Popiežius Pranciškus arkivyskupui Rolandui Makrickui suteikia kardinolo titulą. jm / Vatican News nuotr.
Žygimantas Jacevičius,Vilniaus universiteto kultūros istorijos studentas ir Trakų bazilikos zakristijonas, www.traku-zeme.lt
Šeštadienį popiežius Pranciškus arkivyskupui Rolandui Makrickui suteikė kardinolo titulą. Manau, kad būtų įdomu ir vertinga pasidalinti su mielais skaitytojais keliomis savo įžvalgomis apie kardinolystę apskritai, papasakoti, kas man asmeniškai čia yra labai gražu ir įdomu.
Trumpa pareigybės istorija
Kaip visada, nepamirštu pabrėžti, kad Bažnyčios papročiai ir pareigybės formuojasi ir gludinasi ilgus amžius – kardinolo pareigybė irgi radosi ne iš karto. Kardinolo laipsnis yra antras svarbiausias po popiežiaus, todėl kardinolas yra artimiausias popiežiaus bendradarbis. Cardinalis lotyniškai reiškia ,,svarbiausias“ ir kilo iš ,,cardo“, reiškiančio durų vyrį. Vadinasi, kardinolas yra lyg durų ašis, pagrindinė durų mechanizmo detalė, be kurios durys nei užsidarytų, nei atsidarytų, kitaip tariant, neveiktų. Galime manyti (interpretuoju laisvai), kad šis įvaizdis kilo iš kardinolų popiežiaus rinkimų teisės – jie, kaip ,,svarbiausieji“, renka popiežių – Bažnyčios galvą, tuomet Bažnyčia yra popiežiaus valdoma ir veikia, kitaip tariant, durys varstosi, vyriai gerai sutepti ir nestringa. Tačiau „kardinolo“ pavadinimas prigijo VI amžiuje, o išskirtinė popiežiaus rinkimų teisė kardinolams duota XI amžiuje, todėl mano interpretacija apie durų vyrius, nors yra prasminga ir visai logiška, bet su laiku šiek tiek prasilenkia. Yra ir kitokių ,,vyrio“ interpretacijų – kardinolai yra patarėjai tos bažnyčios, kuri yra visų bažnyčių ,,cardo“, vyris. Trečioji interpretacija – kad tam tikri vyskupai Romoje buvę visam laikui priskirti prie tam tikrų bažnyčių, ir taip prie jų priaugę, kad tapę lyg jų durų vyriais.
Taip pat skaitykite
Nuo XII amžiaus kardinolai renkasi į Kardinolų kolegiją, kuri iš esmės yra tiesiog kardinolų visuma. Vienas šios visumos, kolegijos pagrindinių uždavinių nuo XIII amžiaus – išrinkti naują popiežių, kai senasis numiršta. Tokie popiežiaus rinkimai vadinami konklava (lot. cum clave, su raktu). ,,Su raktu“ vadinama todėl, kad rinkimai vyksta užrakintame kambaryje, norint rinkimus apsaugoti nuo bet kokio išorės kišimosi ir nuo bet kokios pasaulietinės įtakos, nors to dažnai nepavykdavo išvengti. Nuo XV amžiaus popiežius renkamas Siksto koplyčioje Vatikane, kur yra renkamas ir šiais laikais. Nuo XX amžiaus rinkimų teisę turi visi kardinolai iki 80 metų amžiaus.
Kardinolo pareigybė dalinama į tris laipsnius – kardinolo diakono: jais skiriami vyresni, nei 80 metų vyskupai, kurie jau nebegali eiti aktyvių ganytojo pareigų ir rinkti popiežiaus, arba tiesiog yra Romos kurijos pareigūnai. Antrasis laipsnis – kardinolai kunigai. Jais vadinami visi aktyvūs kardinolai, valdantys vyskupijas, einantys ganytojo pareigas. Trečiasis yra kardinolų vyskupų laipsnis. Jam priklauso šešių Romos priemiesčių vyskupai. Vieno priemiesčio, vadinamo Ostija, kardinolas vyskupas yra mano anksčiau minėtos Kardinolų kolegijos dekanas, t.y. vadovas.
Į kardinolą kreipiamasi ,,Jūsų Eminencija“, o eminencija (lot. eminentia) reiškia prakilnybę. Į vyskupus, Prezidentą, ambasadorius kreipiamasi ,,Jūsų ekscelencija“. Eminencija ir ekscelencija iš esmės yra panašios reikšmės žodžiai. Ekscelencija reiškia kilnybę, eminencija – prakilnybę. Vienas mažytis priešdėlis ,,pra“ kardinolo kreipinį padaro šiek tiek prakilnesnį už vyskupo. Popiežiui, kaip aukščiausiam Bažnyčios vadovui, monarchui rezervuotas kreipinys yra ,,Jūsų Šventenybe“, pasaulietinis atitikmuo yra karaliams rezervuotas ,,Jūsų Didenybe“.
