Andrius Sniadeckis

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, iš Jodkovskių, www.voruta.lt

Straipsnio autorės protėvis Jurgis Leonas Jodkovskis (gim. 1810 m. Onuškyje – mir. 1882 m. Vilniuje) baigęs Vilniaus gimnaziją, buvo įstojęs ir mokėsi Vilniaus imperatoriškajame universitete, kurį caras uždarė 1832 metais po įvykusio 1831 metų sukilimo. Tai paskatino pažvelgti į to meto akademinę visuomenę šiek tiek atidžiau.

Adomas Čartoriškis

Kunigaikščio Adomo Čartoriškio globojamas Vilniaus imperatoriškasis universitetas XIX amžiaus pradžioje pasiekė klestėjimo viršūnę. Universiteto raidos tyrinėtojas Liudvikas Janovskis apie šį periodą pažymėjo, jog “Vilnius intelektualiniu atžvilgiu viršijo visą Lenkiją ir tapo Lietuvos Atėnais” (L.Janowski “ W Promieniach Wilna I Krzemienca”, 1923), ir jis buvo teisus.

Vilniaus imperatoriškajame universitete tuo metu dėstė nemažas būrys aukšto profesionalaus akademinio lygmens mokslininkų, tiek kilusių iš Vilniaus gubernijos, tiek atvykusių iš svetur. Šį faktą byloja ne tik Vilniaus universiteto istorijos tyrinėtojai, bet ir tiesioginis kasdienės istorijos liudininkas – Vilniaus metrikai. Tegalime įsivaizduoti to metų Vilnių – intelektualųjį, modernų, gausų mokslo šviesuomenės: universiteto profesoriai, rektoriai, mokslo daktarai krikštijo vilniečių vaikus, dalyvavo santuokose, neretai patys tuokdavosi Vilniuje, čia gimdė vaikus.

Mes neturime jų gražios lietuviškos šnektos, deja Vilnius ir visa Lietuva, kaip žinome iš istorijos, tuo metu buvo okupuoti. Tautinio identiteto klausimas iškilo daug vėliau, tačiau tai nereiškia, jog šie žmonės universitete ir už jo ribų rašę ar kalbėję lenkiškai ar rusiškai, nesijautė esą iš Lietuvos. To meto tendencija – nemažas būrys Vilniuje gyvenusių ir veikusių šviesuolių buvo užgimę Gardino, Naugarduko, Lydos, Minsko apskrityse esančiuose dvaruose. Kaip žinia, nuo seno nemaža dalis dabartinės Baltarusijos sudėtyje esančių teritorijų priklausė LDK. Pvz., Gardinas buvo tas miestas, dėl kurio lietuviai pasisakė dar Liublino unijos metu, jog norintys kas trečią jungtinės Respublikos Seimą matyti jame.

Straipsnio autorė leidžia sau paspėlioti, jog pvz., Janas Bulhakas atvyko į Vilnių (XIX a. pabaiga) dėl to, jog čia buvo jo giminių, gyvenusių nuo seno (nuo XIX a. pradžios žiūrėtuose metrikuose yra nemažai Vilniuje gyvenusių Bulhakų, pvz., 1831 m. visų Šventų bažnyčioje susituokė bajoras Jokūbas Bulhakas). Straipsnio autorės protėviai Jodkovskiai iš Gardino gubernijos Eismontų parapijos (pagal oficialius kilmės dokumentus, saugomus archyvuose – tai lietuviškos kilmės giminė) atvyko į Vilnių, nes čia buvo nemažai Jodkovskių. Galbūt ši tendencija taikytina ir Adomui Mickevičiui, Sirokomlei ir pan. Vilniuje teko aptikti netgi Mendelsonų šeimos vaiko Teosforo krikšto metriką 1848 m. Bernardinų bažnyčioje. Kažkuriame straipsnyje teko skaityti, jog žymusis kompozitorius taip pat sietinas protėviais su Lietuva.

Ką sako metrikai, o iš jų ir kiti istoriniai šaltiniai apie to meto Vilniaus šviesuolius.

