Onos Gaidamavičiūtės nuotr.

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, www.voruta.lt

Šių metų sausį Vilniuje, Signatarų namuose, vyko ką tik išleistos Algimanto Katiliaus knygos „Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys“ sutiktuvės.

Ši knyga pasakoja apie Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos Valstybės Tarybos, Steigiamojo Seimo nario prelato Kazimiero Stepono Šaulio (1872–1964) gyvenimą ir veiklą. Jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius (1922–1944), aktyvus visuomenininkas, priklausė daugeliui draugijų. 1944 m. vasarą, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vakarus.

Renginyje dalyvavo knygos autorius dr. Algimantas Katilius, recenzentai dr. Vytautas Jogėla ir dr. Regina Laukaitytė, Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys ir Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Vilma Žaltauskaitė.

Įžanginį žodį tarė Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė, pasidžiaugusi, kad Signatarų namai inicijuoja monografijų apie Vasario 16-osios akto signatarų rengimą ir leidybą.

Knygos pristatymo vakarą vedė šios monografijos recenzentas dr. Vytautas Jogėla.

Svarbiausios gyvenimo datos

Knygos autorius dr. Algimantas Katilius per monografijos pristatymą minėjo, kad sunkiausia buvo rasti faktinės medžiagos. Pasirodo, kad didžiausias K. S. Šaulio archyvas – iš emigracijos laikų (kaip žinia, K. S. Šaulys Lietuvą paliko 1944 m. ir iki mirties gyveno Šveicarijoje, Lugano mieste).

K. S. Šaulio archyvas iš pradžių pateko į Romos Šv. Kazimiero kolegiją. (Kunigas Petras Šiurys minėtą archyvą perdavė Kazimiero Stepono Šaulio giminaičiui Vytautui Lygnugariui, o šis – Lietuvos nacionaliniam muziejui). Beje, K. S. Šaulys užfiksavo daug dienoraštinių pažymėjimų, kuriuose atsispindi su buitimi susiję dalykai.

Knygos autorius glaustai aptarė monografijos turinį. Knyga pradedama nuo detalių apie gimtinę (skyrius „Gimtinė ir mokslas“). Pasirodo, kad K. S. Šaulys buvo priimtas be egzaminų į Palangos gimnaziją, Kauno arkivyskupijos archyve esančioje byloje išliko brandos atestatas.

Po mokyklos baigimo K. S. Šaulys buvo priimtas į Žemaičių (Telšių) vyskupijos kunigų seminariją Kaune, jis buvo pasišventęs kunigystės keliui. (Beje, A. Katilius pasirėmė ir Juozapo Stakausko tyrinėjimais apie lituanistinę veiklą Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje[1]).

Pasirodo, A. Katiliaus žodžiais, K. S. Šaulys dalyvavo slaptoje studentų lituanistinėje veikloje. (Visgi J. Stakausko tyrinėjimuose nėra nuorodų apie jo dalyvavimą slaptoje lituanistinėje veikloje. Beje, svarbu paminėti, kad jo kurso draugai buvo pal. Jurgis Matulaitis, vyskupas Juozapas Kukta, vyskupas Pranciškus Būčys).

Apie K. S. Šaulio studijas Sankt Peterburge nėra daug liudijimų. Šiam etapui rekonstruoti A. Katilius pasitelkė vyskupo P. Būčio prisiminimus. K. S. Šaulys visgi, skirtingai negu pal. Jurgis Matulaitis, baigęs seminariją, nevyko toliau studijuoti į Vakarų Europą.

Baigęs studijas, K. S. Šaulys buvo paskirtas į Panevėžio vyskupiją vikarauti. Panevėžyje buvo vienas labdaringos draugijos organizatorių. Leidiniui „Kauno kalendorius“ rašė straipsnius, ieškojo autorių. Beje, K. S. Šaulys dalyvavo „Motinėlės“ draugijos veikloje, parašė šios draugijos įstatus. K. S. Šaulio dalyvavimas įvairiose draugijose aptariamas monografijos skyriuje „Draugijų narys“. Knygoje sužinome, kad K. S. Šaulys buvo ir Katalikiškos labdarybės draugijos steigėjas.

Atskiras skyrius „Bažnytinės pareigos“ skiriamas K. S. Šaulio kaip dvasininko karjerai aptarti. Pasirodo, kad 1906 m. K. S. Šaulys tapo Žemaičių Telšių kunigų seminarijos Kauno filialo profesoriumi (dėstė lotynų kalbą, istoriją, kanonų teisę; buvo pirmasis sociologijos dėstytojas, parašė pirmąjį sociologijos vadovėlį, kurį 1910 m. išleido Šv. Kazimiero draugija). Iki 1922 m. rugsėjo išdirbo Kauno kunigų seminarijoje. 1912 m. paskirtas vyskupo G. F. Cirtauto sekretoriumi. Sekretoriumi išliko ir prie arkivyskupo P. Karevičiaus. 1920 m. paskiriamas Žemaičių vyskupijos kurijos kancleriu.

