Kauno vokiečių gimnazijos mokytojai 1924-1925 mokslo metais. Foto: Kauno miesto muziejus, https://pries100metu.kaunomuziejus.lt/

Benediktas Šetkus, www.voruta.lt

Kiekvienas bent kiek išmanantis istoriją žino, kad 1933 m. pavasarį Lietuva buvo nepriklausoma valstybė. Į rytus nuo jos neaprėpiamoje Sovietų sąjungoje viešpatavo Josifas Stalinas, o artimiausioje į vakarus valstybėje – Vokietijoje, ką tik prie valstybės vairo buvo stojęs Adolfas Hitleris.  Galima manyti, kad tose valstybėse abiejų diktatorių įgyvendinama politika nepalietė Lietuvoje gyvenančių lietuvių, žydų, rusų ir kitų tautybių gyventojų. Tačiau realybė buvo kitokia –  Lietuvos žydai ne tik žinojo, kas vyksta Vokietijoje ir suprato kokie yra A. Hitlerio siekiai, bet ir betarpiškai patyrė nacizmo grėsmę. To meto Lietuvos spaudoje apie Vokietijos žydų padėtį buvo informuojama nuolatos.

Priminsime gal kažkam pamirštą faktą – nacių lyderis A. Hitleris paskirtas Vokietijos kancleriu 1933 m. sausio 30 d. Praėjus nuo tos dienos vos dviem mėnesiams, 1933 m. balandžio 1 d. „Lietuvos žiniose“ pasirodė straipsnis dideliu šriftu: „Vokietijos žydai paskelbti už įstatymų“. Kiek mažesniu šriftu paaiškinama naujienos esmė – „Teisingumo ministerių įsakymais visi žydai juristai pavaromi iš pareigų. Paskutinės instrukcijos boikotui pradėti“. Po to pateikta išsami informacija apie tai, kas nutiko Vokietijoje (žemiau pateikta ištrauka).

Berlynas. IV. 1. Elta. Nacionalsocialistų būstinė Miunchene vakar išleido paskutines instrukcijas dėl žydų boikoto. Instrukcijose vietiniai komitetai perspėjami prieš bet kokius smurto veiksmus.

Iš žydų krautuvininkų pareikalauta tučtuojau atleisti žydus tarnautojus ir savo tarnautojams krikščionims išmokėti iš anksto 2 mėnesių algą. Be to, žydų tarnautojams krikščionims įsakyta šiandien 3 val. popiet surengti demonstracijas prieš savo darbdavių krautuves. Darbdaviams krikščionims įsakyta tučtuojau atleisti visus tarnautojus žydus, o darbdaviams žydams uždrausta atleisti tarnautojus ne žydus. Nacionalsocialistų būstinės skiria tam tikrus žmones „imtis žygių“ prieš tuos įsakymus nepildančius žydus.

Boikotas, kaip jau buvo pranešta, jau prieš kelias dienas prasidėjo įvairiuose Vokietijos miestuose. Vakar Berlyne, Kelne ir kituose miestuose nacionalsocialistų smogiamosios dalys užėmė teismo rūmus ir privertė advokatus ir teisėjus žydus išeiti iš rūmų. Teisingumo ministeris paskelbė įsakymą, kuriuo visi teisėjai, valstybės gynėjai ir advokatai žydai suspenduojami nuo pareigų.

Kaip į tokią žinią reagavo Kaune ir kitose Lietuvos miestuose gyvenantys žydai? Dar tą pačią dieną (balandžio 1 d.) Kauno žydų bendruomenės iniciatyva įvyko Lietuvos žydų prekybininkų organizacijų ir akademinių sąjungų atstovų susirinkimas, kuriame tartasi, kaip reaguoti į žydų persekiojimą Vokietijoje. Buvo nutarta visoje Lietuvoje pradėti protesto akciją: uždaryti parduotuves, susirinkti Kauno choralinėje sinagogoje ir surengti mitingą. Mitingus numatyta surengti Klaipėdoje ir pasienio su Vokietija miestuose – Šakių Naumiestyje, Kybartuose ir kt. Susirinkimas priėmė rezoliucija smerkiančią tuos Kauno žydus, kurie savo vaikus leidžia į vokiečių gimnaziją.

Balandžio 1 d. Panevėžyje vykusio žydų mitingo metu buvo priimta rezoliucija, kviečianti boikuotuoti visas vokiečių prekes ir visas parduotuves, kuriose pardavinėjami Vokietijos gaminiai, raginama nežiūrėti vokiečių kino filmų, nesinaudoti vokiečių garlaiviais, nesilankyti Vokietijos kurortuose. Švietimo srityje iškeltas raginimas žydų moksleiviams nesimokyti vokiečių mokyklose ir Vokietijos universitetuose.

