Vytautas PLEČKAITIS, Kovo 11-osios Akto signataras, Vilnius

Sūduva ar Suvalkija, kitaip vadinama Užnemunė, yra Lietuvos dalis, esanti kairiajame Nemuno krante. Jos gyventojai vadinami suvalkiečiais, sūduviais, užnemuniečiais.

Dauguma žinomų Lietuvos istorikų yra linkę šį regioną vadinti Sūduva, nes būtent sūduviai buvo dabar čia gyvenančio etnoso, susidariusio XV-XVII amžiais pradininkai. Žinomi kalbininkai K. Būga, J. Balčikonis, A. Salys taip pat laikėsi nuomonės, kad šį regioną reikėtų vadinti Sūduva, o ne Suvalkija. (1) Marijonas kunigas Jonas Totoraitis 1938 m išleidęs „Sūduvos Suvalkijos istoriją“ I d. taip pat dažniausiai Užnemunę vadino Sūduva. (2)

Pavadinimas Suvalkija atsirado tik XIX a. antroje pusėje, kai Užnemunė priklausė Suvalkų gubernijai, o jos centru buvo Suvalkų miestas. Tačiau nepaisant kalbininkų ir kitų autoritetų patarimo, šnekamoje kalboje, ypač tarp vietinių žmonių greičiau išgirsime pavadinimą Suvalkija, o ne Sūduva.

Sūduviai yra autochtonai, kilę iš jotvingių (sūduvių), susidarė kaip etninė grupė XVI-XVII amžiais. Sūduvius papildė nadruviai, atsikėlę iš Kauno apylinkių ir Žemaitijos. Sūduvių etninei grupei darė įtaką dar anksčiau – XIII a. pab.- XIV a. į Užnemunę atkelti žiemgaliai, totoriai, lenkai (daugiausia mozūrai, kaip karo belaisviai patekę į LDK). Taip pat Mažosios Lietuvos lietuviai ir vokiečiai.(3)

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje

Jau nuo viduramžių šalia autotochtonų, t. y. vietinių, gyveno čia atvykę patys arba atkeldinti kitų etninių grupių žmonės. Visi jie buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pavaldiniai. Sūduva šimtmečiais ribojosi su Lenkija ir Prūsija. Be abejonės šios valstybės ilgą laiką darė Užnemunei nemenką politinę, ekonominę ir kultūrinę įtaką. Kaip ir gausi žydų bendruomenė.

Iki XVII a. vidurio Užnemunė buvo labai menkai apgyvendinta. Tik prie Nemuno ir pasienyje su Prūsija radosi gyvenvietės XV-XVIa. sandūryje. Tokios kaip Simnas – 1494 m., Veisėjai – apie 1500 m., Prienai – 1512 m., Vištytis – 1538 m., Naumiestis ir Kybartai – 1561 m. Virbalis ir Vilkaviškis – XVI a. pradžioje.

Centrinėje Suvalkijos dalyje gyvenvietės, vėliau virtusios miestais ėmė rastis XVII a. vid. – XVIII a. pradžioje. Pavyzdžiui Marijampolė ( iš pradžių vadinta Starapolė) miesteliu tapo tik apie 1750 m., kai prie koplyčios apsigyveno vienuolis marijonas, o žemės statyti bažnyčiai davė Prienų seniūnė Pranciška Butlerienė. Nuo1774 m. Marijampolė atiteko LDK artilerijos generolui Kazimierui Sapiegai. Ta proga buvo o padarytas namų ir gyventojų surašymas.

Tarp pirmųjų Marijampolės, turėjusios 99 dūmas (trobesius) gyventojų be vietinių žmonių, minimi žydai (57 savininkai), septynios vokiečių ir viena italo šeima.

Kalvarija, kaip miestelis ėmė funkcionuoti XVIII a. pradžioje, kai Gražišikių klebonas J. Sabaliauskas gavo iš Mykolo Sapiegos leidimą statyti bažnyčią iš jam priklausančio miško. M. Sapiega buvo LDK raštininkas ir Kirsnos girininkas. 1713 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio raštuose yra paminėtas „Kalvarijos miestelis“. 1713 m. karalius Augustas II-asis Kalvarijos žydams jau suteikė privilegiją. Jie jau XVIII a. pradžioje turėjo savo bendruomenę – kahalą. Kahalas – tai žydų savivaldos institucija, kuri administravo bendruomenės ir valstybės mokesčių rinkimą, atstovavo bendruomenei krikščioniškame pasaulyje. Jis jungė žemesnes žydų bendruomenes – priekahalius.

Privilegiją išsirūpino Kalvarijos žydų vyresnysis Pinchas Isakovičius, tarpininkavęs visiems miestelio žydams. Žydai iš karaliaus prašė jiems patvirtinti tokias teises ir laisves, kokias visi LDK žydai turėjo, pagal karaliaus ir LDK Vladislavo Vazos1646 m. gruodžio 31 d. išduotą privilegiją. Pacituosiu tą privilegiją, kad galėtume įsivaizduoti, kuo vertėsi žydai Suvalkijoje ir visoje LDK.

„Kalvarijos žydams buvo leista: verstis įvairiais verslais nuosavuose ir išsinuomotuose namuose; pardavinėti įvairius gėrimus; laikyti „atviras“ krautuves <…> jose be baimės parduoti įvairias prekes – dideles ir mažas, brangias ir pigias, sveriamas ir matuojamas; <….> įsirengti kapines ir jose laidoti visomis dienomis, išskyrus katalikų bažnyčios iškilmingai švenčiamas, ypač Velykas ir Kalėdas; laisvai vežti numirėlius visomis gatvėmis, verstis visais amatais, kaip antai, auksakalyste, siuvimu, batsiuvyste, gėrimų pardavimu, <…> skardininkyste ir kitais, statyti skerdyklas ir mėsos krautuves“. (4)

Ginčus tarp krikščionių ir žydų sprendė dvaro teismas, leidžiant žydams apeliuoti į valdovo teismą. Žydų tarpusavio ginčus sprendė jų pačių teismas. Šeštadieniais ir žydų šventėmis, o taip pat turgaus dienomis žydai neprivalėjo eiti į teismą. Taip pat Kalvarijos žydams buvo suteikta teisė pasistatyti sinagogą, bet ne aukštesnę už katalikų bažnyčią.

