Ramunė Čebručenko, www.voruta.lt. Kun. Stanislavo Valiukevič nuotraukos

Karkažiškių kaimas yra 4 km į pietus nuo Pabradės, prie Kelio Pabradė – Kločiūnai. Pirmąją bažnyčią Karkažiškėse 1501 metais  pastatė Jokūbas Nemirovičius. 1502 metais buvo įsteigta parapija, kuri priklausė Vilniaus dekanatui. Karkažiškių parapijai priklausė 33 gyvenvietės ir viensėdžiai: Ašvaraistis, Baluoša, Čerėnai, Družiliai, Gužiai, Kločiūnai, Katelninkai, Karkažiškė, Magūnai, Merionys, Nosilėnai, Pabradė, Padubingė, Pavoverė, Prienai, Pundžionys, Skirlėnai Trabučiai, Važeliškė, Vilkamušiai, Zalavas ir kt.

Karkažiškės kaimas su gražia bažnyčia įsikūręs  tik 4 km piečiau Pabradės.  Pabradėje katalikų bažnyčios nebuvo, tikintieji priklausė Karkažiškės parapijai. 1927 m., nelikus stačiatikių tikinčiųjų Pabradėje, stačiatikių karinės įgulos cerkvės pastatas buvo atiduotas katalikų bažnyčiai.

1611 metais Jarčevskis Karkažiškę paskyrė Vilniaus kunigų seminarijai. 1670 metais prelatas Aleksandras Sapiega bažnyčią atstatė. 1838 metais į bažnyčią trenkus žaibui, bažnyčia sudegė, bet tais pat metais bažnyčia buvo vėl atstatyta.

1913 metais buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, kuri buvo baigta įrengti buvo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Kiekvienoje bažnyčioje turėjo būti išrinktas bažnytinis komitetas. Karkažiškių ir Pabradės bažnyčios turėjo vieną bendrą komitetą, atstovaujantį abiem bažnyčiom. Sovietmečiu Katalikų bažnyčia buvo aršus pasipriešinimo židinys. 1948 m. įvyko bažnytinių komitetų registracija, uždaromos konfesinės mokyklos, nacionalizuotas vienuolynų nekilnojamas turtas, uždaryta  labai daug bažnyčių ir net cerkvių. Už bažnyčių išsaugojimą stojo tikintieji, bet į jų reikalavimus nebuvo reaguojama. Karkažiškių bažnyčia buvo uždaryta 1964 m. vasario 25 dieną.

Į Pabradę buvo atvykęs Religinių reikalų tarnybos įgaliotinis Justas Rugienis ir dalyvavo ,iškviestas, tuometinis Švenčionių dekanato dekanas Vaclovas Aliulis. Suburti tikinčiuosius nebuvo laiko ir klebonija buvo sekama. Įgaliotinis supažindino, kad Ministrų Tarybos nutarimu Karkažiškių bažnyčia yra uždaroma. Rinkosi žmonės. Sunku buvo ką padaryti ir pakeiti, Švenčiausiasis Sakramentas jau buvo išneštas. „Karkažiškiečiai buvo labai suirzę, bet nieks nebuvo atvažiavęs man priekaištauti“, Vaclovas Aliulis rašė Savo knygoje „Vieno žąsiaganio istorija“.  Tik 1990 metais bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Karkažiškės bažnyčia  yra neoromaninės architektūros stiliaus, lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, arkiniais langais, virš transepto, susikirtimo vietoje, stovi mažytis bokštelis.  Bažnyčia pastatyta iš raudonų plytų, ją remia  kontraforsai, ji – labai grakščių formų, bažnyčios vakarinio fasado kampai suapvalinti. Bažnyčios architektas nėra žinomas.                                                                                 

Bažnyčia yra trijų navų, atskirtų pilioriais. Kryžminiai  bažnyčios skliautai remiasi į piliorius, bažnyčios kraštuose į piliastrus. Dėmesį patraukia labai graži sakyklos, išlikusio suolo, kelio stočių įrėminimo  puošyba, jos apdailos elementų sudėtingumas, gražūs šviestuvai.  Interjeras erdvus, jį puošia šventųjų paveikslai. Ant sienos patalpintas įrašas apie bažnyčioje tarnavusį kunigą Juozapą Legavičių ( 1743-1812).

