Algirdas PATACKAS, Kaunas

Žemaitija – vienas iš slėpiningiausių Lietuvos kraštų. Nelygstamas yra Žemaitijos įnašas į Lietuvos istoriją, tačiau jos pačios istorijoje yra dar daug nežinomybės. Apie žemaičius, jų radimąsi rašyta yra daug, bet būta „perdaug rašto, permažai krašto“, t. y. perdaug dėmesio skirta istoriniams šaltiniams ir per mažai pačiai žemaičių oikumenai, būtovei, jos kraštovaizdžiui. Bandysime pažvelgti į Žemaitijos slėpinį kaip dar beveik nėra žvelgta – iš istorinės geografijos pozicijų, t. y. ne iš grynosios istorijos, o atsižvelgdami į poveikį, kurį daro istorijai geografija – landšaftas, klimatas, geologinė sandara ir kita, o etnoso susiformavimui – tai, kas vadinama biosfera.

Įvadas. Apie metodą

Būtina padaryti ekskursą į šaltinius. Jais teksto autoriui buvo žymaus rusų mokslininko-disidento, o ir mastytojo Levo Gumiliovo (1912-1992), pasionarinės etnogenezės teorijos kūrėjo, straipsnių serija „Landšaftas ir etnosas“ (1). Juose išplėtota prielaida, kad etnosų susidarymui, tautų radimuisi itin svarbų, jei ne lemiantį vaidmenį vaidino landšaftas ir apskritai geografinė-biologinė aplinka, ekosistema. Tai ypač liečia sėslius etnosus. Būdamas idealistinės krypties mąstytoju, pripažintu tik žlugus sovietams, jis šią aplinkos įtaką traktavo ne materialistiškai, tiesmukai, bet įvesdamas pasionarumo – tam tikros vitalinės žmogiškosios energijos sąvoką. Bet pradėkime nuo landšafto.

I dalis. Gimtis

Žemaitijos istorinis kraštovaizdis

Jo esminis ženklas yra Aukštuma – kalvos, apžėlusios išlakia giria. Atkreipkime dėmesį – žemėlapiuose aiškiai matyti, kad Žemaitijos aukštuma visų pirma yra tarpupis – iš jos į visas keturias pasaulio šalis išteka daug upių, ji yra gausių Nemuno, Ventos, Lielupės baseinų gimdykla. Į pietus iš Žemaitijos aukštumos ir jos pašlaičių išteka Nevėžis, Dubysa, Mituva, Jūra, Minija, į vakarus – Veiviržis, Šventoji, Bartuva, į šiaurę – Venta, Virvyčia, Varduva, Mūšos dešinieji intakai, į rytus – Šušvė ir kiti Nevėžio dešinieji intakai.

Tarpupis

Kas yra tarpupis? Tarpupiai būna dviejų rūšių – pirmasis tai vandeninga žemuma, pelkės ar ežerai, iš kurių gauna pradžią upeliai ir upės. Toks tarpupis yra Poliesės pelkės, pažymėtos dar Herodoto raštuose – ten jos minimos dar kaip didžiulis ežeras, iš kurio ištekėdavo svarbiausios Centrinės Europos lygumos, senosios aisčių-baltų Girios, mūsų protėvynės upės.- Nemunas, Dauguva, Dniepras, Volga su Oka.

Antrasis tarpupio variantas – tai aukštuma, kurios pašlaitėmis nuteka iš atmosferos patekę krituliai – lietus ar sniegas. Tokia ir yra Žemaitijos aukštuma, o jos centre – Žemaičių vandenskyrinis kalvynas (10×40 km.) su aukštuminiais Biržulio-Lūksto ežerais. Būtent tarpupio aukštumos yra tinkamiausios gyventi, ypač ginties, svetimųjų grėsmės atveju.