Suvalkai priklausė Vygrių pavietui. Tačiau iš kitų miestelių išsiskyrė tuo, kad Suvalkuose nebuvo žydų, nes jį įkūrė katalikiškas Vygrių vienuolynas. (5)

Žydai, kaip ir vokiečiai, ne visuose miesteliuose buvo sutinkami svetingai, nes į juos žiūrėta kaip į konkurentus, be to dar kitos religijos. Taip, pavyzdžiui, buvo Virbalyje iki XVIII a. vadintu ir Nova Wolia. Skverbiantis į miestelį žydams ir vokiečiams, o tiksliau galima sakyti liuteronims, nes tarp jų būta ir lietuvių, Virbalio miestiečiai kreipėsi į Jurbarko ir Virbalio seniūną T. Skuminą Tiškevičių, prašydami neleisti statyti žydams sinagogos ir neleisti laikyti nekatalikiškų pamaldų. (6)

Vis dėlto Virbalyje buvo pastatytos dvi sinagogos, nes apie pusė miestelio gyventojų buvo žydai. O keletui šimtų vokiečių pastatyta liuteronų reformatų bažnyčia. Suvalkijoje jų bažnyčios vadinamos kirchėmis (vokiškas bažnyčios pavadinimas).

Užnemunė po prūsais

1795 metais, kai Lietuvos Lenkijos valstybę užkariavo ir ir jos žemes pasidalino Rusija, Austrija ir Prūsija, didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijos imperijai. Tačiau Užnemunė atiteko Prūsijai ir ją valdė iki 1807 m.

Prūsija buvo karalystė. Jos valdovais buvo Frydrichas Vilhelmas II-asis (iki 1797 m.), garsaus Frydricho II-ojo Didžiojo sūnėnas, o po to Frydrichas Vilhelmas III-asis, valdęs 1797-1840 m. Prūsija jiems valdant pergyveno ne pačius geriausius laikus, nes vakaruose kovojo su revoliucine Prancūzija ir prarado žemes į vakarus nuo Reino. Frydrichas Vilhelmas II-asis, kaip sako anglų istorikas Christopher Clark buvo savo laikų žmogus, domėjosi ezoterka, jaunystėje įstojo į laisvuosius mūrininkus (masonus), globojo menus ir architektūrą, tačiau buvo griežtos cenzūros šalininkas ir Švietimo epochos priešininkas. (7) Jo sūnus Frydrichas Vilhelmas III-asis dėjosi su Rusija ir Anglija prieš Napoleoną, bet jo kariuomenė buvo sumušta prancūzų prie Jenos ir Austerlico. Pagal 1807 m. liepą sudarytą Tilžės taiką Prūsija prarado daugelį savo teritorijų, taip pat ir Užnemunę. Prieš tai karalius dar sugebėjo padaryti tikrai gerą darbą – panaikinti valstiečiams baudžiavą. Tai jis padarė būdamas su savo žmona Luiza Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijai. Čia 1807 m. jis pasirašė dekretą dėl baudžiavos panaikinimo.

Šio dekreto dėka Užnemunės valstiečiai daugiau kaip 50 metų anksčiau nei kitose buvusios LDK žemėse, valdomose Rusijos imperijos, tapo laisvais žmonėmis. Tai turėjo įtakos tolimesniems įvykiams Užnemunei, jos spartesnei ekonominei raidai ir čia gyvenusių žmonių sąmonei, jų mentalitetui. Sakyčiau, tai turėjo įtakos ir visai Lietuvai, nes čia susiformavo tautinio judėjimo židinys.

Savo valdymą Prūsijos valdžia pradėjo nuo valdinių priesaikos naujajam valdovui ir nuo Lietuvos ir Lenkijos ženklų pakeitimo prūsiškais.. Priesaikos žodžiai buvo vokiški ir lenkiški. (8)

Prūsų valdžia suinventorizavo visą gautą turtą, surašė gyventojus ir įvedė naują administraciją. Užnemunė pateko į Naujosios Rytų Prūsijos teritoriją su užimtomis Lenkijos žemėmis. Lietuviškos žemės atiteko Balstogės departamentui, kuris buvo suskirstytas į 10 pavietų: Marijampolės, Kalvarijos, Vygrių, Balstogės, Lomžos ir kitus. Labiausiai lietuviški buvo Marijampolės, Kalvarijos ir Vygrių pavietai.

Prūsų valdžia aprašė visus Užnemunės miestus ir konstatavo, kad „Naujoji provincija neturi metalų ir visai maža mineralų… Pabrikų beveik nėra; iš esamų galima paminėti stiklo pabriką Utoje prie Prienų, kur dirba žaliąjį ir prastą baltąjį stiklą“. (9)

Prūsai atkreipė dėmesį, kad Užnemunėje yra per daug miestų ir miestelių, kad daugelis jų nėra tikri miestai, nors turi Lenkijos karaliaus išduotas miesto privilegijas bei herbus. Prūsų valdininkų nuomone buvo būtina sumažinti jų skaičių.