Karkažiškės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios centrinį altorių puošia paveikslas „Petro ir Povilo atsisveikinimas“.  Kuo gyvenime buvo apaštalai Petras ir Povilas.  Petras  iki susitikimo su Jėzumi Kristumi  turėjo Simono vardą.  Jis buvo žvejys, Kristaus sekėjas. Petras buvo pirmasis Romos katalikų vyskupas ir popiežius. Paulius buvo žydas, turėjo Romos pilietybę, persekiojo krikščionis,  Kristaus mokiniu nebuvo.  Patyręs stebuklą, jis įtikėjo Kristumi, buvo pakrikštytas Pauliumi. Pertas ir Paulius  susitikę buvo tik kelis kartus ir paskutinį kartą vedant abu mirti.

67 metais Petras ir Povilas buvo nukryžiuoti. Petras  mirė kankinio mirtimi ant kryžiaus, galva žemyn. Tai vyko Vatikano laukuose, Nerono cirke. Paulius – prie Ostijos kelio, jam buvo nukirsta galva. Ten, kur nusirito galva, ištryško trys šaltiniai. IV a. Romos imperatorius Konstantinas Didysis jų palaidojimo vietose pastatė bažnyčias. Šv. Pauliaus bazilika stovi už miesto, prie trijų šaltinių. Šv. Petro bazilika – Vatikane.  Lietuvoje turime 25 bažnyčias, kurioms suteiktas Šv. apaštalų Petro ir Povilo  titulas. Šv. apaštalai Petras ir Povilas (Paulius) pagerbiami  birželio 29 d.  Kankinių mirties diena minima nuo 258 metų.

1804 m dailininkas Pranciškus Smuglevičius (1745-1807)  Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios didžiajam altoriui nutapė paveikslą „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“ (518 x 288 cm). Karkažiškės bažnyčios centriniame altoriuje matome šio dailės kūrinio sumažintą kopiją. .

Paveikslo centre  susiglaudusios Šv. apaštalų Petro ir Povilo figūros. Apaštalas Petras vaizduojamas kresnesnis, plataus veido, paplikęs, žilas, trumpa barzda, abi rankos iškeltos į viršų. Apaštalas Povilas – siauro veido, aukšta kakta, tamsių plaukų, jo barzda ilgesnė ir siauresnė. Juos supa nusiteikę siaubingą egzekuciją pasiruošę vykdyti kariai, vieni laukia įsakymo stovintys, kiti sėdi žirgo balne. Paveikslo fone matyti Romos sienos vartų bokštai. 

Pranciškus Smuglevičius tai perteikė paveiksle „Šv. apaštalų Petro ir Petro atsisveikinimas“.

Bažnyčioje yra vertingas Šv. Ignoto Lojala paveikslas, kuris papuoštas sidabriniais auksuotais kalstytais drabužiais.  Karkažiškės filijinė bažnyčia  priklauso Pabradės  Švč. Mergelės Marijos , Šeimos Karalienės parapijai.

Šaltiniai:

1. „Šv. apaštalų Petro ir Povilo atsisveikinimas“/Dr. Regimanta Stankevičienė/www. Magnificat.lt 2016 06 06 (76).
2. Synod Diecezji Wilienskiej z 1744 roku/ jzi.org.pl
3. Vaclovas Aliulis MIC „Vieno žąsiaganio istorija”. Aidai, 2007 m., pusl. 33, 34

Nuotraukos:

1. Perto ir Povilo atsisveikinimas/www. Franciszek.Smuglewicz/ artsandculture.google.com
2. Už visas kitas nuotraukas nuoširdžiai dėkoju jų autoriui, kunigui Stanislavui Valiukevič.