Karalienės Luizės tilto portalas. Iliustr. Iš kn.: Шпилёва А. И., „Тильзи на почтовой открытке“: каталог почтовых открыток с видами Тильзита 1-й трети XX в. из фондов музея истории города Советска и Калининградского областного историко– художественного музея , Калининград: Аксиос, 2013, 130 с.: ил.

Andželika Špiliova, istorikė, muziejininkė^*, paminklosaugininkė, Tilžė (Sovetskas), Rusijos Federacija, www.voruta.lt

Biografinėje literatūroje jos vardas dažniausiai minimas pakiliais ir užuojautos kupinais tonais, o ji pati vadinama „dangišku regėjimu“ arba „dieviškuoju reiškiniu“. Nors kalbama ne apie Mariją Antuanetę ir ne apie Mariją Stiuart. Jos garsus, legendų ir romantikos apipintas vardas Tilžės (Sovetsko) miesto metraščių puslapiuose užima svarbią vietą…

Prūsijos karalienė Luizė (Luise Auguste Wilhelmine Amalie Strelitz von Mecklenburg) gimė 1776 m. kovo 10 d. Hanoveryje Meklenburgo-Štrelico hercogo Karlo Liudviko Frydricho (Karl Ludwig Friedrich) ir princesės Fryderikės Karolinos Luizos fon Hesen-Darmštat (Friederike Caroline Luise von Hessen-Darmstadt) šeimoje. Luizės motina mirė anksti, todėl, gyvendama Herenhauzene, ji buvo auklėjama guvernantės Volcogen (Wolzogen), o vėliau, persikėlus į Darmštatą, jos auklėjimą tęsė senelė grafienė Marija Luiza Albertina.

Būdama 17 metų, Luizė Frankfurto teatre susipažino su Prūsijos princu Frydrichu Vilhelmu (Friedrich Wilhelm). Sužavėtas Luizės grožio ir kilnumo, 1793 m. balandžio 24 d. princas jai pasipiršo, o po aštuonių mėnesių, gruodžio 24-ąją, jie susituokė.

Jų santuokoje gimė dešimt vaikų, iš kurių tik septyni sulaukė brandaus amžiaus. Daugelis atžalų užėmė aukštas padėtis Europos ir netgi carinės Rusijos politinėse arenose. Luizės vyriausias sūnus Frydrichas Vilhelmas IV (Friedrich Wilhelm IV) Prūsiją valdė nuo 1840 m. iki 1861 m., 1857 m. susirgo silpnaprotyste. Frydricho Vilhelmo IV vardu nuo 1858 m. valdė regentas jo brolis Vilhelmas, 1861 m. tapęs Prūsijos karaliumi Vilhelmu I, o 1871 m. – Vokietijos imperatoriumi. Karalienės Luizės dukra Fryderika Šarlotė 1817 m. ištekėjo už Nikolajaus I ir 1825 m. tapo Rusijos cariene Aleksandra Fiodorovna. Taip Luizė tapo Rusijos imperatoriaus Aleksandro II senele.

Nors išlikę Luizės portretai ir amžininkų atsiminimai vienas kitam prieštarauja, manoma, kad ji buvo labai patraukli. 1805 m. gruodžio 22 d. grafas A. P. Stroganovas rašė iš Berlyno Adomui Čartoriskiui: Mielas mano, kokia ji žavi, ta karalienė. Ji man labai patiko, ir aš nerandu priežasčių kritikai. Napoleonas viename savo karinių biuletenių pavadino karalienę moterimi gražia, bet kvaila. Tai buvo nelabai malonus atsiliepimas, bet kartais naudinga žinoti, ką apie tave galvoja priešai, juolab kai susitikimas su jais neišvengiamas. Ir jis įvyko 1807 m. birželio mėn. Tilžėje po karo, prasidėjusio 1806 m. spalio 8 d., kuriame Napoleonas pradėjo žygį prieš Rusijos, Prūsijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos koaliciją. Napoleonas pavadino karalienę Luizę karo sukėlėja.