Prūsijai valdant, pavyzdžiui, Marijampolėje buvo 139 namai ir 1178 gyventojai bei Marijonų vienuolynas. Marijampolės pavietui priklausančiame Naumiestyje buvo 231 namas ir 2320 gyventojų iš kurių du trečdaliai – žydai. Prūsų valdininkas pažymėjo, kad žydų turtingi pirkliai „varo prekybą su Žemaičiais“, kad krikščionys yra artojai.

Kalvarijos pavieto didžiausias miestas buvo pati Kalvarija, turėjusi 440 namus ir 2705 gyventojų, dvigubai daugiau gyventojų nei Marijampolė. Dauguma gyventojų – žydai. Žydai beveik per visą XIX amžių Kalvarijoje sudarė apie 70 procentų visų gyventojų. Pats miestas dažnai buvo vadinamas „Žydų Kalvarija“. Neatsitiktinai Kalvarijoje buvo dvi sinagogos ir Talmudo mokykla, rabino namai. Visi trys pastatai sudaro atskirą ansamblį prie Šešupės. Viena sinagoga, pastatyta XVIII a. pabaigoje, vadinama vasarine, baroko stiliaus, gerokai sugriauta. Kita, pastatyta XIX a., vadinama žiemine, buvo rekonstruota 2003 m. Talmudo mokykla pastatyta XX a. pradžioje. Panašus sinagogų ansamblis Lietuvoje išlikęs tik dviejuose miestuose: Kalvarijoje ir Kėdainiuose.

Kalvarijos pavietui priklausė Liubavas, Simnas, Vilkaviškis, Vištytis, Alytus, Virbalis, Rudamina. Apie Suvalkus Prūsijos valdininkas užrašė, kad tai karaliaus miestas, kadaise priderėjo Vygrių vienuolynui, „214 namų ir 1184 gyventojų. Žydų nėra. Įkūrė prieš 30-40 metų Vygrių vienuolynas. Miestas statosi, matyti pakils“. (10)

1807 m. pirmoje pusėje Prūsijai pralaimint Prancūzijai per Užnemunę tais pačiais metais marširavo trys kariuomenės arba jų atskiri būriai: prūsai traukėsi, išveždami, ką galėjo išvežti, atėjo rusai, kurie taip pat grobė Užnemunės gyventojus, įsiverždavo prancūzai. Kol galiausiai, iš pradžių su Rusija liepos 9 d., o po to su Prūsija Napoleonas sudarė sutartį. Pagal šią sutartį Prūsija neteko dalies teritorijų, įskaitant Užnemunės. Lenkams buvo leista įsteigti Varšuvos kunigaikštystę. Užnemunė buvo priskirta prie šios kunigaikštystės ir išbuvo iki Napoleono sutriuškinimo Rusijoje 1812 m., o formaliai iki Vienos kongreso 1815 m.

Varšuvos Kunigaikštystės sudėtyje

Formaliai Varšuvos kunigaikštystė buvo savarankiška, bet faktiškai jai vadovavo rezidentas, paskirtas iš Paryžiaus. Lenkai ir LDK lietuviai norėjo gyventi pagal savo Konstituciją, priimtą 1791 m. gegužės 3 d. Prancūzai pasakė, kad ji nepakankamai pažangi ir primetė savo konstituciją, priimtą 1799 m. Prancūzų konstitucija paskelbė katalikybę valstybine religija, o 1808 m. išleistas dekretas dėl žydų, jiems suteikė pilietines teises tik tuo atveju, jei jie asimiliavosi, – pastebėjo Normanas Daviesas. (11) Tad apie prancūziškos konstitucijos pažangumą reikia kalbėti su išlygomis.

Visa Varšuvos kunigaikštystė buvo padalinta į šešis departamentus ir 60 apskričių, iš esmės laikantis prūsiško valdymo principo. Užnemunė buvo priskirta Lomžos departamentui, kuriam be kitų priklausė Kalvarijos, Seinų ir Marijampolės apskritys.

1812 m. birželio 22 d. būdamas Vilkaviškyje Napoleonas paskelbė apie karo pradžią ir birželio 24-ąją persikėlė per Nemuną. Prasidėjo žygis į Rusiją, pasibaigęs tragiškai Prancūzijai, Lenkijai ir tūkstančiams karių, tarp kurių be abejonės buvo ir Užnemunės gyventojų. Iš 100 tūkstančių Lenkijos ir dalies buvusios LDK, priklaususios Varšuvos kunigaikštystei, karių, perplaukusių Nemuną pulti Rusiją, atgal sugrįžo vos kas penktas, apie 20 tūkstančių. (12)

Rusijos imperijos ir Lenkijos karalystės valdžioje

1815 m po Vienos kongreso Napoleono nugalėtojai nusprendė sukurti Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje (rus. k. Carstvo polskoe, lenkų k. Krolestwo Polskie). Rusijos imperatorius tapo ir Lenkijos karaliumi. Karalystė buvo mažesnė už Varšuvos kunigaikštystę.Joje gyveno apie 3,3 milijonai gyventojų, o plotas siekė 127 000 km2. Karalystė turėjo savo kariuomenę, Seimą, konstituciją, savo pinigus, administracinė kalba buvo lenkų. Šiai karalystei priklausė ir Užnemunė. Visa vykdomoji valdžia priklausė Rusijos inperatoriui. Jis turėjo teisę skirti visus valdininkus, nuo kariuomenės vado iki valsčiaus vaito.

„Bez Krakowa, Poznania i Wieliczki

Polska niewarta ani swieczki“ – dainavo nepatenkinti lenkai. (13)

Po 1831 m. sukilimo prieš Rusiją Lenkijos karalystės savarankiškumas buvo stipriai apribotas. Buvo paleistas Seimas, likviduota kariuomenė, uždaryti universitetai ir kitos aukštosios mokyklos. Visos lenkų institucijos panaikintos. Nuo 1837 m. vaivadijas pakeitė gubernijos. Užnemunė tapo iš pradžių Augustavo gubernijos dalimi su centru Suvalkuose, o nuo 1867 m. Suvalkų gubernijos dalimi. Nuo Suvalkų miesto ir gubernijos pavadinimo atsirado ir pavadinimas Suvalkija.