Taigi Lietuvos žydų reakcija buvo audringa. Atsiverskime dar kartą „Lietuvos žinių“ balandžio 6 d. numerį. Dėmesį patraukia padidintu šriftu straipsnis pavadinimu „Didelis žydų mitingas prieš hitlerininkus“. Štai kas jame rašoma.

Vakar Kauno žydai surengė didelį mitingą protestui dėl žydų persekiojimo Vokietijoje pareikšti.

18 val. buvo uždarytos parduotuvės. Dar gerokai prieš skirtą mitingui pradėti laiką prisirinko pilna choralinė sinagoga. Greit aptvino visa Ožeškienės g-vė ir įspindo, užtvenkė [Laisvės] alėjos galą. Policijai teko daryti tvarką. Spėjama, kad buvo susirinkę apie 10 000 žydų.

Mitinge kalbėjo „Idiše Štime“ [redaktorius] Rubinšteinas, „Volksblato“ [redaktorius] Markas ir rašytojas Grinbergas. Kalbėtojai nušvietė žydų būklę Vokietijoj, suminėjo daug žiaurių ir baisių žydų persekiojimo faktų, pabrėžė hitlerininkų nekultūringumą ir fanatišką rasinę neapykantą. Be kita buvo pabrėžta, kad Vokietijos žydų persekiojimas esąs labai skaudus Lietuvos žydams, nes Didžiojo karo metu Lietuvos žydai, buvę įtarti šnipinėjimu vokiečiams ir buvo tremiami į Rusijos gilumą.

Priimta rezoliucija, kuria reiškiama pasipiktinimo ir protesto dėl hitlerininkų pastangų Vokietijoje išmarinti žydus. Ši rezoliucija nutarta įteikti visiems užsienio valstybių atstovams Kaune.

Gauta žinių, kad vakar 18 val. ir Kėdainių miesto žydai uždarė parduotuves ir taip pat padarė didelį mitingą. Kėdainiškiai žydai priėmę rezoliuciją boikotuoti vokiečių prekes, kino teatrų filmas ir laikraščius. […] Šiauliuose taippogi buvo protesto mitingas, kur nutarta atšaukti iš vokiečių progimnazijos žydų moksleivius.

Lietuvos žydai ne tik organizavo mitingus, kuriuose smerkė Hitlerio politiką prieš žydus, bet ir ėmėsi kai kurių veiksmų prieš Lietuvoje gyvenusius vokiečius. Balandžio mėn. pabaigoje jie pradėjo atleisti iš darbo vokiečius, kuriuos iki tol samdė. Buvo manoma, kad tokių vokiečių galį būti Lietuvoje apie 500. Savo ruožtu Lietuvoje gyvenantys vokiečiai tarėsi kaip elgtis tokioje situacijoje ir šaukiamame susirinkime buvo numatę aptarti ir Kauno vokiečių gimnazijos klausimą.

Po aprašomo įvykio praėjus mažiau nei dviem savaitėms „Lietuvos žiniose“ pasirodė dar viena žinia apie žydų padėtį Vokietijoje. Minimas tik vieną asmenį palietęs įvykis, kuriam tikrai negalėjo likti abejingi Lietuvos žydai. Taigi atsivertę  minėto laikraščio 1933 m. balandžio 18 d. numerį užtinkame straipsnį „Atvyko hitlerininkų sužalotas žydas“.

Prieš pat Velykas Kaunan atvyko vienas žydas iš Karaliaučiaus, kuriam hitlerininkai padarė net 29 žaizdas: rankoje išdegino hakankreucą, peiliais subadė šonus, pečius, nuspaudė panages ir kitaip žiauriai kankino. Keista, kad tortūras šiam piliečiui darę ne eiliniai hitlerininkai, o žmonės su aukštu mokslu, Karaliaučiaus valdinikai.

Minėtame straipsnyje žodis „hakankreucas“ reiškia svastiką, o žodis „tortūras“ reiškia kankinimą. Taigi kiekvienam tapo aišku, kad naciai Rytų Prūsijoje pradėjo smurtą prieš žydus.

Tačiau nuo minėto laikraščio naujienų apie žydų padėtį Vokietijoje pereikime prie kito objekto – Kauno vokiečių gimnazijos ir ją lankiusių žydų vaikų. Kaip klostėsi vokiečių ir žydų mokinių santykiai, kuomet jie diena iš dienos mokėsi kartu?