Galbūt todėl, kad Prūsijos karališkasis dvaras kartu su karaliene reikalavo pradėti karą su Napoleonu iki sąjungininkų žygio, kad nereiktų dalytis pergalės laurais.

Tačiau karas pasibaigė vos prasidėjęs spalio 14 d., sunaikinęs beveik visas Prūsijos ginkluotąsias pajėgas, sukoncentruotas dviejose armijose pagrindinėse kautynėse prie Jėnos ir Aueršteto. O spalio 27 d. Napoleonas įžengė į Berlyną. Dabar rusų armijai teko kovoti su prancūzais vos ne vienas prieš vieną (rusams padėjo tik A. V. Lestoko (Anton Wilhelm von L’Estocq) prūsų korpusas).

Atlaikiusi dvejas dideles kautynes prie Pultusko (Pułtusk, Lenkija) ir Prūsų Ylavos (Preußisch Eylau, dab. Bagrationovskas, Kaliningrado sr.), 1807 m. birželio 14 d. ties Frydlandu (Friedland, dab. Pravdinskas, Kaliningrado sr.) rusų armija buvo sutriuškinta ir neteko ne mažiau 10 tūkst. karių. Remiantis įvairiais šaltiniais, priešas prarado nuo 4,5 iki 8,5 tūkst. karių.

Valdove, – po Frydlando mūšio pareiškė Aleksandrui I jo brolis didysis kunigaikštis Konstantinas Pavlovičius, – jeigu nenorite sudaryti taikos su Prancūzija, tai duokite kiekvienam savo kareiviui gerai užtaisytą šautuvą ir įsakykite jiems iššauti į save. Tokiu atveju jūs turėsite tokį patį rezultatą, kokį jums duotų naujos ir paskutinės kautynės.

Gresiant Napoleono įsiveržimui į Rusiją, likusi be kontinentinių sąjungininkų, rusų armija ir prūsų armijos likučiai traukėsi per Tilžę tris dienas iki birželio 19 d., po savęs sudegindami medinį tiltą per Nemuną. Tą pačią dieną į miestą įžengė Napoleono vadovaujama prancūzų kariuomenė. Napoleono pergalė privertė Aleksandrą staigiai pakeisti užsienio politikos sprendimus – vakare į prancūzų armijos avanpostą atvyko rusų armijos karininkas su balta parlamentaro vėliava ir raštišku paliaubų sudarymo pasiūlymu.

Birželio 22 d. susitikę kunigaikštis A. Lobanovas-Rostovskis ir Napoleonas patvirtino paliaubų planą. Po dviejų dienų Tilžėje Napoleono generolas Žeraras Diurokas (Gérard Christophe Michel Duroc) ir A. Lobanovas-Rostovskis apsikeitė ratifikaciniais raštais ir sutarė dėl dviejų imperatorių susitikimo.

Jie susitiko birželio 25 d. Nemuno upės viduryje ant plaustų įrengtame paviljone ir konfidencialiai tarėsi 1 val. 50 min. Kitą dieną, birželio 26 d., įvyko antras imperatorių susitikimas ant plaustų, tačiau jame jau dalyvavo ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III. Vakare Aleksandras I, Napoleono pakviestas, atvyko į Tilžę. Nuo tada imperatorių susitikimai ir pokalbiai vykdavo kasdien. Dažnai vykdavo ir trijų armijų kariniai manevrai.

Kiekvieną dieną nuo 11 iki 13 val. Prancūzijos diplomatas Šarlis Morisas Taleiranas (Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord) ir kunigaikštis Aleksandras Kurakinas, kartais dalyvaujant grafui Golcui (von Goltz)^[1], vedė derybas dėl taikos. Prūsijos diplomatams nepavyko pasiekti palankių taikos sąlygų, todėl buvo nuspręsta išnaudoti paskutinę galimybę – pakviesti karalienę Luizę į Tilžę deryboms su Napoleonu. Tų, karalienei įtemptų, dienų chronologija atsispindi istoriniuose šaltiniuose.

