Jurgita Žąsinaitė–Gedminienė, www.voruta.lt

Apie Rūsčio Kamuntavičiaus mokslo monografiją Gudijos istorija. Baltarusijos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2021

„Kodėl iki šiol neparašėme Gudijos istorijos?“ – tokiu įvadiniu klausimu prasideda neseniai pasirodžiusi Rūsčio Kamuntavičiaus mokslo monografija Gudijos istorija. Šis esminis klausimas pagrindžia mokslinio tyrimo svarbą, jo atsiradimo priežastis, net pasirinktą metodologiją: lyginti ir suprasti. Išties, veikiausiai tik tokį metodą taikant, įmanoma korektiškai parašyti šio svarbaus ir su Lietuva glaudžiai susijusio krašto istoriją. Beje, autorius aiškiai nurodo, kad „ši Gudijos istorija neturi tikslo papasakoti, „kaip iš tikrųjų buvo“, nesiekia būti teisingiausias ir objektyviausias pasakojimas. <…> Šio tyrimo išskirtinumas yra tas, kad nesiekiama įrodyti vieno (lietuvių) ar kito (gudų) pasakojimo teisingumo ar tikslumo. Laikomasi nuomonės, kad Tiesos požiūriu jie abu lygiaverčiai, tik atstovauja skirtingoms kultūrinėms tradicijoms, todėl yra skirtingi ir net prieštarauja vienas kitam“ (p. 21). Suformuluojamas intrigą keliantis tikslas – „papasakoti Gudijos istoriją priešpriešinant lietuvių ir gudų pasakojimus, siekiant suprasti iš tikrųjų konfliktiškus naratyvus“ (p. 21).

Knyga patraukia dėmesį ne tik ryškiu viršeliu, kuriame panaudota Kazimiro Malievičiaus paveikslo „Raudonas kvadratas“ (1915 m.) reprodukcija, bet ir pavadinimu: stambesnio šrifto antraštė Gudijos istorija ir kita, tarsi ją papildanti – Baltarusijos istorija. Išsyk kyla klausimas, kodėl Gudija, juolab, kad anglų kalba pateiktoje santraukoje Gudijai nerandamas angliškas atitikmuo (verčiama Belarus). Išsamiau tokio pavadinimo pasirinkimas paaiškinamas skyriuje „Gudija, Baltarusija, Baltoji Rusia, rusėnai ir kiti pavadinimai“. Remdamasis K. Sirvydo Pirmuoju lietuvių kalbos žodynu (pirmasis leidimas 1620 m.), kuriame žodžio „Baltarusija“ nėra, o vietoj jo vartojami Ruś, Ruthenia, Gudai, R. Kamuntavičius teigia, kad pavadinimas Baltarusija atėjo iš slavų kalbų, o lietuvių kalboje ilgą laiką jo nebuvo. Anot Gudijos istorijos autoriaus: „Su visa dabartinės Gudijos teritorija ir joje gyvenančiais žmonėmis Baltarusijos pavadinimas sąmoningai ir kryptingai pradėtas sieti XIX amžiuje – Rusijos imperijos laikais“ (p. 115). Tad pastanga grįžti prie pavadinimų „Gudija“ ir „gudai“ vartojimo atrodytų gana pagrįsta. Be kita ko, šioje studijoje yra pateikiamas paaiškinimas dėl antraščių Gudijos istorija ir Baltarusijos istorija tam tikro dydžio ir santykio:

Taigi Gudija yra platesnis ir abstraktesnis pavadinimas, o Baltarusija – siauresnis, skirtinas tik rusiškajai ir oficialiai imperinei, sovietinei ir autoritarinei XIX–XXI amžių pusei akcentuoti. Baltarusija – tai ta pati Gudija, tik su rusišku-sovietiniu politiniu, kultūriniu ir ekonominiu prieskoniu (p. 117).

Dar prieš pradedant gilintis į R. Kamuntavičiaus Gudijos istoriją ir užmetus akį į turinį, neįprastas pasirodo šios knygos suskirstymas į tris keistai pavadintas dalis: Balta, Raudona, Balta. Tik šios knygos pabaigoje autorius, nuspėdamas skaitytojo nusistebėjimą ar net tam tikrą suglumimą, pažymi, kad kartais: „Viena metafora ir palyginimas gali būti tikresni už „objektyvių faktų“ pagrindu suformuotą istorijos pasakojimą“ (p. 303). Tad toks, pavadinkime, metaforiškas knygos suskirstymas turi ir tiksliai įvardijamas reikšmes:

Balta spalva šioje knygoje reiškia laisvę, tyrumą, autentiškumą, begalinę įvairovę ir viltį. Šia metafora norima pasakyti, kad Gudijos istorijos pradžia, pirmųjų savarankiškų politinių darinių atsiradimas (Polockas, Turovas ir kitos kunigaikštystės krašto teritorijoje), taip pat Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epocha buvo autentiškas Gudijos atsiradimo ir formavimosi laikotarpis (p. 303).

<…>

Raudona – tai kova už laisvę, svetimųjų primestos įtampos ir transformacijos. Neabejotina, kad visokių įtampų ir konfliktų būta ir LDK laikais, tačiau jų intensyvumas matyti per palyginimą ir kontrastą. Šiuo požiūriu, „raudonasis“ laikotarpis buvo daug prieštaringesnis ir tragiškesnis už „baltąjį“. Jis prasidėjo tuomet, kai Rusija 1795 metais prisijungė paskutinę Gudijos dalį (p. 304).