Pvz., 1829 m. Vilniuje šv. Jonų bažnyčioje (metriko įrašas Nr. 177) pakrikštytas kūdikis Vaclovas Jonas, sūnus Vilniaus imperatoriškojo universiteto medicinos ir chirurgijos profesoriaus Konstanto Porcyanko ir jo žmonos Klementinos. Kūdikio krikšto tėvu tapo tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Vaclavas Pelikanas. Kaip nurodoma istoriniuose šaltiniuose, V.Pelikanas gimė 1790 metais Slanime (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas) bajorų šeimoje. Baigęs vietos gimnaziją, 1807 metais studijavo Vilniaus universitete matematiką ir fiziką, 1809-1813 metais chirurgiją Sankt Peterburge. Baigęs moslus ilgą laiką dirbo Vilniaus universiteto chirurgijos katedroje adjunktu. 1816 m. apsigynė disertaciją „Dissertatio medico chirurgica inauguralis de aneurysmate” ir vėliau tapo Vilniaus universiteto profesoriumi. Nuo 1826 metų ėjo Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas. Vadovavo Vilniaus chirurgijos klinikai, įkurtoje Vilniaus universiteto profesoriaus Jozefo Franko. Vaclovas Pelikanas mirė 1873 m. tuometiniame Aleksandrovo valsčiuje, Kauno gubernijoje Pelikanų dvare. Kaip matyti iš Vilniaus metrikų, rektorius krikštijo nemažai Vilniaus universiteto mokslininkų, mokslo daktarų vaikų.

Konstantas Porcyanko gimė 1793 m. Pastovyje (LDK miestas, tuo metu valdė Konstantinas Tyzenhauzas) bajorų šeimoje, gimtajame mieste baigė gimnaziją. Nuo 1813 m. studijavo mediciną Vilniaus universitete. 1819 m. apsigynė daktaro disertaciją tema „De cancro laborum”. Vėliau ėjo Vilniaus universiteto chirurgijos ir okulistikos katedros adjunkto pareigas, tapo profesoriumi. Taip pat vadovavo medikų draugijai, buvo jos viceprezidentu, prezidentu. Mirė 1841 m. Vilniuje, palikęs žmoną Klementiną ir keturis vaikus. Palaidotas Bernardinų kapinėse. Vyresnįjį Porcyanko sūnų Mykalojų Feliksą, kaip matyti, 1827 metais pakrikštijant, krikšto motina Universiteto rektoriaus žmona Elžbieta Pelikanova (Šv. Jonų bažnyčia, metriko įrašas Nr. 178).

1827 m. sausio 2 d. Vilniuje, Karmelitų vienuolyne (metriko įrašas 4) pakrikštyta mergaitė Bogumila Fonberg. Krikštatėvis grafas Karolis Zaluskis, Imperijos dvaro kamerjunkeris, Upytės bajorų maršalka, Rusijos imperijos diplomatas tarnyboje, vienas iš 1831 metų sukilimo vadovų Lietuvoje. Taip pat kūdikio krikštamotė Dorota Lopacinska, maršalkos Dominyko Pranciškaus Ignoto Lopacinskio žmona. Krikštynose dalyvavo: Juozas Straševičius, gimęs 1801 metais Raguvoje, miręs 1831 m. Paryžiuje, knygų leidėjas, tarp jų ir knygos apie Emiliją Pliaterytę. Tuo metu delegatas. Taip pat dalyvavo patarėjo žmona Salomėja Sadurska (kuri ko gero buvo Stanislavo Zadurskio, dėsčiusio Vilniaus universitete, duktė ar vaikaitė).

Ignotas Fonbergas

Fonbergų šeimos žinomiausias atstovas Vilniaus universiteto profesorius Ignotas Fonbergas gimė 1801 Palenkės Bielske Varmijos žemėje, baigęs Bialimstoko gimnaziją, 1817 metais įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame studijavo matematiką – fiziką, buvo garsaus to meto profesoriaus Andriaus Sniadeckio, kurio veikalas apie organinių kūnų teoriją buvo išverstas į kelias užsienio kalbas, padėjėju chemijos ir farmacijos katedroje, 1825 m. Fonbergas tapo filosofijos magistru, 1829 m. tapo chemijos katedros profesoriumi. 1830 m. atliko Druskininkų mineralinių vandenų tyrimus. Po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 metais dirbo Vilniaus medicinos chirurgijos akademijoje, dėstė paskaitas lotynų ir rusų kalbomis, apsigynė daktaro disertaciją. Vėliau buvo pervestas į Kijevo šv. Vladimiro universitetą. Mirė 1891 m. Kijeve.

