Per pirmąją Rusijos imperijos tautų etnografinę parodą taip buvo pristatytos Kaunos gubernijos moterys. / „Lietuvos žinių“ nuotr.
Jūratė Mičiulienė
Kai patys dar nekaupėme savo krašto etnografinių eksponatų, pasirodo, carinės Rusijos mokslininkai vyko į ekspedicijas po Lietuvą ir iš mūsų krašto prisivežė tokių retenybių, kokių dabar net mūsų muziejai neturi. Tačiau atgauti jų nėra kaip, mat įsigyta legaliai.
Iki šiol daug kam atrodė, kad lietuvaitės ir vasarą dėvėjo tik sunkius, šiltus vilnonius raštuotus tautinius sijonus, nes tik tokie mūsų muziejuose išlikę. Su tokiais dabar ir per didžiausius karščius vykstant Dainų šventėms vargsta šokėjos. Iš Rusijos į Vilnių atvežta lietuviškų etnografinių eksponatų paroda įrodo, kad mūsų moterys turėjo ir plonyčių, šilkui prilygstančių lininių vasarinių sijonų.
Tokie audiniai net dabar labai madingi.
Pasiskolino
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė istorikė Birutė Kulnytė jau senokai domisi ir užsienio muziejuose ieško lietuviškų eksponatų. Suradus po nelengvų derybų dalį jų pavyksta parodyti Lietuvoje. Iki lapkričio pabaigos nacionaliniame muziejuje veikianti paroda „Senoji Lietuva“ (iš ciklo „Lituanistika užsienio šalių saugyklose“) supažindina su Rusijos etnografijos muziejuje sukaupta lietuviškos kolekcijos dalimi. Šis Sankt Peterburgo muziejus – vienas iš didžiausių pasaulyje etnografinių muziejų, savo fonduose saugantis pusę milijono 158 tautų identitetą atskleidžiančių eksponatų. Tarp jų – 2 428 lietuviški.
„Mes išsirinkome 60 eksponatų ir 50 nuotraukų, daugiau neturėjome pinigų. Tam, kad galėtume eksponatus rodyti iki lapkričio pabaigos ir išleisti knygą, mums prireikė 6 tūkst. eurų. Rusijos muziejai dabar taiko tokį skolinimo už pinigus būdą“, – pasakojo B. Kulnytė.
Šaknų paieškos
Pasak istorikės B. Kulnytės, etnografiniais eksponatais ypač susidomėta vadinamuoju Tautų pavasariu, XIX amžiuje, kai prasidėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimai. Imta rūpintis etnine kultūra, ieškota identiteto. Visame pasaulyje tuo metu didelio susidomėjimo sulaukė pradėtos rengti etnografinės parodos, buvo kuriami tautinės kultūros muziejai.
Rusijoje 1867 metais taip pat buvo suorganizuota pirmoji Rusijos imperijos tautų etnografijos paroda. Organizatorių paprašyti lietuviškų eksponatų atsiuntė mūsų kunigaikščiai, dvarininkai, valdininkai. Iš viso parodoje tautiniais drabužiais buvo aprengtas 291 manekenas, 6 iš jų – lietuviškais. „Pavyzdžiui, grafas Eustachijus Tiškevičius parodai dovanojo 1797 metų senumo kankles“, – pasakojo B. Kulnytė. Šiuo metu Rusijos etnografijos muziejuje iš pirmojoje Rusijos tautų etnografinėje parodoje rodytų 167 lietuviškų eksponatų išlikę ir saugomi 126. Tai patys seniausi mūsų krašto buities kultūrą iliustruojantys daiktai. Daugiausia tarp jų – tautinių kostiumų, siūtų dar 1830–1840 metais. Deja, neišliko į minėtą parodą atvežtos trys lietuvių valstiečių sodybos. Vieną iš jų buvo padovanojęs E. Tiškevičius, Vilniaus archeologinės komisijos ir senienų muziejaus įkūrėjas.
Carui patiko lietuviai
Tuo metu, kaip žinoma, Lietuva jau priklausė carinei Rusijai ir buvo prasidėjęs iki 1904 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas. Tad gana keistai šiuo atveju atrodo susidomėjimas mūsų etnografija.
