Kazimieras Garšva. Vlado Braziūno nuotr.

Habil dr. Kazimieras Garšva, www.voruta.lt

Minint 700 metų Vilniaus rašytinę sukaktį bus vėl skelbiama, kad spaudos draudimo laikais per nepakankamai objektyvų gyventojų surašymą Vilniuje rasta tik apie 2 procentus lietuvių. Bet XVI-XIX a. atsiradę Vilniaus apylinkių kaimų lietuviški pavadinimai (oikonimai) rodo, kad tada čia buvo lietuviškai kalbančių asmenų dauguma.

Šis darbas yra naujas dėl to, kad jame pagal kilmę, darybą nagrinėjami visi Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyvenamųjų vietų vardai, buvę iki 1939 metų. Pirmą kartą nagrinėjamos abi to meto svarbiausios vietovės formos, vartotos vietine lietuvių ir oficialiąja lenkų kalba. Vilniaus rajono gyvenviečių iš viso nagrinėtos 3588 formos, pirmą kartą išsamiau tiriant ir priešdėlius.

Dauguma lietuvių kalba užrašytų oikonimų yra lietuvių kalbos kilmės. Darbe nenumatyta leistis į ilgas oikonimų etimologijas, retkarčiais įmanomas skirtingas interpretacijas ir t. t.

Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos įvykdytos Lietuvos okupacijos buvo neteisėtos, todėl neteisėti ir okupavusių valstybių Lietuvos regionų vietovių suslavinti, suvokietinti pavadinimai ar išversti į svetimą kalbą, suteikti naujieji. Svetimi režimai dažniausiai susidūrė su vietinių gyventojų vartojama dar ne rašytine bendrine kalba, o šnekamąja tarmiška kalba vartojamais vietovių pavadinimais ir kaip kas išmano savaip juos užrašė. Etninėse lietuvių žemėse svetimųjų užrašytus vietovardžius lietuviškais laikome tokius, kurie išlaikė lietuvišką žodžio šaknį, priesagą, priešdėlį ar visus juos. Kaip ir tarmiškos formos užsienietiškai užrašyti vietovardžiai dėsningai pagarsiui atstatomi į bendrinę lietuvių kalbą.

Neturime šnekamąja gyventojų kalba tiksliai užrašytų pavadinimų ir nežinome, kiek ir kaip jie išmoko bei vartojo to meto administracinės valdžios apiformintus gyvenamųjų vietų vardus, kiek išmoko naujai sukurtų oikonimų ir kurių iš viso nežinojo. Bet aiškiai matyti, kad vietiniai gyventojai buvo prisirišę prie tėvų ir protėvių kalbos, kultūros ir tiek išlaikę lietuvių kalbą (vilniškių tarmę), tiek ir priversti pereiti prie paprastosios gudų kalbos ar net lenkų tarmės stengėsi išlaikyti savo vietovių pavadinimus. Vilniaus rajone išliko 65, 5 % lenkų kalba užrašytų lietuviškų oikonimų.

Vilniaus rajono gyvenamųjų vietų vardai

Daugelis ir lenkų kalba užrašytų pirminių oikonimų, antrinių oikonimų (vedinių), sudurtinių oikonimų suprantami tik mokančiam lietuvių kalbą ir yra tik kiek iškraipyta lietuvių kalbos dalis. Pavyzdžiui, tuometiniame Máišiagalos valsčiuje buvo Bùivydai – Bujwidy, Draučia – Drawcze, Gelẽžiai – Gielaże, Genia – Gienie, Graužia – Grawże, Juod – Joda, Kvakšia – Kwaksze; Daučiónys – Dowciany, Dūkštnai – Duksztany, Eiliõkiškės – Eilakiszki, Girẽlė – Girałka, Karvỹs – Korwie, Kiemẽliai – Kiemele, Pajúodžiai – Pojodzie, Kiškiškės – Kiszkiszki, Meilinai – Mejłuny, Puviškės – Purwiszki, Pavasarliai – Powasarele; Aukštadvaria – Auksztadwory, Gùdaraistis – Gudorojście, Máišiagala – Mejszagola, Varnakalia – Warnokole, Vélniakampis – Elniekumpie, Žemagulia – Żemagule, Žirniavagia – Żarnowogi (lenkiškai priebalsis ž yra kietas ir dėl balsių asimiliacijos čia įvesti balsiai a, o).

Oikonimus sudarančios žodžių šaknys, priesagos, priešdėliai vartojami visame lietuvių kalbos plote: įeina į lietuvių kalbos sistemą, yra tos pačios darybos, turi tas pačias reikšmes. Pavyzdžiui, iš pavardės Bùivydas ir panašių kilusių vietovardžių įvairiose Lietuvos vietose yra apie 40 (LVŽ I 603), iš pavardės Gelẽžius (ar Gelẽžė, Gelẽžis) – apie 15 ir dar kitokių per 100 su šaknimi Gelež-. Iš pavardės Genys yra kilusių apie 20 oikonimų ir dar apie 70 mikrotoponimų iš paukščio genỹs. Su šaknimis grauž-, girel- yra apie 30 oikonimų ir po 300 mikrotoponimų (LVŽ III 128–130, 143, 195–196, 259–264). Taigi šiuo požiūriu rytų Lietuva nėra joks rezervatas ir visiškai giminiuojasi su daugeliu kitų Lietuvos vietų, t. y. nėra joks senas slaviškos kultūros plotas, atsiskyręs nuo etninių lietuvių žemių.

Iš 1794 m. lenkų kalba užrašytų ir oficialiai vartotų oikonimų 1175 (65,5 %) yra lietuvių kalbos kilmės: 21,5 % turi lietuvišką priesagą -išk-, 3,9 % turi lietuvišką priešdėlį pa-, 2,8 % išlaikė sudurtus abu lietuviškus žodžius, kitų yra lietuviškos šaknys, kitos priesagos ar priešdėliai, kurie buvo mažiau paplitę ir išsamiau neaptariami.

