Книга о вере, Гродно: в типографии Гроденской, 1785 (НББ, ОФХ-12РК28714К).

Jurgita ŽĄSINAITĖ-GEDMINIENĖ, www.voruta.lt

XVIII a. antroje pusėje išskirtinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimų miesto Gardino gyventojų dalį sudarė iš Rusijos dėl religinių persekiojimų ir socialinės priespaudos pabėgę sentikiai. Jų emigracija į LDK žemes prasidėjo dar XVII a. paskutiniais dešimtmečiais, po to, kai patriarchas Nikonas (1605-1685) ir caras Aleksejus Michailovas (1629-1676) Rusijos stačiatikių bažnyčioje įvedė reformą, kuria siekta panaikinti skirtumus bažnytinėse knygose ir apeigose.  Daugelis tikinčiųjų, tarp jų ir dalis hierarchų bei dvasininkų, šiai reformai nepritarė ir pasiliko prie senųjų religinių apeigų bei tradicijų: žegnojimosi dviem pirštais, lenkimosi iki žemės, senųjų ikonų ir tikėjimo knygų pripažinimo. 1667 m. Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sobore Maskvoje senųjų apeigų šalininkai buvo prakeikti ir perduoti pasaulietinės valdžios teismui. Masinės represijos (trėmimai į Sibirą, mirties bausmės) juos vertė prieglobsčio ieškotis kituose kraštuose. LDK žemės sentikiams buvo vienos iš svetingiausių. Čia jie galėjo tikėtis ne tik Katalikų Bažnyčios, karaliaus, vietos bajorų palaikymo, bet ir siūlomos pastogės bei globos. Taip LDK teritorijoje ėmė kurtis svarbūs rusų disidentų religiniai centrai: Vetka (Minsko vaivadija), Gudiškių vienuolynas (dab. Ignalinos raj.), Degučiai (dab. Zarasų raj.). Manoma, kad apie 1791 m. Abiejų Tautų Respublikoje galėjo gyventi iki 180 000 sentikių.

Gardine pirmieji sentikiai taip pat pradėjo kurtis XVII a. pabaigoje. Ir nors čia jų atvyko kur kas mažiau  nei, tarkime, į Vilniaus kraštą, savo kultūrinį įspaudą paliko tokį pat ryškų, kaip ir ne visuomet jiems svetingoje LDK sostinėje. Dera pastebėti, kad kai kuriose sentikių gyvenimą ATR žemėse analizuojančiose studijose laikomasi nuomonės, kad Vilniaus krašte įsikūrę sentikių emigrantai sudarė izoliuotą, politinių teisių neturinčią socialinę grupę. Nemaža dalis vietos gyventojų į sentikius žiūrėjo kaip į paslaptingus, didelio pasitikėjimo nekeliančius eretikus.

Псалтырь, Гродно: в типографии гроденской, 1795 (Национальная библиотека Беларуси (НББ), ОФХ-12РК28489).

Kalbėdami apie sentikių kultūrinį palikimą, šios dienos analizėms įdomų ir svarbų įrašą, turime galvoje XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje LDK gyvavusią kirilinių knygų leidybą. Daugiausia tokių knygų buvo leidžiama Starodube, Vilniuje, Supraslyje, Gardine. Sentikių leistus tekstus tyrinėjanti rusų istorikė Irina Pačinskaja pagrindiniais tos leidybos iniciatoriais laiko Starodubo pirklius, kurie rūpinosi ne tik šventų raštų užsakymais, jų spausdinimu, bet ir pristatymu bei platinimu.  Šie pirkliai, LDK kraštuose žinomi kaip uolūs sentikystės tradicijų puoselėtojai ir gynėjai, ieškojo spaustuvių, kurios sutiktų spausdinti sentikių knygas. Kaip tik dėl šio reikalo apie 1779-1780 m. jie kreipėsi į tuometinį Gardino seniūną Antaną Tyzenhauzą (1733-1785), prašydami, kad Gardino spaustuvė leistų jų užsakomus leidinius. Tiksliai nėra žinoma, ar A. Tyzenhauzas sutiko, ar ne, tačiau tais metais, regis, jokio sentikiams priskirtino veikalo Gardino spaustuvė neišleido. Tik 1781 m. – po 1780 m. Stanislovo Augusto priimto sprendimo iš Gardino seniūno pareigų atstatydinti jo ilgametį bičiulį A. Tyzenhauzą – pirklio iš Starodubo Piotro Iljičiaus Gubarevo (gimimo ir mirties datos nežinomos) užsakymu Gardino spaustuvėje išėjo 500 senojo, leisto dar prieš Nikono reformas, Псалтыръ (Psalmyno) egzempliorių. Knyga spausdinta ant užsakovo popieriaus, kiekvienas spausdintas lapas kainavęs 28 zlotus , pasirūpinta ir reikalingais šriftais bei ornamentais (juos gamino vietiniai meistrai, remdamiesi prieš Nikono reformą išleistais raštais). Manytina, kad ir kitos, kiek vėliau leistos sentikių knygos buvo užsakytos to paties pirklio P. I. Gubarevo.