Tačiau Užnemunė, priklausydama Lenkijos karalystei iki 1840 m. išlaikė ir čia veikusį Napoleono civilinį kodeksą. Taigi, čia kurį laiką galiojo pažangesnė tvarka, nei kitose Rusijos gubernijose.

Suvalkų gubernija buvo padalinta į septynias apskritis: Augustavo, Kalva rijos, Marijampolės, Seinų, Suvalkų, Naumiesčio, Vilkaviškio. Lietuviškiausios apskritys buvo Naujamiesčio – daugiau nei 82 proc. lietuvių, Marijampolės (apie 77proc.), Kalvarijos (apie 72 proc.)., Vilkaviškio( 67proc.) ir Seinų (59.7proc.).

1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Suvalkų gubernijoje gyveno daugiau kaip 582 tūkstančių gyventojų.

Iš jų 52,2 proc. buvo lietuviai,

22,9 proc. lenkai,

10,1 proc. žydai,

5.2 proc. vokiečiai

4,5 proc. gudai,

4,1 proc. rusai.

Didžiausi Suvalkijos miestai XIX a. pabaigoje buvo Suvalkai (daugiau negu 22 000), Augustavas (apie 13 000), Kalvarija – daugiau kaip 9,3 tūkstančiai, Marijampolė – daugiau nei 6,7 tūkstančiai gyventojų.

Atskirų Užnemunės miestų ir miestelių tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo apskričių tautinės sudėties. Kaimuose vyravo lietuviai, o miestuose jie retai kur sudarė apie pusę, daugiausia – gerokai mažiau nei pusę gyventojų. Marijampolėje XIX a. pab. lietuvių gyveno vos 18, 1 proc. Daugiau kaip 10 proc. užsirašę lenkais. Vilkaviškyje lietuvių – 14,39 proc., lenkų – 6,3 proc.

Žydai vyravo tokiuose miestuose kaip Kalvarija, Šakiai (daugiau negu 70 proc.), Naumiestis, anksčiau vadintasVladislavas (gerokai daugiau nei pusė gyventojų iš 4595 užrašytų).

Marijampolėje beveik pusė (48,5 proc.) visų gyventojų 1897 m. surašyme užsirašė žydais. Pažymėtina, kad didėjant miesto gyventojų skaičiui, žydų procentas mažėjo. Anksčiau, 1856 m., žydai Marijampolėje sudarė net 82,4 proc., o 1861 m. – 81,1 proc. visų gyventojų. (14)

Vilkaviškyje – 60 proc. gyventojų buvo žydai. Daugelyje miestų ir miestelių jie viršijo ne tik lietuvių, bet ir visų krikščionių skaičių.

Vokiečiai niekur miesteliuose nesudarė daugumos, bet daugiausiai jų gyveno pasienio miesteliuose ir čia sudarė apie 10 proc. ar šiek tiek mažiau gyventojų. Išsiskyrė Kybartai, esantys prie pat sienos su Vokietija. Iš 6 300 gyventojų 1 700 buvo vokiečiai arba 26,73 proc. visų gyventojų. Šiandien miestelyje iš 5 600 gventojų liko vos 17 vokiečių arba 0,3 proc.

Tačiau ir mažesnės vokiečių bendruomenės, toliau gyvenusios nuo pasienio, turėjo savo maldos namus – kirches. Pavyzdžiui, Kalvarijoje, Marijampolėje ir kitur. Marijampolėje 1897 m. gyveno 7,4 proc. vokiečių, o Kalvarijoje – 4,5 proc.

Rusų Užnemunėje iki sukilimų laikotarpių gyveno vienas kitas. Jų padidėjo numalšinus 1863 m. sukilimą Padidėjo rusų valdininkų, kariškių, pirklių skaičius, buvo statomos jiems cerkvės. Priklausomai nuo vietovės jie sudarė nuo kelių iki keliolikos procentų miesto gyventojų. Marijampolėje pagal 1897 m surašymą jų gyveno apie tūkstantis ir rusai sudarė daugiau kaip 14 proc. visų Marijampolės gyventojų. Vilkaviškyje – 7 proc. rusų, o Kalvarijoje – net 20 proc.. Toks didelis procentas rusų Marijampolėje ir Kalvarijoje galėjo būti susijęs su čia pastatytomis kareivinėmis bei jose dislokuotais Rusijos kariuomenės garnizonais, karininkų šeimomis.

Kalvarijoje ir Naumiestyje minimi keli proc. gyventojų užsirašę ukrainiečiais. Manoma, kad tai daugiausia tarnavę kariniuose daliniuose kariškiai ar jų šeimos.

Pirmosios Nepriklausomos Respublikos laikai

Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918 m.) gerokai, bet ne iš esmės pakeitė gyventojų sudėtį miestuose ir miesteliuose. Dalis žydų ir nemažai rusų bei lietuvių 1915 m. vokiečiams puolant, o rusų kariuomenei traukiantis į rytus, pasitraukė į Rusijos gilumą. Karui pasibaigus, nemažai lietuvių ir žydų grįžo. Miestuose nepriklausomybės metais gerokai išaugo lietuvių skaičius.

Vilkaviškyje absoliučiais skaičiais žydų mieste sumažėjo vos 200 gyventojų, bet procentaliai jų sumažėjo nuo 60 proc. iki 44 proc. Lietuvių per dvidešimt metų mieste padidėjo dešimt kartų ir nuo 14 proc. išaugo iki 46 proc.