Giria

Pažvelkime į senovinį Žemaitijos žemėlapį. Aiškiai matyti tarpupis, o jo viduryje, aukštupių centre kartografas vaizduoja girią. Giria, be abejo, buvo apaugęs visas kraštas, bet čia, matyt, norėta pabrėžti aukštupių girios tankmes, germę. Senovinė giria, sengirė buvo geresnė ten gyvenančių genčių apsauga nei kokios nors tvirtovės. Niekas geriau už Simoną Daukantą nėra atvaizdavęs tų neįžengiamų tankmių:  

„…kurios be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiami pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai nuo amžių amžiais suaugę niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudens tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie, mirkdami vandeny, į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. Nuo audrų ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraizgytos; pražilę ąžuolai, eglės, beržai, pušys, vinkšnos, skroblai, uosiai, klevai puvo, ant kits kito nuo karšaties išvirtę, žemę krėsdami augantiems ant savęs sūnums ir dukterims, keliais klėbiais jau neapikabinamoms. Lazdynai, alksnynai, blendynai ir kiti žarynai, it apyniai ant tvorų, taip ir šie ant jų kamienų ir stuobrių augdami ramstės ir kalstės. Žmogus tenai žingsnio žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gulinčias drūktas drūktesnes sankritas, jau nuo karšaties, jau nuo vėtrų, kaip sakiau, raizgiai sudribusias, tarp kurių apatiniosios puvo, į žemę smegdamos, o viršuojės trešo, kita kitą sluoguodamos; ir taip keleivis keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios pušies, o nuo tos ant jos gulinčio beržo ar ąžuolo. Dar metuose 1564-6, abelnajai pamierkai esant, daugioje vietoje kamarninkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti ir su kirviu nieko padaryti neišgalėjo. Žolės tenai nebuvo, tiktai atvašos ir atželos, viena antrą smelkdamos, augo. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi; pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys. Liepynuose, beržynuose tas pats buvo, kuriuose klevai, vinksnos ir skroblai augdami tarsi jas nuo kita kitos skaidė, idant į vieną nesuaugtų. Trumpai sakant, vienur kuplūs pušynai it nendrynai, kitur tankūs eglynai it kanapynai niūksojo, o tarp jų kuokštai beržynų, liepynų, klevynų, ąžuolynų, apušrotų joriavo, it vilnys į padebesius mušdamos. Keleivis keliaudamas vilkų ar meškų suletentu taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo; perskyrą tarp dienos ir nakties tiktai tenumanė nuo bičių gaudesio, šovose siuvančių ar po medžių žiedus ūžiančių; dieną saulės, o naktį žvaigždės ir delčios per lapus neregėjo, nesgi visur tenai amžina naktis viešpatavo; lapui iškritus ar žiemą keleiviai nuo žvaigždžių kelią tesekė, nesgi paklydusiam upeliai ir žvaigždės vadovu tebuvo. Jau pragyvenus tenai, nuo gaidžio ar šunies balso namus savo tegalėjo atsekti. Darganoms dergiant, lytums čežant, tenai nenučiuši, negut nuo medžių rasos jei sudrėksi; todėl neišžengiamos balos ir versmės, nuo saulės spindulio neužgaunamos, nuo amžių burgėjo, kurios, ir visų didžiausioms giedroms spiginant, niekados neišdžiūvo. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti ir, jei kur pūgos ir pusnys kame-ne-kame nuo medžių įkratė, tas pats tenai ilgainiui gaišo. Žmogus su gyvuliu niekaip negalėjo įeiti, nesgi, kaip sakiau, nė kokio kelio nebuvo; todėl žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos upeliais, nuo ko tuo senu įpratimu šiandien dar ankštą kelelį per girią šunkeliu vadina: kaipogi jų šunys it kumeliai dar kudloti ir kelią namo sekė, ir nuo žvėrių patį keliaujantį gyniojo. Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti jau dėl kelio, jau dėl mitalo, nesgi, stokojant žvėrių ir paukščių, žuvimis galėjo misti, o kelio nesant, upe ar upeliu namus savo pasekti.“

Tačiau laikui bėgant, ir ši natūralus, pačios gamtos sukurtas prieglobstis nebegalėjo apsaugoti ten nuo amžių gyvenančios, girių romuvoje ir gimusios žmonių padermės, nežinojusios ginklo, neturėjusios karo dainų, tuo pačiu ir epo. Artėjo rūstusis Tryliktasis šimtmetis – čia pat, už Nemuno, ant aukšto šlaito išniro niaurūs, pamėkliški mūrai – Ragainė, Ragnit, kryžiuočių pilis, o šiaurėje, lyvių žemėje, Dauguvos žiotyse įsikūrė kalavijuočiai. Spąstai užsitrenkė. Prasidėjo žūtbūtinis, ilgiausiai Europoje trukęs karas. Į iššūkį turėjo būti duotas atsakas. Tas atsakas buvo vardu Žemaitija.