Birželio 30 d. ji gavo Frydricho Vilhelmo III laišką, kuriame buvo Frydricho Kalkroito (Friedrich Adolf Graf von Kalckreuth)^[2] pranešimas. Jame F. Kalkroitas, patartas Joachimo Miurato (Joachim Murat)^[3], rekomendavo karalienei nuvykti į Tilžę, nes to pageidavo Napoleonas ir tai galėjo turėti teigiamos įtakos jo sprendimams Prūsijos atžvilgiu. Letovas Forbekas pateikia šio laiško tekstą: Be to, iš patikimų šaltinių aš žinau, kad Jos Didenybės Karalienės kuo greitesnis atvykimas ir dalyvavimas turėtų neblogą poveikį; man buvo pasakyta, vien jos vardas gali pagelbėti, ir tai buvo išsakyta daugelio prancūzų. Jos Didenybės Karalienės keliantis susižavėjimą malonus bendravimas turėtų didesnį poveikį, negu bet kokia diplomatijos meno forma. Netgi spėjama, kad Napoleonas to labai norėtų.^[4]

Liepos 4 d. karalienė atvyko į Piktupėnus (Piktupönen, dab. Lietuva). Ten ji susitiko su Karlu fon Hardenbergu (Karl August von Hardenberg)^[5], kuris ją parengė susitikimui su Napoleonu ir davė patarimų, turėjusių įtakos jos pokalbiui su Prancūzijos imperatoriumi.

Liepos 5 d. atvyko Aleksandras I ir atsivežė Napoleono taikos sąlygas, nustatančias Elbės kairiojo kranto ir Nemuno dešiniojo kranto žemių priklausomumą. Tuo metu, kai jis pietavo su karaliumi ir karaliene, atvyko Armandas Kolenkuras (Armand Augustin Louis de Caulaincour)^[6]. Jis perdavė Napoleono sveikinimus bei apgailestavimą, kad jis pats negali palikti neutralios Tilžės, ir pakvietė Aleksandrą I pietų.

Liepos 6 d. popietę, po pokalbio su Levinu Benigsenu (Levin August Gottlieb Bennigsen)^[7], karalienė Luizė su dvaro kamerheru fon Buchu (von Buch), grafienėmis fon Fos (von Voß) ir Tauenzin, lydima gvardijos korpuso padalinių, išvyko į susitikimą. Tilžėje, Šlosmiuleno (Schlossmühlenstrasse) g. 11  vėliau Liudendorfo (Ludendorff) aikštė 4), bute ją pasitiko imperatorius Aleksandras I ir Hardenbergo įpėdinis grafas Golcas, jie manė, kad karalienė Luizė yra paskutinė viltis išgelbėti Prūsiją. Vos jiems išėjus, buvo pranešta apie Prancūzijos imperatoriaus atvykimą su didžiule svita. Sutiktas rūmų damos, miesto burmistro žmonos, Napoleonas pakilo laiptais ir atsidūrė prieš karalienę.

Pasak grafienės Tauenzin ir pono Keselio (Kesell), kuriuo remiasi Bejer (Beyer), liudijimų, karalienė pasirodė nuostabiai: spindinčios didelės akys, išdidžiai pakelta, diademos vainikuojama galva, grakšti figūra, kurią pabrėžė prigludusi, sidabru austa krepo suknelė. Pasak Keselio dienoraščių, Napoleonas karalienei paliko tokį įspūdį: Napoleonas neaukšto ūgio, bet jo galva puikios formos, veido bruožai kalba apie mąstantį žmogų, visa savo išvaizda jis primena Romos imperatorius.^[8]

Nors karalienės ir imperatoriaus susitikimas vyko konfidencialiai, akivaizdu, kad jis buvo dvariškių aptarinėjamas, ir todėl tapo prieinamas šaltiniuose.

