Prof. habil. dr. S. Temčinas

Prof. habil. dr. Sergejus TEMČINAS, Vilnius, www.voruta.lt

Lietuvos vaidmuo senosios rusų kalbos istorijoje

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK) oficialųjį statusą turėjusi rusėnų kalba kilo iš Kijevo Rusioje vartotos senosios rusų kalbos – tiksliau, iš jos vakarinio varianto, kuris dėl Rusios vakarinių žemių įtraukimo į Lenkijos politinę orbitą ar net į šios valstybės sudėtį (1349 m. prijungta Galicija) vis labiau buvo veikiamas gerokai prestižiškesnės lenkų kalbos.

Tačiau senosios rusų kalbos vakarinio varianto tapimas rusėnų kalba susijęs ne tiek su kalbinės struktūros, kiek su kalbos visuomeninės funkcijos kaita: jei krikščioniškojoje Kijevo Rusioje senąja rusų kalba dažniausiai rašyti nedidelės apimties originalūs (neverstiniai) teisiniai kūriniai ir dokumentai – Rusios teisynas, kunigaikščių įstatai, sutartys ir kiti aktai, asmeniniai laiškai ir pan. (šiaip knygos, kurios praktiškai visos buvo krikščioniško turinio, rašytos iš Bulgarijos perimta bažnytine slavų kalba), LDK šios kalbos statusas radikaliai pasikeitė: apie XV a. vidurį ji jau taip plačiai paplito knyginėje tradicijoje, kad imta taikyti net Biblijai.

Taigi Lietuva suvaidino svarbų vaidmenį senosios rusų kalbos vartojimo istorijoje: ji tapo visateise rašytine kalba, tačiau už LDK ribų jos funkcionavimas raštijoje liko toks pat ribotas, kaip ir Kijevo Rusios laikais.

Kaip krikščionių kalba ir raštas prigijo pagoniškoje Lietuvoje?

Senoji rusų kalba nostrifikuota LDK ne vėliau kaip XIV a. viduryje: tuo laikotarpiu datuojamos seniausios išlikusios Lietuvos didžiųjų kunigaikščių (toliau – Ldk) raštininkų senąja rusų kalba sudarytos tarptautinės sutartys (pvz. su Lenkijos karaliumi Kazimieru III 1352 m. ir 1366 m.). Taigi senoji rusų kalba ir iš dalies kirilinė raštija prigijo LDK dar prieš oficialųjį šalies krikštą (1387 m.). Tačiau konkretus šio proceso mechanizmas iki šiol nėra pakankamai išaiškintas.

Iš krikščioniškosios Rusios perimtos kalbõs (ir atitinkamo rašto) įsisavinimas pagoniškoje Lietuvoje įvyko nepaisant abiejų kultūrų priešpriešos, pasireiškiusios mažiausiai dviem tarpusavyje nesusijusiais lygmenimis: tautiniu (lietuviška vs slaviška) ir religiniu (pagoniška vs krikščioniška). Tad neaišku, dėl kokių LDK vykusių procesų:

a) svetimą (slavų) kalbą imta laikyti sava, pasitelkiant ją tiek išorinei (tarpvalstybinei), tiek vidinei šalies komunikacijai;

b) kirilinis raštas kaip krikščioniškosios kultūros atributas neteko savo religinio pobūdžio ir pateko (nors ir ribota apimtimi) į pagoniškąją tradiciją. Kaipgi buvo įveiktas šis dvigubas kultūrinis (ir psichologinis) barjeras?

Kitų šalių analogijos

Tipologiškai šis reiškinys nepaaiškinamas, nes dažniausiai svetimõs kalbõs ar rašytinės kultūros (dažnai kartu su ją reprezentuojančiais tekstais) perėmimas susijęs su tam tikrais veiksniais, iš kurių svarbiausi šie:

1) karinės pergalės ir valstybės teritorine plėtra (plg. helenizmo ir graikų kalbos plitimą kai kuriuose Aleksandro Makedoniečio užkariautuose kraštuose ar lotynų kalbos plitimą pagoniškojoje Romos imperijoje); jei šis modelis būtų pasireiškęs Lietuvoje, lietuvių kalba būtų plitusi LDK slaviškose žemėse;

2) naujos religijos priėmimas (plg. lotynų rašytinės kalbos įsisavinimą germaniškai, keltiškai ir kitaip kalbančių Europos krikščionių arba arabų kalbos ir rašto plitimą kartu su kitų tautų islamizacija); šis veiksnys nebuvo aktualus LDK: čia senoji rusų kalba prigijo dar prieš oficialųjį šalies krikštą;

3) visõs tautõs ar žymios jos dalies kalbinė asimiliacija ir perėjimas prie kitos kalbos (plg. žydų tautos kalbinę istoriją); tačiau LDK rytų slavų kalba įsitvirtino ne dėl kalbinės asimiliacijos: lietuvių tauta nesiliovė vartojusi gimtosios kalbos;

4) vien tik aukštuomenėje vykstantis svetimõs prestižinės (ne būtinai geografiškai artimõs) tautos kalbos įsisavinimas (plg. prancūzų kalbos plitimą Rusijos aukštuomenėje 18 a. pabaigoje); šis modelis tinka vėlesniam LDK aukštuomenės kalbinės polonizacijos procesui, bet ne ankstesniam laikotarpiui, kai lietuvių aukštuomenė vartojo rusėnų kalbą, neatsisakydama visiškai gimtosios kalbos, kuri ir toliau vartota privačiame ir (ribota apimtimi) visuomeniniame gyvenime.