Būtina pabrėžti, kad aukščiausi šventimai Katalikų Bažnyčioje yra vyskupo. Šventimai yra speciali, iškilminga, sakramentinė apeiga. Arkivyskupai, kardinolai ir net popiežius yra tik vyskupystės laipsniai, bet ne aukštesni šventimai. Nei arkivyskupas, nei kardinolas, nei popiežius gaudami šias pareigas, naujų šventimų nepriima, o gauna tik skiriamuosius ženklus. Štai kodėl šeštadienį stebėjome kardinolų konsistoriją, (kardinolų susirinkimą, pirmininkaujamą popiežiaus) o ne šventimus. Štai kodėl kardinolų paskyrimas vyko ne Mišių metu, o tiesiog kaip atskira, su Mišiomis nesusijusi apeiga, turinti net pasaulietinės investitūros bruožų. Iš tiesų, kardinolų paskyrimo apeiga yra labai panaši į viduramžiais gyvavusią vasalo priesaiką senjorui – kai riteriai ar kiti kilmingieji suklupdavo prieš savo poną (karalių, kunigaikštį, iš kurio malonės gyveno) ir duodavo priesaiką, priimdavo žiedą. Kardinolų konsistorijoje šeštadienį matėme identišką vaizdą – kardinolai bendrai perskaitė priesaikos žodžius, tada po vieną ėjo pas popiežių, prieš jį priklaupė, gavo pijusę (mažą raudoną apskritą kepurėlę) ir biretą (keturkampę raudoną kepurę su trimis briaunomis, ,,ragais“) . Dar popiežius kiekvienam iš jų užmovė žiedą, kaip santuokinės ištikimybės Bažnyčiai ir vasalinio prielankumo popiežiui ženklą. Taip pat į rankas kiekvienam iš jų buvo įduotas paskyrimo kardinolu raštas, susuktas į ritinį.
Kardinolų skiriamieji ženklai
Dabar pakalbėsiu apie man įdomiausią dalį – kardinolų skiriamuosius ženklus. Kardinolų drabužiai nuo vyskupų nesiskiria niekuo, tik spalva. Jei vyskupų pijusė, biretas, liemens juosta ir sutana yra beveik rausvi, intensyvios, šviesiai violetinės spalvos, buitiškai vadinamos ,,fuksija“, tai kardinolų drabužiai yra tokie patys, tik skaisčiai raudonos spalvos. Raudona spalva nuo pat amžių amžinųjų yra laikoma itin prabangia ir karališka, nes buvo sunkiai išgaunama ir brangiai įperkama. Kardinolai, kaip ,,svarbiausieji“, galėjo sau leisti apsitaisyti raudonais apdarais. Kaip ir karalių mantijos, pamuštos šermuonėliais, kaip ir tam tikri popiežiaus drabužiai, taip ir kardinolų apranga buvo raudona. Kardinolų drabužių kilmingumas kyla iš jų statuso Bažnyčioje suvokimo – ,,kas valstybėje yra kunigaikštis, tas Bažnyčioje – kardinolas“. Kardinolai suvokiami kaip Bažnyčios kunigaikščiai, princai, kuriems dera atitinkamo brangumo skiriamieji ženklai.
Senesniais laikais visi kardinolai nešiojo raudonus batus su sagtimis, raudonas šilko kojines ir plačiabryles raudonas skrybėles, vadinamuosius galerus. Dabar šių gražių drabužių nešiojimas yra sumenkęs, bet vis dar pasitaiko širdžiai ir akims malonių atvejų, kai kardinolai užsienyje, Tradicinių lotyniškų Mišių bendruomenėse dėvi šiuos drabužius. Vienas įspūdingiausių tiek kardinolo, tiek vyskupo galimų dėvėti drabužių yra cappa magna – didžioji kapa, didysis apsiaustas. Tai – iškilmingas šlikinis apsiaustas, kurio šleifas nusitęsia 5 metrus. Juo apsirengęs, kardinolas ar vyskupas prieš Mišias įžengia į bažnyčią arba katedrą. Mūsų kraštuose cappa magna niekad nebuvo naudota, neabejoju – ir nebus.
Mano anksčiau minėtas galeras, plačiabrylė skrybėlė su keliomis eilėmis kutų, liko tik heraldikoje – atitinkančios dvasininko rangą spalvos galeru vainikuojami kunigų, vyskupų ir kardinolų herbai.
Jo Eminencija kardinolas Rolandas Makrickas – penktasis kardinolas Lietuvos istorijoje. Pirmasis – Jurgis Radvila, gyvenęs ir kardinolavęs XVI amžiuje. Antrasis, po kelių šimtmečių, kaip gyva rakštis sovietų valdžiai – Vincentas Sladkevičius. Trečiasis – buvęs Vilniaus arkivyskupas ir išeivijos lietuvis Audrys Juozas Bačkis, ketvirtasis – politinis kalinys, buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Taigi, kardinolai – Bažnyčios vyriai, kunigaikščiai, vyskupai, kunigai, rengęsi kaip kilmingieji, veikiantys kaip dvasininkai, renkantys popiežių, artimiausieji Kristaus vikaro – Popiežiaus – bendradarbiai ir vieni aukščiausių Katalikų Bažnyčios hierarchų.
Šaltiniai:
https://www.vle.lt/straipsnis/kardinolas/
https://www.vle.lt/straipsnis/konklava/
https://www.vle.lt/straipsnis/konsistorija-2/
Kun. Čibiras, ,,Liturgika“, Kaunas, 1944.
Atsakyti