Bronius MAKAUSKAS, Kaunas

Istorija yra vienas iš seniausių mokslų, lydėjusių žmoniją nuo jos lopšio iki šių dienų. Jos vaidmuo nuolat keitėsi ir keičiasi. Istorijoje slypi didžiulės galios. Jos pagalba galima kurti, ugdyti, tačiau ir griauti bei niekinti, net žiauriai žudyti.

Kartais mums istorija panaši į solidžią damą, sukeliančią pasitikėjimą, o kartais lengvo būdo mergaitę, vis viliojančią, pagal prašalaičių užgaidas besikaitaliojančiais rūbais. Tai kas gi yra ta istorija? Ar iš tikrųjų ji buvo ir vis dar yra gyvenimo mokytoja?

Kiekvienas iš mūsų individualiai, bendruomeniniame, tautos ir tarptautiniame, ar tarpvalstybiniame, bendravime patiriame, kad esame veikiami istorijos ir patys ją formuojame labiau, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo. Vaizdžiai tariant, istorija yra faktai ir reiškiniai iš praeities, kuriuos mes savo atsiminimu prikeliame ir „vartojame“ tarpusavio santykiuose. Atrodo, visi mes gebame istoriją „atminti“, bet visuomenės mastu pagrindinis istorijos mintijimo „židinys“ yra istorikai profesionalai. Jie yra atsakingi už istorinių, t. y. tų jų pripažintų istoriniais faktais atranką, interpretavimą. Bet ar istorikai pajėgūs, kad ir naudodamiesi kitų specialybių, vadinamų pagalbinių mokslų (archeologijos, filologijos, sfragistikos, numizmatikos ir pan.), įrankiais, išlaikyti istorinių faktų objektyvumą interpretacijos procese? Tenka spręsti, ar istorikas sąlytyje su objektyviai egzistuojančių istorinių faktų rinkiniu turi besąlygiškai jiems paklusti aiškinimo procese, ar istorija yra grynai istoriko subjektyvaus proto kūrinys, kuris savaip atrenkant istorinius faktus jais manipuliuoja. Kitaip tariant, iškyla svarus klausimas, ar istorijos svorio centras yra praeityje, ar jo reikia ieškoti dabartyje. Ir ar išvis istorijos faktai gali būti objektyviai interpretuojami?

Konstatuojame, kad istoriko padėtis yra kebli, nes ji pilnai atspindi žmogaus prigimtį. Žmogus veik niekada nėra laisvas nuo aplinkos, kurioje gimė, augo, veikia, bet kartu ir nėra jos absoliutus valdovas. Kaip žmogus be visuomenės, taip istorikas be faktų yra bergždžias lyg medis be šaknų. Tačiau ir faktai be istoriko darbo būna negyvi, nereikšmingi. Taigi istorija yra nesibaigianti istoriko ir faktų sąveika, nuolatinis dabarties ir praeities diskursas atrenkant ir įamžinant juos ateinančioms kartoms. Istorija yra objektyvi savo subjektyvumu.

Kad ir labai norėdami, nerasime apie viduramžių žmones kitos istorijose paliktos nuomonės negu ta, kad jie buvo labai religingi. Kodėl? Beveik visus mums žinomus viduramžių istorijos faktus atrinko kartos metraštininkų, kurie buvo religijos teorijos ir praktikos specialistai, todėl jie ir laikė tuos faktus ypač svarbiais ir užrašė viską, kas susiję su religija, ir beveik nieko daugiau. Tikra tai ar ne, viduramžių religingo žmogaus paveikslas yra jau neišdildomas, nes tie faktai, kurie galbūt įrodytų priešingą tiesą, negrąžinamai prarasti.

„Istorija, kurią skaitome“ – rašė medievistas prof. Barraclough‘as – „nors ir pagrįsta faktais, tiesą sakant, yra visai ne faktinė, tai tik pripažintų nuomonių virtinė“.

Bet ar geriau yra su naujausiųjų laikų istorijos dirva? Senovės ir viduramžių istorikas gali būti dėkingas tam didžiuliam atsijojimo procesui, kuris su laiku jau gan tvirtai leidžia naudotis tam tikru istorijos faktų „stabiliu“ rinkiniu. Naujųjų laikų istorikas neturi tokios prabangios „išmestų iš apyvartos“ istorinių faktų ir „naudotinų“ faktų dėžės. Jam tenka šalinti nuo pažinimo kelio nežinojimo brūzgynus, kurie kuo artyn mūsų, tuo tankesni ir vis sunkiau šalinami. Naujausiųjų laikų istorikas dūsta nuo nereikšmingų, neistorinių faktų, jeigu nesugeba vienų paversti istoriniais, o kitų atmesti. „Išsamių faktų“ troškimas gali būti aktualus tik senovės ir viduramžių istorijai, bet ne naujųjų ar naujausiųjų laikų tyrėjui. Bendrai paėmus, istorinių faktų kulto epocha – XIX amžius – jau atgulė praeities lentynoje ir vargu kas ją beprikels.