Dar didesni demografiniai ir etniniai pokyčiai buvo Marijampolėje. Per 1923 m. surašymą mieste gyveno 64 proc. lietuvių. Žydų sumažėjo beveik tūkstančiu ir jų Marijampolėje gyveno 2545, sudarydami 26,8 proc. visų gyventojų. Vokiečių net padaugėjo keliomis dešimtimis, o rusų iš beveik tūkstančio 1897 m. beliko tik 103 gyventojai. 1923 m. lenkų atitinkamai sumažėjo nuo 714 gyventojų. Gyventojų kaita buvo paveikta Pirmojo pasaulinio karo, migracijos, lietuvių kėlimosi iš kaimų į miestus, kariniais susirėmimais su Lenkija 1919-1920m. ir dėl kitų priežasčių .

Lyginant su XIX a. pab. – XX a. pr. pasikeitė miestų ir miestelių dydžiai, nes nuo karo kai kurie smarkai nukentėjo, ypač Kalvarija,Vištytis. Pasikeitė ir jų ekonominis svoris. Pavyzdžiui, Kalvarija neteko savo patogios geografinės ir ūkinės padėties, nes dalis kaimų bei miestelių, „maitinę“ miestą, tapo Lenkijos valstybės dalimi. Kalvarija smarkai sumažėjo ir atidavė lyderystę Marijampolei.

Žydų bendruomenė buvo lojali Lietuvos valstybei, jos santvarkai ir jos valdžiai. Nemažai žydų tautybės asmenų su ginklu rankose 1918–1920 m kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Apie šimtas jų žuvo kovose už Lietuvą fronte kaunantis su bolševikais ir bermontininkais. Žuvusiųjų žydų pavardes galima perskaityti Vilniuje Tolerancijos centre Naugarduko gatvėje.

Paskelbus nepriklausomybę, Marijampolės savivaldybė buvo suteikusi miesto žydų bendruomenei savivaldos teises, kurios galiojo iki 1926 m. tautininkų įvykdyto perversmo. Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą nuo Marijampolės buvo išrinktas ir žydų rabinas Avraham – Dov Popel. Žydai pastoviai turėjo savo atstovus miestų ir miestelių tarybose. Iš 146 Marijampolės parduotuvių daugiau kaip 120 priklausė žydams. (16)

Pirmoji sovietų okupacija

Sovietų okupacija 1940 m. birželį pakeitė Lietuvos gyventojų viltis ir likimus. „Dauguma žydų palankiai arba santūriai pasitiko sovietinę kariuomenę, vildamiesi, kad, kad ji sustabdys per Europą žygiuojančią nacių Vokietiją“. (15)

Tačiau masiniai trėmimai po metų – 1941 m. birželį – prieš pat Vokietijos-Rusijos karo pradžią, palietė ne tik lietuvius, bet ir žydus. Iš Lietuvos 1941 m. birželio viduryje buvo ištremta apie 17 500 Lietuvos gyventojų. Tarp jų buvo represuota:

Lietuvių: 15 530 arba 70 proc. visų represuotų

Lenkų: 3924 arba17,7 proc.

Žydų: 2052 arba 9,2 proc

Rusų: 439 arba 2,0 proc.

Vokiečių: 40 arba 0,2 proc. (17)

Tačiau naujausiais paskaičiavimais buvo represuota 2613 žydų, o ištremta 1600. Nurodo istorikas Valentinas Brandišauskas. (18)

Pirmosios sovietų okupacijos metais buvo uždarytos visos hebrajų kalba dėstomos mokyklos, veikusios Antano Smetonos laikais. Beje, pats prezidentas Antanas Smetona, kaip ir jaunų nacionalistų vadas Augustinas Voldemaras, A. Smetonos oponentas, pačių žydų liudijimu, nebuvo nusiteikę prieš žydus, nebuvo antisemitais.

Pogromų, kaip Lenkijoje ar Ukrainoje, prieš žydus, Lietuvoje nebuvo, nors antisemitinių reiškinių, pasisakymų prieš žydus pasitaikydavo ne retai. Žydai kartais buvo tapatinami su komunistais, pavyzdžiui, įtakingame žurnale „Verslas“ 1939 m. (19)

Vokiečiams 1939 m. užpuolus Lenkiją, naciai apie 2400 žydų iš Suvalkų apskrities ištrėmė link Lietuvos sienos. Apie 800 žydų priglaudė Kalvarijos gyventojai. (20)

Lieuvos vokiečiai, gyvenę Užnemunės miesteliuose ir kaimuose pagal Vokietijos-SSSR sutartį su sovietais buvo repatrijuoti į Vokietiją. Dar 1940 m. rugsėjo 2 d. SSSR VKP (b) Politbiuras priėmė sprendimą dėl bendros Vokietijos-SSSR komisijos vokiečių tautybės piliečių Lietuvoje repatriacijos į Vokieiją sudarymo. Ši komisija turėjo rūpintis taip pat Lietuvos piliečių, esančių Klaipėdos krašte sugrąžinimu į Lietuvą. (21) Vokiečių išvykimas iš Lietuvos prasidėjo 1941 m. kovą. Išvyko apie 50 000 asmenų. Iš Klaipėdos krašto į Lietuvą atvyko 21 000 lietuvių, nemažai žydų.