Karalienė apgailestavo, kad imperatoriui teko įveikti tokius stačius laiptus, su lengva ironija pasiskundė juo ir jo kariauna, esančia Prūsijos šiaurėje. Napoleonas atsakinėjo komplimentais. Tada ji tiesiog paaiškino savo atvykimo priežastį. Kaip sutuoktinė ir kaip motina ji norėtų atskleisti Prūsijos, su kuria ją daug kas siejo, likimą. Kai pokalbis pasisuko apie provincijas kairiajame Elbės krante, Napoleonas bandė nukreipti kalbą kita linkme. Jūsų puiki suknelė, – pertraukė jis karalienę, – Kur ji pasiūta? Gal Breslau?^[9] Ar krepas audžiamas jūsų fabrikuose? – Nejaugi mes tokiu momentu kalbėsime apie apdarus? – paprieštaravo karalienė. Jaudinantys žodžiai apie gėrį, kilnius siekius, didžiadvasiškumą ir mielaširdingumą, kuriais ji kreipėsi į Napoleoną, tikėdamasi sukelti jo gailestį ir žmogiškumą, sulaukė tik mandagių frazių: Mes pažiūrėsime, mes pagalvosime. Napoleonas visaip bandė išvengti patetikos. Jaudinančio karalienės monologo pauzės metu jis galantiškai pasiūlė jai atsisėsti, paduodamas kėdę, suprasdamas, kad sėdima poza netinka aukštajai retorikai. Karalienė nepriėmė šių mandagumų ir tęsė jaudinančią kalbą apie savo Tėvynės kančias, apie Frydricho Didžiojo šlovę, apie epochą, nuvedusią Prūsiją tokiu keliu, už kurį tenka brangiai mokėti. Vienu momentu Napoleonas buvo linkęs nusileisti. Tačiau pasirodžius karaliui Frydrichui Vilhelmui jų pokalbis, kuris tęsėsi beveik valandą, baigėsi. Pasakęs dar kelis komplimentus ir pakvietęs pietų, Napoleonas atsisveikino.

Pietūs, kuriuose, be Prūsijos karališkosios poros ir Napoleono, dalyvavo Aleksandras I, Prūsijos princas Henrikas, Bavarijos kronprincas Liudvikas, kunigaikštis Konstantinas, J. Miuratas ir grafienė Fos, vyko linksmai ir net žaismingai. Kalba sukosi apie pasibaigusi karą, apie pavojų karalienei būti paimtai į nelaisvę Napoleono husarų Veimare. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad Napoleonas paklausė, kaip prūsai su savo menkomis pajėgomis drįso prieš jį pradėti karą.

Tada nuskambėjo žinomas karalienės atsakymas: Frydricho Didžiojo šlovė mus suklaidino. Ši jos frazė minima Š. M. Taleirano memuaruose.

Draugiško pokalbio metu „mažasis tigras“, kaip jį vadindavo jo tėvynainiai korsikiečiai, nepraleido progos parodyti nagų. Užsiminęs apie savo dainininkę, jis kreipėsi į karalienę girdamas dainą „Karingoji karalienė“. Pasak princesės Radzivil (Radziwill), karalienė dar kartą išsakė savo siekius, neliesdama neišspręstų politinių klausimų. Ji buvo patenkinta tos dienos rezultatais dėl dviejų dalykų: Napoleonas kaip asmenybė paliko jai gerą įspūdį, o ir politikos atžvilgiu ji buvo kupina geriausių vilčių.

Pasak legendos, Napoleonas tos pačios dienos vakarą padovanojo karalienei rožę, o ji jam atsakė, kad sutiks priimti gėlę tik mainais į Magdeburgą. Bet juk rožę siūlau aš, o ne jūs, – atsakė Bonapartas.^[10] Apie tai, neva, pasakojo pats Napoleonas. Princesė Tereza (Theresa), praėjus kuriam laikui po Tilžės taikos sutarties sudarymo, savo 1807 m. spalio 25 d. laiške mini, kad tą dieną audiencijos metu Napoleonas pasiūlė karalienei palikti savo šeimyninį sekvestrą Belgijoje ir pridūrė: Ši gėlė – Jūsų malonumui. Apie tai, koks svarbus karalienei buvo Magdeburgo likimas, minima ir ponios fon Berg pranešime: Jeigu būtų galima pažvelgti į jos širdį, joje Magdeburgo vardas būtų įrašytas raudonomis raidėmis.^[11]

