Hum. m. dr. Kazimieras GARŠVA

Mes gerbiame lenkus, linkime geriausios sėkmės Lenkijai ir laukiame, kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus iš tikro geri. Kad taip būtų, reikia padaryti nelabai daug – laikytis Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, pasirašytos prieš 20 metų, balandžio 26 dieną.

Pagal Sutarties 1 straipsnį – gerbti Lietuvos teritorinį vientisumą ir nesikišti į jos vidaus reikalus – nebekelti ultimatumų dėl vadinamų tautinių mažumų, nutraukti propagandinį karą, nefinansuoti penktosios kolonos, atsisakyti lenko kortos.

Kiekvieną kartą tomaševskininkams priminti Sutarties 16 straipsnio 2 dalį: „Kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“, t. y. liautis mulkinus lenkiškų mokyklų moksleivius bei rinkėjus, nerašinėti šmeižikiškų skundų, nusikabinti savo partijos iniciatyva iškabintus gatvių užrašus ir t.t.

Šalys pagal Sutarties 15 straipsnį turi užtikrinti „reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose“, todėl Seinų krašte – etninėse lietuvių žemėse, kur yra uždaryta dauguma lietuviškų mokyklų, Lenkija turi  atkurti Pristavonių, Navinykų mokyklas ir visas jas (su Seinų „Žiburio“ gimnazija), kaip ir Lietuva, pakankamai finansuoti, panaikinti nepagrįstus mokesčius Vyskupo A. Baranausko fondui.

Per Velykas, ir vaikštant po Berznyko, Seinų ir kitus kapus, verta prisiminti ir Dievo įsakymus. Ko gero Gediminas ir Linas jau ruošiasi savo galveles pelenais barstytis ir atsiklaupę atsiprašyti, kad buvusioje Vilniaus vaivadijoje vėl neįvedė lenkiškų raidžių, gatvių užrašų, vietovardžių, valstybinės lenkų kalbos bei teritorinės autonomijos (kaip Kryme). Bet tai Sizifo darbas: Lietuvos derybininkai iki šiol nesugebėjo paaiškinti Lenkijos valdininkams, kad etninėse lietuvių žemėse lenkiškų pavardžių ir tuo labiau vietovardžių kaip ir nėra. Pagal svetimus įstatymus juos rašyti jokio pagrindo nepavyko rasti: Lietuvos respublikoje svetimų užrašų nebuvo, o okupacinių laikotarpių iškraipyti užrašai – negalioja.

Lietuva ir Lenkija, „smerkdamos smurto naudojimą“, „iškilmingai abipusiai patvirtindamos viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“, pagal Sutartį, Lenkijos pavyzdžiu, turėtų atsisakyti ir viso prievarta primesto Rusijos, Vokietijos  ir Lenkijos okupacijų neautentiško palikimo. Gal būt tomaševskininkams, „žiniams“, „pranašams“, „istorikams“, liberalams, kosmopolitams tai nepatiks, bet sutarčių, įstatymų ir realios padėties nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tuo labiau, jog kalbotyros profesorius per viešą tų reikalų aptarimą, esant V. Kvasnevskiui, bandė G. Kirkilui tai išaiškinti ir pateikti, bet jis atsisakė ir pasiliko tiktai Lenkijos ambasadoriaus atvežtas knygas „Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje“.

I. Šiaulienės ir G. Kirkilo projekto tikslas yra ne užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių – LDK kultūros paveldo teisinę apsaugą, bet ją naikinti. Bendra šeimos pavardė iš dalies užtikrinta 1991-01-31 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ trečiuoju punktu leidžiančiu asmenvardžius rašyti pagal pasą, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) gali išduoti tuo klausimu identifikacinę pažymą. Per 500 Lietuvos piliečių ištekėjusių už užsieniečių pasirašė Reikalavimą ginti valstybinę kalbą, atsisakydamos svetimų raidžių.