Vilniaus rajonas buvo didžiausias. Jame buvo septyni valsčiai, Kai kurių ribos šiek tiek išėjo už dabartinio Vilniaus rajono ribų į Širvintų dabartinį rajoną ir t. t. Pagal lenkiškai užrašyto lietuviškos kilmės oiko nimų skaičių valsčiai rikiavosi tokia tvarka: Maišiagalos (88,4 %), Nemenčinės (76,3 %), Paberžės (67,4 %), Šumsko (66,7 %), Riešės (60,1 %), Mickūnų (51,0 %) ir Rudaminos (39,3 %). Lietuviškų oikonimų mažėjimas ėjo maždaug linija iš šiaurės vakarų į pietryčius per Vilnių, Mickūnus, Rudaminą link Turgelių. Šiai krypčiai išimtį sudarė Šumsko valsčius.

Rudaminos ir kituose valsčiuose lietuviškos kilmės oikonimų skaičių mažino ne visai natūralios priežastys. Juose buvo daugiau įkurta naujų palivarkų, viensėdžių, kurie Lenkijos okupacijos laikotarpiu dažniau gaudavo naujus lenkiškus pavadinimus. Bet ir čia dar išliko sudurtiniai oikonimai Kaišialakia (Kajszelaki), Varkalabškės (Wołkorabiszki), priesaginiai oikonimai Akmenškės (Okmieniszki), Arklnai (Orklany), Júodiškės (Jodziszki), Likšnė (Łukszyna), Mignai (Miguny), Mikùtiškės (Mikuciszki), Piktakónys (Piktokańce), Raistẽliai (Rojstele), Raudõnė (Rawdonka), Rùkainiai (Rukojnie), Skurbutnai (Skorbuciany), Stankùtiškės (Stankuciszki), Žybartónys (Żeburtany) ir t. t. Čia ir oficialiai išliko 16 oikonimų su priesaga -iškės (6,2 %), 11 oikonimų (4,3 %) su priešdėliu pa- (ne pod-): Pagiria (Pogiry), Palepiai (Polepie), Paneria (Ponary), Parudaminỹs (Porudomino) ir t. t.

Kaip ir visoje Lietuvos rytinėje Lietuvos dalyje pagal darybą hidronimai, oikonimai, mikrotoponimai gali būti visų šešių darybos tipų: pirminiai, galūnių vediniai, priesagų vediniai, priešdėlių vediniai, sudurtiniai bei sudėtiniai (plg. Vanagas 1970: 6–428). Visuose darybos tipuose gali dalyvauti lietuvių kalbos bendriniai žodžiai. Šie darybos tipaii labai nevienodaii paplitę, todėl ir pavyzdžių skaičius pateikiamas nevienodas.

Oikonimų šaknys. Šiame straipsnyje po pirminių ir galūnių vedinių aptariami ir dvikamieniai, sudurtiniai oikonimai, ne jie visi paprastai neturi nei priesagų, nei priešdėlių. Priesaginiai vediniai gali turėti ir vieną, ir dvi priesagas, bet jie visi aptariami vienoje vietoje. Todėl greta verta aptarti ir vienašaknius, ir dvišaknius (sudurtinius) oikonimus. Sudėtiniuose oikonimuose dubliuojamas vienas iš anksčiau minėtų darybos tipų, todėl jie labai išsamiai nebenagrinėjami.

Pirminiais oikonimais vadinami tokie, kurie yra kilę iš tokių pačių (nepasikeitusių) bendrinių ar tikrinių žodžių. Vilniaus rajono pirminiai oikonimai yra Alkà Pbrž (Ołka) : liet. alkà „balokšnis; vieta ant kalno, kur būdavo deginamos aukos“, Kūdrà Mck (Kudra) : liet. kdra, kūdrà „nedidelis tvenkinys“, Lečiai Rš, Salà Mšg, Sena Rš. Galūnės vediniai yra Batis Nmč (Boltis) : liet. báltas, -à, Siublė Nmč (Siurbła) : liet. siubti.

Dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje ir aukštaičių tarmėse nėra tiek sudurtinių bendrinių ir tikrinių žodžių, kiek jų randame artimiausiose ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės apylinkėse. Tie oikonimai rodo aukštaičių ryšius su gamta, darbais, augalais, gyvūnais, gyvenimo realijomis. Nemenčinės valsčiuje prie Aukštuõlės (Auksztoły), Bevišės (Bawirsza) ir Bir (Biry liet. byrti, birùs, -) buvo keturi kaimai prie kalnelių, kuriuos jie įamžino abiejuose sudurtinių oikonimų komponentuose: Blūdkalnis (Błudykelnia), Kálnabridžiai (Kiełnobrydzie), Pliakalnis (Pilakolnie), Výžukalnis (Wiżkalnia), Jaučiavaria (jaučių varytojai) ėjo pro Júodagrybiškes ir įamžinti Jaučiavarių (Jawciewory) kaimo pavadinime (dabartiniai vietiniai klaidingai spėliojo, gal ką nors bus pavogę (rus. svorovali) ir dėl to toks vardas). Kaimynams duoti vardai Klebaratà (Kleborata < liet. klba rãtai), Kùmasėklė (Kumosiekła < liet. kmo skla) ir pro liepas įamžinusius Liepalótus (Lipołata), Lepalaukį (Lipoławki), pro kelią užstojusius Skesabalius (Skiersobole), Vikaraistį (Wiłkorojście), Vžupį (Wiżupka), Tùščiaaulius (Tuszczewle < Tuščiaaulia) keliauta į Pašónagalį (Poszenagale) (su komponentu gal- Lietuvoje daug vietovardžių).

Kaip rodo pateikti ir pateiksimi pavyzdžiai, sudurtų oikonimų populiariausios antrosios dalys yra gãlas, balà, kálnas, laũkas, rastas, ùpė, ẽžeras, mẽdis ir t. t. Tai yra bendresni žodžiai, apimantys daug dalykų, ypatybių. O pirmasis sudurtinio žodžio komponentas sukon kretina, kuo šis kalnas, laukas, raistas, upė ar kitos dalys yra ypatingos, kam priklauso ir kuo skiriasi nuo visų kitų. Paberžės valsčiuje į tuos klausimus buvo atsakoma taip: Mkniakalnis (Michnowa Góra), Mómakalnis (Mamokalnia), Lýgialaukis (Ligalówka, Równopole), Bóbaraistis (Baborojście), Mliaraistis (Miłorojście < Rūdùpiai (Rudupie), Rõžiakmenis (Różokamień), Ramatáugis (Rymotaugi), Kaũšiadala (Kowszadoła), Gùdamedis (Gudomiedź). Riešės ir kitų valsčių oikonimų daryba minėtiems paaiškinimams neprieštarauja: Mẽdžiakalnis (Miedziakole), Pstalaukis (Pusołówka), Várnalaukis (Warnolepka), Raudónbalė (Wygódka), Laidagalia (Wadagole).