*

Išties, iki Tryliktojo amžiaus Žemaitijos, žemaičių vardo niekur neaptiktsime. Pirminis viršgentinis junginys, „Žemaičių žemė“ (Samogitia, Schemaiten, Жамойць, Жмудь) susiformavo paskutiniais XII a. dešimtmečiais kaip pasionarinis atsakas į teutonų agresiją. Susiformavo būtent dabartinėje Žemaičių aukštumos oikumenoje, strategiškai geriausiai tinkančiai gynybinio pobūdžio, ilgos trukmės karui. Giria, kuria buvo apaugusi Žemaitijos aukštuma, ypač tankiai buvo sužėlusi aukštupiuose, aukštumos centre. Ten stūkso aukščiausias jos kalnas Medvėgalis (234m.)*, šalia – Biržulio ir Lūksto ežerai, senovinė žemaičių sostinė – Varniai. Tai ir yra Žemaitijos kristalizacijos centras. Aukštuminiai Lūksto ir Biržulio ežerai, kurie kartu su juos supančiais pelkynais, jungiančiais upeliais, o vėliau – ir sudėtinga, klaidžia, vieniems žemaičiams težinoma kūlgrindų ir medgrindų sistema, gynybiniais bei žvalgybiniais piliakalniais sudarė vientisą gynybinį kompleksą, neįveikiamą net ištobulintai kryžiuočių ir kalavijuočių militarinei mašinai – „ši vietovė, savo reikšmę įgijusi dar keli tūkstantmečiai prieš Kristų, suvaidino savo deramą vaidmenį ir Lietuvos viduramžiais. […] teks permąstyti ir naujai įvertinti Biržulio – Lūksto slėnio gyventojų įtaką Lietuvos valstybės ir Žemaičių kunigaikštystės formavimuisi, ar Medininkų reikšmę telkiant aplinkinius regionus poros šimtų metų kariniam konfliktui su vokiečių Ordinu“ (2).

(…šių eilučių autoriui jaunystėje teko daug keliauti po Žemaitiją kartu su bičiuliais žygeiviais. Visą laiką mes girdėdavome pasakojimus apie kūlgrindas, slaptus karo kelius, bet kai kalba pasisukdavo link konkretumo – kurgi tos kūlgrindos – atsakymo dažniausiai nebuvo. Tada ir užsispyrėme – kol nepatirsime, nepačiupinėsime savo rankomis, tol nepatikėsime. Atkaklumas padarė savo – pagaliau vieną dieną buvome nuvesti prie pelkės, kuria tekėjo upelis, jungęs Biržulio ir Lūksto ežerus. Pelkė buvo neįžengiama, apaugusi žemaūgiais berželiais. Mums buvo parodyta vieta, kur tarp berželių matėsi kažkas panašaus į protaką. Nors buvo vėlus ruduo, išsirengėme ir įbridome į pelkę. Ir išties – vandens buvo iki pusės, po kojomis buvo akmenys, o žengus vos porą žingsnių į šalį buvo bedugnė – sako, pelkės gylis buvo iki septynių metrų. Turiu išsaugojęs anų laikų nuotrauką – rankose po kūlį, o veiduose triumfališkos šypsenos – pagaliau mes ant kūlgrindos! Sakoma, kad šia kūlgrinda karo metu pravažiavo tankai – pradžioje vokiečių, paskui ir rusų, nes kitaip persikelti į kitą pusę būtų tekę daryti keliasdešimties kilometrų lankstą. Būtent šia kūlgrinda, kaip pasakojama, Medvėgalio pilies gynėjai, sužinoję, kad artėjančios priešų pajėgos itin gausios, tarsi išnykdavo pačioje priešo panosėje – persikeldavo į „atsarginį“ Paršapilio piliakalnį anapus protakos… Kūlgrindos buvo tiesiamos žiemą, privežus ant ledo akmenų, kurie pavasarį atsidurdavo ten kur reikia. Kai paklausėme, kodėl gi kryžiuočiai negalėjo aptikti protakos ir ja patys persikelti, juk lėtai, atsargiai jojant ar netgi važiuojant vežimu, pavojaus nugarmėti nėra – kūlgrinda pakankamai plati? Mums buvo paaiškinta, kad senovėje ežerus jungė du upeliai, tarp jų buvo sausumos ruožas. Jei kryžiuočiams būtų pavykę aptikti pirmają kūlgrindą, į aną sausumos ruožą, tai reikėjo dar žinoti, kur yra antroji, kuria jau galima atsidurti anapus protakų. Nežinia, kiek tuose liaudiškuose pasakojimuose yra tiesos, bet kad kūlgrinda egzistuoja, galime drąsiai patvirtinti…).