Įstatymo projekto antrojo straipsnio trečioji dalis turėtų būti formuluojama taip: Dokumento šaltinis – Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduotas asmens dokumentas Lietuvos piliečiui, ar užsienio valstybės – užsienio piliečiui. Projektas pažeidžia lietuvių kalbos rašybos pagrindinį principą – skirtingus garsus (fonemas) žymėti skirtingais rašmenimis, prie 32 lietuviškų raidžių prideda dar apie 150 naujų raidžių, kurių visų niekas nemoka ištarti, rašyti ir kurių visų nėra jokioje pasaulio valstybėje. Įstatymo projektas prieštarauja Lietuvos respublikos Konstitucijos preambulei („Lietuvių Tauta, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“..), 3-čiam straipsniui („Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“), 7-tam straipsniui („Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“), 10-tam straipsniui („Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“, o tokius valstybinius darinius su trimis valstybinėmis kalbomis neteisėtai kuria Lenkų rinkimų akcija), 14-tam straipsniui („Valstybinė kalba – lietuvių kalba“).

LR Konstitucinis Teismas nagrinėjo tiktai LR piliečių vardų ir pavardžių rašybos atitikimą Konstitucijos 14 straipsniui.  1999-10-21 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase atitikimo LR Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas įrodė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“.  2014 m. sprendime Konstitucinis Teismas (toliau – KT) visų šių nuostatų nepaneigė ir neatsisakė, pastebėdamas: „…gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“

2 punkte, kai jas keisti siūlo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus  iš profesionalių kalbininkų-lietuvių kalbos specialistų  (o tiek, kiek leidžia įstatymai, ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu“.

Balandžio 1-ąją registruoto projekto autoriai aiškinamajame rašte be pagrindo skelbia, kad „projektą parengti paskatino 2014-02-27 LR KT sprendimas. Sprendime nesiūloma, pavyzdžiui, „rašyti Lietuvos piliečių vardus ir pavardes svetimomis raidėmis, taip kaip nuspręs Lenkų rinkimų akcijos, Socialdemokratų ar kurios nors kitos partijos  arba Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ar kitos valstybės valdančiosios koalicijos“.  Pagal LR Konstituciją, įstatymus bei KT sprendimą kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės minėtame 2 punkte galėtų būti tik tokios, kokias siūlė Prof. V. Urbutis (Lietuvių kalbos išdavystė. V., 2007, p. 16 ir t. t.)  „2. Ne lietuvių tautybės LR piliečių vardai ir pavardės rašomos lietuvių kalbos rašmenimis pagarsiui ir sugramatinti, išlaikant autentiškus asmenvardžius ir valstybinės kalbos tarties, kaitybos, rašybos normas“. LR KT taip pat nesiūlė, kad partijos gali priversti profesionalių kalbininkų instituciją vykdyti bet kurios partijos valią arba sudaryti naują kalbininkų instituciją, kuri tiksliai, operatyviai vykdytų partijų nurodymus. KT sprendime nurodyta, kad „įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti iš profesinių žinių turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“. Tokie aiškūs siūlymai yra jau suformuluoti dr. P. Kniūkštos knygoje „Tarp gramatikos ir politikos“ skyrelyje „Koks galėtų būti vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas“ (V., 2013, p145-170), recenzuotoje VLKK narių ir patvirtintoje Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos posėdyje 2012-12-19. Apie tai savo veikaluose rašo ir akad. Z. Zinkevičius „Lietuvių asmenvardžiai“ (V., 2008), „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (V.,2012), dr. Macijauskienė, prof. V. Urbutis, V. Labutis, A. Piročkinas ir kiti. Ir nė vienas iš jų nesiūlo pavardes rašyti svetimomis raidėmis, o jiems prieštaraujančių mokslinių straipsnių nėra.

LR KT sprendime, matyt, sąmoningai kalbama ne apie profesionalų kalbininkų vieną instituciją, bet institucijas. Be VLKK yra dar Lietuvių kalbos institutas, turintis Vardyno skyrių, kuris yra atsakingas už vardyno vartojimo strategiją ir taktiką Lietuvos Respublikoje. 2008 m. Institute vyko profesionalių kalbininkų konferencija, po diskusijų priėmusi sprendimą – Lietuvos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti valstybinės kalbos raidynu.

