Rimanto Plungės tapyba

Prof. dr. Remigijus Venckus, Vilnius TECH – Vilniaus Gedimino technikos universitetas, www.voruta.lt

Nuo 2025 m. sausio 24 d.  iki  vasario 16 d. Šiaulių dailės galerijoje veikia Vytauto Didžiojo universiteto menų profesoriaus dr. Rimanto Plungės tapybos paroda „Imersija“.

Rimantas Plungė (g. 1971 06 10, Šiauliuose) – jau dvidešimt ketverius metus dėsto būsimiems šiuolaikinių medijų, kūrybinių industrijų, komunikacijos, informacinių technologijų, meno pedagogikos studentams. Nuo 2001 m. dr. R. Plungė nuolat skaito paskaitas Austrijos, Danijos, Portugalijos, Ispanijos, Latvijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Estijos, Lenkijos ir kitų šalių universitetuose ir aukštosiose mokyklose. Dr. R. Plungės veikla neapsiriboja dėstymu universitetuose, aukštosiose mokyklose,  bet gerai žinoma dėl jo kaip meno organizatoriaus veiklos.

Jis daug nuveikė pagyvinant Šiaulių ir Kauno miestų universitetų menines veiklas, organizuodamas festivalius, parodas ir tarptautinius menų mainus. Jis organizavimo ir kuravo tarptautinius festivalius: Medijų meno dienos (2010–2015), Daxma (2005–2010) metais. Jo organizuotos parodos, vedami mokymai, skaitomos paskaitos, organizuoti žymiausių Lietuvos ir užsienio menininkų vizitai, diskusijos, konkursai yra palikę ryškų pėdsaką Lietuvos medijų meno erdvėje. Atskiro paminėjimo yra verta dr. R. Plungės veikla Lietuvos dailininkų sąjungoje.

Be akademinės, organizacinės veiklos, dr. R. Plungė gerai žinomas kaip eksperimentuojantis menininkas bei mokslininkas, publikuojantis mokslinius straipsnius. Jis yra dalyvavęs daugiau nei šešiasdešimtyje grupinių parodų (Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje, Austrijoje, Kroatijoje, Italijoje ir kitur), daugelyje meninių projektų ir surengęs dvidešimt penkias personalines parodas bei videofilmų peržiūras (Lietuvoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kroatijoje). Jis nuolat populiarina šiuolaikinių medijų, medijų meno studijų tyrimus bei veda seminarus šiuolaikinio meno, komunikacijos, IT sektoriaus, marketingo darbuotojams. Galima teigti, kad dr. R. Plungės veikla reikšminga kaip šiuolaikinio dėstytojo, šiuolaikinių medijų menininko, medijų tyrinėtojo bei šiuolaikinės Lietuvos kultūros formuotojo^[1].

2025-ųjų metų pradžia. Kaip ir bet kuriais Naujaisiais Metais, taip ir šiais, dažnas iš mūsų startuoja sau pažadėdamas pokyčius. Daugelis bando keisti savo kasdienybę ir pradėti kitokį gyvenimą. Viltingai tikisi, kad Naujieji Metai bus paženklinti nauja asmenybės tobulėjimo kryptimi ir kitokia patirtimi.

Šiems, naujumu paženklintiems patyrimams labiausiai yra imlūs meno kūrėjai. Jie akimirksniu reaguoja į naujas tikrovės konfigūracijas, geopolitikos posūkius, kultūros ir technologijos inovacijas. Kitokie 2025-ieji metai startuoja ir medijų menininko, Vytauto Didžiojo ir Vilnius TECH universitetų profesoriaus dr. Rimanto Plungės gyvenime. Dauguma jį pažįstame kaip eksperimentinės fotografijos ir videofilmų kūrėją. Retas atmename jo ankstyvąją tapybą, į kurią dėmesį buvo atkreipę ir užsienio meno kuratoriai, ir kolekcionieriai (labiausiai Danijoje ir Japonijoje). Dabar regime R. Plungę tarsi sugrįžtant prie savo meninių ištakų – tapybos. Vis tik nereikėtų šios mano pastabos suvokti lyg negatyvų priekaištą apie tai, jog menininkas kartoja savo ankstesnįjį kūrybos etapą.

Naujosios dailininko R. Plungės sukurtos drobės yra lyg ir pažįstamos, bet ir visiškai kitokios. Jos paženklintos ypač drąsiu ir ekspresyviu potėpiu, kontrastuojančiu koloritu, akivaizdžiu ir ypatingu dažo sluoksniavimu, minimaliu bei įtaigiu koliažo ir piešinio įterpimu. Apie tai prabyla ir pats menininkas, tekstu reflektuodamas savo kūrybą:

[…] mano tapybos koloritas yra netikėtas, potėpiai impulsyvūs, […] naudoju auksą ir sidabrą. Lyg viduramžių paveikslams suteikiu tam tikrą sakralumą, nuobodžią kasdienybę pakylėju trascendencijos aukštumų link^[2].