Priesagos. Priesaginės darybos oikonimai sudaro apiie ketvirtadalį (25,8 %) visų Lietuvos gyvenamųjų vardų ir gali būti kilę iš apeliatyvo, hidronimo, kito oikonimo bei asmenvardžio (Razmukaitė 1998: 16, 18). Vilniaus rajone vien priesagos -iškės vediniai sudaro net 29,3 % visų oikonimų (Maišiagalos, Mickūnų valsčiuose jų buvo net po 34,8 %, paberžės vls. – 31,9 %, Nemenčinės vls. – 30 %). Ši priesaga gali sudaryti junginius su net trijų tipų žodžiais: asmenvardžiais, apeliatyvais ir hidronimais. Dabar neretai sudėtin ga aiškiai pasakyti, su kuriuo žodžiu – asmenvardžiu ar apeliatyvu – oikonimas iš tikro sudarytas. Vien Nemenčinės valsčiuje tokios galėtų būti, pavyzdžiui, Garnškės, Gašviškės, Júodagrybiškės, Kálniškės, Kašiškės, Karéiviškės, Karvẽliškės, Kukùtiškės, Margùtiškės, Skalškės, Šárkiškės, Šùkiškės, Vikiškės, Vilnškės, Žarnškės, Žvỹriškės (lenkiškai rašyta taip pat: Garniszki, Gorszwiszki, Jedogrybiszki, […] Wilkiszki, Żarniszki, Żwiryszki).

Pagal dažnumą po priesagos -išk yra ir priesagos -in- (-yn-), -yt-, -ink-, -ėn-, -el-, -ėl-, -ūn-, -ul-, -ul-, -ut-, -ait-, -ain- ir kitos. Priesagų -in- bei -yn- skirtumas vienais atvejais pakankamai yra aiškus (plg. Norãginė Mnč, Skersnė Rš ir Avietỹnė Nmč, Gyvatỹnė Rš, Smilgỹnė Pbrž). Kitais atvejais dar galima svarstyti, kaip iš tikro turėjo būti atstatyta: Ąžuolnė ar Ąžuolỹnė Nmč (Użalino): liet. ąžuolnis, -ė, ąžuolýnas, ąžuolỹnė (LVŽ I 266–267 vietovardis Ąžuolýnas užrašytas per 250 kartų, Ąžuolnė – per 200 kartų), Blusnė ar Blusỹnė Nmč (Blusino) (LVŽ I 523 Blusnė užrašyta 9 kartus, Blusỹnė – 20 kartų). Dabar labai sunku sužinoti minėtų kaimų autentišką vardą ir ar jis duotas nuo greta buvusio ąžuolýno, ar tas kaimas statytas iš ąžuolnių medžių. Lenkiškos formos tuo klausimu nepadeda: visur rašomas trumpasis i, o pasitaikantis y taip pat žymi trumpąjį balsį ы, tik sukietėjusį po priebalsių š, ž.

Kokios sudėtingos buvo norminimo sąlygos matyti ir iš to, kad A. Salio bendradarbiams teko rašyti Ąžuolỹnė Pbrž (Dębowo) ir Ąžuolnė Nmč (Dębówka, Użalino), Karklỹnė Mšg (Karklina) ir Kaklinė Nmč (Łoza), Obelỹnė Pbrž (Jabłonówka) ir Obelnė Mšg (Jabłonówka), Šešknė V (Szeszkinie, Szeszkinia), Rš (Szeszkinia), Pbrd (Szaszkinie), bet ne Šeškỹnė: liet. šẽškas > šeškỹnė. Iš pavardės kilusiai vietovei gali būti taikoma ir priesaga -inė (plg. Avižà > Avižnė, Barsùkas > Barsuknė), ir -ỹnė (Bumbùlis > Bumbulỹnė, Daukšà > Daukšỹnė (Razmukaitė 1998: 13). Būtų galima tartis ir dėl formų Agrastnė Pbrž (Agrestowo), Eglnė Pbrž (Jedlinka), Gulbnė (ne Gulbỹnė) Šms (Gulbiny), Klevnė Rš (Klonówka), Krminė Rš (Gajówka), Pušnė Pbrž (Sosnówka), Zabelnė (ne Zabielỹnė) Rš (Izabelin), Vanagnė Rš (Wanaginia), Varlnė Rš (Warlina) (ne Vanagỹnė, Varlỹnė).

Yra nemažai oikonimų, sudarytų iš lietuviškų bendrinių žodžių su mažybinėmis-maloninėmis priesagomis -ėlis, -ė, -elis, -ė: Daržẽliai Nmč, Mck (Dorżele), Kiemẽliai Mšg (Kiemele), Laukẽliai Rš (Łowkiele), Raistẽliai Rdm (Rojstele), Šunẽliai Pbrž (Szunele), Ežerliai Mck (Ożerele), Pavasarliai Mšg (Powasarele), Pylimliai Mck (Pilimiele).

