2013 m. kovo 21 dieną Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vykusio projekto „Trakinių partizanai“ akademinės dienos metu įžanginį žodį tarė VU istorikas dr. Nerijus Šepetys. „Kalbėjimas apie partizanų karą Lietuvoje šiandien: nesu(si)pratimų dirvonai įtampos laukuose“, tokia buvo jo laisvu stiliumi perskaityto pranešimo tema.

Kas mums, Lietuvos žmonėms, trukdo sutarti, kai imame kalbėti apie partizanų karą? Kokie nesusipratimai kyla bandant susikalbėti, tokius klausimus iškėlė VU istorikas N. Šepetys „Trakinių partizanų“ akademinės dienos metu. Ir išskyrė keletą pagrindinių įtampų: tai įtampa, kylanti tarp mūsų, šiandienos Lietuvos žmonių, ir to meto partizanų, kaip skirtingos tikrovės atstovų; tai įtampa, kylanti iš skirtingų kalbų, kuriomis kalbėjo to meto žmonės ir kalbame mes; tai įtampa, kylanti iš pačios tikrovės.

Kokia ta tikrovė, kurią mes šiandien nusakome terminu „partizanų karas“, klausė akademinės dienos dalyvių N. Šepetys: „Net ir pasiteiravę besidominčių pokariu žmonių, mes neaptiktume aiškaus žinojimo, kad tai, kas tuomet vyko Lietuvoje, buvo karas tarp teisėtos Lietuvos valdžios (partizanų) ir okupantų. Kodėl taip atsitiko?“ Pasak jo, iš dalies dėl to, kad patys partizanai veik nevartojo šios sąvokos (sakydavo „laisvės kovos“) iš dalies dėl šiandien tebegyvo sovietinio sąvokyno.

Jis pasiūlė atkreipti dėmesį, kaip komunistai vadino Lietuvos partizanus vidiniuose savo dokumentuose, o vėliau, pasibaigus karui, literatūroje, kine ir viešajame kalbėjime: „Viena vertus, juose apie partizanus kalbama kaip apie kažkieno kito įrankį (buožių, imperialistų), t. y. iš tikrųjų už jų slypėjusi visai kita tikrovė, kita vertus, kaip apie banditus, kas nurodo į jų nusikalstamą veiką“, baustiną pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius.

Partizanų karo sąvoka nusakome ne tai, kas egzistavo savaime, partizanų karas buvo reakcija, gynyba, mėginimas apsaugoti tai, kas atrodė saugotina. Partizanų karas buvo antrinis ėjimas, atsakymas į komunistų mėginimą įtvirtinti savo valdžią.

Anot istoriko, šiandien lnetgi tūlą Lietuvos patriotą nesunku įtikinti, kad tai, kas vyko, nebuvo karas tarp teisėto ir neteisėto Lietuvos valdymo, o kova tarp dviejų žmonių grupių: „Prieš imdami kalbėti apie pokarį, mes turime susitarti apie kokią tikrovę kalbėsime, turime surasti atskaitos tašką. Juk partizanų karo sąvoka nusakome ne tai, kas egzistavo savaime, partizanų karas buvo reakcija, gynyba, mėginimas apsaugoti tai, kas atrodė saugotina. Partizanų karas buvo antrinis ėjimas, atsakymas į komunistų mėginimą įtvirtinti savo valdžią“, – sakė jis.

Sąvokos „partizanų karas“ vartojimas sunkiai įsitvirtina mūsų galvose ir dėl tam tikra prasme „neįprastos“ okupacijos, neįprasto okupantų elgesio. N. Šepetys: „Kuo rėmėsi komunistų įsitvirtinimas Lietuvoje? Kuo apskritai remiasi komunistų valdžia? Komunistai čia nesirėmė visa įmanoma karine galia, pastaroji nebuvo eksponuojama, tik numanoma. Kartą vienas Vakarų karo istorikas manęs paklausė, kodėl Sovietų Sąjunga „neužvedusi“ į Lietuvos miškus didžiųjų karinių divizijų? Atsakiau jam, kad tokia mintis komunistams veikiausiai net nešovė į galvą. Toks poelgis būtų sužlugdęs visą sumanymą, nes pagal juos sovietų valdžia yra kilusi iš vidinio žmonių pasirinkimo“.

Koks buvo esminis komunistų valdžios tikslas, ką su Lietuvos žmonėmis norėta padaryti? N. Šepetys: „Patys komunistai apie tai kalbėjo mažai, jiems tai buvo savaime suprantama. Mano supratimu, pagrindinis jų taikinys buvo žmonių protai. Ne siekiant juos įtikinti, bet kontroliuoti. O protą lengviausia kontroliuoti ne tada, kai žmogus bijo ir daro tai, kas pasakyta, o tada, kai jis pats ima save kontroliuoti. Pateiksiu pavyzdį ko siekta: Mokytojas, laukdamas ateinančios komisijos, klasėje nukabina kryžių. Kitą kartą jis ne tik nukabina kryžių, bet ir užkabina Stalino portretą. Komisijai išėjus, portretą nukabina ir vėl pakabina kryžių. Po kelių mėnesių ar pusmečio kryžių jis vėl nukabina, pakabina Stalino portretą ir palieka jį ten kaboti. Taip žmonių galvose iliuzija ir tikrovė sukeičiamos vietomis“.