Labiausiai lietuviškąjį atvejį primena iš Didžiosios Moravijos perimtos bažnytinės slavų kalbos įsigalėjimas jau pakrikštytų, bet vis dar tiurkiškai kalbančių protobulgarų valdomoje Pirmojoje Bulgarijos carystėje: abiem atvejais etniškai mišrioje valstybėje įsigalėjo ne politiškai dominuojančio, o atvirkšiai – dominuojamo etnoso. Tačiau Bulgarijoje tai įvyko tiurkui kunigaikščiui Michailui (buvusiam chanui Borisui) du kartus – 865 m. ir 893 m. – karine jėga nuslopinus savo tautiečių bajorų ir savo sūnaus kunigaikščio Vladimiro priešinimąsi krikščionybės įvedimui. Taigi bažnytinė slavų kalba Bulgarijoje įsigalėjo kartu su krikščionybe.

Tarpinė stačiatikių lietuvių tradicija

Aš siūlau tokį lietuviškosios situacijos susiklostymo mechanizmo aiškinimą: iš stačiatikių slavų senoji rusų kalba buvo pirmiausiai perimta LDK valdovų stačiatikių (religiniu pagrindu: krikščionys iš krikščionių) ir tik vėliau pagonių (valstybinio tęstinumo pagrindu). Ši teorinė prielaida leidžia datuoti senosios rusų kalbos pirminį įsitvirtinimą Ldk stačiatikio Vaišelgos aplinkoje (1264–1269).

Priimdami stačiatikybę ir reguliariai bendraudami su bendratikiais slavais, lietuviai neišvengiamai pramokdavo ne tik sakytinės (ir rašytinės) senosios rusų, bet ir (bent jau pasyviai) liturginės bažnytinės slavų kalbos. Jei šis modelis būtų įsigalėjęs LDK, būtume turėję kažką panašaus į Valachijos ir Moldavijos situaciją, kur rumuniškai kalbančioje aplinkoje plačiai paplito abi slavų kalbos. Ši analogija rodo, kad stačiatikiškas Lietuvos krikštas nebūtinai būtų nulėmęs lietuvių slavėjimą iki visiškos asimiliacijos.

Pagoniška likusi pagrindinė lietuvių dalis, palaikydama vienokį ar kitokį ryšį su savo tautiečiais stačiatikiais, galėjo perimti iš pastarųjų vien tik senąją rusų, bet ne bažnytinę slavų kalbą, tiesiogiai susijusią su krikščioniškąja religine tradicija. Ši galutinė senosios rusų kalbos nostrifikacija sietina su pirmaisiais Ldk iš Gediminaičių šeimos ir datuotina XIII a. pabaiga, kai tarp pagonių didikų pradėjo plisti dvikalbystė.

Ldk Vytenio valdymo laikais, prijungus prie LDK Polocką (1307 m.), o kiek vėliau ir Pinską su Turovu, buvo sudarytos prielaidos senajai rusų kalbai tapti LDK vidinės komunikacijos priemone ir, ilgainiui kintant atliekamoms visuomeninėms funkcijoms, palaipsniui transformuotis į rusėnų kalbą. Ir pagaliau: rusėnų kalba, gimininga lenkų kalbai, buvo priimtina vis stiprėjančiuose tarpvalstybiniuose lietuvių ir lenkų santykiuose.

Pagrindinė išvada tokia: pagoniškoji Lietuva tam tikra apimtimi perėmė rašytinę senąją rusų kalbą ne tiesiogiai iš stačiatikių slavų, o per tarpinę – stačiatikių lietuvių – tradiciją. Ši kalba prigijo LDK (ir vėliau virto rusėnų kalba), nes tiko tiek vidinei, tiek išorinei valstybinei komunikacijai, iš kurių pirmoji buvo nukreipta daugiausiai į rytus, o pastaroji – į vakarus nuo etninės Lietuvos.

*Pranešimas skaitytas Tarptautinėje mokslo konferencijoje „Baltai ir slavai: dvasinių kultūrų sankirtos“, skirtoje akademikui Vladimirui Toporovui atminti. Konferencija vyko 2011 m. rugsėjo 14–16 d. Vilniuje

Voruta. – 2011, spal. 8, nr. 19 (733), p. 12.