Iš Kalvarijos į Vokietiją išvažiavo apie 200 vokiečių, taip pat ir Jurgio Greifenbergerio šeima. Gerai žinomas iš Kalvarijos kilęs komunistas Juozas Greifenbergeris, nuteistas sušaudyti 1926 m. su kitais trimis Lietuvos komunistų vadais, dažnai įvardijamas kaip žydas. Tačiau iš tikrųjų jis buvo vokietis. Kaip prisimena žurnalistas Algimantas Čižauskas, kilęs iš Kalvarijos, tame pačiame name, kuriame gyveno Juozas Greifenbergeris gyveno ir Jurgis Greifenbergis. 1941 m. jų šeima su kitais dviem šimtais vokiečių iš Kalvarijos pasitraukė įVokietiją. Prasidėjus karui jų sūnus Osvaldas pasirodė Kalvarijoje su SS karininko uniforma ir buvo užėjęs pas žurnalisto tėvą siuvėją pasidailinti savo uniformos. Jis per karą liko gyvas ir pasitraukė į Vokietiją. Ten buvo suimtas ir nuteistas už piliečių žudymą Baltarusijoje. (22)

Tokių atvejų, kai pasitraukę iš Lietuvos vokiečių tautybės asmenys arba lietuviai liuteronys tapę vokiečiais, karui prasidėjus grįžo į Lietuvą ar išvyko į Lenkiją, buvo ne vienas.

2013 m. balandį įtakingas konservatyvus vokiečių dienraštis „Die Welt“ publikavo medžiagą apie Osvencimo sargybinį 93 metų Antaną Lipšį, patrauktą teisinėn neliečiamybėn Vokietijoje. Jis kaip vokietis, nors iš tikrųjų buvo lietuvis, bet ne katalikas, o liuteronis iš Kretingos, su kitais 50 000 Lietuvos vokiečių1941 m. pavasarį repatrijavo į Vokietiją. Liuteronius lietuvius išvažiuoti į Vokietiją skatino komunistinio režimo represijų baimė okupuotoje Lietuvoje. Čia, Vokietijoje, būdamas šaukiamojo amžiaus, tapo Hans Lipschys, įstojo į SS ir buvo pasiųstas tarnauti į spec. dalinius, kurie buvo atsakingi už koncentracijos stovyklų apsaugą Lenkijoje. H. Lipschys neigia savo kaltę, sakydamas, kad nedalyvavo Osvencimo kalinių apsaugoje, o tik tarnavo virėju ir net nematė žudynių. Tik girdėjęs apie jas. Vokiečių žurnalistai nustatė, kad tokių iš Lietuvos atvykusių vokiečių, tarnavusių Osvencimo lagerių apsaugoje, buvo nemažai. Du trečdalius sargybinių sudarė vokiečiai iš Vokietijos, antroje vietoje pagal skaičių buvo Rumunijos vokiečiai, o trečioje – Lietuvos vokiečiai. Visi jie turėjo Vokietijos pilietybę, nors ne visi gerai mokėjo vokiškai. (23)

Žydų žudynės Lietuvoje ir Užnemunėje

Nacių Vokietija 1941 m. birželio 22 d. paskelbė karą sovietų Sąjungai ir tą pačią dieną įsiveržė į Lietuvą, kurioje stovėjo rusų kariuomenė. Daugelis Užnemunės miestelių buvo užimta tą pačią dieną. Paskui vokiečių kariuomenę sekė specialūs policijos daliniai – operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), sudarytos iš operatyvinių būrių (Einsatzkommandos). Jos kontroliavo ir vykdė komunistų ir žydų naikinimą. Žydams naciai sąmoningai klijavo komunistų etiketes, kad labiau prieš juos nuteiktų nuo komunistų nukentėjusius gyventojus.

Vokiečių naciai prieš Lietuvos žydų tautybės piliečius ėmė vykdyti genocido politiką, kuri vadinama holokaustu (Holokaustas – lotynų k. žodis – visa sudeginta). Žydų masiniame naikinime dalyvavo ne tik specialūs nacių daliniai, tačiau, deja, jiems talkino ir dalis lietuvių. Lietuvių istorikų duomenimis masinėse žydų žudynėse galėjo dalyvauti nuo vieno iki dviejų tūkstančių lietuvių. Žydų istorikų nuomone, šis skaičius yra didesnis.

Be nacių nebūtų buvę holokausto. Jie buvo pagrindiniai šios baisios politikos organizatoriai ir pagrindiniai vykdytojai. Tačiau atsakomybė tenka visiems, kurie tiesiogiai ar ne tiesiogiai dalyvavo žudynėse ar prie jų prisidėjo lydėdami žydus į egzekucijos vietas, saugodami juos getuose ar koncentracijos stovyklose, pasisavindami jų turtą, gaudydami besislapstančius, skatindami neapykantą prieš savo bendrapiliečius. Katalikiškas portalas „Bernardinai“ 2012 m. birželio 15 d. rubrikoje „Atmintis. Atminties žaizdos“ išspausdino dokumentą, kuriame išvardytos tiek vokiečių nacių, tiek jiems talkinusių nacių kolaborantų lietuvių represinės struktūros, dalyvavusios žydų žudynėse:

1. Vokiečių saugumo policija ir SD,
2. Vermachtas, daugiausia 207, 281, 285, 403 saugumo divizijos,
3. Vokiečių policijos batalionai, kurie dalyvavo Lietuvoje žydų sulaikyme ir žudynėse,
4. Vokiečių civilinė administracija taip pat dalyvavo.

Vokiečių organizacijos, organizavę genocidą ir vykdę jį, bendradarbiavo bei panaudojo daug Lietuvos policijos ir sukarintų organizacijų:

1. Nereguliarių pajėgų, susidariusių karo pradžioje ir spontaniškai dalyvavę, elementai,
2. Tautinio Darbo Apsaugos daliniai, vėliau pavadinti Savigynos batalionai, dalyvavę žudynėse ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje bei Ukrainoje,
3. Kauno policijos departamentas ir daug vietinių policininkų visoje Lietuvoje,
4. Lietuvos saugumo policijos pareigūnai ir agentai,
5. Daug Lietuvos civilinės administracijos padalinių.