1827 m. šv. Jonų bažnyčioje (metriko įrašas Nr. 176) pakrikštyta bajoraitė Marija Emilija Juzefa, duktė Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Volfgango ir jo žmonos Aloyzos iš Parovskių. Krikštynose dalyvavo profesorius Konstantas Porcyanko bei Stanislovas Čarnovskis, medicinos ir chirurgijos daktaras. Taip pat krikštynose dalyvavo Aleksandra Volfgang, Ksaveras Volfgangas bei Veronika Volfgang. Istoriniai šaltiniai mini Ksaverą Volfgangą, gimusį Vilniuje profesoriaus Jono Fryderiko Volfgango šeimoje. Ksaveras Volfgangas baigė Mituvos gimnaziją ir 1826 m. įstojo studijuoti į Vilniaus universitetą mediciną, kurią baigęs dirbo gydytoju Druskininkuose. Priklausė Vilniaus medikų draugijai.

1827 m. šv. Jonų bažnyčioje (metriko įrašas Nr. 95) bajoraitį Pavelą Tomą, sūnų Mykolajaus Myškovskio krikštijant, krikšto tėvais tapo Vilniaus Universiteto profesorius Pavelas Kukolnikas kartu su rektoriaus žmona Elžbieta Pelikanova bei profesoriumi Mykolu Oezopovskiu.

Pavelas Kukolnikas

Įdomi Pavelo Kukolniko biografija. Jis gimė 1795 m. Zamostėje, Liublino vaivadijoje (tuo metu Zamostė priklausė Austrijos imperijai) licėjaus pedagogo Bazilio (Vasilijaus) šeimoje. Kukolnikų šeimoje augo dar du berniukai, Pavelo broliai Nestoras, vėliau tapęs dramaturgu, ir Platonas, taip pat dirbęs Vilniaus universitete. Būdamas 9 metų Pavelas su tėvais persikraustė į Sankt Peterburgą, kur jo tėvas ėjo profesoriaus pareigas pedagoginiame institute. Už tarnybą Kukolnikų šeima buvo apdovanota nedideliu dvareliu Vilniaus gubernijoje, kur po tėvo mirties motina su vaikais ir persikėlė. Kukolnikai draugavo su rusų rašytoju Gogoliu, taip pat Michailu Glinka. Anastasijus Šverubovičius 1885 metais yra išleidęs knygą “broliai Kukolnikai”. 1815 metais Pavelas Kukolnikas apsigynė disertaciją, 1824 m. tapo Vilniaus universiteto profesoriumi. Dirbo visuotinės istorijos katedroje, taip pat įėjo į universiteto tarybą, vadovavo bibliotekai. Senosios Lietuvos sostinė buvo pagrindinė Pavelo Kukolniko istorinių darbų tema. Buvo vedęs Juliją Puzirevskają, bajoro iš Raseinių dukterį. Po universiteto uždarymo 1832 m. Kukolnikas dirbo Vilniaus medicinos ir chirurgijos akademijoje, senatvėje nemokamai dėstė istoriją pravoslaviškame Marijos vienuolyne, įsikūrusiame tuometinėje Rojaus gatvėje. Šalia šio vienuolyno autorės promotė bajorė Ieva Jodkovska XIX a. buvo įsigijusi namą. Pavelas Kukolnikas nuveikė ir lietuvybės labui. Su jo palaiminimu buvo leidžiamos Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus knygos, Lauryno Ivinskio lietuviškas kalendorius vaikams. Paties Kukolniko poeziją vertė Adomo Mickevičiaus jaunystės laikų draugas bajoras Antanas Edvardas Odincas, taip pat Sirokomlė. Pavelas Kukolnikas tyrinėjo Lietuvos tautosaką, folklorą, rinko padavimus, patarles, legendas. Vilniuje nugyveno daugiau kaip 60 metų, kuriame ir mirė 1884 metais.