*

Žūtbūtinio karo eigoje iš atskirų genčių, nedidelių tarpupio aukštumos kunigaikštysčių susiformavo karingas, rūstus gentinis junginys, subetnosas arba potautė, su visai skirtinga nuo kitų genčių aržia savimone, rupia kalba, įgavęs žemaičių vardą, vėliau įtraukęs į savo sudėtį kaimynines gentis bei žemes iš aplinkinių žemumų bei lygumų – dalį pajūrio kuršių, šiaurės kaimynų – žemgalių, Lamatos žemę panemuniuos ir kt. Tačiau „Samogitia propria“, tikroji Žemaitija, jos įsčios yra tik pati Žemaičių aukštuma, tarpupis. Pažvelkime į geografinius žemėlapius – ji ruduoja, stūkso tarp žaliųjų žemumų ir lygumų kaip sala, kaip tvirtovė. Pabandykime ant šios salos uždėti gentinį žemėlapį – matysime, kad aukštuma-sala šimtaprocentiniai sutampa su ankstyvąja, pirmine Žemaitija, kol ji dar nebuvo išsiplėtusi kaimyninių genčių sąskaita. Ši aukštuma-tvirtovė ir yra tikroji Žemaitija, žemaičių, kur jie bebūtų, protėvynė. Taip žemė, jos įsčios, jos landšaftas gimdo žmonių gentis bei tautas.

(paradoksalu, kad žemaičių – aukštumos žmonių – etnonimas yra rišamas su „žemas, žemuma“. Paaiškinti šitai galima tuo, kad žiūrėta iš Mindaugo Lietuvos pozicijų – visa, kas yra Neries ir Nemuno žemupiuos, yra žemiau. Tai būtų dar vienas argumentas, kad Žemaitijos pavadinimas yra vėlyvas, jau iš istorinių laikų. Neatmestina ir kita prielaida, kad Žemaitijos pavadinimą galbūt galima rišti ne su „žemas“, bet su žiem- – šiaurinis, šiaurėj esantis; plg. žiemgalių sulotynintą pavadinimą semigoles ir Samogitia, Žemaitija).

*

Labai gali būti, kad šitas metodas – rišti landšaftą su istorija, valstybingumo formavimusi aukštumose yra universalus ir tinka ne tik Žemaitijai, bet ir Mindaugo Lietuvai bei Jotvingijai. Juk Jotvingijos (Sudūvos) „epicentras“ yra Sūduvos aukštuma su aukščiausiu (282,4 m.) kalnu – Pavištyčio (Dunojaus) piliakalniu centre bei didinguoju Šiurpilų piliakalniu, o Mindaugo Lietuvos – Aukštaitijos-Ašmenos aukštuma su aukščiausia (245 m.) jos kalva – Piliakalnio (Žiezdrių) kalnu. Visos šios aukštumos kartu yra tarpupiai, nuo jų į visas šalis nuteka upės. Susiformavę palyginti saugiose aukštumose, kur piliakalnių ir kitų fortifikacijų įrengimas reikalavo mažiau sąnaudų nei lygiose vietovėse, pirmieji baltų valstybingumo židiniai, kurių kontūrai stebėtinai sutampa su aukštumų kontūrais, vėliau plėtė savo teritorijas ir lygumose bei žemumose. Šiaip ar taip, koreliacija tarp pirminio valstybingumo kristalizacinių centrų ir geografinių aukštumų-tarpupių yra akivaizdi.   

II dalis. Karas. Durbė kaip iniciacija

Kai prasidėjo teutonų „reizai“, natūraliai esmine fronto linija virto Nemunas. Pirmaeilis Teutonų ordino – tobulai sukonstruoto  militarinio mechanizmo su Kryžiaus karų patirtimi, bet išsekusia religine motyvacija – uždavinys buvo įsitvirtinti anapus Nemuno, kairiajame didupės krante. Tas jiems sunkiai sekėsi, bet galų gale pavyko – Georgienburg’as!