R. Plungės paveikslų kompozicija yra tokia, kad ją galima pavadinti spontaniškai įvykusio tapymo akto nuosekliu pėdsakų registru. Abstrakčiuose (at)vaizduose egzistuoja tai, ką galima vadinti autoriaus asmeninės realybės atspindžiu, keliančiu daugybę klausimų apie personalinę mitologiją. Tapyboje tarsi persismelkia regimi (regėti) motyvai, peizažų kaita, filosofiniai apmąstymai^[3]. Taip forma ir turinys intencionaliai ir asociatyviai susisiekia vienas su kitu. Tapyba (regis akimirksniu) įgauna tiek jutiminę, tiek intelektualią reikšmę.

Viena vertus, R. Plungės sukurtos abstrakcijos reikalauja iš žiūrovo atidaus ir skrupulingo komunikacijos proceso (t. y. žiūrovas privalo „pajungti“ savo kūrybinę vaizduotę, kuri leidžia, siejant formą su turiniu, patirti kūrinio imersiškumą); antrą vertus, tapyba, būdama spontaniška, taip pat reikalauja ir spontaniškai reaguojančios žiūrovo vaizduotės. Čia spontaniškumas gali atstoti įprastą kalbą, kurią konstruojame pasitelkdami žodžius ir sakinius bei kontroliuojame griežtomis taisyklėmis. Dažnai spontaniškumo ir imersiškumo pirmumą meno komunikacijoje rodo tokie (savi)reflektyvūs vartotojų posakiai kaip: žiūriu į paveikslą ir tikrai jaučiu, bet negaliu pasakyti ką jaučiu, nieko negaliu pasakyti žodžiais…

Aišku viena, kad R. Plungės tapyba yra spalvų menas, kur pirmenybė teikiama pojūčiams, aliuzijoms ir nuovokoms. Tik vėliau (įkandin ne apčiuopiamam, bet nuvokiamam pojūčiui) gali „sekti“ žodžiais ir sakiniais konstruojamas tekstas. Vadinasi galima taip pat teigti, kad R. Plungės tapyba yra ir platus jausmų žemėlapis!

Nors R. Plungės tapyba ir yra abstrakti, tačiau ji nėra paženklinta lengvabūdiškumu. Ją perskaityti reikia nemažai intelektualių pastangų. Vientisi kūrinių ciklai formuoja tam tikrą struktūrinės sistemos užuominą. Autorius apie tai teigia:

[…]kūriniai tai lyg kovos laukas tarp struktūros ir chaoso, tarp vaizduotės ir realybės […]^[4].

Dailininko R. Plungės ilgametė skaitmeninio meno kūryba, o taip pat ir dabartinis grįžimas prie tapybos aktualizuoja tradicinės analoginės ir naujos skaitmeninės kūrybos paradoksalius santykius. Jie autoriui yra labai gerai pažįstami. Lev’as Manovich’ius yra pastebėjęs, kad tradicinė meno koncepcija akcentavo fizines medžiagos savybes ir jų reprezentacinį potencialą, o tuo tarpu skaitmeninė era pasiūlė naują požiūrį, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas vartotojo patirčiai^[5].

Gal kiek drąsu, bet galima teigti, kad R. Plungė sėkmingai bando perkelti vartotojo patirtį iš skaitmeninės medijos į fizinės medžiagos pagrindu sukurtą tapybą. Tiek analoginė, tiek skaitmeninė medija dailininko plėtojamos meninės kalbos raidoje tampa parankiu įrankiu, lyg konceptualiu pagrindu leidžiančiu novatoriškai pagrįsti suvokimą apie tikrovę ir jos struktūras.

Liv’as Hausken’as pastebi, kad dažnai meninės kūrybos lauke medija gali būti traktuojama ir kaip įrankis, ir kaip koncepcinis pagrindas suvokimui ne tik apie save esančio pasaulio analizei plėtoti, bet ir prabylant apie kitą, kuris taip pat dalyvauja toje pačioje, aktualioje ir tyrinėti verčiančioje realybėje^[6]. Maža to, R. Plungės plati kūrybinė biografija rodo, kad kūrybos aktas (lyg meditacija) veikia tarp kūrinio ir technologijos, tarp kultūrinių praktikų ir istorinių aplinkybių, tarp asmeninių patirčių ir kolektyvinio žinojimo.

R. Plungės atvejis mums taip pat rodo, kad meno kūriniai, ypač sukurti skaitmeninėje eroje, dažnai tampa refleksijos ir konceptualios analizės objektais. Kūriniai skatina diskusijas apie estetikos ir technologijos, apie realybės ir iliuzijos santykius. Apie tai rašo ir pats menininkas:

[…] realybė kūriniuose neišnyksta, ji neuždengta, nedekoruota užmaršties sluoksniais […], ji skaudi ir atvira. Paveiksluose matome visus žmonijos laikotarpius, visų laikų kūrybos atspindžius. Todėl žiūrovui šie tapybos darbai gali atrodyti kaip meno istorijos vadovėlis […]^[7].