Monografijoje daug dėmesio skiriama ir bendram to meto bažnytinio gyvenimo kontekstui. Pasirodo, kad 1926 m. įsteigiama Lietuvos bažnytinė provincija ir K. S. Šaulys 1928 m. arkivyskupo paskiriamas prosinodiniu bei sinodiniu egzaminatoriumi[2]. O Pirmojo pasaulinio karo metais jis evakavosi į Rusijos gilumą kartu su arkivyskupu P. Karevičiumi.

Vienas svarbiausių jo žygdarbių tautiškumo vardan – Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto pasirašymas 1918 metais. Tuomet jis buvo krikščionių demokratų partijos narys, įsijungęs vykstant Didžiajam Vilniaus Seimui.

Kalbant apie rašytinį K. S. Šaulio palikimą, svarbu paminėti 1906 m. išleistą knygelę „Krikščioniškoji demokratija“, kurioje propaguojama krikščioniškoji demokratija. K. S. Šaulys dalyvavo rinkimų procese, buvo Steigiamojo seimo komisijos narys. Pasirodo, net atskiras knygos skyrius „Krikščioniškosios demokratijos baruose“ yra skiriamas šiam klausimui aptarti.

K. S. Šaulys pasiekė bažnytinės karjeros aukštumas, – buvo docentas, ekstraordinarinis profesorius, Kauno Žemaitijos vyskupijos kurijos kancleris. Būtent ordinarinio profesoriaus titulas suteiktas 1929 metais. Šaulys buvo aktyvus visuomenininkas, Raudonojo kryžiaus draugijos narys iki 1945 metų (tai aptariamas atskirame skyriuje „Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Vyriausiosios valdybos narys“).

Užpildant faktų stoką ir peržengiant akademinį stilių

Knygos pristatyme dalyvavęs Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys akcentavo problemą, su kuria susidūrė Algimantas Katilius, rašydamas šią monografiją, – būtent faktų stoką. Taip pat pabrėžė, kad K. S. Šaulys buvo kitoks žmogus nei signataras Jurgis Kairys, apie kurį taip pat yra išleista monografija[3].

R. Miknys akcentavo, kad A. Katilius nerašo grynai akademiniu stiliumi, jis žodžiais piešia spalvingus veikėjų paveikslus. R. Miknio žodžiais, A. Katilius iš tiesų atliko milžinišką darbą archyvuose. Tačiau, kai jau pritrūkdavo faktų, tada pasitelkdavo tuometį kultūrinį visuomeninį kontekstą, K. S. Šaulio laiškus, prisiminimus. Pasitelkdamas kultūrinį visuomeninį kontekstą, per santykius su kitais žmonėmis, jis „rekonstruoja“ M. S. Šaulio asmenybę: jį kaip mokinį, kaip klieriką, kaip į parapiją atėjusį vikarą.

R. Miknio pastebėjimu, A. Katiliaus pasakojime matome K. S. Šaulį kaip gyvą žmogų, gyvą asmenybę.

R. Miknys, perskaitęs šią knygą, patikino, kad pažino A. Katilių kaip naują istoriką, kuris rašo pasitelkdamas įvairius kontekstus (kad ir Didžiojo Vilniaus Seimo aplinką iš krikščionio demokrato perspektyvos). K. S. Šaulys atsiskleidžia kaip žmogus, turintis tam tikras įtakas.

Beje, Lietuvos istorijos instituto direktorius (ir galbūt pirmą kartą kalbant apie K. S. Šaulį) jį įvardijo kaip „juodąjį kardinolą“.

Šaltinių problema

Dr. Vilma Žaltauskaitė, Lietuvos istorijos instituto darbuotoja, pasveikino knygos autorių su pasirodžiusia monografija. Pristatė vieną iš Algimanto Katiliaus tyrinėjamų objektų – Katalikų bažnyčios istoriją Seinų vyskupijoje, apie kurią jis parašė monografiją[4].

O ši ką tik pasirodžiusi knyga apie K. S. Šaulį tarsi praplečia A. Katiliaus tyrimų geografiją, įtraukiant ir Telšių vyskupiją. V. Žaltauskaitė kalbėjo, kad XXI a. istorikai iš tiesų susiduria su šaltinių problema.

