamuose gatvėse, aikštėse, apleistuose miesto pakraščiuose. Tokiam miesto „skaitymui“, jo erdvei analizuoti itin parankus palimpsesto (t.y. pergamento arba papiruso, ant kurio, nuskutus ankstesnius įrašus, rašyta antrą kartą; pirminis tekstas buvo naikinamas ne tik dėl siekio juo atsikratyti, bet dažnai norint dar sykį panaudoti brangią pergamento medžiagą) vaizdinys.

Šv. Ksavero Pranciškaus katedra

Iš esmės kiekvienas miestas gali būti skaitomas kaip palimpsestas. Miesto aplinka yra pagrindinė arena, kur skirtingų tautinių, konfesinių, socialinių, politinių grupių atstovai palieka savo veiklos ir požiūrių giliau ar sekliau įmintą pėdsaką. Keisdami miesto erdvę, kiekvieno šimtmečio ar net dešimtmečio įspaudai ilgainiui prilygsta daugybei persidengiančių tekstų, kuriuos skaitantys perrašo, modifikuoja ar tiesiog ištrina. Atradus vienus įrašus, ima ryškėti užuominos, nuorodos į kitus, dar ankstesniais amžiais paliktus liudijimus. Tad vienas architektūrinis elementas, “kalbėdamas” apie savo epochos materialinę ir dvasinę kultūrą, nurodo prieigas prie kitų kultūrų paliktų pėdsakų. Toks akmeninių istorijos lapų skaitymas iš esmės yra tapatus seno pergamento inskripcijų analizei, skirtai retušuoti tai, kas buvo išskusta, nuplauta, kas paliko bespalvius, tačiau iš po vėlesnių užrašų regimus įbrėžimus. Šiam skaitymui ne tiek svarbios tikslios istorinės datos, kiek gebėjimas išvysti visą miesto veidą su visais jo patraukliais ir nepatraukliais bruožais, raukšlėmis bei randais.

Pilies gatvės aprašas

Aiškiausiai istorinę Gardino „veido“ kaitą fiksuoja lentelės, nurodančios dabartinius ir buvusius gatvių pavadinimus. Štai po Pilies gatvės užrašu, pažymėtu senuoju Gardino miesto herbu (jame pavaizduotas Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, elnias, tarpuragyje nešantis auksinį kryžių), pateikiami per amžius kitę šios gatvės pavadinimai: XVI-XVII a. ji buvo vadinama Žydų gatve, vedančia nuo Turgaus iki Pilies; XVIII a. ‒ Didžiąja Pilies ir Pilies gatve (einančia nuo Pilies iki Turgaus). Ne vieną metamorfozę patyrė ir kita centrinė Gardino gatvė ‒ Karlo Markso. XVIII a. ji buvo vadinama Šv. Brigitos gatve, vėliau pervadinta į Pirklių gatvę, Lenkijos laikais vėl grąžintas Šv. Brigitos pavadinimas, o nuo 1939 m. žinoma kaip Karlo Markso gatvė.

Įdomi pagrindinės gatvės prie dominikonų vienuolyno pervadinimų istorija. Rusijos imperijos laikotarpiu (nuo 1801 m. Gardinas buvo gubernijos centras Rusijos imperijos Šiaurės vakarų srityje) Dominikonų gatvė tapo į stačiatikių katedrą vedančia Katedros (Sobornaja) gatve. Priklausomybės Lenkijos nacionalinei valstybei laikotarpiu (1920-1939) vėl buvo grąžintas Dominikonų pavadinimas. O 1939 m. Gardiną užėmus Raudonajai armijai, ta pati gatvė tapo Tarybų gatve. Taip ji vadinasi ir iki šių dienų. Tiesa, baigiantis XX a., būta pastangų grąžinti senąjį Dominikonų gatvės pavadinimą, tačiau rodytos iniciatyvos nebuvo įgyvendintos.

Dera pastebėti, kad kai kurie asmenvardžiai pervadinant ar naujai pavadinant Gardino gatves, neprigijo. Tik nedaugelis tiko įvairioms valdžioms ir santvarkoms. Vienas iš tokių ‒ iškilios lenkų rašytojos Elizos Ožeškovos (1841-1910), iki pat mirties gyvenusios ir kūrusios Gardine (čia pasirodė žymiausia jos apysaka „Prie Nemuno“, kiek vėliau „Chamas“, novelių rinkiniai). Pasak vokiečių istoriko, miesto antropologo Felixo Ackermanno, kurį laiką gyvenusio ir tyrusio Gardino miesto erdvę kaip tam tikrą referencijų sistemą, E. Ožeškovos „integruojanti figūra tiko tiek lenkiškajam, tiek tarybiniam, o dabar ir baltarusių miestui. Pagrindas tam ‒ realistiškai parašyti jos kūriniai, kuriuose romanų, apsakymų ir laiškų forma pateikiama daugybė gyvenimo Gardine XIX a. pabaigoje aprašymų.“[1] Kita vertus, E. Ožeškova ne tik pasisakė už lenkų kultūros ir kalbos išsaugojimą rusifikuotame mieste, bet ir stengėsi savo publicistika pritarti Gardino žydų emancipacijai. Be to, nors ir kilusiai iš bajorų šeimos, E. Ožeškovai nebuvo svetimas baltarusių valstiečių pasaulis. Aprašydama kaimo bajorijos likimą, ji palietė ir valstiečių tikrovės aspektus.