Įstatymo projekte nesilaikoma ir naujausio KT sprendimo: be jokių konsultacijų su profesionalių kalbininkų institucijomis Vyriausybė parengia ir patvirtina Vardų ir pavardžių rašymo taisykles, parengia ir įgyvendina registrų ir valstybės informacinių sistemų pertvarką. Tai daroma skubiai ir savavališkai „iki šio įstatymo įsigaliojimo“, nors tam prieštaraus tebeveikiantis 1991-01-31 nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ (Žin., 1991, Nr. 5-132), nebeteksiantis galios tik įsigaliojus šiam įstatymui. Analogiškas Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas buvo teiktas Seimui 2010 m., ir buvo Seimo daugumos atmestas, o svarstymui pasirinktas LR Konstitucijai neprieštaraujantis projektas pagal kurį LR piliečio pase įrašius vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, nelietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, jeigu  jis to pageidauja. Aptariamajame projekte išlygos nenumatytos, vardai ir pavardės turi būti rašoma „nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis“.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte galimų neigiamų priimto įstatymo padarinių nenumatoma, nors, pažeidžiant LR Konstitucijos 28 str., Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 4,5,6,20,21 str. tuo įstatymu būtų varžomos autochtonų ir gyventojų daugumos- lietuvių bei kitų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų ir tautinių mažumų teisės ir laisvės. LR Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises ir laisves bet neleidžia teikti ir privilegijų dėl tautybės, kalbos ar pažiūrų. (Įstatymas sukurtas išimtinai lenkų bendruomenei).

Įstatymo pateikėjai nutyli, kad visi Lenkų rinkimų akcijos skundai Europos Sąjungoje atmesti, kaip ir Latvijos pilietės Mencenos. Europos žmogaus teisių teismas 2007 m. atsisakė priimti svarstyti Lietuvos gyventojo M. Klečkovskio skundą dėl pavardės rašybos, o 2011 m. ES Teisingumo Teismas M.Runevič-Vardyn nurodė, jog Teismas nesprendžia sutuoktinių, kurių vienas užsienietis, pavardžių vienodumo problemos ir suteikia valstybėms galimybę savo nuožiūra nustatyti nacionalinį teisinį reguliavimą šiuo klausimu (plg. E. Kuzborska. Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje. V., 2012, p. 175). Neteisingai skelbiama, kad vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis „įprasta visose (išskyrus Lietuvą ir Latviją) šalyse, kurių rašmenys yra lotyniško pagrindo“ (p. 4). Nutylima, kad etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje tokios rašybos nėra, o daugelis kitų pasaulio valstybių (išskyrus Čekiją) neturi raidžių č, š, ž, ė, ū ir kt. taip pat nerašo ištekėjusių ir netekėjusių moterų pavardžių priesagų. Dauguma valstybių pavardes ir vardus rašo pagal skambesį naudojant savo rašybos taisykles. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnis valstybėms palieka galimybę rašyti visus asmenvardžius pagal tarimą valstybine kalba („pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“).

Vietovardžių ir gatvių pavadinimų Lietuvoje ir Latvijoje pagal šį straipsnį rašyti nevalstybine kalba nereikia, nes tai neatitinka valstybių teisinių sistemų reikalavimų, pažeidžia daugumos gyventojų teises (20 str.), ypač valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės  nepriklausomybės principus (21 str.). Šios konvencijos komentaro 68 punktas pakartoja: „šalys gali rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę (pavardes) pagal tarimą oficialios kalbos rašmenimis“.

