S. Kuizinas, pirmas iš dešinės, Kardas, 1925, nr. 12, p. 3

Arida Riaubienė, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Dokumentinio paveldo tyrimų departamentas, Lituanistikos skyrius, www.voruta.lt

Šiemet sukanka 140 metų, kai gimė Lietuvos kariuomenės karininkas, spaudos darbuotojas Stanislovas Kuizinas. Stasnislovo Kuizino biografija – įdomi ir spalvinga.

Būsimasis karininkas gimė 1881 m. gegužės 20 d. Tauragės apskrityje, netoli Šilalės esančiame Vingininkų kaime, mokėsi Palangos progimnazijoje, vėliau mokslus tęsė Liepojos gimnazijoje. Būdamas progimnazijos mokinys, Stanislovas Kuizinas vaidino Palangoje vykusiame pirmajame lietuviškame spektaklyje „Amerika Pirtyje“ (1899). Pirmojo spektaklio 25-rių metų sukakčiai skirtame leidinyje „Iš mūsų vargų ir kovų“ (1927) Gabrielė Petkevičaitė-Bitė apie piemenuko rolę suvaidinusį moksleivį rašė: „[…] o piemenukas (Kuizinas) atsinešęs su savimi vėjinį malūnėlį, kokius mūsų piemenukai paprastai sau iš šakalėlių pasidaro, kreipė į savo vaidinimą net inteligentų akis.

Nors iš viso vos keli žodžiai jo buvo ištarti, bet tiek į tuos žodžius įdėjo jis gyvybės, jog visiems akyse stojosi tikriausias sodžiaus piemenukas, nerangus, žioplelis, bet ne be gudrumo“[1]. Liepojos gimnazistas  Kuizinas dalyvavo slaptuose mokinių ratelių užsiėmimuose, platino draudžiamą spaudą. 1902–1906 m. jis tarnavo Rusijos kariuomenėje, 1906 m.   Kuizinui buvo suteiktas praporščiko laipsnis.

Tais pačiais metais Dorpato (Tartu) universitete Kuizinas įgijo provizoriaus padėjėjo teises. Iki 1914 m. jis darbavosi Tauragėje – rengė ir režisavo lietuviškus vakarus. Tačiau nei vaistininku, nei visuomenininku  Kuizinui nebuvo lemta likti. Nuo jaunystės Stanislovas  Kuizinas įsitraukė į karo ir kariuomenės reikalus: 1914 m. jis kariavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo patekęs į vokiečių nelaisvę. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1918 m. pabaigoje, Kuizinas steigė Tauragės apylinkės vietos komitetus, buvo Tauragės apskrities valdybos vicepirmininkas[2]. 1919 m. būsimasis karininkas įstojo į Lietuvos kariuomenę.

Nuo 1921 iki 1926 m. Kuizinas dirbo įvairių miestų komendantūrose. Galima daryti prielaidą, kad karjeros laiptais Kuizinas ėmė kopti apie 1926 m., pradėjęs tarnauti Krašto apsaugos ministerijos Karo mokslo valdyboje, kuri vėliau buvo pervadinta į Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrių. Kaip rašė periodinis leidinys „Ateitis“ (1943–1944), „tai buvo paskutinis ir, atrodo, dėkingiausias jo [S. Kuizino – A.R.] tarnybos etapas. Čia per devynerius metus ėjo Švietimo Dalies vedėjo, kareivių švietimo ir kultūrinimo karininko, „Kario“ redaktoriaus ir karo cenzoriaus pareigas. Čia gavo majoro ir pulkininko leitenanto laipsnius […]“.[3]

Dirbdamas Karo mokslo valdyboje, Kuizinas talkininkavo rengiant vadovėlius. Svarbu pažymėti, kad 1926–1927 m. Kuizinas ėjo antraeiles pareigas spaudos priežiūros sistemoje, cenzūravo užsienyje leidžiamą spaudą. Tai patvirtina žinutė 1927 m. „Lietuvos žiniose“ (1919–1928), kurioje  pranešama, kad „Pašte cenzūrą atlieka p. Kuizinas“ [4]. Gerokai ilgiau Kuizinas kontroliavo Lietuvoje leidžiamą spaudą. 1931 m. „Karys“ rašė, kad Vidaus spaudos vyriausiojo cenzoriaus pareigas Kuizinas ėjo nuo 1927 m. Kalėdų iki 1929 m. rugsėjo 28 d.[5]