Autentiškas priesagas išlaiko ir oikonimai, sudaryti iš dvikamienių (primenenčių sudurtinius oikonimus) ir vienkamienių pavardžių: Bùivydiškės Rš (Bujwidziszki), Etminiškės Pbrž (Jęczmieniszki), Nárbutiškės Mck (Narbuciszki), Basiškės Nmč (Balsiszki), Dvylškės Nmč (Dwiliszki), Grdiškės Mšg (Grudziszki), Kietškės Mšg (Kieciszki), Kškiškės Mšg (Kiszkiszki), Plkiškės Mšg (Plikiszki), Vabalškės Pbrž (Wobaliszki), Varnškės Pbrž (Warniszki). Daugumas šių oikonimų yra kilę iš lietuviškų pravardinių asmenvardžių, kurie anksčiau nebuvo išversti į lenkų kalbą. Oikonimuose papildoma priesaga -iškės buvo pridedama ir asmenvardžiams, kurie vieną priesagą jau turėjo: taip atsirado Karvẽliškės Rš (Korweliszki), Namẽliškės Mšg (Nomieliszki), Pkeliškės Pbrž (Pikieliszki), Pilaitškės Pbrž (Piłajciszki). Šios autentiškos formos, kaip ir daugelis litų lenkų kalba perrašytų oikonimų, išsaugojo savo kilmę, darybą, pasaulėjautą. Aiškiomis formomis lietuviški bendriniai žodžiai, su kuriais oikonimai siejami, čia nenurodomi dėl to, kad lietuviams ir be jų oikonimų kilmė yra visiškai suprantama.

Priešdėliai. Vilniaus rajone daugiausia buvo lietuvių kalba užrašytų oikonimų su priesaga -išk- (526, arba 29,3 %), trigubai mažiau oikonimų su priešdėliu pa- (168, arba 9,4 %) ir penkis kartus mažiau sudurtinių oikonimų (tik 94, arba 5,2 %). Kadangi į oikonimų lietuviškumą įėjo ir visi trys minėtieji požymiai, suprantama, kad labiausiai paplitę ypatybės turėjo daugiau reikšmės oikonimų lietuviškumui. Todėl labiausiai oikonimų lietuviškumui turėjo priesaga -išk-, o sudurtiniai oikonimai ir priešdėlis pa- Vilniaus rajono valsčiuose atsidūrė ir tarp daugiausia, ir tarp mažiausia turinčių lietuviškos kilmės oikonimų. Pavyzdžiui, minėtas Rudaminos tarp lenkų kalba užrašytų oikonimų lietuviškos kilmės rajone turėjo mažiausiai (39,3 %), o pagal lietuvių kalba užrašyto priešdėlio pa- skaičių oikonimuose (35, arba 15,6 %) atsidūrė pirmoje vietoje.

Šiuos skirtumus įtakojo tai, kad lenkų kalboje priešdėlis pa- dažniausiai būdavo „demaskuojamas“ kaip nelenkiškas ir verčiamas pod-, 0,5 % būdavo sunkiau sulenkinti lietuviškus sudurtinius oikonimus, o po šių dar 0,5 % lenkakalbių toleravo įprastinę priesagą -išk-. Pasipriešinimą jai mažino, matyt, ne tik tai, kad ji buvo labai dažnai vartojama, bet ir priimtinesnė lenkakalbių ausiai dėl priebalsio k ir dėl panašumo į slavų -isk. Dėl to lenkų kalba užrašytuose oikonimuose lietuviško priešdėlio pa- sumažėdavo 2,4 karto, lietuviškų sudurtinių oikonimų – 1,9 karto, o priesagos -išk tik 1,4 karto.

Sudėjus abiem kalbom (lietuvių ir lenkų) užrašytus oikonimus daugiausia jų su priešdėliu pa- užrašyta Nemenčinės (53), Paberžės (49), Rudaminos (46) valsčiuose. Rudaminos valsčiuje tiek daug priešdėlio pa- išliko dėl to, kad jo daugiau buvo lietuviškuose pavyzdžiuose, nes lenkų kalba jo užrašyta net ne du kartus mažiau (kaip kituose valsčiuose), o net tris kartus mažiau. Bet vistiek liko Pagiria (Pogiry), Palepiai (Polepie, bet Podlipki „Paliepiukai“), Paneria (Ponary), Parudaminỹs (Porudomino), Pavakiai (Povelki). Nemenčinės valsčiuje buvo Padubia (greičiausiai Paduobia, le. Podubie), Paduob (Podubowo), Pakirnia (Pokirnie), Pakirniùkai (Pokirniuki), Pakráuglė (Pokraugla), Panemenčỹs (Poniemiencza), Paraisčia (Porojście), Pašùlniškės (Poszulniszki), Pavérsmė (Powiarśnia) ir t. t. Paberžės valsčiuje taip pat buvo Pagiria (Pogiry) ir Pakalnškės (Pokalniszki), Pakámšė (Pokumsza), Pakelnė (Pakielinia), Palauknė (Połowkinia), Panórai (gal Paneria, le. Ponary), Paraisčia (Porojście), Pašernia (Poszarnia), Pavarpia (Powarpie). Oikonimas su priešdėliu pa- reiškė buvimą prie kurios nors vietos: prie upių Nemenčiõs, Neriẽs, Rudaminõs, prie duobės, girios, kamšos, kelio, lauko, raisto, šulnio, versmės. Šie lietuviški žodžiai lenkiškuose užrašymuose taip pat išliko.

Minėti oikonimai išsaugojo ir kai kuriuos išnykusius vietovardžius, ir užmirštamų realijų senus lietuviškus žodžius, dialektizmus: kamšà „žabais, virbais išklotas kelias ir pan.“, kirnis „klampynė, dumblynė“, kriaugl (kriaugžl, kriaukl) „išgaubtas, moliuskų kriauklę primenantis daiktas“, pagirỹs „girios pakraštys, laukas prie girios“, pavarpis „svidrė“, pavarpỹs „vieta palei varpą“ ir t. t. (didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ duomenys). Žodyne jau trūksta tikslesnių reikšmių, kurias tie žodžiai galėjo turėti: tai yra šaltinis kalbos istorijai.

Vilniaus rajone buvo ir po keliolika oikonimų su priešdėliais ant-, užu- (ažu-), pvz: Antãvilis, Ažùbaliai, Ažùgiris, Ažùnerė Nmč, Antãnerė, Antãsudervė Rš, Užùežė Pbrž, Užùbaliai, Užùblendžiai (Użublędzie), Užugiesviai, Užùkarviškiai, Užùliūnis, Užùmiškis, Užùpuikiai Mšg.