Kur tiksliai buvo pastatyta ši pilis – ar tai dabartinis Jurbarkas Mituvos žiotyse, kaip teigė Šapoka, ar kitur, mokslininkai tebesiginčija. Aišku viena – ji turėjo stovėti prie upės, šiuo atveju kurio nors Nemuno intako, tikriausiai žiotyse, nes tik upėmis buvo galima pradėti skverbtis į krašto gilumą, ir, šiuolaikiniais terminais kalbant, užtikrinti logistiką, t. y. karinės mašinos aprūpinimą ginkluote bei proviantu. Kryžiuočiai galutinai įsitvirtino Kaipėdoje, Mindaugas buvo priverstas formaliai atiduoti Žemaičius ordinui, kas tik paskatino jų separatizmą ir norą savarankiškai priešintis. 1255 m. buvo surengtas atsakomasis reidas į Prūsiją, vadovaujant neseniai iškilusiam, iki tol nežinomam kunigaikščiui Algminui (Alminui), laimėta keletas mažesnio masto mūšių – 1257 m. prie Klaipėdos, 1259 m. prie Skuodo. Georgienburgą žemaičiams pavyko užblokuoti visiškai šalia, per puskilometrį pastatyta pilimi – kartais priešai, kaip teigia istorikai, atsirasdavo vienas prieš kitą per ieties metimą.  Pagrindinis teutoniškosios agresijos strateginis uždavinys – sujungti abu ordinus į vieną kumštį – įstrigo. Atmosfera kaito, buvo aišku, kad artėja atomazga. Ji ir įvyko 1260 m. liepos 13 d., tačiau ne prie Georgienburgo, o beveik už dviejų šimtų kilometrų į šiaurę, dabartinėje Latvijoje, prie Durbės. Kodėl?

Atsakymas būtų – ogi todėl, kad žemaičiams žūt būt reikėjo laimėti šį mūšį, ir ne vien kariniu aspektu. Sprendėsi ne tik kuri pusė esamu momentu yra militariškai stipresnė – sprendėsi likiminis klausimas, būt ar nebūt Žemaitijai kaip tokiai. Naujai susiformavęs subetnosas jau buvo įžengęs į brandos fazę, betrūko tik krikšto – iniciacijos, kuri, anot Levo Gumiliovo, ir įšventina naujo darinio radimąsi. Po Durbės Žemaitija įsirašo į Europos istoriją kaip atskiras jos sandas – šalia tokių istorinių kraštų, kaip Akvitanija, Bretanė, Bohemija, Galicija ir t. t., kuriems tačiau nebuvo lemta tapti valstybėmis ir kurių dabartiniuose žemėlapiuose nerasi. Žemaitija, jos valdovai, pasirodė subrendę kaip strategai, o žemaičių karius priešų kronikos pagarbiai vadino vires experti et subtile in bello – „vyrais, patyrusiais ir išmaniais karo mene“. Jau vien ko vertas taktinis manevras – sužinojus, kokios jėgos juda link Georgienburgo, palikus jį buvo pradėtas Kuršo žemių, esančių už daugelio varstų ir likusių be apsaugos, puolimas. Šis manevras sutrikdė teutonų strategus, leido žemaičiams pasirinkti pirmiems palankesnę jiems vietovę, ir laimėti triuškinančią pergalę dvigubai mažesnėmis pajėgomis. Šį mūšį žemaičiai laimėjo vieni – Mindaugo Lietuva viešai tegalėjo teikti tik politinę-diplomatinę paramą, pavergti prūsai kovėsi ir žuvo kryžiuočių pusėje, o legenda apie žemaičių pusėn perėjusius kuršius ir kitas pavergtų baltų gentis kelia didelių abejonių – patikėti galima nebent tuo, kad estų-lyvių būriai patraukė namo pasitaikius pirmai progai… Palyginimui – prie Durbės žuvo apie 150 riterių, nedaug mažiau nei prie Žalgirio, kur žuvo 200 riterių. Pavyzdžiui, rusiškosios nacionalistinės istoriografijos išgarsintame Aleksandro Nevskio vadovautame mūšyje ant Čudo ežero, atseit sustabdžiusiame drang nach Osten, žuvo tik 16 riterių, o spaudoje galima rasti abejonių ne tik to mūšio svarba, bet ir ar apskritai jis įvyko…

Žemaitijos pilys.