Tokia tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvada, padaryta 2005 m. balandžio 20 d. (24)

Kaip pažymi istorikas dr. Arūnas Bubnys, „per kelis 1941 m. mėnesius buvo nužudyta apie 80 proc. Lietuvoje gyvenusių žydų (150–160 tūkst. žmonių). Dar niekada Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką nebuvo nužudytas toks milžiniškas skaičius žmonių. Likusieji Lietuvos žydai nužudyti 1942-1945m.“. (25) Iki 1941 m. lapkričio vidurio Lietuvos provincijos žydai buvo išžudyti. Išsigelbėjo arba buvo kitų išgelbėti apie 3-5 proc. žydų. (26)

Žydų žudynės Sūduvoje ir atskiruose jos miestuose kol kas mažai tyrinėtos. Yra žinomi nužudytųjų skaičiai, nustatytos žudynių vietos. Tačiau dar ne žinomi visi vykdytojai. Nemaža jų dalis buvo nuteista sovietiniais metais, kiti pasitraukė į vakarus, JAV ar Australiją.

Deramai Lietuvoje neįvertinti ir žydų gelbėtojai. Nei Užnemunėje, nei kitose Lietuvos vietose jiems dar nepastatyti paminklai. Žydų gelbėtojų Lietuvoje suskaičiuota apie 2600 asmenų. (25)

Izraelyje veikiantis Pasaulio Tautų Teisuolio institutas, suteikiantis garbės vardus užsienio šalių piliečiams, yra suteikęs 831 Lietuvos piliečiui Teisuolio vardą.

Plungėje neseniai mačiau vietinio žydo Jakubo Bunkos, pergyvenusio holokaustą, lėšomis pastatytą kuklų granitinį paminklą miesto centre, vaizduojantį einantį žmogų su užrašu žemaičių tarme „Vėsiems doriems plongiškiams“. Graži Lietuvos žydo padėka tiems, kurie gelbėjo žydus Plungėje. Tačiau ir patiems lietuviams derėtų pastatyti paminklus saviems didvyriams, ne retai kukliems bei labai doriems Lietuvos piliečiams.

Dr. A. Bubnys trumpai aprašė žydų žudynes Vilkaviškyje. Jis rašo, kad jau 1941 m. birželio 30 d. suimti žydai vyrai buvo suvaryti į spygliuota tvora aptvertą vietinių baltaraiščių ir policininkų saugomą buvusios Vilkaviškio seminarijos trijų aukštų pastatą. Liepos pabaigoje jie buvo priversti iškasti kelių metrų gylio ir apie 25 m ilgio griovius. Gestapininkai kartu su žydais atvežė iš kalėjimo lietuvius komunistus ir komjaunuolius bei per vieną dieną sušaudė 500-600 žydų ir 60-70 lietuvių komunistų ir sovietinių aktyvistų. Šaudė gestapininkai. Lietuvių policininkai suimtuosius grupėmis vedė prie poligone esančio griovio

Lapkričio 15 d. buvo sušaudyti paskutiniai Vilkaviškio žydai – 115 asmenų. Šį kartą Vilkaviškio žydus sušaudė Vilkaviškio policininkai. Nužudytųjų turtas vėliau buvo išparduotas vietos gyventojams. (27)

Kalvarijoje pirmieji žydai kartu su komunistais ir sovietų aktyvistais lietuviais buvo nužudyti liepos 5 d. prie Orijos ežero. Jų buvo apie keliasdešimt. Rugpjūčio 30-ąją visi Kalvarijos žydai, apie 1200 žmonių, buvo nugabenti į Marijampolės barakus, jiems sakant, kad bus apgyvendinti gete. Marijampolės barakuose buvo sugrūsta apie 8600 žydų. Visus savo daiktus žydai turėjo palikti sinagogoje. Kitą dieną, rugsėjo 1 d. visi buvo nuvaryti prie Šešupės ir sušaudyti prie iš anksto iškastų duobių. Kelis bandžiusius pabėgti žydus lietuvių policininkai sugavo. Likusios tuščios žydų parduotuvės Kalvarijos Turgaus aikštėje prieš bažnyčią buvo sugriautos, o jų plytos panaudotos tvorai aplink bažnyčią pastatyti. (28)

Tokių atvejų, kai žydus šaudė ne tik vokiečiai, bet ir lietuvių policininkai ar spontaniškai susidarę aktyvistai bei kitos lietuvių karinės struktūros, net civilinės administracijos kai kurie valdininkai, yra užfiksuota žmonių atsiminimuose, pvz., apie žydų žudymą Šakiuose, kuriame dalyvavo keliolika ar keliasdešimt vietinių Šakių gyventojų. Prienuose ir kitur.

Lietuvos žydų asociacija, susikūrusi Izraelyje, savo tinklalapyje paskelbė apie 3000 pavardžių, tų žmonių, kurie, jų duomenimis, dalyvavo žudynėse. Tarp jų net 190 iš Marijampolės, 51 iš Vilkaviškio, 36 iš Šakių. (29)Kiek tokie sąrašai yra tikslūs, sunku pasakyti. Būtina juos tyrinėti ir bendromis lietuvių bei Izraelio istorikų pastangomis išsiaiškinti tiesą.

Istorikas Christoph Diekmann nurodo du pagrindinius motyvus Lietuvos nacių kaloborantų, nusikaltėlių, pritarusių, padėjusių vokiečiams organizuoti, dalyvavusių žydų žudynes. „Pirma, jie buvo įsitikinę fanatiški nacionalistai ir manė, kad žydų naikinimas bus naudingas ateities Lietuvos valstybei. Antra, jie turėjo iliuzijų, kad lietuvių bendradarbiavimas su vokiečiais nuteiks juos palankiai ir Lietuvai bus suteiktas koks nors valstybingumas.“ (30)

Šiandien akivaizdu, kad lietuviai būtų daugiau laimėję, jei jie tas pastangas, kurios buvo nukreiptos prieš žydus, būtų nukreipę žydų gelbėjimui bei tuo pačiu pelnę tiek žydų, tiek sąjungininkų, laimėjusių karą, palankumą.

