Vilniaus rajono Lavoriškių gimnazija. Aušros Virvičienės nuotr.

Algimantas Masaitis, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ primininkas, Gediminas Kazėnas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ valdybos narys, www.voruta.lt

Vyriausybei patvirtinus naujus švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo kriterijus, siekiama naikinti mažas klases, kurios yra neefektyvios, žiūrint tiek iš viešųjų finansų naudojimo pusės, tiek dėl mokytojų kadrų kokybės pusės, tiek ir iš vaikų socializacijos pusės.

Šia reforma visų pirma siekiama stambinti klases. Klasėje nebegalės būti mažiau kaip 8 mokiniai, bus draudžiama formuoti jungtines 5 – 8 klases. Jungtinės klasės bus leidžiamos tik pradinėse mokyklose. Gimnazinėse III – IV klasėse mažiausias mokinių skaičius dar labiau didinamas iki 12 moksleivių. Taip pat įvedamas kriterijus gimnazijoms, kad nuo 2024 m. III klasėje turi būti ne mažiau 21 moksleivio (nuo 2022 m. tai tik rekomendacija, o nuo 2026 m. –  kad gimnazijos III-klasių būtų nemažiau 31 moksleivio). Nesilaikant šių reikalavimų, tokios klasės nebūtų finansuojamos iš valstybės biudžeto.

Apie tai, kad LLRA valdomose Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse visaip yra proteguojamos „lenkiškos“ mokyklos, o lietuviškų mokyklų plėtra visais įmanomais būdais stabdoma, rašyta ir kalbėta jau ne kartą. Visos šitos nenormalios situacijos esmė, kad Vilniaus rajone kuriasi daug naujakurių, kuriems labai reikia švietimo įstaigų valstybine kalba. Tuo tarpu kiekvienais metais vis daugiau Lietuvos lenkų šeimų, siekdamos pilnaverčio savo vaikų integracijos į Lietuvos visuomenę, ryžtasi leisti savo vaikus į ugdymo įstaigas valstybine kalba. Todėl Vilniaus rajone jau nuo 2008 m. įvyko lūžis ir „lietuviškose“ klasėse mokėsi daugiau mokinių nei „lenkiškose“ (skaičiuojant bendrai – VRSA ir ŠMSM valdomose mokyklose).

Nuo rugsėjo 1-osios įsigalioja reikalavimai, draudžiantys jungti 5-8 ir 9-10 klases, o vienoje klasėje negalės būti mažiau nei 8 moksleiviai, III-IV gimnazinėse klasėse – mažiau nei 12 mokinių. 2022 metais rekomenduojama turėti ne mažiau nei 21 mokinį III klasėje. O 2024 metais tai taptų privaloma. Jei klasėse mokinių mažiau, jos negaus lėšų iš valstybės biudžeto.

Pagal dabartinius reikalavimus, Vilniaus rajone 7 pagrindinės mokyklos (Dūkštų – jau priimtas sprendimas ją prijungti prie Avižienių gimnazijos, Eitminiškių, Mostiškių, Siužionių, Šumsko, Buivydiškių ir Skaidiškių) turėtų būti uždarytos arba tapti padaliniais kitų, didesnių įstaigų, kaip neatitinkančios minimalaus reikalavimo turėti 60 vaikų. Iš 24 VRSA valdomų gimnazijų minimalaus reikalaujamo gimnazistų skaičiaus klasėje neturi (ir nepanašu, kad galėtų turėti ateityje) 7 gimnazijos. Iš tų 7 – viena „lietuvių“ Paberžės „Verdenės“ gimnazija, kitos – „lenkiškos“. Dar kitos 7 balansuoja ant minimalios ribos (iš jų tik 1 „lietuvių“ Marijampolio M.Lukšienės gimnazija, kitos – „lenkiškos“). Tuo tarpu iš ŠMSM „valdomų“ gimnazijų Vilniaus rajone visos su „pertekliumi“ atitinka reikalavimus, išskyrus Eitminiškių gimnaziją, kur to pertekliaus nėra.

Kadangi tiek Vilniaus, tiek Šalčininkų rajonų atstovai jau viešai ir neslėpdami pasakė, kad siekdami išlaikyti mažas klases ir mokyklėles, skirs papildomą finansavimą iš savivaldybių biudžetų (2022-08-10 Panorama[1]). Tuo tarpu ŠMSM laikysena šiuo klausimu kelia rimtų abejonių. Pavyzdžiui, tiek Lavoriškių Stepono Batoro gimnazija (valdomas VRSA), tiek Lavoriškių gimnazija (valdoma ŠMSM) balansuoja „ant ribos“. Jei VRSA skirs papildomą finansavimą, kad išlaikytų savo mokyklą, ar taip pat pasielgs ir ŠMSM? Panaši situacija ir su Turgelių „Aistuvos“ bei P.K.Bžostovskio gimnazijomis, kur vienos savininkas yra ŠMSM, o kitos – Šalčininkų rajono savivaldybė.

Esant dabartinėms demografinėms tendencijoms, ŠMSM nustatytus reikalavimus daugelyje Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gimnazijose išlaikyti bus labai sunku. Tai yra Pietryčių Lietuvos specifika, nes dažnu atveju gyvenvietėse egzistuoja dvi gimnazijos – valstybine kalba ir tautinės mažumos (lenkų) kalba. Todėl natūralu, kad tokie reikalavimai gimnazinėms klasėms tokiose gyvenvietėse (Turgeliai, Lavoriškės, Eišiškės, Paberžė ir t.t.) tampa nebeįgyvendinami. O matant bendras demografines tendencijas akivaizdu, kad situacija tik prastės. Siekiant įgyvendinti ŠMSM reformą dėl mokyklų tinklo optimizavimo, išlaikant atitinkamą mokinių skaičių gimnazinėse klasėse, tektų tokiose vietovės dažnu atveju uždaryti abi gimnazijas, kaip neatitinkančias nustatytų kriterijų.

Šioje vietoje ir iškyla vertybinis klausimas – ar uždaryti abi gimnazijas, ar sujungti gimnazines klases ir palikti vieną kažkurią gimnaziją (pabrėžiame – sujungti gimnazines klases, pagrindinių neliečiant). Mokyklų išsaugojimas yra svarbus ir aktualus klausimas vietovės bendruomenei, nes ji atlieka ne vien ugdomąją, bet ir kitas, mažiau apčiuopiamas, socialines funkcijas. Todėl vietovėje išnykus mokyklai, tokios gyvenvietės perspektyvos tampa niūrios. Žinant, kad didesnioji dalis Lietuvos lenkų savo ateitį sieja su Lietuva, logiškai peršasi mintis, kad reikėtų palikti gimnazijas su valstybine kalba, kad moksleiviai pagerintų valstybinės kalbos įgūdžius ir tinkamai pasiruoštų studijoms Lietuvos aukštosiose mokyklose, įsisavintų reikiamą terminologiją ir pan. Taip būtų užtikrinamas pilnavertis lenkakalbių Lietuvos piliečių integravimasis į Lietuvos visuomenę, o didesnėse kaimiškose vietovėse išliktų gimnazijos.

[1] https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000229001/del-draudimo-vyresnius-vaikus-mokyti-jungtinese-klasese-mokyklos-netenka-ir-mokiniu-ir-buvusio-statuso