1988-06-03 LMA mažoji konferencijų salė. Išrinkti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. Iš kairės: Arūnas Žebriūnas, Virgilijus Čepaitis, Artūras Skučas (arčiau langų), Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Bronislovas Juozas Kuzmickas, Vytautas Bubnys, Saulius Pečiulis, Algimantas Nasvytis, Alvydas Medalinskas, Kazimira Danutė Prunskienė, Vytautas Radžvilas, Giedrius Papinigis (ne IG narys), Zigmas Vaišvila, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, Gintaras Songaila; ne nariai Jonas Vaiškūnas ir Daiva Prakopimaitė (dabar – Penkauskienė). Nuotraukos autorius Algimantas Žižiūnas. LCVA, Tv.f. 22.

Česlovas Iškauskas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Birželio 3 – oji į mūsų atmintį įsispraudė kaip visai tautai svarbi laiko žymė, po kurios šiaip jau chaotiškas visuomeninis judėjimas virto organizuotu masiniu sąjūdžiu. Ir nenuostabu, kad šeštadienio rytą į Lietuvos Mokslų akademijos salėje vykusią konferenciją susirinkę brandaus amžiaus vyrai ir moterys – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai – su jauduliu, gal kiek smulkmeniškai prisiminė prieš 35-rius metus jų pečius gulusius rūpesčius.

Klausydamasis kalbų nejučia pritariau vieno pranešėjo minčiai: kodėl birželio 3 – oji dar neprilyginta Vasario 16 – ajai ar Kovo 11-ajai? Juk tuomet toje pačioje salėje susibūrę 35 žymūs Lietuvos meno, mokslo ir kitų sričių žmonės rizikavo savo karjera, ateitimi, šeimomis. Kas juos vertė tai daryti? O kas vertė 20-čiai to meto Lietuvos įžymybių pasirašyti Nepriklausomybės aktą? Arba dar svarbiau: juk ne arbatėlę šiltame kabinete siurbčiojo aštuoni partizanų vadai, 1949 m. vasario 16 – ąją susirinkę šaltoje Minaičių kaimo sodybos slėptuvėje ir pasirašę Lietuvos nepriklausomybės Deklaraciją bei įkūrę Laisvės kovų sąjūdį…

Tarp LPS iniciatyvinės grupės narių net 17 priklausė komunistų partijai. Ko ji siekė, įsiterpdama į Sąjūdį, atskira kalba. Nuo SSKP Lietuvos komunistai atsiskyrė tik 1989 m. gruodį, o prieš tai Algirdas Mykolas Brazauskas turėjo įdėmiai klausyti Maskvos nurodymų, kaip, beje, ir ranka rankon su komunistais veikusios „kagėbė“. Pirmojo sekretoriaus garbei – jis sėkmingai išlaviravo tarp šių savo viršininkų ir netgi ėmė piktinti Gorbačiovą, kuris 1990 – ųjų sausį atvykęs į Vilnių bandė atkalbėti „neišsiskirstyti po nacionalinius butus“.

Grupės nariai pasakoja, kad pasiruošimas istorinei birželio 3 – ajai truko vos savaitę. Bet iš tiesų noras suburti judėjimo branduolį ir jį paversti gerai organizuota struktūra su vadovaujančiu štabu atsirado seniai, galbūt net disidentų bei tautinių aktyvistų galvose. Vienas iš grupės narių Artūras Skučas prieš penkerius metus sakė, kad jiedu su poetu Marcelijumi Martinaičiu sugalvojo ir patį Sąjūdžio pavadinimą, tik vėliau prie jo buvo pridėtas Gorbačiovo pamėgtas žodis „persitvarkymas“. A. Skučas neslepia: „Taip buvo stengiamasi įtikti tuometinei valdžiai, jos neerzinti ir neleisti suprasti, kokiu keliu norime eiti.“ Grupėje priglausti ir pažangiuosius komunistus taip pat buvo taktinis ėjimas. „Tai buvo numatyta kaip priedanga visam judėjimui, kad KGB bei CK negalėtų jau pirmosiomis dienomis su mumis susidoroti“, – sakė A. Skučas.

Iniciatyvinės grupės sąrašai buvo sudaromi spontaniškai: kas ką pažinojo, kokios pavardės buvo populiarios, kokie kontaktai buvo užrašų knygelėse. Daugiausiai tai buvo rašytojai, architektai, dailininkai, mokslo žmonės. Konferencijoje pastebėta, kad giluminės Sąjūdžio šaknys – tai etnografiniai, ekologiniai, kultūriniai klubai, tokie kaip „Žemyna“, „Talka“, „Santarvė“, „Atgaja“. Jų nariai paplisdavo po visą Lietuvą, pavyzdžiui, rinkdami tautosakos pavyzdžius ar švarindami gamtą, taip tautinę dvasią nešdami į kiekvieną kaimą ir sodybą. 1987 m. balandžio mėnesį valdžios nuolaidžiavimu buvo įkurtas Lietuvos kultūros fondas, per kurio veiklą buvo platinamos ir lietuviškosios tapatybės, ir Sąjūdžio idėjos.

Kitaip sakant, Sąjūdis lyg tas šaltinis atsirado iš tautos gelmių. Ir jau spalį įvykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas atvėrė visus šliuzus veržliam tautiniam atgimimui, kitaip sakant, dainuojančiai revoliucijai. Bet juk prisimename: po grupės susirinkimo dar buvo 1988 – ųjų rugsėjo 28 – oji – nuožmus „bananų balius“…

Šių pastabų paraštėse reikėtų dar kartą pastebėti: tai tikrai nebuvo vieno asmens arba grupės „nacionalistų“ sumanymas. Tai iki šiol klaidžiojantis mitas. Konferencijoje Lietuvos Mokslų akademijos salėje pašnekovai išvengė tiesioginių nuoskaudų, esą vienas asmuo buvo uzurpavęs vadovavimą Sąjūdžiui. Gintaras Songaila pripažino, kad kandidatai į LPS iniciatyvinę grupę buvo siūlomi spontaniškai, tvirtinami plojimais – priešingai negu nomenklatūriniuose partiniuose griežtai centralizuotuose posėdžiuose. „Tuomet vienas iš tokių gyvai pasiūlytų asmenų – profesorius Vytautas Landsbergis. Jis gerai pakalbėjo iš tribūnos ir buvo pasiūlytas, nors nebuvo numatytas iš anksto, nes nelabai aktyviai dalyvavo Sąjūdžio organizavime“, – pasakojo G. Songaila. Tiesa, pats profesorius konferencijoje nedalyvavo, jį matėme Seime ta proga surengtame iškilmingame susirinkime. LRT radijui V. Landsbergis sakė, kad „tuomet suvokta, kad norint pokyčių, neužtenka apie juos pasikalbėti savų rate – būtina jų reikalauti garsiai“. Ir tai buvo padaryta. Su kaupu ir sėkmingai.

Birželio 3 – oji reiškia ne tik pagarbą drąsiems Sąjūdžio organizatoriams, bet ir perša mintį: jeigu ko nors imamės, imkimės ryžtingai, neabejodami, nemindžikuodami. O kol kas – įprasminkime birželio 3 – ąją kaip valstybinę šventę, visos tautos atmintiną dieną.