1989 m. Kalvarijoje gyveno vos viena žydų šeima. Marijampolėje 2009 m. gyveno septyni žydų tautybės asmenys. Panašus jų skaičius išlikęs ir kituose Sūduvos miestuose bei miesteliuose.

2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, Sūduvos miestuose ir miesteliuose gyveno:

Lietuvių – daugelyje miestelių ir miestų apie 98 proc.; Kybartuose – 93, 85proc.

Rusų – beveik nė viename miestelyje neliko nė vieno procento. Išimtis Kybartai – 2,7proc.

Vokiečių liko vienetai atskiruose miesteliuose. Daugelis jų maldos namų ir nemažai kapinių yra ne tik apleistos, bet ir visai sunaikintos. Marijampolėje veikia liuteronių bažnyčia, pamaldos vyksta lietuviškai. Kalvarijoje kirchė dar sovietų laikais buvo paversta sporto sale. Mokantis Kalvarijos vidurinėje mokykloje, sovietmečiu joje teko žaisti krepšinį fizinio lavinimo pamokų metu.

Kitos tautybės tarp kurių yra čigonai, baltarusiai, ukrainiečiai, žydai ir kt. sudaro vos keletą dešimtųjų procento nuo visų gyventojų.

Sūduvos Suvalkijos gyventojų tautinė padėtis, lyginant su prieškariu ir ankstesniais laikais, radikaliai pasikeitė. Iš esmės neliko nei žydų, nei vokiečių bendruomenių, kurių indėlis į Lietuvos ir Užnemunės kultūrą yra neabejotinai didelis. Dabartinė karta turėtų išsaugoti dar tai, kas įmanoma išsaugoti, šių tautų kultūrinį paveldą ir atmintį apie jas. Nepagražintą ir nenutylėtą.

Šaltiniai ir literatūra:

1. D. Urbanavičiūtė. Sūduva ar Suvalkija. Alkas. Lt. 2013 02 18.

2. Jonas Tatoris. Sūduvos Suvalkijos istorija. Kaunas, 1938.

3. Visuotinė Lietuvių enciklopedija . T. 22, V., 2012.

4. Algimantas Miškinis. Kalvarija, Kaunas 1994., p. 16.

5. Augustinas Janulaitis. Užnemunė po Prūsais 1795-1807. Kaunas, 19. p. 191.

6. A. Miškinis. Užnemunės miestai ir miesteliai. Virbalis, p. 276.

7. Christopher Clark. Preussen. Aufstieg und Niedergang 1600-1947. Muenchen, 2007, p. 317.

8. Augustinas Janulaitis… p. 35.

9. Augustinas. Janulaitis… p.189.

10. Augustinas Janulaitis… p. 191.

11. Norman Davies. Bože Igrzysko. Historia Polski, tom II), Krakow, 1994, p. 381.

12. Norman Davies… p. 386.

13. Norman Davies… p. 389.

14. Rimvydas Urbanavičius. Kaip suskaičiuoti žydus arba Marijampolės miesto gyventojai XVIII a. antroje pusėje. Suvalkija. 2009, nr 2 (41).

15. Žydų gyvenimas Lietuvoje. Parodos katalogas. Amsterdamas, 2001… p. 144.

16. Arūnas Kapsevičius. Žydai gyvenę šalia mūsų. [Marijampolės] Miesto laikraštis. 2006 11 03

17. Salomonas Atamukas.Lietuvos žydų kelias. V., 2007, p. 230

18. Valentinas Brandišauskas. Lietuvos žydų žudynės lietuvių ir žydų santykių kontekste. Recenzija apie A. Eidinto sudarytą dokumentų ir straipsnių rinkinį „Lietuvos žydų žudynių byla“, skirta htp: ldn –knigi-lib.ru.

19. Žydų gyvenimas Lietuvoje.., p. 140. 2011 06 17.

20. Internetinis portalas Litvakes, 2011 06 11.

21. SSSR i Litva v gody vtoroj mirovoj vojny. Tom II, Vilnius, 212, p. 233-241.

22. Kalvarija prasideda nuo Kalvarijos. Internetinis portalas Santaka, 2009 m. spalio 16 d.

23.Lipschys langer Weg von Litauen nach Deutschland. Die Welt. 28. 04. 2012.

24. Internetinis portalas Bernardinai. 2011 0615. Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį.

25. Arūnas Bubnys.Holokaustas Lietuvoje 1941-1944. Vilnius, 2011, p. 5.

25. Lietuvos žydai. Istorinė studija. V., 2012, p. 459.

26. V. Brandišauskas…

27. Arūnas Bubnys. Holokaustas Lietuvoje… p. 151.

28.Internetinisportalas Litvakes, birželio 27, 2011.

29. Internetinis portalas Delfi.lt. Eglė Digrytė. Šimtams lietuvių žydšaudžių etiketės. Delfi.lt, 2009 05 26.

30. Christoph Diekmann. Savivaldos politikos galimybės vokiečių okupuotoje Lietuvoje 1941-1944. Kn. Lietuva Antrajame pasauliniame kare. V., 2007, p. 132.

Voruta. – 2013, rugpj. 3, nr. 16 (780), p. 4.

Voruta. – 2013, rugpj. 17, nr. 17 (781), p. 4.

Voruta. – 2013, rugpj. 31, nr. 18 (782), p. 4.