Kaip pabrėžė V. Žaltauskaitė, knygos įvade akcentuojama, kad tai šaltiniai, gauti XXI a. asmeninės piliečių iniciatyvos dėka (nuo 1944 m. K. S. Šaulys gyveno išeivijoje). Istorikė akcentavo, kad šią knygą malonu skaityti dėl rašytinių šaltinių svarbos ir jų interpretacijos.

Unikalu, kad knygos autorius panaudojo 1952 m. radijo įrašų citavimą. Toji citata perteikia XIX a. pab. dvasininkų laikyseną apie pilietiškumą. Atsiveria spalvingas Romos katalikų dvasininko portretas. V. Žaltauskaitė džiaugėsi, kad A. Katilius, gilindamasis į to meto kontekstus, pristatė kai kurias svarbias įžvalgas (pvz., kad 1891 m. dalis seminaristų nusprendžia kalbėtis lietuviškai).

Tad šioje monografijoje pasitelkiami kontekstai, V. Žaltauskaitės žodžiais, išties platūs, daugiaplaniai, daugiaaspekčiai.

Šios monografijos recenzentė dr. Regina Laukaitytė, vyresnioji Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja, pabrėžė, kad ši knyga – viena įdomiausių apie signatarus (pirmiausia tuo, kad autorius rėmėsi archyvine medžiaga, ir dienoraščiais). Apskritai R. Laukaitytė nelabai tikėjo, kad galima parašyti knygą apie K. S. Šaulį dėl istorinių šaltinių stokos. Būnant istoriku profesionalu, rašyti apie signatarus nėra paprasta, reikia pasverti kiekvieną žodį. Recenzentė akcentavo K. S. Šaulio kaip dvasininko įtaką to meto Katalikų bažnyčioje Lietuvoje: jis darydavo bažnytines permainas, vykdė bažnytinę politiką.

Beje, R. Laukaitytė taip pat paminėjo, kad A. Katilius knygą rašė neaštrindamas kampų (pvz., vyskupų ir K. S. Šaulio pozicijos kartais išsiskirdavo).

Taip pat R. Laukaitytė pabrėžė, kad rašymas, pasitelkiant platų kontekstą, yra lobis istorikui ir palinkėjo monografijos autoriui sėkmingai pabaigti dabar rašomą monografiją apie kitą Vasario 16-osios signatarą – Alfonsą Petrulį.

Apibendrindamas šios knygos pristatymą, R. Miknys užsiminė K. S. Šaulio asmenybės daugiaplaniškumą (jis kaip krikščionis demokratas kalbėjo apie žemės reformos būtinumą).

Svarbu paminėti, kad knyga iliustruota unikaliomis archyvinėmis nuotraukomis.

Pagerbė giminės

Sveikinimo žodį tarė ir prelato K. S. Šaulio giminaitis Vytautas Lygnugaris (K. S. Šaulys buvo V. Lygnugario prosenelio brolis). Būtent kunigas Petras Šiurys V. Lygnugariui perdavė K. S. Šaulio archyvą, saugotą Romoje, kur jis praleido savo paskutinius gyvenimo metus ir yra palaidotas. Vėliau V. Lygnugaris šį archyvą perdavė Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Knygos pristatyme dalyvavo ir kiti tolimesni K. S. Šaulio giminaičiai, tarp jų – dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė su šeima.

A. Katiliaus monografija išsiskiria kūrybiškumu, sėkminga pastanga iš dienoraščių nuotrupų, pasitelkiant to meto kultūrinį, socialinį, visuomeninį kontekstą, „rekonstruoti“ spalvingą prelato K. S. Šaulio asmenybę. Tad akivaizdu, kad K. S. Šaulys buvo ne tik iškilus dvasininkas, sugebėjęs pasiekti stulbinančias bažnytinės karjeros aukštumas, bet ir akademinės bendruomenės narys – Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto profesorius, taip pat visuomenininkas, politinis veikėjas.

Apžvalgą norisi baigti taikliais A. Katiliaus žodžiais, kad „K. S. Šaulys pasižymėjo ne tik dvasiniame gyvenime. Jis buvo ištikimas savo tėvynės Lietuvoje patriotas. Jo darbai pasireiškė įvairiose atgimstančios Lietuvos gyvenimo srityse. K. S. Šaulys buvo vienas pirmųjų to meto socialinių problemų sprendėjas, aktyviai įsijungė į draugijų veiklą ir jose užėmė vadovaujančias pozicijas <…> . Žinoma, pats svarbiausias jo visuomeninės politinės veiklos epizodas – tai dalyvavimas Lietuvos Valstybės Tarybos veikloje ir pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas“ [5].