Rytų Lietuvos vietovardžių rinkiniai (LVŽ I 112–121, LATSŽ II 10–12) rodo, kad žodžio pradžios junginys antã- buvusioje Vilniaus gubernijoje tarp Zarasų ir Vilniaus. Vakarinėje Aukštaitijos dalyje, priklausiusioje Žemaičių vyskupystei, toks oikonimų ir kitų vietovardžių junginys nežinomas. Tie patys šaltiniai liudija, jog panašiose vietose (ties Biržais, Kupiškiu, Anykščiais, Šalčininkais) baigiasi ir priešdėlio ažu- kompaktiškas plotas. Jau į vakarus nuo tų pačių Biržų, Rokiškio ir mūsų tiriamame plote ties Jauniūnais, Avižieniais, Čiobiškiu, Gelvonais, Suderve, Maišiagala, Trakais, Šalčininkais prasideda priešdėlio užu- plotas. Net toje pačioje vietovėje gali susidurti jau abu priešdėliai (pvz., Ažùbalis ir  Užùbalis). Toje pačioje Vilniaus rajono Ažùlaukės apylinkėje yra Užùežerė (ir Glitiškių, Sudervės apylinkėse LATSŽ II 328). Taigi A. Salio (1983: 624, 631) Vilniaus rajone paskelbti Ažùbaliai Nmč ir į vakarus nuo jų Užùbaliai Mšg nurodyti visiškai pagrįstai.

Šalčininkų rajono gyvenamųjų vietų vardai

Pagal senesnį administracinį suskirstymą dabartinį Šalčininkų rajoną sudarė trys valsčiai: Jašiūnų, Eišiškių ir Turgelių. Tarp lenkiškai užrašytų Šalčininkų rajono oikonimų lietuviškų buvo 6 % mažiau negu Vilniaus rajone. Jie mažėjo nuo Vilniaus į pietryčius. Kaip ir visur, lietuviškai užrašyti oikonimai čia taip pat daugiausia yra lietuviški, bet juos palietė staigesnis ir kiek didesnis oficialių vietovardžių slavinimas. Kiek mažiau išliko ir priešdėlių pa-, o priesagų -išk- ir ypač sudurtinių oikonimų buvo daugiau. Labiausiai slavintas Turgelių valsčius, bet lietuviškai užrašytuose oikonimuose jame daugiausia išliko priesagų
-iškės (33,9 %). Oikonimų slavinimas susijęs su svetimos administracijos veikla. Iš seno lietuviškai kalbančių vietinių žmonių Šalčininkų rajone buvo kaip tik daugiau. Jie iki šiol išliko apie Eišiškes (Pabarė, Mištūnai, Dainava), Dieveniškes, Poškonis ir kitur.

Oikonimų šaknys. Kaip ir Vilniaus bei kituose gretimuose rajonuose, Šalčininkų rajone ne tik lietuviškai, bet dažnai ir lenkiškai užrašytuose oikonimuose išsaugoti lietuvių kalbos bendriniai žodžiai. Jašiūnų valsčiuje buvo Bržė (Birże): liet. biržė „vienu ėjimu apsėjamas dirvos ruožas; miško plotas, atmatuotas kirsti, sakinti ir pan.“ Žodžiai bižė, birž, bržė lietuvių kalboje reiškė tam tikrą pažymėtą lauko ar miško plotą, o toks pat kirčiavimo variantas bržė dar galėjo reikšti ir „beržų miškelį, beržyną, beržynėlį“: tokios šaknies vietovardžių Lietuvoje yra daug (LVŽ I 490–495). To paties valsčiaus kaimo pavadinimo Čiaukšlia (Czaukszle) pagrįstai siejam as su liet. čiaukšlỹs „kas čiauška, gyvai kalba“, o iš tokio žodžio galėjo kilti ir pavardė *Čiaukšlỹs (LVŽ II 60). Daugiau tokių oikonimų ar pavardžių neužrašyta.

Jašiūnų valsčiaus oikonimas Dẽgsniai (Deksznie) ar Dẽgsnė siejasi su liet. dẽgsnė, degsn „degimas, išdegusi vieta; degėsis“ ir su avd. Degsnis, Degsnỹs (LVŽ II 184–188). Tokių vietovardžių su šaknimi Degs- Lietuvoje galėjo būti apie 1000.

Aukštaitijoje yra ir per 20 oikonimų su šaknimi gaid-: Gaidẽliai (Zarasai, Ignalina, Širvintos, Utena, Ukmergė ir t. t.), Gadiškės (Molėtai, Trakai), Gaidnai (Mickūnai, Vilnaius r.), Gaidžióniškės (Jauniūnai, Širvintų r.), Gaidžia (Gajdzie) Jašiūnų vls. (LATSŽ II 74). Visiems pradžią davė aukštaitiška pavardė Gaidỹs < liet. gaidỹs. Prie Šalčininkų, Trakų, Vilniaus oficialiai rašyta ir Gaidzis, Gajdis, Gajdzis, Gojdź (LPŽ I 606).

Tie patys Gaidžia Jšn turėjo dar variantą Gumba < liet. gubas. Buvo ir kitas toks kaimas.

Jašiūnų vls. buvo ir Kedžiai, Kediškės (Raseinių r. – Keidžia LATSŽ II 129), sietini su avd. *Keidỹs < liet. keidóti „prastai eiti; prastai akėti, keverzoti“ (LPŽ I 966). Dar kiti su lietuviškais bendriniais žodžiais susiję Jašiūnų valsčiaus oikonimai: Klõniai (Kłanie), Krókšliai (ar Kriókšlia, le. Krakszle), Sãlos (Soły), Skerdmai (Skierdzimy). Visos gyvenvietė klõnių vardu buvo gana greta, Vilniaus rajone (Buivydžiai, Nemėžis LATSŽ II 138) ir Jauniūnų apyl. (Klonnai). Jie siejasi su avd. Klõnis > Klonowski. Krókšliai (pagal LATSŽ II 142 yra Krõkšliai, Krõkšlės) gali būti kilę iš pavardės *Krokšlis/*Krokšlỹs < liet. krokšlỹs „kriokimas; žmogus, kuris kriokia“ Vanagas 1981: 167). Visi oikonimai Sal vardu yra Aukštaitijoje, o keturi Skerdmai – Vilniaus, Šalčininkų r. ir po vieną – Molėtų, Prienų r. (LATSŽ II 279), dar plg. 5 upelius Skerdmas, kilusius iš liet. skerdmas „iškirsta miško vieta, skynimas“ (Vanagas 1981: 302).