Atkreipkime dėmesį – Žemaitijos pilių bei įtvirtintų gyvenviečių XIII-XIV a. žemėlapis (3) tiksliai atkartoja Žemaičių aukštumos kontūrus. Tirščiausi jų sambūriai ties fronto linija su kryžiuočiais – palei Nemuną ir pajūryje, o taip pat šiaurinėje aukštumos dalyje – su kalavijuočiais, ir tik viena kita rytinėje kalvyno dalyje, iš kur pavojus buvo mažiausias.  

III dalis. Žemaitija ir Lietuva

Įžengiame į minų lauką. Žemaitiškasis separatizmas tebėra gyvas, ir jį paaiškinti vien skatinimu iš išorės, iš istorinių Lietuvos valstybės priešų, būtų supaprastinimas, nors toks skatinimas realiai egzistuoja – užtenka prisiminti Aleksandro Dugino, slaptosios Kremliaus eurazijinės koncepcijos vieno iš kūrėjų, vadovėlio „Geopolitika“ autoriaus žinomą teiginį apie tai, kad Rusijai naudinga skatinti separatistines tendencijas „pribaltikoje“. Taigi, žiūrint iš dabarties politinių tendencijų, žemaitiškasis separatizmas yra kenksmingas Lietuvos valstybės interesams. Bet žinant žemaitiškąjį užsispyrimą, šito argumento nepakanka. Pabandysime prie problemos prieiti iš kitos pusės.

Savimonė ir mitologija

Kaip žinia, savimonės, ašainės samonės, anot Vydūno susiformavimui mitiniai dalykai turi bene didesnę įtaką nei istoriniai faktai. Tuo galima paaiškinti įtaką tokios pseudolektūros kaip tūlo Charles’o L. T. Pichel‘io „Žemaitija“. Nesigilindamas į turinį, norėčiau patikinti, kad paslaptingasis Charles L. Thourot Pichel yra tūlas buhalteris Pikelis iš Toronto. Paklaustas vietinių Kanados lietuvių, kodėl nesirašo savo pavarde, jis atsakydavo, kad „kas tada mane skaitytų…“. Išties, taktika pasirinkta teisinga – po Č. Gedgaudo paslaptingasis Charles‘as yra didžiausias mūsų liaudiškos istorijos gerbėjų pranašas, nušluostęs nosį visiems akademikams. O kad jie šito yra nusipelnę – tai irgi teisybė. Jei sovietiniais laikais savo provincialumą ir žemažiūriškumą buvo galima dangstyti cenzūra, tai naujaisiais laikais akademinė impotencija kaip ant delno. Už tai suklestėjo antišapokizmas ir slapta, blogai slepiama ar netgi ir nebeslepiama naujos mados polonofilija su senu, dar neišsivadėjusiu Litwa srodkowa kvapeliu.

*

Tačiau pabandykime sudėlioti gaires. Kas gi yra lietuvis, ką reiškia žodis „Lietuva“**. Tūkstantmečio minėjimas suintensyvino paieškas, susidomėjimo savo žila praeitimi banga davė rezultatus – tiesa, akademinėje aplinkoje, ypač vadovėliuose, dar daug įšalo. Tačiau dabar jau niekas neabejoja, kad Lietuva – tai ne iš menko Lietaukos upelio kilęs pavadinimas, o yra neįprastai ir nelauktai imlus terminas, sietinas su tokiais senžodžiais kaip lieta, leičiai, ir turi netgi platesnį, indoeuropinį kontekstą, kaip, pvz., graikų leiton – valdžia, valstybė ir t. t. (žr. pastabas prie literatūros sąrašo). Žodžiu, lietuvis nėra genties pavadinimas (tokios genties niekada nebuvo) – o yra viršgentinio junginio, virtusio protovalstybiniu dariniu, o Mindaugo laikais ir valstybe – pilietis. Žodis „Lietuva“ yra žodžio „valstybė “ sinonimas, yra pati valstybė, o jos piliečiai pradėjo save vadinti lietuviais.

Tuo tarpu subetnosas-potautė žemaičiai ir viršgentinis junginys Žemaitija taip ir liko žemių konfederacija, nepasiekusia valstybės lygmens. Subetnosu galima būtų vadinti ir jotvingius, tačiau jiems nepavyko sukurti valstybingumo pradmenų – čia irgi turbūt ne paskutinį vaidmenį suvaidino geografija, gamtinės sąlygos, kurios žemaičiams buvo palankesnės. Taigi, vaizdžiai sakant, kiekvienas žemaitis drąsiai gali save vadinti lietuviu, bet ne kiekvienas lietuvis yra žemaitis. Aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai ir kiti kasdieninėje kalboje vartojami terminai žymi tik etnografines skirtybes, paremtas daugiausia tarmėmis.

