Ramūno Vaitkaus darbas

Menotyrininkas Gytis Oržikauskas, www.voruta.lt

2024 metais įsismarkuojant kone intensyviausiam šalies rinkimų sezonui galime tikėtis, kad plačiosios žiniasklaidos priemones vėl užtvindys ypatingi kūriniai – karikatūros ir šaržai. Šaržai Lietuvos Respublikoje visada buvo ypač mėgiami nuo pat tarpukario iki Nepriklausomybės, o šiais laikais žanro tradicijas Lietuvoje tęsia dailininkas, iliustratorius Ramūnas Vaitkus. Kadangi karikatūros yra tapusios savaime suprantama piešinių rūšimi, atidžiau žvilgtelėję į R. Vaitkaus darbus galime panagrinėti, iš kur šis savita humoristinė kūrybos forma kilo, ir kaip buvo suformuoti jai aktualūs raiškos kanonai.

Ramūnas Vaitkus karikatūrose pasitelkia savotišką „krištolinio rutulio“ metodą, kuomet visiems puikiai atpažįstamų visuomenės veikėjų ar politikų charakteringos veidų dalys yra išpučiamos ir iškraipomos tarsi atspindėtos Kalėdų eglutės burbule, o asmenybių kūnai – jeigu vaizduojami apskritai – yra redukuojami iki milžinišką galvą palaikančios ataugos. Į akis krentančių veido bruožų perdėtas išryškinimas yra klasikinis karikatūros kūrimo metodas, tačiau šios tradicijos ištakomis reikėtų įvardinti graikų ir romėnų teatro laikus, kuomet tiek dramatinių vaidinimų, tiek komedijų aktoriai veidus slėpdavo po masyviomis vienos veido išraiškos kaukėmis, o bent jau panašioms į natūralias kūno proporcijoms palaikyti atlikėjai dėvėjo figūrą paaukštinančius platforminius batus. Renesanso ar baroko laikotarpio karikatūristai stengdavosi pabrėžti žvilgsnį traukiančias kūno deformacijas, tačiau niekada tokiu būdu, kokiu karikatūros yra kuriamos šiandien. Šiuolaikinės tradicijos užuomazgas galime matyti satyriniuose rokoko laikotarpio paveiksluose, kuriuose kūdikėliai yra vaizduojami užsiėmę suaugusiųjų visuomenei būdingomis veiklomis – pvz. kaip Charles-André van Loo (1705–1765) paveiksle „Tapyba“, kuriame išsirengusi mergaitė pozuoja mažvaikiams dailininkams. Tokiuose paveiksluose įvairių socialinių sluoksnių aprėdai bei atributai vaizduojami kaip pritaikyti mažutėliams su proporcionaliai didesne galva.

Tačiau išpūstų veidų kūrybinis metodas nebuvo išrastas vėlyvojo baroko ar klasicizmo laikotarpiu – jo dar stokoja ir garsiosios Francisco Goya (1746–1828) karikatūros. Buožgalvius primenantys satyriški portretai, atrodytų, pradėjo plisti specifiškai XIX a. viduryje – „Alisos stebuklų šalyje“ iliustratoriaus John Tenniel (1820–1914), Šventojo Rašto ir Charles Perrault pasakų iliustratoriaus Gustave Doré (1832–1883) ir grafiko bei tapytojo Honoré Daumier (1808–1879) graviūrose. Tikslų realybės atvaizdą fiksuojančios fotografijos išpopuliarėjimas taip pat nepakenkė, o tik sustiprino karikatūrišką asmenybės matymo būdą, kuomet buvo suprasta, kad kamerai nebūtina pozuoti tarsi paveikslui, o įvairiu rakursu pakreipta fotoaparato akutė gali sukurti paradoksaliai tiek tikrovišką, tiek perspektyvoje drastiškai iškreiptą asmenybės portretą. Šios visos karikatūros žanro ištakos yra atlieptos ir R. Vaitkaus darbuose: vaizduojami veidai neturi personažo nuotaikos dviprasmybių (skirtingai nuo politinių karikatūrų, kuriose nuotaikos dviprasmybėmis yra išsakomos neskelbtinos potekstės), jais fiksuojama viena, labai aiškiai išreikšta ir ryški emocija, kas vaizduojamus veidus priartina kaukėms. Vaizduojamos asmenybės taip pat dažniausiai laiko ir teatrališką atributą, leidžiantį lengvai identifikuoti jų statusą ir veiklą visuomenėje.