Augustas Liudvikas Becu

1827 m. Vilniuje (metriko įrašas Nr. 104) buvo pakrikštyta profesoriaus Augusto Becu ir jos žmonos Katrės duktė Hersilija Kataržyna. Krikšto tėvas – Vilniaus universiteto rektorius V.Pelikanas. Augustas Liudvikas Becu gimė 1771 m. Gardine. Studijavo Vilniaus universitete filosofiją ir mediciną. 1789 m. tapo filosofijos mokslų daktaru, o 1793 m. apsigynė disertaciją medicinos srityje. Nuo 1797 m. Vilniaus universiteto profesorius. Specializavosi medicinos patologijos ir terapijos srityse, priklausė medikų draugijai. Laikomas vakcinacijos pradininku Lietuvoje, 1808 metais kartu su Jozefu Franku įkūrė Vakcinacijos institutą. 1800 m. vedė Kateriną Tomaševską (dalyvavo vestuvėse prof. Andrius Sniadeckis), antrą kartą 1818 m. vedė našlę Salomėją Slovacką. Augustas Becu mirė 1824 m. Vilniuje. Iš metrikų matyti, jog Vilniuje gyveno ir kiti Becu giminės atstovai, pvz., 1830 metais Aleksandra Becu kartu su filosofijos magistru Juozu Sniadeckiu dalyvavo bajoro Liudviko Zvizdovdskio krikštynose.

Pirmasis Salomėjos Slovackos sutuoktinis bajoras Euzebijus Slovackis (gim. 1773 m. Podhorcai vietovėje Ukrainoje, miręs 1814 m. Vilniuje) buvo žymus Vilniaus universiteto literatūros teoretikas ir istorikas, profesorius, ypač domėjosi Antikos periodu. Jų sūnus Julijus Slovackis, gimęs 1809 m. Kremence (Ukrainos teritorija), mirus tėvui persikėlė gyventi į Vilnių, motinai susituokus su Augustu Becu, kurio prižiūrimas ir augo. Jaunuolis lankė Vilniaus gimnaziją, vėliau studijavo Vilniaus universitete teisę. Po 1830-1831 m. sukilimo emigravo į Paryžių, kūrė poeziją. Mirė Paryžiuje, vėliau jo palaikai perlaidoti Vovelyje šalia Adomo Mickevičiaus.

1826 m. Vilniuje (metriko įrašas Nr. 40) pakrikštytas bajoraitis Karolis Gustavas, sūnus Antano ir Marijanos Kadenacych. Krikšto tėvu tapo Vilniaus maršalas Eustachijus Karolis Karpis, tuometinis valstybės ir švietimo veikėjas, mecenatas. Jo tėvas – Felicijonas Karpis, pirmoji žmona Paulina Pliaterytė, Jurgio Pliaterio duktė, su kuria susilaukė sūnaus Pranciškaus.

1827 m. (metriko įrašas Nr. 2) bajoras Kasperas Fraskovskis susituokė su Kunegunda German šv. Jonų bažnyčioje, Vilniuje. Santuokoje dalyvavo Rudolf Guzė, medicinos daktaras, taip pat Adomas Jocheris, filosofijos magistras.

Bajoras Rudolfas Guzė gimęs Minske, 1820-1825 metais Vilniaus universitete studijavo mediciną. 1830 m. apsigynė daktaro disertaciją tema „De placenta praevia”. Kovojo su choleros epidemija Smolensko srityje. Vėliau dirbo Vilniuje, dėstė Vilniaus kunigų seminarijoje, priklausė medikų draugijai. Mirė 1872 metais Vilniuje. Kaip matyti, Vilniuje gyveno ir daugiau Guzė giminės atstovų. Pvz., 1878 metais (metriko įrašas Nr. 19) buvo pakrikštyta Jadvyga Juzefa, duktė bajorų Konstantino Valentino ir Teresės Izabelės Naruševičiūtės Guzė. Krikštijo bajoras Feliksas Guzė su Jadvyga Korovai.

Adomas Benediktas Jocheris gimė 1791 metais Vilniuje. Baigė Vilniaus universitetą, dirbo universiteto bibliotekoje, buvo bibliografas, enciklopedistas. Mirė 1860 metais Vilniuje.

1829 m. Vilniuje pakrikštyta bajoraitė Celestina Antonina, duktė Vilniaus imperatoriškojo universiteto sekretoriaus Antano Patockio ir Pranciškos iš Vareckių Patockos. Krikšto tėvais tapo universiteto rektorius Vaclavas Pelikanas su Celestina iš Radvilų. Krikštynose dalyvavo Konstantas Radvila.

1830 metais Vilniuje pakrikštyta bajoraitė Kazimiera Kataržyna Stefanija, duktė Mykolo Afanosevičiaus ir Onos iš Thomme giminės. Tarp krikštytojų dalyvavo ir Hipolitas Rumbovičius, Vilniaus universiteto adjunktas. Mokslininkas gimė Vilniuje, baigęs Vilniaus gimnaziją studijavo Vilniaus universitete matematiką. 1817 m. tapo filosofijos magistru, 1823 metais – profesoriumi. Domėjosi architektūra. Mirė 1838 metais Bialymstoke.