Kadangi jau buvo susikūrusi Lietuvos valstybė, chronologiškai anksčiau pribrendusi valstybingumui, tai Žemaitija natūraliai, kaip krauju ir kalba artima padermė, įsijungė į Lietuvos sudėtį. Tame nėra nieko menkinančio ar žeminančio – atvirkščiai, žemaitiškasis sandas buvo kraštutinai reikalingas naujai gimusiai valstybei, kuriai dar reikėjo stotis ant savo kojų, jis įnešė į lietuviškąjį lyriškąjį-matricentrinį charakterį būtiną dozę vyriškumo, kuris netrukus suliepsnojo pasionariškaja liepsna, praplėtusia valstybės-imperijos ribas „nuo jūros iki jūros“. Iš kitos pusės, „…jau net XIII a. buvo labai ryški žemaičių bendralietuviška savimonė. Po laimėto Durbės mūšio žemaičiai turėjo galimybę sukurti savo valstybę, o jie siuntė pasiuntinius pas Mindaugą, reikalaudami, kad jis priimtų juos į savo valdinystę. Žemaičių vadai suprato, kad galima atsilaikyti tik bendroje Lietuvos valstybėje. Tas supratimas rodo, kad lietuviškų genčių solidarumas, kaip teigia Lowmiańskis, buvo akivaizdus“ – teigia Edvardas Gudavičius (4).

Žemaitiškumo atgarsių būta ir vėliau – tai Janušo Radvilos, to Žečpospolitos kėslų didžiausio „zdrajcos“, pastanga nusimesti dusinančią, išsigimusią unijinę naštą, tai ir Valančiaus-Daukanto tandemas, išgelbėjęs lietuviškumą nuo neišvengiamos mirties, ir Plechavičiaus fenomenas, ir t. t. Susiliejimo procesas neapsiėjo be trikdžių – treniotiškasis konservatyvumas pražudė vienintelį mūsų karalių, palikdamas Lietuvos kūne taip vadinamą „Treniotos randą“, dar tebemaudžiantį kai kuriems pagonybės apologetams; žinomi kieti DLK Vytauto poelgiai su žemaičių separatistais, o ir DK leičius, kurių pėdsakai išlikę Žemaitijos kaimų pavadinimuose, galima traktuoti kaip federalinės Lietuvos valstybės žandarmeriją – (savotiškas, tiesa, gerokai pritemptas analogas būtų mūsų muitininkai ir pasieniečiai Rytų Lietuvoje…).

Таčiau neabejotina – mūsų nebūtų, nei kaip valstybės, nei kaip etnoso, jei ne žemaitiškoji kraujo čiurkšlė, įliejusioji į mūsų gyslas, į mūsų lyriškąjį savimonės substratą taip reikalingą tautos išlikimui pasionariškajį vyriškumo hormoną.

*

Pabaigai, kad žemaičiai pernelyg „nepasikeltų“ – jie turės atsakyti kad ir į tokią tautos istorijos mįslę – kaip, kokiu būdu pačioje Žemaitijos prieširdyje, Nevėžio ir Dubysos aukštupiuos, susiformavo savotiškas istorinis-lingvistinis auglys, taip vadinama Lawdanska szlachta, lenkiškai kalbančių smulkiųjų, akalicos bajorų anklavas – visi su labai gražiomis, grynai žemaitiškomis-lietuviškomis pavardėmis, tik po polsku iškraipytomis. Apskritai slavėjimas tebėra viena iš lietuviškosios savimonės slaptųjų negalių, nuo kurių, kaip rodo pastarųjų dvidešimties metų patirtis, beveik negelbsti ir nuosava valstybė. Taip kad istorinis zondas į eksperimentui dėkingą, uždarą erdvę – Liaudos bajoriją, turintis iš esmės atsakyti, kur slypi ta negalia – dar prie akis.

Laukime tęsinio.