Nežinoma, kam po A. Tyzenhauzo atstatydinimo perėjo Gardino spaustuvė, nėra išlikusių (rastų) duomenų, kas nuo 1780 m. iki 1788 m. organizavo spaustuvės darbą. Istoriografijoje užfiksuoti tik 1788 m., kai Gardino spaustuvė išnuomojama žydui Baruchui Rommui . Ketverius metus čia buvo spausdinamos ir lenkų, ir žydų, ir sentikių knygos. Tačiau 1792 m. B. Rommui nupirkus spaustuvę ir tapus vieninteliu jos savininku, sentikių raštų leidyba buvo sustabdyta.

Iš viso Gardino spaustuvėje buvo perleista apie 30 įvairių religinio – didaktinio (daugiausia senųjų, iki Nikono reformų publikuotų) bei poleminio pobūdžio sentikių tekstų.  Spausdinti psalmynai, triodai, horologinai (bažnytinių valandų knygos), bažnyčios tėvų pamokymai, šventųjų gyvenimų aprašymai. Gardino spaustuvė leido ir gana retus, kitų LDK spaustuvių (Supraslio, Vilniaus) nespausdintus sentikių raštus: Книга о вере (Tikėjimo knyga, 1785), Книга Кирилова (Kirilo knyga, 1786), Служба всем святым российским чудотворцам (Mišios visiems šventiems rusų stebukladariams, 1786), Cлужба в великую седмицу (Mišios Didžiąją savaitę, 1786), Катехизис Лаврентия Зизания (Lavrentijaus Zizanijaus Katekizmas, 1783, 1787, 1788), Цветник  Дорофея (Dorofėjaus pamokymų rinkinys, 1787, 1790, 1792), Лимонаръ  (Limonarionas, 1781), Cлужба Тихвинской Божъей Матери (Mišios Tichvino Dievo Motinai, 1789). Iš Gardino spaustuvės šios knygos kontrabandos keliu keliaudavo į atokiausius Rusijos kraštus. Ir nors vienu sykiu buvo gabenama po kelis šimtus egzempliorių, muitininkai labai retai tokius vežėjus sugaudavo. Skrupulingo sentikių budrumo ir išmanių organizatorių (jų lyderiu Gardine laikytas jau minėtasis P. I. Gubarevas) dėka per nepilną dešimtmetį iš antrosios LDK sostinės buvo išvežtas ne vienas tūkstantis sentikių knygų.

Цветник Дорофея, Гродно: в типографии Гроденской, 1792 (НББ, ОФХ-МФ09/486).                                                            