Nuo 1928 m. pavasario Kuizinas ėjo Vyriausiojo štabo Švietimo dalies vedėjo pareigas. Rūpindamasis kareivių švietimo reikalais, jis bendradarbiavo šaulių žurnale „Trimitas“ (1920–1940), Lietuvos karybos ir istorijos žurnale „Mūsų žinynas“ (1921–1940). Pastarajame 1928 m. buvo išspausdintas Kuizino straipsnis „Kariuomenės švietimo darbas pirmame nepriklausomybės dešimtmety“[6], vėliau pasirodęs ir atskiru atspaudu. Rašydamas šį straipsnį, autorius peržiūrėjo Karo mokslo valdybos archyvą, įsakymus kariuomenei ir Vyriausiajam štabui, susipažino su straipsniais „Kario“ (1919–1940) žurnale.

Straipsnyje buvo aptartas kelių metų Generalinio štabo Literatūros skyriaus Kariuomenės kultūros ir švietimo sekcijos darbo planas, rašyta apie karių bibliotekas, juose kaupiamus periodinius leidinius ir knygas. Minėtame straipsnyje akcentuota kariams skirtų skaityklų, bibliotekėlių svarba, aptarti jų komplektavimo šaltiniai. Publikacijos autorius pabrėžė, kad  periodinių leidinių redakcijos kareivių bibliotekoms turėtų siuntinėti savo leidžiamus laikraščius.

Kuizino straipsnyje taip pat buvo atkreiptas dėmesys į menininkus, visuomenės veikėjus, spaudos bendradarbius, kurie padeda kariams lavintis ir šviestis. Rašydamas straipsnį, Kuizinas pritaikė žinias ir patyrimą, įgytus dirbant spaudos priežiūros sistemoje. Jis rašė, kad karių bibliotekėlėse reikėtų nekomplektuoti leidinių, kurstančių tautinę neapykantą. Kaip pavyzdys pateikiama kunigo Justino Bonaventūros Pranaičio (1861–1917) knygelė „Krikščionis žydų talmude“ (1912).

Kardas, 1931, nr. 1, p. 4

Nuo 1928 m. pavasario iki tų pačių metų rudens Kuizinas redagavo jau minėtą Lietuvos kariuomenės žurnalą „Karys“ (1919–1940). Vartydami šio leidinio puslapius, galime pastebėti Kuizino pasirašytus straipsnius, žinutes ar paminėtą jo  pavardę. Pavyzdžiui, „Kario“ 19-ajame numeryje išspausdintas trumpas pranešimas „II dalių bibliotekoriams“, pasirašytas Lietuvos kariuomenės centrinės bibliotekos viršininko, tuo metu vadinto „kariuomenės bibliotekorium“, Aleksandro Ružancovo (1893–1966) ir Švietimo dalies vedėjo Stanislovo Kuizino. Žinutėje kareivių bibliotekų darbuotojams pranešama, kad pagamintos bibliotekų darbe reikalingos kortelės – „knygoms imti“, „pareiškimas knygoms gauti“, „knygos formuliaras“[7]. Kitame tų pačių metų numeryje rašoma, kad rugsėjo 12 d. „Kario“ redakcijoje buvo susirinkę kariams skirtų „pirmųjų literatūros vakarų dalyviai“, nes reikėję „[…]  pasitarti trečiojo vakaro rengimo reikalu“. Tarp susirinkusių minimas ir „švietimo dalies vedėjas – majoras Kuizinas“[8].

1932 m. šauliams skirtame žurnale „Trimitas“ (1920–1940) pulkininkas leitenantas Kuizinas minimas kaip vienas iš susitikimo  su Latvijos kariuomenės dienraščio „Latvijas Kareivis“ (1920–1940) redaktoriumi, pulkininku leitenantu Aleksandru Plensneriu dalyvių[9].