Karalienės viltys užgeso per vieną trumpą vasaros naktį. Liepos 7 d., kai ji vėl iš Piktupėnų atvyko į Tilžę, grafas Golcas persakė jai Napoleono žodžius, sausai paaiškinęs, kad visa, kas buvo pasakyta, tik tuščios frazės, nes jie su imperatoriumi Aleksandru I jau viską nusprendę. O karalius dėl esamos padėties turi būti dėkingas šiam monarchui už jo riterišką užtarimą. Grafui Golcui buvo pateiktos sąlygos, kad jis neatidėliojant ir be derybų privalo sudaryti Prancūzijos ir Prūsijos taikos sutartį. Karalienės tarpininkavimas nei trupučio nesušvelnino Taleirano suformuluotų sąlygų – jos tapo dar sunkesnės, nei buvo.

Pietums pas Napoleoną karalienę vežė maršalas L. Bertjė (Louis Alexandre Berthier)^[12]. Kaip ir praėjusią dieną, ta pačia karieta ir taip pat ceremoningai karalienė vyko iškilmingų pietų. Kitokia buvo tik nuotaika ir pokalbiai. Kalbėjo mažai ir neapibrėžtai. Tik pasibaigus pietums, karalienė kreipėsi į Napoleoną keliais kartėlio kupinais žodžiais. Jo atsakymas nuskambėjo taip: Kaip Jūs galėjote tikėtis iš manęs geros pabaigos?

Taip išsiskyrė Luizė su Napoleonu ir daugiau niekada nebesusitiko…

Karalienė nesulaukė pergalės prieš Napoleoną. Ji mirė 1810 m. liepos 19 d. ant vyro rankų, palaidota Berlyne, Šarlotenburgo parko mauzoliejuje, kuris karaliaus įsakymu buvo pastatytas iš marmuro pagal Henriko Henco projektą. 1841 m. jo statyba tęsėsi vadovaujant Frydrichui Hesei (Frydrich Hesse).

Mauzoliejus tapo paskutiniu prieglobsčiu ne tik karalienei Luizei, bet ir karaliui Frydrichui Vilhelmui III,
mirusiam po trisdešimties metų, jų sūnui kaizeriui Vilhelmui I (mirusiam 1888 m.), jo žmonai Augustai (mirusiai 1890 m.), princui Albrechtui (mirusiam 1872 m.) ir antrajai Frydricho Vilhelmo žmonai grafienei Augustai Harach (Auguste Harrach).

Mauzoliejaus interjeras buvo papuoštas pagal architekto Karlo Šinkelio (Karl Frydrich Schinkel) eskizus skulptoriaus Kristiano Raucho (Cristian Daniel Rauch) sukurtomis marmurinėmis deivių skulptūromis. K. Rauchas sukūrė ir marmurinę karalienės Luizės skulptūrą, pastatytą 1815 m. gegužės 15 d. Berlyne po Frydricho Vilhelmo grįžimo iš Vienos kongreso.

1900 m. rugsėjo 22 d. Jokūbynės parke (Jakobsruh), Tilžėje, buvo iškilmingai atidengtas marmurinis
paminklas karalienei Luizei (autorius – prof.  G. Eberleinas). Beveik trijų metrų aukščio karalienės statula buvo pastatyta ant penkių metrų pagrindo: Luizė, papuošta diadema, kaire ranka prilaiko savo apsiaustą, o dešinėje laiko rugiagėlių puokštę. XX a. 5 dešimtmetyje paminklas buvo sugriautas. Daugelį metų jį priminė vien senos nuotraukos. Autentišką paminklo kopiją sukūrė Sankt Peterburgo bendrovė „Restauratorių dirbtuvės „Naslediye“, įgyvendinant tarptautinį projektą „Turistinio maršruto sukūrimas nuo 1807 m. Tilžės taikos sutarties iki 1812 m. Tauragės konvencijos“ pagal EKPP tarpvalstybinio bendradarbiavimo programą Lietuva–Lenkija–Rusija 2007–2013 m., naudojantis Europos Sąjungos parama. Prie paminklo atkūrimo dirbo skulptoriai Pavelas Ignatjevas ir Denisas Prasolovas. 2014 m. liepos 6 d. Tilžės (Sovetsko) parke, nuo seno vadinamo Jokūbynės parku, įvyko iškilminga atkurto karalienės Luizės paminklo atidengimo ceremonija. Po kelių dešimtmečių miestas atgavo savo senąjį simbolį žengdamas didelį žingsnį istorinio identiškumo link.