Eišiškių vls. buvo iš bendrinių lietuviškų žodžių vardą gavusi Akl (Okła), Dublė (Dumbla), Gaidžia (Gajdzie), Jùndiškių kitas vardas Szudzie ~ Šūdžiai, Kūdrà (Kudra) = Kdra, Rėžia (Rezy), Šaulia, Turgelių vls. – Degẽsiai (Dagiesy), Žlaugta (Żłoukty). Su šaknimi akls- yra šimtai vandenvardžių, oikonimų, mikrotoponimų, siejamų su liet. ãklas, -à „tamsus, uždaras, aklinas“ LVŽ I 34–37.

Kiekvieno pietryčių Lietuvos valsčiaus vardai primena, kad jie įeina į lietuvių kalbos sistemą ir turi sąsajas su daugeliu kitų etninio lietuvių kalbos ploto vietovardžių. Turgelių vls. Degẽsiai kamienu deges- siejasi su šimtais Lietuvos vietovardžių, kurie kilę iš lietuvių kalbos žodžių degess, degẽsis „degio liekana“, degesỹs „degimo liekanas; išdegusi vieta (durpyne)“, degẽsė, degesià „pelkės ar miško išdegusi vieta“ (LVŽ II 175). Šio žodžio panašios, bet įvairokos reikšmės, susiję su šaknimi deg-, įvairus žodžio kirčiavimas ir galūnės rodo, kad seniau žodis galėjo turėti ir daugiau panašių reikšmių. Labai mažai tikėtina, kad apie 200 vietovardžių būtų kilę iš pavardės *Degesis, o tokia pavardė niekur nebūtų užrašyta (be to, žmogui tokia pavardė nelabai ir tinka).

Dar daugiau vietovaržių yra su šaknimi dumbl- < dublė, dumbl „dumblo žemė; purvas, dumblynas; vieta, kur daug dumblo, dumblynė“, dumblà „dumblas, purvas“ (plg. LVŽ II 386–388). Vėliau kaimas Kūdra nebeužrašytas (jo kirčiavimo istorija nepakankamai aiški – buvo tik Kdros Šakių r.). Ržiai užrašyti Eitminiškių apyl. (Vilniaus r.), Rėžia – Butrimonių apyl. Šalčininkų r. ir Šilutės r. Dėl jų dvejopo kirčiavimo taip pat nelengva išsiaiškinti (LATSŽ II 144, 261, 300, 362). 1976 m. duomenimis minėta Dublė tebebuvo Eišiškių apyl. (kita Dublė – Sužionių apyl. Vilniaus r.), Eišiškių vls. Rėžia pakliuvo į to paties rajono Butrimoni apyl., o Žlaugta – į Akmenynės apyl. (plg. žlaũgtas „alui daryti kubilas; koks nors šlapias, įmirkęs daiktas“ DLKŽ 968).

Jašiūnų valsčiuje abiem kalbomis išliko sudurtiniai oikonimai Čiùžiakampis (Czużekompie), Šiùgždamedis (Szukż’damiedź), Eišiškių vls. – Gùdakampis (Gudakompie), Mùsiakalnis (Musiakolnie), Senãdvaris (Sinodwory), Turgelių vls. – Bčiakelniai (Biaciukielnie), Valkagulia (Wołkogule).

Sugretinus sudurtinius bendrinius žodžius ir sudurtinius vietovardžius, labai aiškiai matyti, kuo skiriasi bendriniai žodžiai ir vietovardžiai. Sudurtiniai bendriniai žodžiai vietovardis, vandenvardis, žemėvardis ir t. t. tinka didelei grupei vardų, o Gùdakampis, Mùsiakalnis, Šiùgždamedis Lietuvoje tiks tik vienam objektui arba nedaugeliui jų. Gùdakampį ar Šiùgždamedį dažniausiai rasime ne bendrinių žodžių žodynuose, o tik vietovardžių žodyne. Sudurtiniai bendriniai žodžiai tikriniais tampa retai ir jie dažniau išverčiami į kitas kalbas. Eišiškių ir Jašiūnų valsčių Naujãsėdžiai okupacijos laikotarpiu išversti į Nowosady, o Eišiškių ir Turgelių valsčių Naujãdvariai – į Nowy Dwór. Be to, Ìlgasalis Jšn verstas Długa Wyspa, Ìlgasalis Trgl – Długa Ulica, Naujãkiemis – Nowosiólki (bet Mknakiemis Eiš – Michnokiemie), Baltãpetriai – Bialopiotry, Aukštãlaukis – Wysokie, Ddžiagiris Trgl – Wielki Las, Raudónbalis – Czerwona Łuża.

Bet vis tiek tame pačiame Turgelių valsčiuje, kurio lenkiškai užrašytuose varduose liko mažiausiai lietuviško substrato, pakanka ir lietuviškų sudurtinių oikonimų, rodančių netolimą senbuvių gyventojų draugišką bendravimą lietuvių kalba: Bčiakelniai lenkiškai vadinosi Biaciukielnie, Tripuõdžiai – Trypojdzie, Valkagulia – Wołkogule. Ir pats valsčiaus vardas iki šiol yra tik Turgẽliai, o ne Bazarczyki. Daugybę lietuviškos darybos oikonimų paminėsime toliau.

Išliko ir oikonimai, sudaryti iš senųjų dvikamienių lietuviškų pavardžių: Buivyda Eiš – Bujwidy, Geismanta – Giejsmonty, Bygirda Trgl – Bigierdy. Kai kurioms senosioms pavardėms dar buvo pridėtos lietuviško priesagos ir oikonimai, matyt, atsirado tik po to: Butrimónys Eiš – Butrynańce, Daugydónys – Dowgidańce, Mištautónys Jnš – Misztołtany.

Priesagos. Rytų Lietuvoje daugiausia paplitusi priesaga -išk- ir ji yra visų pripažintas lietuviškos kilmės žodžių liudininkas. Ištyrus lietuviškai užrašytus oikonimus matyti, kad priesagos -išk- iki 10 % daugėja tolstant į pietryčius nuo Jašiūnų valsčiaus (23,8 %) iki Turgelių valsčiaus (33,9 %). Bet ta pačia kryptimi stiprėja ir oikonimų slavinimas. Priesagos -išk- oikonimų skaičius Turgelių valsčiuje lenkiškai užrašytuose oikonimuose buvo sumažėjęs net iki daugiau pusiau (iki 15,3 %).