Vis tik reikia pažymėti, kad R. Plungės sukurtose naujausiose drobėse nėra banalios ir tiesioginės praeities imitacijos ar kopijos. Tapybos proceso metu menininkas išties svarsto apie plačią, įdomią, nevienareikšmišką meno evoliuciją bei savąjį santykį su ja. Iškylantys objektyvūs pastebėjimai kartu susilydo su asmeniniais išgyvenimais ir potyriais. Gal tai ir nėra dovanotina mokslininko veiklos atveju, bet kuriant meną, tai tikras privalumas. Atrodo, kad kūrinys ir menininkas tampa vienu ir tuo pačiu monolitu, kur tapimo procesas atsiveria esąs nepaprastas, bet stebuklingas įtempto ir gilaus mastymo procesas. Būtent tai meno kūrybos aktą leidžia sieti su aukštos prabos filosofija.

Tie, kas pažįsta menininką ir stebi jo aktyvumą socialiniuose tinkluose, tikriausiai yra pastebėję jį ne tik kaip universiteto profesorių, meno eksperimentų dėstytoją, kūrėją, bet ir kaip aktyvų keliautoją. Neabejotinai galima teigti, kad kelionės daro didelį poveikį dailininko plėtojamoms temoms bei savosios vietos pasaulyje matymui. Tai daro menininką gerokai objektyvesnį nei bet kokį kitą keliautoją. Kaip ir lankydamas naujus kraštus, taip ir tapydamas R. Plungė elgiasi lyg geografas. Jis atranda naujus kūrinio formos ir turinio ryšius.

Kūrybos akto, lyg intencionalios dekonstrukcijos metu, dailininkas įvertina peizažus, kuriuos pastebėjo ir atranda naujas sąsajas tarp buvusios, esančios aplinkos bei savo ir kito kultūrinio konteksto. R. Plungei tenka sudėtinga užduotis. Jis turi sukurti reprezentaciją, kuri perteiktų ne tik matomą tikrovę, bet ir jos esmę bei prasmes. Čia susigrumia tikrovės heterogeniškumas, subjektyvus vertinimas ir objektyvaus pasakojimo siekimas, materija ir idėja. Tad natūraliai galime pastebėti, kad R. Plungės ekspesyvūs ir eksperimentu paženklinti meno kūriniai dažnai būna refleksija ir diskusijų forma apie santykį tarp estetikos ir galbūt subjaurotų tikrovės objektų; tai lyg kūrėjo emocinio ir kultūrinio konteksto kartografija.

Dailininkui taip pat tenka atsakinga užduotis – interpretuoti aplinką taip, kad ji atspindėtų kiek įmanoma autentiškesnį jo paties santykį su pasauliu, bei dekonstrukcijos, nuolat bandantį išvengti sudėtingo realybės ir iliuzijos santykio; o tai ir suponuoja meno kūrinyje esant atitinkamą  ryšį su meno istorija. Apie tai ir svarsto savo tekste kūrėjas^[8].

Epizodiškai pro dažų sluoksnį išnyrantys piešinio ir koliažo inkliuzai R. Plungės kūrybą leidžia traktuoti kaip kelionę nuo figūros link abstrakcijos. Tapyba mums atsiveria esanti kultūrinių ir istorinių sluoksnių refleksijos ženklinimo vieta, kur viskas mus gali stebinti naujumu. Apie tai byloje ir paties R. Plungės teiginiai:

Aš leidžiu žiūrovui džiaugtis unikaliu realybės interpretavimu bei mus supantį pasaulį pamatyti naujai [… ] manau, kad apžiūrėję parodą net kasdieniai aplinkos vaizdai įgaus naujo unikalumo atspalvį, suskambės naujomis natomis […]^[9].

^[1] Plungė, R. (2025). Apie menininką. Šiaulių dailės galerija. Prieiga internetu: https://siauliugalerija.lt/10422-2/ (žiūrėta 2025-01-27)

^[2] Plungė, R. (2025-01-13). Laiškas apie tapybą R. Venckui.

^[3] Teigiama remiantis tuo pačiu šaltiniu.

^[4] Žr. ten pat.

^[5] Manovich, L. (2001). Post-media Aesthetics. Prieiga internetu: https://manovich.net/index.php/projects/post-media-aesthetics (žr. 2025-01-15).

^[6] Hausken, L. (2013).Thinking Media Aesthetics: Media Studies, Film Studies and the Arts. Berlin: Peter Lang GmbH, p. 31-34.

^[7] Plungė, R. (2025-01-13). Laiškas apie tapybą R. Venckui.

^[8]Žr. anksčiau cituojamą R. Plungės laiško ištrauką

^[9] Žr. ten pat.