Vokiečių gimnazija buvo įsteigta Kaune 1920 m. Ją galėjo lankyti ne tik vokiečių tautybės vaikai, bet ir kitų tautybių – žydų, lietuvių, rusų. Iš kitų tautybių žydų vaikų buvo daugiausia. Apskritai paėmus, maždaug tik pusė mokinių buvo vokiečių tautybės. Kadangi tai buvo privati gimnazija, už vaikų mokslą visų vaikų tėvai mokėjo nustatytą mokestį. Tačiau 1925 m. pavasarį buvo priimtas sprendimas – Lietuvos vokiečių kultūros draugijai priklausantiems nariams (jai galėjo priklausyti tik vokiečių tautybės asmenys) buvo nustatytas daug mažesnis mokestis nei kitiems. Anot žydų tėvų interesus ėmusio ginti Danieliaus Rozenblato, mokestis jiems už pusmetį išaugo nuo 200 iki 525 litų. Tuo tarpu vokiečiai už vaikus mokėjo tik apie 40 proc. tos sumos. Žydų bendruomenė darė žygius – pasitelkė spaudą, kreipėsi į švietimo ministrą Kazimierą Jokantą, tačiau į privačios mokyklos finansinius reikalus niekas negalėjo kištis. Padėtis keletą metų išliko nepasikeitusi: 1931 m. Vokiečių kultūros draugijos nariai už vaikų mokymąsi 5-8 klasėse mokėjo: už mokslą – 150 litų, ūkio išlaidoms – 90 litų, tuo tarpu kiti mokėjo: už mokslą – 150 litų, ūkio reikmėms – 650 litų. Tai rodo, jog žydų ir kitų tautybės mokinių tėvams reikėjo mokėti už mokslą 3,3 karto didesnį mokestį nei vokiečiams.

Nepaisant patiriamos diskriminacijos, minėtą mokyklą vis viena lankė gausus būrys žydų vaikų. 1932-1933 mokslo metų pradžioje Kauno vokiečių gimnaziją lankė 279 mokiniai, iš kurių buvo: vokiečių – 130, žydų – 118, lietuvių – 23, rusų – 6, latvių – 1, kt. tautybių – 1. Kuomet 1933 m. pavasarį Vokietijoje kilusio antisemitizmo atgarsiai atsirito iki Kauno, kilo įtampa ir Kauno vokiečių gimnazijoje.

Balandžio 22 d. žydų draugijos „Oze“ salėje susirinko, kaip rašoma „Lietuvos žiniose“, daugiau kaip 180 žydų tėvų, kurių vaikai mokėsi minėtoje gimnazijoje. Jie priėjo bendro nutarimo, kad reikia neleisti vaikams mokytis vokiečių gimnazijoje. Tėvai sudarė kelių asmenų komisiją, kuri turėjo sudaryti iš gimnazijos išstojančių mokinių sąrašą ir privalėjo pateikti patarimus, kur tiems mokiniams toliau mokytis. Buvo nutarta 1932-1933 mokslo metus užbaigti minėtoje gimnazijoje, o nuo kitų metų pradžios vaikus siųsti į kitas mokyklas. Beje, buvo paskaičiuota, kad Kauno vokiečių gimnazija iš žydų mokinių už mokslą surenkanti iki 200 000 litų per metus. Taigi vokiečių gimnazija buvo išlaikoma didžia dalimi žydų lėšomis.

1933 m. gegužės 9 d. Kauno žydai susirinko dar kartą ir vėl sprendė, ką daryti su vokiečių gimnazijos mokiniais žydais. Jų žiniomis minėtoje mokykloje mokėsi 258 žydų tautybės vaikai (jų duomenys nesutampa su Kauno Vokiečių gimnazijos pateiktais duomenimis Švietimo ministerijai – jų buvo mažiau). Susirinkimo metu buvo informuota, kad žydų delegacija lankėsi pas švietimo ministrą Konstantiną Šakenį su prašymu leisti steigti žydams gimnaziją dėstomąja lietuvių kalba. Ministras tokai minčiai pritaręs. Minėto susirinkimo metu pažadėta pateikti anketą ir išsiaiškinti, kokios mokyklos žydai tėvai labiausiai norėtų savo vaikams

Populiariausio Lietuvos žydų dienraščio „Di Jidiše Štime“ („Žydų balsas“) redaktorius Ruvimas Rubinšteinas pašiepė tuos žydus, kurie iki tol leido savo vaikus į vokiečių gimnaziją. Savo straipsnyje „Jei mes būtume…“, paskelbtame minėtame leidinyje gegužės 29 d., jis rašo:

Kaune yra žydų tėvų grupė, kuri negali nurimti. Nors besimokančiųjų vokiečių gimnazijoj žydų mokinių tėvų susirinkime griežtai nutarė nesteigti gimnazijos žydų vaikams lietuvių kalba, toji įžūlioji grupė tebetriukšmauja. Vaikščioja į Švietimo Ministeriją, teikia memorandumus ir prašymus, siunčia net lietuvius nuotaikai pakelti ir prašosi: Duokite mums gimnaziją lietuvių kalba. […] Ir leiskite pastatyti dar vieną nekaltą klausimą: Kas būtų, jei toji Hitlerijada nebūtų nunuodijusi jūsų santykius su vokiečių visuomene? Ar būtumėte ir tada atėję pasibelsti į mūsų duris? Ar nevirtote tokiais patriotais tik dėl to, kad „galingosios“, „aukštosios“ vokiečių kultūros šventyklos nebenori jūsų toliau priglausti ir jūsų vaikai nebegali daugiau alsuoti toje nepakenčiamoje atmosferoje?

R. Rubinšteino priekaištus galima suprasti – būdamas vienu iškiliausių Lietuvos sionistų organizacijos nariu, jis siekė, kad žydų vaikai mokytųsi hebrajų kalba Kauno žydų gimnazijose, tuo pačiu būtų auklėjami tautiškumo dvasia. Tačiau dalis žydų norėjo savo vaikus mokslinti „aukštesnės kultūros“ dvasioje…

Kuo baigėsi ši istorija? Švietimo ministras 1933 m. davė leidimą steigti žydų vaikams gimnaziją Kaune mokomąja lietuvių kalba. Nedidelė dalis vaikų perėjo mokytis į hebrajų gimnazijas. Tuo tarpu Kauno vokiečių gimnazijoje mokinių skaičius ženkliai sumažėjo: 1933-1934 m. m. pradžioje liko 175 mokiniai. Pagal tautybes jų sudėtis buvo tokia:  vokiečių – 146, lietuvių – 18, rusų – 6, žydų – 3, latvių – 1, kt. tautybės – 1.

Vokiečių gimnazijoje susiklosčiusi atmosfera stipriai paveikė žydų bendruomenę ir žydų gimnazijų mokytojus. Dėl tos priežasties Kauno žydų realinės gimnazijos pedagogai 1933 m. nusprendė atsisakyti vaikus mokyti vokiečių kalbos. Gimnazijos vadovybė savo nutarimą Švietimo ministerijai taip paaiškino: „dėl įvykusių paskutiniuoju laiku liūdnų įvykių, mūsų tarpe kilo klausimas ar tikslinga yra palikti vokiečių kalbą privaloma pirmąja svetima kalba ir anglų kalbą – antrąja neprivaloma kalba“. Dokumente nurodoma, jog tokį sprendimą lėmė politiniai, tautiniai ir praktiški motyvai. Buvo siekiama įtikinti Švietimo ministeriją, kad vokiečių kalba yra panaši žydų vartojamai kalbai, todėl „žydų kalbos konstrukcijos neleidžia tobulai kalbėti vokiškai“. Nepaisant įvairių išsakytų argumentų, yra akivaizdu, kad toks sprendimas buvo kaip atsakas į vokiečių skleidžiamą antisemitizmą.

Kauno žydų realinės gimnazijos vadovų pozicija – siekis nuslėpti tikrąsias šio įvykio priežastis, pastebima ir kitų amžininkų žydų raštuose – atsiminimuose, straipsniuose ir kt. Galima suprasti, kodėl taip nutiko. Tačiau niekur nepavyko sužinoti, kas iš tikro nutiko vokiečių gimnazijoje ir kuo pasireiškė tie „liūdni įvykiai“: ar mokinius žydus žemino mokiniai vokiečiai ar jų mokytojai? Matyt, dabar nebesužinosime…

Perfrazuojant dviejų XIX a. vidurio komunizmo mąstytojų plačiai žinomą frazę, būtų galima sakyti, kad 1933 m. po Europą pradėjo klaidžioti šmėkla – nacizmo šmėkla. Ta šmėkla užklydo į Lietuvą ne 1941 m. su nacistinės Vokietijos okupacija Antrojo pasaulinio karo metu (kai kurie gali taip pagalvoti), ne su nacių Zaso ir Noimano  veikla  Klaipėdos krašte, o jau 1933 m. pavasarį pasirodė laikinojoje Lietuvos sostinėje. Kartu ji palietė daugelį visoje Lietuvoje gyvenusių žydų.