Tad būtent pagarba ir meilė rašytojai įtakojo tai, jog dar Antrosios Lenkijos Respublikos laikais atsiradusi jos vardu pavadinta gatvė išliko iki šių dienų.

Gardino gyventojams ir miesto svečiams rodoma informacija apie istorinę gatvių pavadinimų kaitą neabejotinai prisideda prie miesto kultūrinės atminties gaivinimo. Šį procesą įtakoja ir centrinėse miesto gatvėse stovintys informaciniai stendai. Vienas iš jų yra Pilies gatvėje. Seno miesto fotografijomis iliustruotas aprašas informuoja apie Pilies gatvėje esančius (ir buvusius) svarbius statinius. Pristatomi XVIII a. antroje pusėje klasicizmo stiliumi įrengti Chreptavičių rūmai. XVIII a. pabaigoje rūmai priklausė paskutiniajam LDK kancleriui Joachimui Liutaurui Chreptavičiui (1729-1812), vėliau ‒ Tyzenhauzams, Mušnickiams, Lechnickiams. Į Pilies gatvę išeinantis pagrindinis klasicistinis fasadas beveik nepakitęs nuo XVIII a. pabaigos. Fasadą skaido keturi dorėninio orderio piliastrai, frizas su lipdytomis metopomis karinės atributikos motyvais. Pagrindinis fasado dekoratyvinis akcentas ‒ virš įvažiuojamųjų vartų kabantis senasis Gardino herbas (su Šv. Huberto elniu). Šiuo metu rūmuose įsikūręs Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus.

A.Tyzenhauzo aikštė

Toje pačioje Pilies gatvėje yra ir pats seniausias mieste gyvenamasis namas, dar XVII a. priklausęs didikams Masalskiams. Kol XX a. antroje pusėje Pilies gatvė, kaip ir kitos miesto centre esančios gatvės ar Rotušės aikštė, nebuvo sovietų išgriauta, Masalskių namas stovėjo greta senosios parapinės, vadinamos Vytautine, bažnyčios. U plano su įvažiuojamaisiais vartais fasado centre pastatas primena, kad kadaise tai buvusi tipinė barokinė didikų miesto rezidencija.

Atminties lenta, žyminti I -ojo Gardino geto vietą

Eidami Pilies gatve, išvysime ir kraupų Gardino žydų likimą liudijančią atminimo lentą. Toje vietoje Antrojo pasaulinio karo metais buvo įsteigtas žydų getas. Mažesniame nei pusė kvadratinio kilometro plote gyveno apie 15 tūkstančių žydų tautybės žmonių. Daugumos Gardino žydų gyvenimai nutrūko koncentracijos stovyklose. Svarbu paminėti, jog Gardino žydai ‒ tai pirmosios žydų bendruomenės LDK. Gardine žydų bendruomenės kūrėsi jau XIV a. pabaigoje[2], po to, kai 1389 m. Vytautas Didysis jiems suteikė privilegiją. Tai – viena iš pirmųjų LDK privilegijų žydams, metais anksčiau tokią privilegiją Vytautas Didysis suteikė Brastos žydams. Abi privilegijos buvo lokalios, t. y. teikiamos konkrečiame mieste įsikūrusiems žydams. Gardino privilegijoje išskirtos dvi straipsnių grupės: pirmoji leidžia laisvai išpažinti judaizmą, atlikti apeigas bei laikytis papročių, ji taip pat deklaruoja žydų apsaugą nuo nepageidaujamo krikščionių kišimosi ir smurto; antroje apibrėžiami žydų ir krikščioniškos LDK visuomenės tarpusavio santykiai. Be kita ko, Vytauto Didžiojo privilegija, kaip kiekvieno žydo teisę, įtvirtino tuos dalykus, kurie buvo neįprasti krikščioniškoje aplinkoje: leidimą statytis ir išlaikyti sinagogas, duoti priesaiką prie jos durų, įsirengti atskiras kapines, laidoti pagal savo apeigas, taip pat buvo įteisintas draudimas niekinti sinagogas ir kapines bei trukdyti žydus verslo reikalais Šabo dieną.