„Lietuviai toje Rusijoje vykusioje parodoje buvo labai gražiai pristatyti, puikavosi mūsų tautiniai kostiumai, fotografijos, piešiniai, daug ikonografinės medžiagos. Mes buvome eksponuojami Vakarų kitataučių skyriuje, – pasakojo B. Kulnytė. – Prie šio skyriaus eksponatų sustojęs caras Aleksandras II tada pasakė: „Labai įdomūs lietuviai, estai ir žydai.“ Tai tas pats imperatorius, Michailui Muravjovui suteikęs ypatingų įgaliojimų slopinant 1863 metų sukilimą Lietuvoje. Beje, tais pačiais metais, kai vyko paroda, minėtasis caras JAV pardavė Aliaską.
Parodai Rusijoje organizuoti daug lėšų skyrė aktyvus kolekcininkas grafas Vasilijus Daškovas. Vėliau Maskvoje buvo įsteigtas jo vardo etnografijos muziejus, kuriam atiteko parodos eksponatai. Po revoliucijos V. Daškovo muziejaus nebeliko, buvo įkurtas Rusijos tautų muziejus. Greitai ir jis buvo uždarytas, viskas perduota Sankt Peterburgo etnografijos muziejui. Ten nukeliavo ir lituanistiniai eksponatai.
„XIX amžiaus pabaigoje Rusijos mokslų akademijoje buvo įkurta geografijos draugija, kurios mokslininkai domėjosi Lietuva, – pasakojo B. Kulnytė. – Draugijos mokslininkai yra parašę įdomių darbų. Lietuvoje tuo metu tokios įstaigos nebuvo. Mūsų mokslo draugija kūrėsi vėliau, 1907 metais.“
Etnografija liudijo – dar gyvi
„Beje, 1900 metais mes prisistatėme ir pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Tada jau niekas nė nemanė, kad tauta gyva: ir spauda buvo uždrausta, ir apskritai iš politinio pasaulio žemėlapio išnykęs Lietuvos vardas. Mokslininkams atrodėme tik kaip istorinis faktas – kaip mums dabar, pavyzdžiui, finikiečiai, – pasakojo istorikė. – Tad visi labai nustebo parodoje pamatę daug eksponatų iš mūsų krašto. Kadangi nenorėta konfrontuoti su Rusija, kuriai tada priklausėme, į Paryžių buvo atvežta ne vien draudžiamos spaudos pavyzdžių, bet pateikta ir daug daiktų iš tautos etnografijos. Dalis jų po parodos buvo padovanota Prancūzijai.“
Fotografavo Lietuvą
Šiuo metu į Lietuvos nacionalinį muziejų atvežtoje parodoje yra įdomių ir retų eksponatų ne tik iš minėtos pirmosios Rusijos imperijos tautų etnografinės parodos, bet ir iš Rusijos mokslininkų 1909–1912 metais rengtų ekspedicijų po Lietuvą. Mokslų akademijos darbuotojai, etnografinės medžiagos rinkimo pradininkai Eduardas Volteris ir Aleksandras Seržputovskis, keliaudami po mūsų kraštą, sukaupė daug originalių daiktų, padarė vertingų nuotraukų. A. Seržputovskis ypač buvo susižavėjęs Švenčionių, Varėnos ir Ignalinos apylinkių kaimais, fotografavo lietuvių valstiečių ūkio darbus, amatus, aprangą, namų apyvokos daiktus. Pavyzdžiui, 1909 metais jis yra įamžinęs Švenčionių turgų, drevinį bičių avilį Dzūkijoje, vaško liejimą Marcinkonių kaime, šio kaimo bažnyčios choristus. „Beje, šioje A. Seržputovskio fotografijoje atpažinome ir Vasario 16–osios nepriklausomybės akto signatarą, kunigą Alfonsą Petrulį, kunigavusį Marcinkonyse“, – pasakojo B. Kulnytė.
Per pusmetį trukusią ekspediciją prityręs etnografas A. Seržputovskis surinko 449 eksponatus (dabar išlikę 379) ir padarė 200 nuotraukų. Apskritai iš Rusijos etnografijos muziejuje esančių 200 tūkst. nuotraukų 3 300 yra darytos Lietuvoje.