Gardine leista religinė sentikių literatūra prisidėjo ne tik prie senosios stačiatikybės tradicijų, ideologijos palaikymo, bet ir tapo vertinga kultūros paveldo dalimi, įrašyta tiek sentikystės, tiek LDK istorijos puslapiuose. Šio lokalaus įrašo skaitymas, jo suvokimas ir aiškinimas, vis dar lieka tyrimų paraštėse (nors bendresnių apžvalgų apie sentikių kultūrą ir įvairias jos raiškos formas LDK, sakytume, netrūksta). Atskirų analizių reikėtų ir nevienareikšmiams sambūvio tarp LDK žemėse gyvenusių sentikių ir kitų gyventojų aspektams atskleisti (pagrindus panašioms analizėms galima rasti jau minėto G. Potašenkos darbuose). Pavyzdžiui, įvairių keliautojų po Gardiną aprašymuose yra užuominų apie vietos miestiečių požiūrį į uždaras sentikių bendruomenes. Dažniausiai vertinta jų išvaizda, drabužiai, kai kurie papročiai (vedybos, laidojimas). Štai iš Gardino krašto (Sukoviborgo kaimo) kilusio žydų filosofo Saliamono ben Jošua (1753-1800), pasivadinusio Maimonu, Gyvenimo istorijoje  yra įrašytas žydo ir Rytų apeigų krikščionio – rusų stačiatikių dvasininko (nenurodoma sentikio ar naujatikio) palyginimas.  Žydo darbštumas, išmintis ir sąžinė priešpastatomi popo tingumui, kvailumui ir klastai. Toks antagonizmas, dažnai aštrinamas religinių nuostatų, sąlygoja ir jų tarpusavio santykius:

Žinai, jog žydai yra užkietėję užsispyrėliai ir todėl prakeikti amžinai. Tai jie nukryžiavo mūsų [kalba popas – J. Ž-G.] Viešpatį Jėzų Kristų ir dar iki šiol vis tebetrokšta krikščionių kraujo.

Kitų šaltinių, leidžiančių pažinti savitą Rytų apeigų krikščionių, ypač sentikių, gyvenimą LDK tėra vos vienas kitas. Šis stygius tikriausiai atsirado dėl itin uždaro senosios stačiatikių tradicijos sergėtojų būdo, taip pat ir dėl baimės, kurstytos atmintyje išlikusių persekiojimų ir bausmių. Šioje apžvalgoje aptarta Gardine spausdinta religinė sentikių literatūra yra neabejotinai reikšminga ne tik senosios stačiatikybės tradicijoms bet ir LDK paveldui.

[1] Išsami Lietuvos sentikių gyvenimo analizė pateikta 2006 m. išleistoje sentikystės tyrinėtojo, istoriko Grigorijaus Potašenkos monografijoje Староверие в Литве: вторая половина XVII – начало XIX вв. Исследования, документы и материалы, Вильнюс: Aidai, 2006.

[2] Remiantis 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, XIX a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje gyveno 25 700 sentikių (iš 1 591 200 gyventojų), o Gardino – 513 sentikių (iš 1 509 728 gyventojų) (žr. “Виленская губерния”, “Гродненская губерния”, in: Первая Всеобщая перепись населения Российской империи 1897 г.,т. 4, 11, Санкт-Петербург: Центральный статистический комитет Министерства внутренних дел, 1897-1905).

[3] Ирина Викторовна Починская, Старообрядческое книгопечатание XVIII–первой четверти XIX веков, Екатеринбург: УрО РАН, 1994, p. 38.

[4] Ирина Викторовна Починская, op. cit., p. 44.

[5] Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII wieku, Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1959, p. 94, 101.

[6] Кириллические издания старообрядческих типографий конца XVIII – начала XIX века: Каталог, Ленинград: Изд. Ленинградского университета, 1991, p. 124-127.

[7] Rusų kalbos žodis цветник, turintis gėlyno ar gėlynėlio reikšmę, buvo pasitelkiamas pavadinti labai skirtingo pobūdžio XVI-XVIII a. rankraštinių ir spausdintinių pasakojimų, istorijų, pamokymų rinkinius. Tokių rinkinių sudarytojai (lyginti su nektarą iš margų gėlių renkančiomis bitėmis) savo leidinius vadindavo ne tik gėlynais, bet ir auksinėmis lankomis, bičių pievomis ir pan. Krikščionių šv. Dorofėjaus (~620 m.) pamokymų rinkinys taip pat sudarytas iš tematikos ir stiliaus atžvilgiu labai įvairių tekstų.

[8] Limonarionais (arba dvasios pievomis iš gr. leimōn – pieva) vadinti šventųjų gyvenimų aprašymai, kartu su tikėjimo ir moralės tiesomis sudarę masyvius rinkinius.

[9] Saliamonas Maimonas, Gyvenimo istorija, iš vokiečių k. vertė Vita Gaigalaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.

[10] Saliamonas Maimonas, op. cit., p. 33.

[11] Ibid., p. 35.