Dailininko darbai taip pat yra priskirtini šaržo žanrui, kuriame yra vengiama išreikšti kritiką, o įtakingos personalijos yra vaizduojamos arba kaip geranoriškai nusiteikę, arba kaip kiaurai permatomi, kiek egoistiški ar į save orientuoti vaikai. Ir galiausiai – būtina atkreipti dėmesį, jog R. Vaitkaus šaržuose vaizduojamas asmenybes yra lengva atpažinti dėl to, kad piešiniai išryškina ne tik jų fizinius bruožus, tačiau ir perteikia tai, kaip šios asmenybės dažniausiai yra linkusios pozuoti žiniasklaidos kamerai. Kiekviename portrete yra perteikta savita, tik konkrečiai asmenybei būdingi plati arba santūri, įsiteikti bandanti ar savotišką mandagumo barjerą kurianti šypsena. Taip karikatūristo darbai paradoksaliai susieja tiek su fotografijos žanru, tiek su gilia fizionomijų studijos tradicija, siekiančia, savaime suprantama, Leonardo da Vinci (1452–1519) karikatūras, Louis Léopold Boilly (1761–1845) grimasų studijas ir Franz Xavier Messerschmidt (1736–1783) skulptūras.

Tačiau R. Vaitkus operuoja ne tik tradiciniais šaržo kanonais – būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip rubensiškai akvarele ar akvareliniais pieštukais yra modeliuojami natūralistiški odos ar plaukų tonai, visada sudarant impulsyvaus, greitai sustatyto darbo įspūdį. Itin didelę reikšmę karikatūrose turi anatomiškai tiksliai pavaizduotas figūros judesys bei gestai – o šie profesiniai įgūdžiai R. Vaitkaus kūriniuose yra įvaldyti dėl animatoriaus patirties. Sėkmingam karikatūristo darbui reikalingų žinių gelmė yra atskleista knygų „Kolymos apsakymai“, „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“, „Neliečiamasis asmuo“ ir „Kaip jie mus sušaudė“ iliustracijose. Itin įtemptas situacijas vaizduojančiuose piešiniuose naudojamas figūrų redukavimas į ne tiek drastiškas, bet subtilias karikatūras perteikia dramatinę įtampą tarp kiekvienoje situacijoje grasinamai rimto totalitarinio režimo personalijų tono ir to, kad šis tonas kiekvienoje situacijoje yra kategoriškai rimtas, bet tik kad iki absurdo.

Tokiu tematiniu aspektu R. Vaitkaus darbai vėlgi grįžta prie esminės komedijos, satyros ir karikatūros sąlygos – įtaką ar įgaliojimus visuomenėje turinčios asmenybės visada veikia „rimtu veidu“, tiesiai, aiškiai ir tiesmukai tam, kad jų atliekami veiksmai jokiais būdais neturėtų kitokios, nesuvaldytos ir nesukontroliuotos gretutinės interpretacijos. Komiškas tonas visada demaskuoja tokį dirbtinai konstruojamą santykį su pasauliu. Atitinkamai, R. Vaitkaus darbai – tiek šaržai, tiek iliustracijos – yra ne tik komiškai veidus iškraipantis krištolo rutulys, tačiau ir į svarbias asmenybes metamą scenos šviesą išsklaidanti prizmė ar aiškiau matyti asmenybių charakterių bruožus padedantis lęšis, primenantis plačiajai visuomenei, jog gyvenime – kaip rodo realybė – iš tikrųjų gi ne viskas yra ir turėtų būti pirmo rimtumo lygmens klausimas, kad ir kaip kartais kam nors norėtųsi taip save pristatyti. Kas vis dėlto turėtų būti priimta rimtai yra tai, kad R. Vaitkaus kūrybą lydintis personalinis palinkėjimas „su šypsena“ yra glausta, bet gili gyvenimo filosofija, leidžianti autoriui imtis ne tik paviršutiniškų, tačiau ir sudėtingas temas gvildenančių darbų.