Kuizinas bendradarbiavo ne tik kariams skirtuose leidiniuose, bet ir oficioze „Lietuvos aidas“ (1917–1940), dienraštyje „Lietuva“ (1919–1928). 1923 m. Kaune įsteigus Lietuvos jūrininkų sąjungą, dalyvavo šios organizacijos veikloje, kapitono Sistos slapyvardžiu rašė „Inkare“ (1928) ir kituose periodiniuose jūrininkams skirtuose leidiniuose.

Prie karių švietimo darbo Kuizinas prisidėjo ne tik skelbdamas straipsnius periodinėje spaudoje, bet ir skaitydamas kariams paskaitas. 1932 m. gruodį ir 1933 m. sausį Kaune vyko antrieji kariuomenės bibliotekų darbuotojų kursai.  Šiuose kursuose paskaitą „Karių švietimo ir kultūrinimo darbas“ skaitė ir pulkininkas leitenantas Stanislovas Kuizinas[10].  Spaudoje randame pranešimą, kad Kuizinas 1933 m. dalyvavo įteikiant Vytauto Didžiojo medalį  25-rių metų darbo teatre sukaktį minėjusiam režisieriui Borisui Dauguviečiui (1885–1949) [11].  Šis faktas rodo, kad, praėjus beveik 35-iems  metams nuo dalyvavimo  pirmajame spektaklyje Palangoje, Kuizinas  vis dar  domėjosi teatru.

Iš karo tarnybos  Kuizinas išėjo 1934 m. gale, ištarnavęs beveik 29-rius metus.  Karininkas po sunkios ligos mirė 1943 m. Kaune.

Leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953“ rašoma, kad už nuopelnus Stanislovas Kuizinas apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu (1934), Lietuvos nepriklausomybės (1928) ir Latvijos  išsivadavimo  karo 10-mečio (1929) medaliais ; Rusijos kariuomenėje – Šv. Stanislavo 3 laipsnio ordinu (1916)[12].

Stanislovo Kuizino gyvenimas, profesinė ir visuomeninė veikla, publikacijos periodinėje spaudoje verti išsamesnių tyrimų.

Literatūra:

[1] Petkevičaitė-Bitė, Gabrielė. Iš mūsų vargų ir kovų: paminėti Palangos spektaklio 25 metų sukaktuvėms, 1898–1927. Kaunas : „Varpo“ bendrovės leidinys, 1927, p. 39-40.

[2] Stanislovas Kuizinas. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T.2.  Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 359.

[3] Laurinaitis, Jonas Martynas. Plk. ltn. Stanislovą Kuiziną palaidojus. Ateitis, 1944, kovo 1 (nr. 51), p. 8.

[4] [Pranešimai]. Lietuvos žinios, 1927, saus. 14 (nr. 10),  p. 4.

[5] Plk. ltn. Stanislovo Kuizino sukaktuvės. Karys, 1931, nr. 2, p. 27.

[6] Majoras Kuizinas. Kariuomenės švietimo darbas pirmame Nepriklausomybės dešimtmety. Mūsų žinynas, 1928, nr. 45, p. 583-594.

[7] Majoras Kuizinas, Majoras Ružancovas. II dalių bibliotekoriams. Karys, 1928, nr. 19, p. 338.

[8] Literatūros vakaras-koncertas. Karys, 1928, nr. 38–39, p. 644.

[9] „Latvijos kareivio“ redaktorius Kaune. Trimitas, 1932, nr. 10, p. 200.

[10] Ažubalis, Algirdas, Kazlauskaitė-Markelienė, Rolanda. Lietuvos kariuomenės kareivių išsilavinimo ir kultūros lygio kėlimas (1929–1940 m.). Karo archyvas, 2005, t. 20, p. 295.

[11] A. Br. Žmogus šimtmečio ketvirtį praleidęs teatre … Trimitas, 1933, nr. 51-52, p. 1027.

[12] Kuizinas Stanislovas (Stasys). Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953. T.4. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2004, p. 303.