Viktorija Juchnevičiūtė-Narmontienė.

Jolanta Zakarevičiūtė, Trakai, www.traku-zeme.lt

Dauguma skaitytojų ne tik Trakuose, bet ir visoje Lietuvoje pamena žavią karaimų tautos atstovę Viktoriją JUCHNEVIČIŪTĘ-NARMONTIENĘ, kuri dalyvavo muzikiniame realybės šou „Dangus“, po kelerių metų laimėjo antrą vietą šokių ant ledo projekte. Tada visi trakiečiai stebėjo ją televizijos ekrane ir nuoširdžiai palaikė. „Trakų žemė“ domisi, kaip dabar gyvena jauna moteris, kuo užsiima.

Viktorija Mianmare.

Dauguma žiūrovų, skaitytojų pamena Jus iš televizijos ekranų, bet iš tiesų mažai žino apie Jus. Papasakokite trumpai apie save, savo šeimą.

Iš tiesų esu gimusi Vilniuje, bet netrukus po mano gimimo tėvai su manimi apsigyveno Trakuose, todėl Trakus laikau savo gimtuoju miestu. Abu mano seneliai trakiškiai, o močiutės – iš Krymo. Trakai mano gimtasis ir labai mylimas miestas. Seneliai ir tėvai iki šiol gyvena Trakuose, čia pat įsikūrė ir sesuo su šeima. Pati gyvenu Vilniuje, bet vis dažniau pagalvoju apie persikėlimą gyventi į gimtąjį miestą.

Esate nuo vaikystės dalyvavusi karaimų festivaliuose ir kt. renginiuose. Gal galėtume pasidalyti prisiminimais?

Pirmą savo pasirodymą scenoje pamenu miglotai, bet gerai atsimenu, kad tai įvyko Trakų kultūros rūmuose ir dainavau karaimišką lopšinę Jukla Uvlum. Man buvo 6 metai. Dabar ją jau dainuoju savo dukroms Olivijai ir Sofijai.

Iš tiesų vaikystėje ir paauglystėje nemažai teko dalyvauti įvairiuose festivaliuose ir koncertuose – tiek čia Lietuvoje, tiek užsienyje. Mudvi su sese mokykloje pradėjome dainuoti duetu karaimiškas ir taip pat dainas kitomis kalbomis. Esame „Dainų dainelės“ laureatės, nemažai gastroliavome kartu su karaimų šokių ansambliu „Sanduhač“ (liet. „Lakštingala“) – lankėmės festivaliuose Alanijoje, Mrongove, Eupatorijoje, taip pat ne viename Lietuvos mieste. Labai geri prisiminimai išlikę iki šiol, džiugu, kad publika mus sutikdavo su dideliu susidomėjimu ir palaikymu.

Sultono Kabuso didžioji mečetė. Muskatas, Omano sostinė. 

Pasibaigus televizijos projektams „Dangus“ ir „Ledo žvaigždės“ Jus pamažu dingote iš viešumos. Ką veikėte ir kuo užsiimate pastaruoju metu, kuo dirbate?

Televizijos projektuose dalyvavau dar būdama studentė, tad po projektų tęsiau mokslus ir dirbau darbus, ieškojau sau įdomios veiklos. Iki motinystės atostogų dirbau projektų direktore reklamos agentūroje.

Viktorijai didelį įspūdį paliko kelionė po Iraną. 

Prieš porą metų keliavote su vyru Nerijumi po Iraną. Kodėl pasirinkote būtent šią šalį? Jūsų aistra – kelionės?

Labai džiaugiuosi, kad su vyru turime bendrą aistrą. Tik susipažinus prasidėjo mūsų egzotinės kelionės – teko aplankyti Vietnamą, Tailandą, Mianmarą, Balio, Lomboką ir Papua salas Indonezijoje, Iraną ir Omaną. Stengdavomės išvykti atostogų kartą per metus visam mėnesiui. Per tiek laiko pavykdavo labiau įsijausti į kiekvieną šalį. Kaskart galvodami apie kitas atostogas, ieškodavome mažiau populiarių kelionių krypčių (Balis, Vietnamas ir Tailandas kažkada nebuvo turistų tokios pamėgtos), norėjosi nuvykti į tas šalis, apie kurias žinojome mažiau, norėjosi kuo mažiau turistinių vietų. Kai kurios kelionės, kaip pavyzdžiui Papua, labiau priminė ekspedicijas. Jūsų minimas Iranas – fantastiško grožio šalis, su nepaprastai turtinga istorija kultūra ir be proto draugiškais žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas suteikė norą ir galimybes keliauti bei labai tikiuosi, kad mūsų kelionės prasitęs paaugus vaikams ir pasibaigus visiems apribojimams…

Su vyru Nerijumi Persepolyje. Perspepolis – buvusi senovės Persijos sostinė, nuo dabartinio Širazo nutolusi maždaug 70 km.

Praėjusių metų spalio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos karaimai sulaukė labai svarbaus įvykio. Virtualioje erdvėje pradėjo gyvenimą projektas „Karaimų muzikinis žemėlapis“ („Karaimska Mapa Muzyczna“). Jus su seserimi Bijana Juchnevičiūte-Jodis įdainavote dainas karaimų kalba. Jums svarbu puoselėti protėvių kultūrą ir tradicijas?

Taip, džiaugiuosi, kad galėjome prisidėti prie tokio gražaus projekto. Didžiuojuosi tuo, kad mudvi su seserimi išmokome karaimiškų dainų, norėčiau, kad išmoktume jų dar daugiau iš savo močiutės, taip pat labai tikiuosi, kad sugebėsime jas perduoti savo vaikams. Didžiuojuosi savo kultūra, tradicijomis ir tuo, kad mūsų šeimoje jos yra puoselėjamos.

Gal artimiausiu metu turite kokių kūrybinių planų, susijusių su karaimika?

Kol kas turiu labiau svajonę nei konkretų planą – išmokti daugiau karaimiškų dainų ir jas įrašyti.

Nuostabus paplūdimys Papua Naujojoje Gvinėjoje. 

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Nuotr. iš asmeninio Viktorijos Juchnevičiūtės-Narmontienės archyvo