Priedas:

Kaip žydi Žemaitijos girios

(iš A. Tenisono knygos „Žemaitijos girių takais“)

„Kas nėra matęs, kas nežino, kaip žydi rugiai, kaip dulksta pudruoja milijonai varpų rugių lauke! Bet kas yra matęs ir stebėjęs, kaip žydi girios, kaip žydi mūsų mėlynieji eglynai? Saulėtų pavasarių dienomis negalėjau atsigėrėti žieduose skęstančiais rausvai baltais sodais, atsigrožėti plačiai miške švytruojančiais gėlynais, krūmais ir rnedžiais, bitelių dūzgimu ir net ištisais medynais, žiedų pumpuruose paskendusiais. Daug gražių jaukių dienų, gegutei linksmai kukuojant ir girioms žydint, esu praleidęs vaikštinėdamas po girias žiedadulkių papuoštais geltonais batais, išmargintu švarku ir linksmai kartojęs: „Miškas žydi… Giria žydi!“ Tačiau ir tada mintimis vis sugrįždavau prie to didingo reginio, to nuostabaus vaizdo, kurį mačiau tik vieną vienintelį kartą, kai nuo Lopaičių kalno, žvelgdamas į plačiąją Žemaitijos žemumą, stebėjau, kaip fantastiškai ir gaivalingai žydi mūsų eglynai.

Buvau dar jaunas. Vieną saulėtą vidurdienį leidaus per Zarūbų kaimo laukus takais žemyn nuo Lopaičių kalno į Šlapgirį. Iš tenai, nuo Tverų – Žarėnų vieškelio žiūrint, atsiveria prieš akis tolima Žemaitijos panorama. Žvelgiant į vakarus, plačiame violetiniame tolyje matyti gausiais eglynais mėlynuojanti ir banguojanti Žemaičių žemuma, o papėdėje stūkso Šlapgirio, Surgėdų, Užpelių, Užtilčių girios. Už jų toliau dunkso Gomontlaukio Patyrių, Gilogirių, Alko girios bei Didžioji giria. Dar toliau horizonte medžių viršūnes kaišioja Vainačių, Stalgo, Kulių ir Rietavo girios. Šis platus mėlynųjų girių horizontas vakaruose siekia tolimą Prūsų šalį, Birutės kalną ir banguojančią Baltiją. Tolumoje tarp girių glūdi kaimai ir iš mėlynuojančio tolyje kilimo kelia į dangų savo bokštus Rietavo, Kulių, Plungės, Stalgėnų, Medingėnų, Andriejavo bažnyčios. Iš visų pakraščių kilo ir vilnijo gelsvi dulkių sūkuriai, ir greit visa girių mėlynė, visa panorama paskendo žiedadulkių migloje. Sužavėtas stebėjau, kaip žydėjo miškas, kaip žydėjo girių jūra! Tai buvo panašu į rugių lauko žydėjimą, tik šis laukas buvo milžiniškas Žemaitijos žemumos girių laukas!

Nebuvau tokio stichinio gamtos reiškinio, tokio miško žydėjimo reginio matęs. Ir vėliau neteko matyti. Reikia ir momento, ir vietos sutapimo. Visas žydėjimo procesas nesitęsė ilgai, tik trumpą valandėlę. Kai pasiekiau Šlapgirį ir iš Užgervinių per tvorą žengiau į mišką, ten jokio dulkėjimo jau nebebuvo, bet lipynė tvoroje, miško paklotė ir krūmai buvo apdulkėję geltona pudra. Kur tik prisiliesi – nusipudruosi, o praskaidrėjęs miške oras skleidė malonų girios kvapą.“

Literatūra:

1. Вестник Ленинградского ун-та (Геология. География ), 1964-1973

2. J. Kareniauskas, A.Ivinskis, Pirmasis Medininkų paminėjimas ir lokalizacija

http://www.varniai-museum.lt/index.php?mid=37&art=143&langID=1

3. M. Kondratas, Lietuvių tautos ir valstybės istorija, I dalis, Vilnius, p. 155

4. Žemaičių žemė, interviu „Prof. Edvardas Gudavičius apie Žemaitiją“, 2002 Nr.3

Pastabos:

* iš tiesų geografai kaip aukščiausią Žemaitijos aukštumos tašką nurodo kitą – Aukštojo (Aukštojas) kalvą (29)

** Apie Lietuvos vardo kilmę plačiau: Algirdas Patackas, Lietuva, lieta, leitis, Naujasis Židinys-Aidai, 2009, 7, psl. 268

Nuotraukoje: Šatrijos kalnas