1830 m. bajorų Rogalskių dukters Juzefos krikštatėvis Vilniaus universiteto profesorius Jonas Barkmannas. Jis gimė Vilniuje 1783 metais. Studijavo Vilniaus universitete mediciną, apsigynė daktaro disertaciją. Dirbo Vilniuje, vėliau Berlyne, Peterburge. Buvo asmeninis kunigaikščių Zubovų gydytojas. Jo brolis Kazimieras Barkmannas, gimęs 1791 metais, taip pat baigė medicinos studijas Vilniaus universitete. Apsigynė daktaro disertaciją tema “De contagio”. Dirbo gydytoju, gydė Tiškevičių šeimos narius.

1829 metais Vilniuje pakrikštyta bajoraitė Kamila Konstancija, duktė Stanislavo ir Matildos Cibovičių. Krikštatėvis Katedros kanauninkas Petras Cibovičius, taip pat krikštynose dalyvavo Vilniaus univeristeto profesorius Jonas Loboiko, kuris yra parašęs prisiminimus. Šaltiniuose nurodoma, jog pirmą kartą Vilniaus spaudoje Jono Loboikos vardas paminėtas 1822 m. pavasarį: „Tik ką atvykęs ordinarinis profesorius ir kavalierius [t. y. Šv. Onos 3-iojo laipsnio ordino kavalierius. – R. G.] Loboika pradėjo dėstyti rusų kalbos ir literatūros kursą'“. Tais pačiais 1822-aisiais Vilniuje, tuomet Aleksandro Žulkovskio nuomotoje Pijorų spaustuvėje, pasirodo ir pirmoji I. Loboikos knyga lenkų kalba, tiksliau, – vos prieš metus žurnale „Сын Отечества“ paskelbtos studijos „Взгляд на древнюю словесность скандинавского севера“ vertimas (žiūr., Redos Griškaitės str. “Ivanas Loboika istorijoje ir istoriografijoje”).

1827 m. profesorius Jonas Loboika kartu su VU rektoriumi Vaclavu Pelikanu dalyvavo krikštijant Vilniaus gimnazijos direktoriaus padėjėjo Petro Ostrovskio sūnų Sobiestavą – Gerardą, kuriam krikšto sakramentą suteikė Vilniaus gimnazijos kapelionas profesorius Kazimieras Kulbackis. Beveik tuo pačiu metu toje pačioje šventų Jonų bažnyčioje kitas – statistikos profesorius Ignacijus Nacevičius dalyvavo krikštijant bajorų Grucevičių sūnų Ignacijų Pranciškų (metrikų įrašai Nr. 226 ir 228).

Universiteto rektorius V.Pelikanas tapo krikšto tėvu ir Vilniaus gimnazijos kito administratoriaus bajoro Jono Kučinskio dukrai Vilhelminai, gimusiai 1827 metais universiteto ligoninėje. Mergaitės krikšto motina Juzefa Polinska, VU dekano žmona. Krikštynose dalyvavo ir Vilniaus gimnazijos direktorius Kajetonas Krapsovskis su prefektoriaus Ostrovskio žmona (metriko įrašas Nr. 47).

1830 metais šv. Jonų bažnyčioje buvo pakrikštytas berniukas Vaclovas, sūnus Vilniaus botanikos sodo prie Vilniaus universiteto direktoriaus Karolio Vilzelou, kurio krikštatėviu tapo taip pat universiteto rektorius (metriko įrašas Nr. 108).

Kaip matyti iš metrikų, to meto Vilniaus pulse dalyvavo daug medicinos profesorių, chirurgijos mokslo daktarų. Galima spėti, jog medicinos mokslas buvo stipraus, profesionalaus lygmens ir čia mokytis plūdo studentai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš svetur. Tą rodo ir tai, jog uždarius Vilniaus universitetą, buvo įkurta Vilniaus medicinos akademija, kaip aukštojo mokslo tęsinys. Vilniaus universiteto studentai stažuodavosi kitų valstybių universitetuose, apsigindavo mokslo disertacijas. Pvz., mokęsis Vilniaus gimnazijoje, vėliau Vilniaus universitete Adolfas Abichtas apsigynęs 1816 m. disertaciją tema „De intestinorum coarctatione diarrhoeae chronicae causa minus vulgata”, padirbęs to meto garsaus profesoriaus Jozefo Franko asistentu, vėliau stažavosi Paryžiaus, Berlino aukštosiose mokyklose, tapo profesoriumi. Mirė 1860 m. Vilniuje. Arba Liudvikas Dominikas Eugenijus Bouvie, gimęs 1812 m. Vilniuje, baigė medicinos studijas Vilniaus universitete, vėliau stažavosi Prancūzijoje, Stasbourge, dirbo gydytoju Paryžiuje.