          Aptariant Gardino žydų gyvenimą, svarbu prisiminti ir tai, jog XX a. pradžioje Gardine buvo 44 sinagogos ir maldos namai. Pati įspūdingiausia (tiek savo istorija, tiek moderno stiliaus architektūra ir dydžiu) ‒ Didžioji (Choralinė) sinagoga, stovinti Švč. Trejybės gatvėje.

          Be kasmet atgaivinamų reikšmingos atminties vietų, Gardinas traukia ir savitais meilės simboliais. Jų mieste yra ne vienas. Tai ir vadinamieji Meilės laiptai, vedantys nuo Nemuno krantinės iki pat pilių. Vietiniai pasakoja, kad šiais laiptais yra ne sykį lipusi Rusijos imperatorė Jekaterina II (1729-1796), lydima Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732-1798). Nūdien Meilės laiptai ‒ dažna įsimylėjėlių susitikimų vietą, čia mėgsta įsiamžinti jaunavedžiai, jaunos šeimos.

          Su ATR karaliaus vardu susijusi ir Meilės alėja, XVIII a. antroje pusėje jungusi jo rezidenciją su miesto parku.

Meilės alėja Gardine

Itin daug meilės simbolių ‒ širdies formos arkų, šviestuvų, ant tiltų kabančių spynelių ‒ rasime „Lietuvos botanikos tėvu“ vadinamo Ž. E. Žilibero (1741-1814) parke. 1775 m. Gardine nusprendęs įkurti karališkąją medicinos mokyklą, miesto seniūnas Antanas Tyzenhauzas (1733-1785) pasikviečia joje darbuotis tuo metu jau žinomą medicinos profesorių Ž. E. Žiliberą, Liono medicinos kolegijoje dėsčiusį anatomiją, chirurgiją ir gamtos mokslus (Lione jis buvo įkūręs ir botanikos sodą). 1777 m. profesorius įkuria botanikos sodą ir Gardine. Čia besilankantys svečiai ir kitų šalių mokslininkai Gardino botanikos sodą laikė vienu iš turtingiausių, įdomiausių ir geriausiai sutvarkytų Europoje.

Ž.E. Žilibero parkas

Gardine „reziduoja“ ir gerieji vaiduokliai. Dar 1772 m. A. Tyzenhauzo įkurtame teatre (dab. Lėlių teatras) vėlyvais vakarais išbunda XIX a. pabaigoje vienoje iš grimerinių dėl nelaimingos meilės pasikorusio jauno aktoriaus vaiduoklis. Lėlių teatro darbuotojai pasakoja, kad jis nėra įkyrus ar piktas ‒ švelniai paglosto galvą ar rankas, uždaro skersvėjų atplėštus langus, praviras duris, vaidmenų išvargintiems aktoriams savo monotonišku šiušenimu padeda trumpam numigti…

Gardino apylinkėse esanti Velnio pelkė ir Velnio ežeras

Gardino apylinkėse, netoli Pariečės, dryksta dar seniūno A. Tyzenhauzo laikais gąsdinusi Velnio pelkė ir Velnio ežeras. Čiabuviai tvirtina, kad pelkė „praryja“ kiekvieną, mėginantį ją pereiti ir pasiekti ežerą. Na, o pačiam Velnio ežere vanduo lyg degutas juodas, ir neplauko nė viena žuvis.

Štai tokios paslaptys, istorijos, legendos šmaižo po šiandieninį Gardiną. Ne visas jas galima įminti, paaiškinti, ne kiekvieną senojo Gardino randą įmanu atpažinti, įvardinti tikslią jo atsiradimo datą. Bet kaip tik tuo šis miestas ir įdomus, žadinantis smalsumą ir norą jo paslaptingą tekstą vėl ir vėl skaityti.

[1] Felix Ackermann, Palimpsest Grodno. Nationalisierung, Nivellierung und Sowjetisierung einer mitteleuropäisschen Stadt 1919-1991, Warschau: Deutsches Historisches Institut Warschau, 2011, p. 56.

[2] Istoriografijoje žinoma ir kita žydų įsikūrimo LDK data. Tai – laikas, kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas (1316-1341) parašė ir išsiuntė Vakarų Europos miestams laiškus (1323), kvietusius į Lietuvą atvykti pirklius ir amatininkus bei laidavusius tikėjimo laisvę. Esą, žydai atsiliepė į Gedimino kvietimą ir kaip tik tuo metu (apytikriai XIV a. viduryje) ėmė kurtis LDK žemėse.