Lietuvių kalba užrašyti oikonimai su priesaga -išk- yra aiškiai lietuviškos formos. Tie patys oikonimai užrašyti lenkų kalba skyla į tris grupes: 1) kuria iš esmės sutampa su lietuvių kalba užrašytais oikonimais (tik vietoj priesagos -iškės rašoma -izki), 2) kurių šaknis daugiau ar mažiau slavinama išlaikant tą pačią priesagą, 3) kurių šaknis išlieka, bet lietuviška priesaga keičiama į lenkišką. Visus teiginius iliustruojame autentiškais pavyzdžiais.

Pirmosios minėtos grupės oikonimai nuo autentiškos lietuviškos formos mažiausiai nutolę Eišiškių valsčiuje buvo tokie: Baland-škės užrašytos lenkiškai Bołondz-iszki, Band-škės – Bandz-iszki, Dvyn-škės – Dźwin-iszki, Gumb-škės – Gumb-iszki, Miẽž-iškės – Miez-yszki ir t. t. (minėtų oikonimų šaknys yra kilusios iš lietuviškų bendrinių žodžių balañdis, bandà, dvynỹs, gubas, miẽžis, iš kurių susidarė asmenvardžiai, vėliau davę vardą ir gyvenviečių pavadinimams). Turgelių valsčiuje tos pačios grupės buvo Káln-iškės – lenkiškai Kaln-iszki, Lab-iškės – Laib-iszki, Mól-iškės – Mal-iszki, Vik-iškės – Wilk-iszki (plg. kálnas, láibas, mólis, vikas). Prie tos pačios grupės pritampa ir oikonimaii, kuriems pradžią davę asmenvardžiai jau kiek labiau nutolę nuo bendrinių lietuviškų žodžių: Rmš-iškės < Rmša – Rymsz-yszki, Šãk-iškės < Šakỹs – Szak-iszki, Vatk-iškės < Vatkus – Wojtk-iszki.

Antroji ir trečioji oikonimų su priesaga -išk- grupė, užrašytos lenkų kalba, nutolusios nuo lietuviško tradicinio vardyno ir yra daug mažiau autentiškos. Antrojoje oikonimų grupėje autentiškos oikonimų šaknys tampa sunkiai beatpažįstamos (plg. Jašiūnų vls. Bagdõniškės verstos Boholceniszki, Baumliškės – Bogumiliszki, Pušýniškės – Sosenkiszki), o trečiojoje grupėje priesaga -išk- naikinta (keista slaviškomiis -czyzna, -owo, -owka, -enka, plg., Mantvl-iškės keistos Montwil-owszczyzna, Liudvin-iškės – Ludwin-owo, Karzn-iškės – Koryżn-iówka. Ketvirtojoje oikonimų grupėje keista ir šaknis, ir priesaga, plg. Turgelių vls. Mkniškės verstas Michnowo, Mikãliškės – Michałowo (jeigu lietuvių kalbos kirtis buvo ne priešpaskutiniame skiemenyje, jo vieta taip pat buvo keičiama).

LDK klestėjimo laikotarpiu jau XIV a. užrašytos mūsų oikonimų priesagos -išk-, -inink- (Vanagas 1993: 30–41; 2004: 127–262; Zinkevičius 2007: 39–48). Oikonimams su priesaga -išk- pagrindą davė asmenvardžiai ir net bendriniai žodžiai. Manoma, kad ir Dievẽniškės, pirmą kartą paminėtos 1385 m., greičiausiai yra asmenvardinės kilmės, susidedančios iš galėjusio būti asmenvardžio *Dievenis ir priesagos -iškės. Panašiai ir tik metais anksčiau paminėtos Ešiškės laikomos priesagos -iškės vediniu iš asmenvardžio Ei(k)šys.

Pietų Lietuvoje su priesaga (i)nink- ((i)nyk-) oikonimai sudaromi iš vandenvardžių ir rečiau – iš bendrinių žodžių. Taip nuo 1311 m. minimi Šačininkai (*Šalčnykai), vardą gavę nuo greta tekančios Šalčiõs upės. Panašaiai šiame regione vardus gavo Spengliniñkai : ež. Spenglà (Trakų r.), Vieviniñkai : ež. Vevis (Trakų r.), Ìlgininkai : ež. Ìlgis (Varėnos r.), Mùsninkai : up. Mus (Musià) (Širvintų r.).

Su priesaga -inink- oikonimai galėjo būti išvesti ir iš kitokių vietovardžių (ne tik vandenvardžių), bendrinių žodžių. Nuo 1320 m. minimi Mẽdininkai (tarmiškai Mẽd(i)nykai), sudaryti iš bendrinio žodžio mẽdininkas „miško sargas, eigulys, medžiotojas“ < mẽdžias „miškas, giria“ + ininkas. Eišiškių valsčiuje buvo ir Drùskininkai (Druskieniki, kaimas), Kalesniñkai (Koleśniki), Laukiniñkai (Łowkieniki), Jašiūnų vls. – Kuninkas (Kulnik).

Šalčininkų rajone po priesagos -iškės dažniausios oikonimų priesagos buvo -ūnai (15), -onys (10), -ẽliai (10), -inė (8), -ininkai (5), pvz.: Daučinai Jšn (tam pačiam valsčiui santrumpa tekstuose pateikiama tik pirmą kartą, jei kiti pavyzdžiai – taip pat to valsčiaus), Jašinai (Jaszuny), Girdžinai Trgl (Kierdziejewce), Janknai (Jankuny), Jocinai (Jacuny), Keipnai (Kiejpuny), Pikčinai (Pikciuny); Jurgiónys Eiš (Jurgańce), Rukónys (Rukańce), Stavidónys (Stavydónys, Stawidańce); Gudẽliai Jšn (Gudelki), Kalvẽliai (Kowelki), Ravẽliai (Rawele), Ruzgẽlis (Ruzgiel); Karklnės Eiš (Korklinie), Klonniai (Kłoniny), Miškniai Trgl (Leśnia), Žagarnė (Żagaryno).