Įdomus reiškinys, kurį teko aptikti istoriniuose šaltiniuose, jog net septyni Troškūnų gimnazijos (Anykščių raj.) moksleiviai, beveik tuo pačiu metu įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos XIX amžiaus pradžioje:

tai Cybulskis Kazimieras, gimė 1793 metais Ukmergėje, 1818 m. baigęs Troškūnų gimnaziją, gavo stipendiją mokytis Vilniaus imperatoriškajame universitete mediciną, 1824 m. gavo gydytojo diplomą; Antanas Avlosijus, gimęs 1804 m., mokėsi Troškūnų gimnazijoje, vėliau studijavo mediciną Vilniaus imperatoriškajame universitete 1821-1830 metais, gavo 1-os klasės mediko diplomą, dirbo chirurgu; Admakovičius Petras, gimęs 1803 m. Panevėžio apskrityje, tuo metu Upytės, baigė Troškūnų gimnaziją, studijavo Vilniaus imperatoriškajame universitete mediciną, kurią baigė 1832 metais, 1844 metais atliko praktiką Lenkijos karalystėje, vėliau apsistojo Suvalkuose, 1855 m. gydė ligonius, esant choleros epidemijai; Žarnockas Narcyzas, gimęs 1806 m. Ukmergės apskrityje, baigė Troškūnų gimnaziją. 1826-1830 metais studijavo mediciną Vilniaus universitete, gavo 3-os kasės gydytojo diplomą; Klikovičius Dominykas, gimęs 1796 m. Ukmergės apskrityje, baigė Troškūnų gimnaziją, 1817 – 1822 metais studijavo mediciną Vilniaus imperatoriškajame universitete, tapo karo gydytoju; Stanislovas Žako Montrimas, gimė 1794 m. Anykščių valsčiuje, mokėsi Troškūnų gimnazijoje, 1829 metais baigė Vilniaus imperatoriškąjį universitetą, medicinos studijas; Vilčinskis Jonas Kazimieras, gimęs 1804 metais Ukmergės apskrityje, baigė Troškūnų gimnaziją, 1822-1827 metais studijavo mediciną Vilniaus imperatoriškajame universitete, kurią ir baigė.

Lietuvos istorijos archyve saugomame Vilniaus imperatoriškojo universiteto fonde (kuris nėra labai gausus, fono Nr. 721, turi tik du apyrašus) yra išlikusios bylos iš Vilniaus universiteto profesorių, mokslo daktarų komandiruočių į tarptautines konferencijas.

Taigi, mes ir dar kartą galime pasididžiuoti savuoju Alma Mater kaip stipriu mokslo šaltiniu. Deja, kaip minėta, universitetas 1832 m. buvo uždarytas ir Vilniaus visuomenė palaipsniui neteko nemažos dalies mokslo žmonių savajame pulse. XIX a. vidurio ir pabaigos Vilniaus metrikai tokiu gausiu profesūros skaičiumi nebepasižymi.

Analizuojant Vilniaus universiteto istorinę raidą, siūlytina atkreipti dėmesį ir į Vilniaus metrikus. Krikštijančių, dalyvaujančių krikštynose, santuokose asmenų regalijos pradėtos rašyti maždaug nuo 1826 metų. Iki tol metrikai buvo siauresnio aprašomojo pobūdžio.

Rašant šį straipsnį pasitarnavo lenkų atlikti VU mokslininkų tyrinėjimai medicinos srityje (interneto svetainė – Historia medycyny wileńskiej w XIX wieku).

Straipsnio autorė dėkoja pusseserei Sigitai Montvilaitei – Radovanovich, kartu atliekančiai genealoginius giminės tyrimus, taip pat istorijos tyrinėtojams Rasai Šileikienei bei Robertui Čerškui už komentarus kai kuriems metrikams.