Atvyko gyventi
Lietuvos nacionaliniame muziejuje šiuo metu veikiančioje parodoje – daug iš E. Volterio ekspedicijų po Lietuvą sukauptų eksponatų. Beje, jo surinkta gausi lietuviškų juostų kolekcija labai reprezentatyvi – atskleidžianti beveik visas buvusias jų audimo ir pynimo technologijas.
Šis Sankt Peterburgo universiteto profesorius, vienas garsiausių to meto lituanistikos specialistų, baltų kultūros tyrinėtojas per ekspedicijas dar ir fotografavo, užrašinėjo mūsų tautosaką, domėjosi mitologija. Jam talkino knygnešys Juozapas Rimša iš Pilviškių, kunigas Juozapas Žiogas, būsimasis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Ignas Končius, tuo metu fiziką ir matematiką studijavęs Sankt Peterburge. Susidraugavęs su E. Volteriu, I. Končius nufotografavo daugybę vėliau sunykusių mūsų koplytėlių ir kryžių.
Rygoje gimęs, Leipcigo universitetą baigęs profesorius E. Volteris artimai bendravo su lietuvių kalbininkais Kazimieru Būga ir Juozu Balčikoniu. Beje, mūsų kraštu susidomėjęs E. Volteris po revoliucijos, 1919 metais, net persikėlė gyventi į Lietuvą, trejus metus vadovavo Valstybinei archeologinei komisijai, profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Lyg iš modelių namų
„E. Volteris dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą yra surinkęs retų Klaipėdos krašto tautinių drabužių, tokių šiuo metu Lietuvoje nėra. Ypač unikalūs jo iš Prūsijos išsivežti plono lino moteriški marškiniai (papetės) – beveik naujausias dabartinės mados šauksmas. Puošti smulkiais raukinukais, aplink kaklą originaliai pinti, rankovės – ir mereškuotos, ir siuvinėtos – tarsi iš dabartinių aukščiausio lygio modelių namų, – pasakojo B. Kulnytė. – Tarp E. Volterio surinktų mūsų tautinių drabužių – ir vasarinis moteriškas kostiumėlis, pasiūtas iš plonyčio, subtiliai austo lino. Dabar naujausias mados tendencijas sekančios moterys dairosi lino su šilku. Šio Mažosios Lietuvos senovinio drabužio audeklas išaustas iš tokio plonyčio lino, kad atrodo lyg šilkinis. Tokių mūsų muziejuose nėra išlikę.“
Istorikės nuomone, ne taip jau prastai kitados moterys atrodė.
B. Kulnytė apgailestauja, kad tų unikalių lininių drabužių, tik jau gerokai pageltusių, mūsų restauratoriai negali išskalbti ir sutvarkyti, kad jie atrodytų gražiau – juk ne jų nuosavybė.
E. Gizevijaus atradimas
„Mes žinojome, kad Ragainėje gyveno toks 1788 metais gimęs, etnografija susižavėjęs lietuvių kalbos mokytojas, tautosakininkas Eduardas Gizevijus, kovojęs dėl lietuvybės išsaugojimo germanizacijos paveiktoje Rytų Prūsijoje. Jis užrašinėjo lietuviškas dainas ir tapė Mažosios Lietuvos kraštovaizdį, kaimo žmones tautiniais drabužiais. Pasakojama, jog jis merginoms pirkdavo saldainių, kad šios valandų valandas jam pozuotų. Fotoaparato tada dar nebuvo, tad jo drobės teikė daug etnografinių žinių apie šį kraštą. Tačiau visi 150 E. Gizevijaus paveikslų, saugotų Karaliaučiaus muziejuje, sudegė per Antrąjį pasaulinį karą, – pasakojo B. Kulnytė. – E. Volteris E. Gizevijaus drobes per ekspediciją buvo nufotografavęs dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Dabar tai yra viskas, kas liko iš E. Gizevijaus darbų.“
Ar Lietuva galėtų išpirkti iš Rusijos tuos mums labai įdomius ir vertingus eksponatus, B. Kulnytė nesiryžta spręsti. „Mačiau, kaip būrys japonų buvo atvykę derėtis dėl ainų tautelės (senųjų Japonijos gyventojų), gyvenančios Rusijos teritorijoje (Sachaline), bet jau nykstančios, etnografinių eksponatų. Matyt, tartis galima“, – sakė ji.