Suformulavęs tyrimo metodą („lyginti ir suprasti“), R. Kamuntavičius pažymi, kad gudų pasakojimą lygins „su lietuvių, o ne rusų ar lenkų, nes suprasti yra paprasčiau, kai menkiau žinomas fenomenas, interpretacijų visuma ar faktai yra gretinami su geriau žinomais“ (p. 19). Ir iš tiesų net paviršutiniškiau Lietuvos istoriją pažįstantis skaitytojas pritars autoriui, kad ištisus šimtmečius besitęsusi bendra lietuvių ir gudų istorija paliko itin reikšmingų žymių ir vieniems, ir kitiems.

Kalbant apie Lietuvą ir Gudiją, ypač apie Lietuvos plėtimąsi į gudų žemes, tikslinga nurodyti, kaip šį reiškinį interpretuoja skirtingi vertintojai. Gudijos istorijoje pažymima, kad lietuvių pasakojimuose Lietuvos plėtimasis į gudų žemes vertinamas kaip didžiųjų kunigaikščių herojinė veikla. Na, o gudų pasakojimuose „svarbiausias veiksnys yra vietos bajorija ir miestiečiai. Būtent šie pasikviečia karingus lietuvių kunigaikščius kartu su kariuomenėmis atlikti vykdomosios valdžios funkcijos“ (p. 78). Pateikiama reikšminga pastaba, jog: „Šiandieninis gudų istorijos pasakojimas neneigia lietuvių indėlio į LDK kūrimą, tačiau pabrėžia, jog lietuviai veikė kartu su gudais“ (p. 79).

Įtraukiantį pasakojimą apie gudų istoriją savotiškai koncentruoja dažnai tekste pasikartojanti Gudijos idėjos sąvoka. Tai yra savotiškas raktas, padedantis atrakinti itin prieštaringą Gudijos pasaulį, tam tikrą kelių kultūrų mišinį, kurio, anot R. Kamuntavičiaus, analogų nėra niekur kitur žemyne. Iš tiesų „šiandieninė Gudija vis dar sklando tarp dviejų pasaulių, vadina save paribiu, kraštu be identiteto arba „tuteišių“ žeme ir desperatiškai ieško savo pasakotojo, kuris galų gale aprašytų tai, ką daugelis intuityviai nujaučia ir supranta – unikalią Gudijos idėją“ (p. 38). Šią autoriaus ištarą skaitytojui reikėtų įsidėmėti, kadangi tikslesnę apibrėžtį vargu ar pavyks rasti. Tačiau tai lyg ir neprieštarautų pasirinktam tyrimo metodui ir tikslui. Kita vertus, Gudijos idėja yra neatsiejama nuo gudų identiteto, kurio esmė knygoje nusakyta gana metaforiškai – tai „laisva neribota fantazija, formų ir reiškinių įvairovė.“ Tą esmę suprasti „reikia laiko, gebančių tai aprašyti tekstų ir juos skaitančių žmonių.“ Be to, svarbu suvokti, kad „čia nėra kriterijų, nustatytų terminų ir aiškumo“ (p. 313). Būtent pastaroji samprata, jaučiama beveik visuose trijose monografijos dalyse, skaitantįjį šiek tiek trikdo, verčia susikaupti ir atidžiai vertinti pateikiamas įžvalgas, svarstymus ir išvadas. Kitaip tariant, saugo skaitytoją nuo pasyvaus skaitymo, kai kuriuos pastebėjimus verčia užsirašyti ar įsiminti:

Taigi Gudija tikrai nebūtų tai, kas yra, jei ne Lietuva, ir atvirkščiai. Abipusė partnerystė nulėmė šių tautų istoriją, padarė įtaką kiekvienos identitetui ir braižo ateities perspektyvas. Dėl bendros praeities interpretacijų kylantys konfliktai turėtų būti vertinami kaip laikinas nesusipratimas, nes būtent skirtingi požiūrio taškai primena abiejų tautų bendrai kurtos civilizacijos didžiausią turtą – begalinį kultūros gylį ir įvairovę, netikėtai išlikusius, įsišaknijusius ir besiplėtojančios iki šiandienos (p. 317).

Dera pastebėti, kad knyga yra puikiai iliustruota, ir vaizdinis pasakojimas yra toks pat intriguojantis, dėmesį prikaustantis, kaip ir verbalinis. Štai skyriuje „Gudijos žemių vienijimas ir telkimas“ įdėtas gudiškasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis rodo 1377 metų Lietuvą be Žemaitijos. Prie iliustracijos pateikiamas paaiškinimas, kuriame nurodoma, jog: „Gudų nacionalinis naratyvas visuomet stengiasi pabrėžti, kad Žemaitija iki pat XVIII amžiaus pabaigos nebuvo integrali LDK dalis“ (p. 77). O štai prie įspūdingų Vilniaus Valdovų ir Nesvyžiaus Radvilų rūmų nuotraukų pažymėta, kad abu „kompleksai simbolizuoja lietuvių ir gudų pastangas į savo istorinius pasakojimus susigrąžinti Abiejų Tautų Respublikos praeitį“ (p. 158).

Istorikams, kultūrologams, literatams, tiriantiems vienas ar kitas senosios lietuvių kultūros, literatūros apraiškas, kuriose persipina lietuvių ir gudų gyvenimo vingiai, ši Gudijos istorija neabejotinai bus itin naudinga ir paranki. Be to, kaip jau minėta, knyga yra itin įtraukianti ir įdomi, nes pasakojant apie Gudijos istoriją, ypatingas dėmesys skiriamas interpretacijoms ir nuomonėms, o ne pačios praeities analizei. Ir, žinoma, neabejotinai turime sutikti su autoriumi ir pripažinti, kad: „Šiandieninei Lietuvai yra naudinga į LDK orientuota Gudijos istorija, nes sudarydama svarbų tautinio ir valstybinio identiteto dėmenį ji kreipia Gudiją į Vakarus ir tolina nuo Rusijos“ (p. 317).