Buvo ir kitos lietuviškos oikonimų priesagos, tik jos retesnės, pvz.: Keidžiùkai Jšn (šalia Kedžių – Kiejdziuki), Šalčininkliai (Małe Soleczniki), Mikšiùliai Trgl (Mikszule), Misiučnai (Misiuczany), Katùtiškės (Katuciszki), Makùtiškės (Makuciszki), Būdáičiai Jšn (Budojcie), Jaglimáinys, Pilakainys (Piełokance). Priesaga -iškės buvo dedama prie asmenvardžių, kurie jau turėjo mažybines-malonines ir kitas priesagas, plg. Pran-el-iškės Jšn (Pran-el-iszki), Pund-el-iškės (Pund-el-iszki). Oikonimų priesagas rodytų ir tai, kad asmenvardžių pr iesaga -el- atsirado pirmiau, ir tik po jos – priesagos -ėn-, -on-, -ait-, plg.: Janč-el-ėn-škės Jšn (Jec-iel-en-iszki), Ožk-el-áičiai (Aszk-eł-ejty), Kud-el-iónys Eiš (Kud-el-ańce), Kurm-el-nai Trgl (Kurm-el-iónys = Kurm-iel-any).

Priešdėliai taip pat liudija tradicinių oikonimų autentiškumą, Šalčininkų rajone oikonimų su priešdėliu pa- sistema maždaug tokia pati, kaip ir sudurtinių oikonimų (nors juose lietuviška šaknis gali pasikartoti dukart). Lietuviškai užrašytuose oikonimuose baltiškų sudurtinių oikonimų yra 35 (6,8 %), o su priešdėliu pa- – 36 (7,0 %). Lenkiškai užrašytuose oikonimuose šio priešdėlio mažėja du kartus Eišiškių vls. (nuo 14 iki 7), Jašiūnų vls. (nuo 12 iki 6), o Turgelių vls. mažėja nuo 10 iki 1 (nuo 5,6 % iki 0,6 %). Šie skaičiai mažėja dėl okupacinės valdžios persistengimo. Kai turėsime Ašmenos, Dieveniškių, Vijos, Lydos parapijų slaviškai užrašytus oikonimus, dėl priešdėlio pa- ir kai kurių kitų dalykų jie gali pasirodyti lietuviškesni ir už Turgelių valsčiaus „lenkiškus“ oikonimus, nors minėtos parapijos yra dar toliau į rytus ir pietus nuo Turgelių.

Nurodant gyvenamosios vietos išsidėstymą prie kurios nors upės, miško, raisto, kalno, kaimo, lauko Šalčininkų rajone taip pat vartotas priešdėlis pa-. Dalyje užrašų jis išliko ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalba. Jašiūnų valsčiuje buvo Pabéržė (Poberża prie Béržiškės, Biržės), Padẽgsniai (Podeksznie prie Dẽgsnių kaimo), Palepiai (Polepie), Pavisinčià (Powisińcze prie Visinčiõs upės, kurios semantika siejama su lenktumu, vingiuotumu, Vanagas 1981: 388). Eišiškių valsčiuje buvo Pãjuodupis (Pojedubie prie Júodupės), Pãraistis (Porojść), Pavaria (Powaryne „virėjai“ rus., o vieta prie Var lauko), Pãversekis (Powersocze – vieta prie Versekõs upės).

Slavinant, verčiant buvo pridedamas priešdėlis pod- ir t. t.: Pabar Eiš – Podborze, Pagaidžia (prie Gaidži kaimo) – Podgajdzie, Pagirỹs Trgl – Podlesie, Pagojỹs – Podgaj, Pamerkỹs (prie Merkio upės) – Podmerecz.

Šalčininkų rajone paliudytas ir rytinių aukštaičių priešdėlis ažu- (užu-): Jašiūnų valsčiuje tik 1 kartą, Turgelių vls. – 3 kartus, Eišiškių vls. – 2 kartus: Ažùpaliepis Jšn (Zapolepie), Ažùbenis Trgl (Grygi Dolowe), Ažueglynis (Zajelniak), Ažùkalniai (Zagórna). Eišiškių valsčiaus oikonimuose vartotas jau ne priešdėlis ažu-, bet užu-: Užùberžės (Zabrzezie), Užùgiris (Zalesie). Reikia papildomų tyrimų aiškintis, kur seniau praėjo lietuviškų priešdėlių ažu- ir užu- riba. Tuo klausimu lenkiški vertiniai nieko nepadeda, nes jiems tas priešdėlis nebuvo paliekamas.

Sutrumpinimai

Eiš –Eišiškės (Šalčininkų r.)

Jšn – Jašiūnai (Šalčininkų r.)

lenk. – lenkų

liet. – lietuvių

Mck – Mickūnai (Vilniaus r.)

Mšg – Maišiagala (Vilniaus r.)

Nmč – Nemenčinė (Vilniaus r.)

Pbrž – Paberžė (Vilniaus r.)

Rš – Riešė (Vilniaus r.)

Trgl- Turgeliai (Šalčininkų r.)

Literatūra

Būga 1961 – Būga, Kazimieras. Rinktiniai raštai, t. 3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961.

DLKŽ 1972 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, „Mintis“, 1972.

LATSŽ 1974 – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. I dalis. Vilnius: „Mintis“, 1974.

LKE 2008 – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2008.

LKŽ 1962 – Lietuvių kalbos žodynas, t. 6. Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1962.

LPŽ 1985 – Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1. Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, „Mokslas“, 1985.

LPŽ 1989 – Lietuvių pavardžių žodynas, t. 2. Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, „Mokslas“, 1989.

LVŽ  – Lietuvos vietovardžių žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Salys 1983 – Salys, Antanas. Tikriniai vardai. Raštai, t. 2. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1983.

Vanagas, Aleksandras 1993: Pietryčių Lietuvos vietovardžiai. – Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 30–41.

Vanagas, Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis.

Vanagas, Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mintis.

Zinkevičius 1993 – Zinkevičius, Zigmas. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

Zinkevičius, Zigmas 2007: Senosios Lietuvos valstybės vardynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.