1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiško bendradarbiavimo ir geros kaimynystės  sutartyje 14 straipsnyje numatyta pavardžių rašyba pagal skambesį, ir sutartis Lietuvoje, priešingai nei Lenkijoje, tiksliai vykdoma.  Pagal atliktas apklausas savo pavardes rašyti svetimos abėcėlės raidėmis norėtų tiktai nuo 20 iki 40 procentų Lietuvos lenkų. Dalis jų taip greičiau prarastų gimtąją paprastąją kalbą. Lietuvos derybininkai ir šito projekto autoriai Lenkijos atstovams bei visuomenei iki šiol nesugebėjo tinkamai išaiškinti, kad Lietuvoje grynai lenkiškos kilmės pavardžių yra nedaug (kaip ir grynai lietuviškos kilmės – tik apie 20 procentų). Daugumą pavardžių sudaro senosios LDK kultūros paveldas (vadinamas lituanika), prigijęs etninėse lietuvių žemėse ir prisitaikęs prie vietinių gyventojų kalbos, į kurį civilizuotos partijos ir šalys neturėtų kėsintis. Kol Lenkija nepripažino jos įvykdytos 1920-1939 m. rytinės Lietuvos dalies ir ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus okupacijos, apie Lietuvos asmenvardžių bei vietovardžių naują lenkinimą  geriau nekalbėti.

Projekto autoriais pasirašę Seimo nariai I. Šiaulienė, G. Kirkilas taip ir neatsako į aiškinamojo rašto 12 klausimą – kiek valstybės ir savivaldybių biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti. Registrų bei sistemų pertvarkymo būtinybę, reikalingų lėšų poreikį bei terminus dar tik žadama įvertinti. Atsakant rezgama kažkas apie „vienodą tapatybės nustatymą“. Neteisingai pranešama, kad slapto įstatymo projekto rengimo metu negauti specialistų vertinimai ir išvados. Tas projektas nėra naujas – reikėjo paminėti ankstesnius projektus bei jų vertinimus. Per 20 metų jų susikaupė šimtai. Paskutinis socialdemokratų projektas nubloškia lietuvių kalbą 150 metų atgal – į spaudos draudimo laikus, kai lietuviška abėcėlė dar nebuvo galutinai susiformavusi. Aušrininkai tiktai po ketvirčio amžiaus atsisakė lenkiškų raidžių, polonizacijos beviltiškai nutautintų lietuviškų teritorijos plotų ir atkūrė Lietuvos respubliką ne LDK, bet etninėse lietuvių žemėse nepraradusiose tautos dvasios, kalbos bei tautinės atminties. Todėl, priėmę siūlomą projektą, atsisakytume  baltų tautų kultūros vienybės o valstybinės kalbos funkcijos būtų susiaurintos, tradicinė savita kalbos sistema – sujaukta ir Lietuvos teritorijoje būtų kuriama Lenkija.

Seimo nariai I. Šiaulienė ir G. Kirkilas kartu su įstatymo projektu XIIP-1653 įregistravo ir Civilinio kodekso straipsnio 3.282 pakeitimo įstatymo projektą XIIP-1654 pagal kurį vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi naudojant lietuvių kalbos taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Valstybinės kalbos, švietimo ir visi kiti įstatymai „kitaip“ iki šiol nenustatė, bet formuojamuose Vardų ir pavardžių bei Tautinių mažumų įstatymuose kaip tik ir norima pažeisti Konstituciją.

Įteisinus okupacinių režimų neautentiškus pakeistus vietovardžius Wilno, Kowno, Memel, Szawli, Poniewiež ir t. t. būtų pripažinta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje jos Konstitucija nebeveikia ir nebegina autentiško vardyno taip kaip ir užribio etninėse lietuvių žemėse, kur Tilžė pavadinta Sovietsk, Ragainė – Nieman, Vidugiriai – Widugiery, Vilkapėdžiai – Wilkapędzie, Gervėčiai – Gierviaty, Gardinas – Grodno ir t. t. Kėsinamasi ir į Valstybinės kalbos 14 straipsnį („oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“), 17 straipsnį („Lietuvoje viešieji užrašai rašomi valstybine kalba“), Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus („Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose“.)

Siūlome toliau svarstyti LR Konstitucijai neprieštaraujantį ir 2010 m. Seimo pasirinktą Seimo nario R. Kupčinsko parengtą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą XIP-1668. Tokiai nuostatai pritarė ir 50 000 Lietuvos Respublikos piliečių.

J. Vaiškūno nuotr.

Nuotraukoje: Dr. K. Garšva

www.alkas.lt