Kaip dar vieną rimtą kliuvinį pokalbiui su praeitimi N. Šepetys įvardijo kalbą: „Mes daugybę metų gyvename taikoje, esame pripratę prie tokios būklės ir mums labai sunku suprasti karą, juolab tokį, kuris gali būti sietinas su gėriu. Yra vienas labai iškalbingas eilėraštis, gerai iliustruojantis šiuo metu Lietuvoje dominuojantį diskursą, trukdantį mums suprasti partizanų karo tikrovę. Jame pateikiami vaizdiniai, mano galva, veikia mūsų vaizduotę labiau nei „Skylės“ atliekamos partizanų dainos. Šis eilėraštis – tai Justino Marcinkevičiaus kūrinys, „Pirmasis eilėraštis“, publikuotas 1954 metais:

„Kodėl, sakyk, tu rankų nepajudini?/ Kodėl neini į darbą kaip visi? / Kodėl mirei tu šaltą rudenį / Kaip pats pačiam pavasarį esi? // Žiūrėk, rugiai vilnija visa pakele, / Klausyk, girdi, prasideda diena / Kodėl tyli, kodėl galvos nepakeli / Gana tų ašarų, gana, gana. // Kadaise buvo taip: pakėlęs akmenį, / Aš taikiau juo į katę patvorį / Tu mano ranką sulaikei, ar atmeni / Tu pasakei, ar proto neturi?// Tu aplenkei tada net mažą vabalą, / Ropojantį per taką per laukus… / O tau į širdį karšto švino gabalą / Dantis sukandęs pasiuntė žmogus…! // Pas mus tada kolūkis pirmas kūrėsi, / Pramynėm agituodami kelius. / O buožės gi zuikinėse kepurėse, / Nešiojosi „žaliukų“ lapelius. // Neraginti jie į komuną dėjosi / Ir naują tvarką gyrė iš peties. / O tarp savęs dažnai jie, sako riejosi, /Kurį iš mūsų pirmąjį patiest“ // Gal šios dienos nepaminės istorija, / Galbūt rytoj jos daug kas nežinos, / Ne, netiesa, tegu daina paporija, / Tegul mūs priešas bijosi dainos“.

„Mūsų vaizduotė nuspalvinta tokių vaizdinių, kaip šie ar iškylantieji Vytauto Žalakevičiaus filmuose. Svarbiausias šiame eilėraštyje mano akimis žodis „taika“, „taikingas gyvenimas“, „taikūs civiliai gyventojai“. Galime atsekti dialektinę seką: žmonės tapatinasi su tuo, kas taikinga. O tie, kurie miške, – neša nesantaiką ir skausmą. Nors tikrovėje bent jau pradžioje viskas buvo atvirkščiai“, – sakė istorikas.

Kalbant apie partizanų karą labai ryški tampa „mes“ ir „jie“ takoskyra. N. Šepetys: „Sąjūdis, Kovo 11-oji buvo taikingos, dainuojančios revoliucijos. Taikingą rezistenciją, vykusią žodžiu ir raštu, įsisavinti lengviau, nei tą, kuri vyko ginklu. Todėl ir partizanų atsiminimai bei knygos apie juos Atgimimo pradžioje buvo niekis, palyginti su Vytautu Didžiuoju ir A. Šapokos istorija. Mums reikėjo didingos, garbingos, herojiškos istorijos, o partizanų karas buvo praradimų ir nuostolių istorija. Nesakau, kad taip mąstė dauguma, tiesiog toks vaizdinys galėjo lengviau prigyti.“

Pabaigai N. Šepetys pasiūlė pamąstyti, kas gi yra atminties apie pokarį „nešėjai“ šiandien. Galbūt tai tų, kurie išėjo į mišką artimieji, draugai, bičiuliai? Galbūt tai artimieji tų, kurie padėjo tverti komunistų valdžią? Istoriko žodžiais tariant, nei vieni, nei kiti: „Veikiau tie, kurie save suvokė ir prisiminė kaip nieko nedarančius, aukas, aplink kuriuos sukosi įvykių sūkurys, o jie tik stebėjo: pas juos naktį ateidavo vieni, o dieną kiti. Jei surinktumėme tėvų, senelių ir prosenelių pasakojimus, dominuotų būtent toks vaizdinys“. Anot istoriko, šitaip labai lengva įsigalėti pilietinio karo vizijai, atstovaujamai tų, kurie niekur nesikišo.

„Su Istorijos fakulteto ketvirtakursiais kelerius metus iš eilės atlikome tyrimą, kuriame ieškojome lietuvių istorinės sąmonės. Paaiškėjo, jog tik 5 proc. žmonių galvose egzistuoja supratimas, vaizdinys, kad buvo toks dalykas kaip partizanų karas, ir tai būta garbingiausio Lietuvos istorijos įvykio. Patriotiniai filmai ar dainos gali prisidėti prie žmonių subkultūros, puoselėjančios partizanų karo atminimą, sukūrimo, tačiau tai tikrai netaps plačia visuomenine tendencija. Netaps dėl vienos paprastos priežasties: nes gyvename visuomenėje, kuri istorija iš principo nesidomi arba naudoja ją labai instrumentiškai“, – sakė jis.

Zigmas Vitkus

Bernardinai.lt

Genocid.lt nuotr.

Nuotraukoje: Plieno rinktinės partizanai, veikę Aluntos ir Balnininkų apylinkėse. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės: Jonas Žygelis-Ilgūnas, Steponas Matelionis-Agronomas ir Stasys Mikelevičius-Bijūnas. Antroje eilėje iš kairės: Juozas  Petrauskas Laimutis, Kazys Puodžiūnas-Titnagas, Steponas Sabaliauskas-Šarkis, neatpažintas ir Juozas Šmigelskas-Smidras. Apie 1948 m.