Kas sieja Punską ir Bartninkus? Gal daug kas, gal niekas? Gal bitės, bitininkystė, medus? Punsko krašte gerų, pasižymėjusių ne tik šiame regione bitininkų yra nemažai. Bartninkai šioje srityje irgi, atrodo, ne iš kelmo spirti, nes savo vardą nuo drevinės bitininkystės yra gavę. Be abejo, pirmieji šios vietos gyventojai bitininkyste vertėsi, iš miško medžių drevių medų kopinėjo. Lenkiškai ir rusiškai šiuo verslu beužsiiminėję žmonės bartninkais, t. y. drevininkais, vadinami buvo. Bitininkystės tradicijos čia ir šiandien, atrodo, nėra užmirštos, kadangi miestelio herbe, kuris patvirtintas 1999 m., lokys, kopiantis medų, vaizduojamas.

Punską ir Bartninkus sieja ne bitės ir bitininkystė, o iškilus 1864 metų sukilimo dalyvis, knygnešių organizatorius ir globėjas, poetas, literatūros vertėjas, vienas svarbiausių Jono Basanavičiaus bendradarbių, ilgametis Punsko parapijos klebonas, vienas iš Punsko bažnyčios statytojų kunigas Simonas Norkus.

Simonas Norkus, baigęs Seinų kunigų dvasinę seminariją, Bartninkuose dirbo vikaru. Čia jis susipažino su lietuvių tautos patriarchu Jonu Basanavičiumi, kurio gimtinė, Ožkabaliai, yra nutolę vos 6 km. Numanu, kad aušrininko paskatintas, kun. Simonas Norkus čia būdamas susidomėjo kūryba, pradėjo rašyti eiles, versti grožinę literatūrą, tapo draudžiamos lietuvių spaudos bendradarbiu.

Dar tebestovi Bartninkų bažnyčia (tiksliau – jos griuvėsiai), kurioje jaunas dvasininkas žmonėms skelbė Dievo žodį. Šiandien turbūt tai seniausias ir iškiliausias miestelio statinys. Akį žavi graži akmeninė tvora bei didelis, gerai sutvarkytas šventorius. Bartninkų bažnyčia pradėta statyti dar XVIII a. Ilgokai, 10 metų, ji stovėjusi be stogo, kol Bartninkų dvaro administratorius kunigaikštis Vincentas Puzinas 1790 m. ją baigė. Simono Norkaus kunigavimo Bartninkuose laikais parapiją valdė klebonas Jonas Burdulis-Burdulevičius. Jis apaštalavo čia net 48 metus. Simonui Norkui dirbant Bartninkų parapijoje, klebonas Jonas Burdulis pradėjo laikyti lietuviškas pamaldas, vargonininkui ir zakristijonui liepė gyventojus mokyti lietuviškai skaityti. Jo veikla giliai įsirėžė į miestelio istoriją. Klebonas buvo tautiškai susipratęs, visom išgalėm rėmė neturtinguosius, savais pinigais remontavo bažnyčią, perstatė šventovės bokštą.

Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 m., bažnyčia buvo labai apgriauta. Deja, sovietai nedavė leidimo jos atstatyti. 1945 m. senos bažnyčios pašonėje buvo įrengta laikina nedidelė šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnytėlė, kurioje pamaldos vyksta ir šiandien.

Taip stovi po šiai dienai be durų, be lankų, be stogo, sena, XVIII amžių menanti, apgriuvusiais bokštais Bartninkų šventovė. Bažnyčios remontui, pasak vietos gyventojų, nėra lėšų.

Pusiau apgriautoje Bartninkų šventovėje šeimininkauja ir savo pamaldas atnašauja ant bažnyčios bokšto lizdą susikrovę gandrai.

sb, punskas.pl