Į Jokūbynės parką vedė Luizės alėja (Luisenallee), kuri dabar pervadinta Kosmonautų skersgatviu, o Luizės vardu pavadinta kita parko alėja. Ji kerta parką iš šiaurės į pietus, o prasideda nuo buvusio centrinio įėjimo Arndto gatvėje (Arndtstrasse, dab. Matrosovo g.). Nauja karalienės Luizės alėja buvo iškilmingai atidaryta 2018 m. rugsėjo 8 d. Alėjos pradžioje ant akmens iškalti žodžiai: Širdžių karalienei atminti, vardan Vokietijos-Rusijos tarpusavio supratimo, taikos ir draugystės nuo buvusių Tilžės gyventojų.

Pastate, buvusioje Bažnyčios (Kirchenstrasse) g. 19, kuriame buvo trečioji pagal dydį Rytų Prūsijoje aukštoji moterų mokykla, 1907 m. pavadinta karalienės Luizės vardu, o jos baigimo diplomai buvo vertinami ir už provincijos ribų, dabar veikia Technologijos koledžas (Ligoninės (Bolničnaja) g. 10). Pirmasis Tilžės kino teatras, atidarytas 1910 m. Hoheštrasės g. 49 (Hohe strasse, dab. Pergalės (Pobedy) g. 6), taip pat buvo pavadintas karalienės Luizės vardu. Dar visai neseniai čia veikė Kaliningrado srities Kultūros ir meno koledžas. Dabar pastatas, kuris yra kultūros paveldo objektas, stovi tuščias ir nyksta.

Tik tiltas per Nemuną, jungiantis Kaliningrado sritį su Lietuva, iki šiol žmonių vadinamas karalienės Luizės vardu, nors iš senojo statinio išliko tik portalas, vainikuojamas jos bareljefo, ir du techninei įrangai skirti nameliai.

Iškilmingas karalienės Luizės tilto atidarymas įvyko 1907 m. spalio 18 d. Jo statyba truko beveik trejus metus nuo 1904 m. gruodžio 1 d., pagal statybų patarėjo Kersier projektą ir įgyvendintas įmonės „Beuchelt & Co“ iš Griunbergo.

Pagal projektą tiltas buvo konstrukcija, kurios ilgis tarp atramų siekė 416,3 m ir kurią sudarė penkios atramos ir vienpusis keliamasis tiltas.

Rytų Prūsijos provincijai svarbus tilto vaidmuo buvo išreikštas monumentalia architektūra. Ties antra tilto atrama iškyla smiltainio portalas su dviem baroko stiliaus bokšteliais. Portalo projektą vykdė vyriausybės statybų patarėjas Fiurstenau, o jį puošiančio karalienės Luizės bareljefo autorius buvo Stefanas Valteris (Stefan Walter). Bronzinį bareljefą nuliejo įmonė „Martin und Piltzing“ iš Berlyno – jis atrodė kaip 4 x 3 m kartušas, kurio centre pavaizduota karalienė Luizė su karūna ir dviem gėlių vainikais pasipuošusias kupidonais. Užrašo „Königin Luise Brüсke“ („Karalienė Luizės tiltas“) raides portalo frontone nuliejo ta pati įmonė. Viršūnę puošė šešios dekoratyvinės vazos, o po keturiomis buvo tilto atidarymo data.

Be didelės arkos pravažiavimui buvo du 1,5 m dydžio praėjimai pėstiesiems. Virš jų buvo du smiltainio
bareljefai, simbolizuojantys judėjimą upe ir tiltu, vandeniu ir sausuma, kurių autorius buvo tas pats skulptorius, kaip ir pagrindinio bareljefo. Šiauriniame krante tiltas baigėsi metaliniu portalu.

1944 m. spalio 22 d., dešiniajame krante išsilaipinus generolo P. Čančibadzės 2-ajai smogiamajai armijai, tiltas buvo susprogdintas vermachto inžinerinių dalinių.

1945 m. sausį užėmus Tilžę, sovietų inžinerinio būrio kariai surinko polių tiltą, kuriuo buvo perkeliami žmonės ir karinė technika Karaliaučiaus šturmui.

1947 m. liepą vietoj jo ant naujai išbetonuotų ir sutvirtintų senųjų taurų buvo atstatytas medinis tiltas.  Iš senojo tilto teliko portalas, ant kurio matėsi data „1907“, kuri lengvai buvo perdaryta į „1947“, 0 pakeitus į 4. Karalienės Luizos bareljefas buvo pakeistas SSRS herbu.

Po 18 metų, 1965 m., tilto jau nebebuvo. Tuomet pradėtas statyti gelžbetonio konstrukcijų tiltas, kuris naudojamas ir dabar.

1990 m. pirmą kartą iškeltas klausimas dėl tilto portalo restauravimo. Ant tilto jau neliko keturių iš šešių dekoratyvinių vazų, nameliai, skirti pakeliamojo tilto elektriniam ir mechaniniam kėlimui, neteko savo smailių stogelių. Privačios įmonės „Strannik“ iniciatyva pagal paruoštą projektinę dokumentaciją restauravimo įmonė „Klaipėdos restauratorius“ pagamino prarastus elementus: portalo užrašą, tilto aptvėrimo detales ir vazų modelius. Tačiau detalės portale nebuvo įmontuotos; tuo ir baigėsi pirmasis bandymas restauruoti.

1995 m. kovo mėnesį nuo portalo buvo demontuotas SSRS herbas, kuris nukeliavo į Tilžės (Sovetsko) miesto istorijos muziejų.

2003 m. lapkričio mėnesį ant pietinio portalo atkurtas karalienės Luizės bareljefas. Tų pačių metų gruodį įmonės „Ekorem“ iš Sankt Peterburgo atliekami kompleksiniai tilto portalo ir techninių namelių restauravimo darbai buvo baigti.

Karalienės Luizės tilto šimtmečiui paminėti 2007 m. Tilžėje (Sovetske) vyko tarptautinė paroda-konkursas „Tiltas“. Jame dalyvavo dailininkai iš penkių šalių: Rusijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos, kurie parodė aukštą kūrybiškumo lygį ne tik interpretuodami temą, bet ir naudodami įvairias technikas. Konkursą laimėjo dailininkės iš Vokietijos Inger Zeman darbas, vaizduojantis karalienės Luizės tiltą, sujungiant dvi vėliavas – Rusijos ir Lietuvos, išsiskyręs savo lakoniškumu ir kompozicija. Karalienės Luizės tema Tilžėje (Sovetske) gali būti pratęsta monumente, prie kurio keletą metų dirba iš Tilžės kilęs vokiečių skulptorius Sebastianas Holcneris (Sebastian Holzner). Monumentas vaizduoja tilto atramos formos postamentą, ant kurio matyti du tarpusavyje sujungti moteriški profiliai, vienas kurių nukreiptas į vakarus, o kitas – į rytus. Autoriaus manymu, dvasinis „Širdžių karalienės“, kaip Prūsijoje buvo vadinama karalienė Luizė, įvaizdis – tai savotiška šio žemės kampelio genius loci, galinti suvienyti epochas ir žmones.

Iš rusų k. vertė Tatjana Maškevič

^*     Straipsnio autorė 2010–2018 m. dirbo Tilžės (Sovetsko) istorijos muziejaus direktore.

Literatūra

Алданов М., „Исторические портреты“, in: Наше наследие, 1991, № 4, с. 78–94.

Bailleu P., „Königin Luise in Tilsit“, in: Hohenzollern-Jahrbuch, Jg. 3, 1899, s. 221–240, 2 Portrats, 1 Facs. (1 a, 187) – Werner Szillat Das Schulwesen, Tilsit, 1990, s. 58–68.

Валлотон А., Александр 1, М.: Прогресс, 1991, 397 с.

Гарнич Н. Ф., 1812 год. М.: Государственное издательство культурно-просветительной литературы, 1956, 288 с.

Dieckmann, „Straßenbrücke über die Memel bei Tilsit, Königin-Luise-Brücke“, in: Zeitschrift für Bauwesen, Jg. 59, 1909, Heft I bis III, s. 59–72.

Kenkel H., Häuserbuch der Stadt Tilsit 1552–1944, Köln; Berlin: G. Grote, 1973, 359 s.

Lettow-Vorbeck, O. von, „Der Friede zu Tilsit“, Vortrag geh in der Millitarges zu Berlin am 23 Oktober 1895, in: Millitär-Wochenblatt, 1896 02 01, s. 103–119.

Манфред А. З., Наполеон Бонапарт, 5-е изд, Сухуми: Алашара, 1989, 680 с.

Международная выставка-конкурс «Мост»: живопись, графика [каталог], Калининград: Аксиос, 2007, 33 с.

Thalmann W., „Führer durch Tilsit und Umgebung“, Tilsit, in: Selbstverlag Des Verf, 1928.

Рутман И. Я., Из Советска в Тильзит, Советск: НАСА, 1993, 204 с.: ил.

Тарле Е. В., 1812 год, М.: АН СССР, 1961, 818 с.

Троицкий Н. А., 1812. Великий год России, М.: Мысль, 1988, 348 с.: ил.

Шильдер Н. К., „Посольство графа Н. А. Толстого в Париже в 1806 и 1807 гг. От Тильзита до Эрфурта“, in: Сб. ИРИО, 1893, t. 89, с. 4–73.

Шпилёва А. И., Тильзит на почтовой открытке: каталог почтовых открыток с видами Тильзита 1-й трети XX в. из фондов Музея истории города Советска и Калининградского областного историко-художественного музея, Калининград: Аксиос, 2013, 130 с.: ил.

^[1] Frydricho Vilhelmo pasiuntinys Varšuvoje.

^[2] Prūsijos feldmaršalas.

^[3] Kunigaikštis, Prancūzijos maršalas (1804), Neapolio karalius (1808–1815), Revoliucijos ir Napoleono karų dalyvis. Daug prisidėjo prie Napoleono I pergalių Jėnos ir Aueršteto (1806), Ylavos (1807) mūšiuose.

^[4] Oscar von Lettow-Vorbeck, „Der Friede zu Tilsit“, Vortrag geh in der Millitarges zu Berlin am 23 Oktober 1895, in: Millitär-Wochenblatt, 1896 02 01, s. 10, 103–119.

^[5] Prūsijos kancleris, grafas.

^[6] Prancūzijos diplomatas, žymus generolas, Napoleono patarėjas.

^[7] 1801 07–1806 10 Vilniaus generalgubernatorius. Per 1806–07 m. Rusijos ir Prūsijos karą su Prancūzija korpuso vadas, vėliau kariuomenės vyriausiasis vadas.

^[8] Paul Bailleu, „Königin Luise in Tilsit“, in: Hohenzollern-Jahrbuch, Jg. 3, 1899, s. 221–240, 2 Portrats, 1 Facs. (1 a, 187), s. 11.

^[9] Dabar Vroclavas, Lenkija.

^[10] А. З. Манфред, Наполеон Бонапарт, 5-е изд., Сухуми: Алашара, 1989, с. 470.

^[11] Oscar von Lettow-Vorbeck, „Der Friede zu Tilsit“, Vortrag geh in der Millitarges zu Berlin am 23 Oktober 1895, in: Millitär-Wochenblatt, 1896 02 01, s. 10.

^[12] Prancūzų štabo viršininkas.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodis, p. 9–14