Antras didysis istorikų galvosūkis – istorijos prasmė, ir kaip ją perprasti, tirti. Čia mus gelbsti istorijos filosofija. Praeitis, kurią tiria istorikas, nėra mirusi, tam tikra prasme ji gyvena dabartyje. Tačiau praeities įvykiai yra mirę, neturi reikšmės istorikui, jei jis nesupranta idėjų, kurios už jų slypi. O tai todėl, kad visa istorija yra idėjų istorija ir istorija yra idėjų istorijos atkartojimas ją tiriančiojo istoriko vaizduotėje. Praeities atgaminimas istoriko vaizduotėje priklauso nuo empirinių įrodymų, tačiau praeities atkūrimas nėra empirinis procesas – jos negalima pavaizduoti paprasčiausiai atpasakojant faktus. Priešingai, atkūrimo procesas sudaro sąlygas faktų atrankai ir interpretacijoms, ir tai paverčia juos istoriniais faktais. Iš tikro istorija yra visuomenės patirtis, tačiau pirmiausiai ji yra istoriko patirtis. Ją „kuria“ ne kas kitas, o istorikas, nes istorija kuriama tik ją rašant. Nerašytinis naratyvas yra atskiras vadinamų neistorinių civilizacijų produktas.

Daug kalbėjome apie istorinius faktus. Ar yra grynieji ir negrynieji istorijos faktai? Istorijos faktai grynuoju pavidalu neegzistuoja, jie visada pereina per įvykių stebėtojo prizmę. Taigi į rankas paėmę istorijos darbą (straipsnį, monografiją, sintezę) pirmiausiai turime pasidomėti ne faktais, kuriais jis paremtas, o jį rašiusiu istoriku. Pavyzdžiui, paimkime Antrojo pasaulinio karo istoriją X autoriaus, kuris įvade apie save rašo „mano šeimoje buvo laikomasi revoliucinių komunistinių tradicijų“, ar kito autoriaus darbą, kuris įžangoje atvirauja, kad „mane visuomet žavėjo liberalizmo idėjos“, ar „augau Dzūkijos kumečio šeimoje“ ir pan. Skaitytojui tai pirmas svarbus signalas, bylojantis apie tai, kurios idėjos ūžė autoriaus galvoje rašant darbą, ir pagelbės autoriaus interpretacijas perprasti. Apskritai, istorikas yra pajėgus sužinoti ir pasirinkti pakankamą skaičių istorinių faktų, bet tai minkštimas, žaliava, o tikras jo darbo kietasis kauliukas yra interpretacija.

Žinome nemaža darbų skambiais pavadinimais: faktai kalba ar faktai kaltina. Tai netiesa. Jie patys nei kalba, nei kaltina. Jie prabyla tik istoriko, tyrėjo pakviesti. Vieni istorikai pakviečia Žalgirio mūšiui vadovauti Jogailą, kiti remiantis tuo pačiu šaltiniu vado vaidmenį suteikia Vytautui. Ar jie meluoja, o gal vienas ir kitas sako tiesą, subjektyvią tiesą. Ne, jie interpretuoja ir perduoda mums tam tikrą idėją, dabar sakytum: vykdo istorijos politiką. Galime ją priimti, su ja tapatintis ar gilintis ir aiškintis toliau, „kaip iš tikrųjų buvo“. Mūsų santykis su istorija yra mūsų tapatumo rodiklis.

Istorija negali būti rašoma, jei istorikas neranda nors kokio sąlyčio su galvosena žmonių, kurie yra jo kūrinio veikėjai. Pvz., ar įmanoma lenkui istorikui parašyti gerą darbą apie lenkų ir lietuvių konfliktą, jeigu jis vadovausis tik lenkų šaltiniais ir neperskaitys nė vieno lietuviško šaltinio, atskleidžiančio lietuvių mąstyseną, interesus rūpimu klausimu? Tikrai ne, nepaisant, kad jis prisirinks gausą savos archyvinės, dokumentinės, memuarinės medžiagos. Čia iškyla ir istoriko „empatinis  suvokimas“ – būtinybė įsigilinti į mąstymą žmonių, kuriais jis domisi, ir suprasti idėjas, kuriomis jo veikėjai grindė savo veiksmus.

Pagaliau, į praeitį galima žvelgti tik dabarties akimis. Istorikas yra savotiškos  „gyvenimo procesijos“ dalyvis. Jis gyvena savo amžiuje, yra priklausomas nuo jo sąlygų, sąvokų (pvz., sovietmečio demokratija ir dabartinė demokratija – labai skirtingos sąvokos). Bet istorikas eina kartu su savo laikų visuomene kaip stebėtojas, bet kartu ir dalyvis.

Istorikai dažnai susigundo vertinti savo gyvenamo meto kurią nors problemą, ir praeityje  ieško sprendimų dabartinei. Taip pasitelkiamas vadinamas pragmatiškas požiūris į faktus, jų teisingos interpretacijos kriterijus pritaikomas kokiam nors dabartiniam tikslui. Toks šios hipotezės taikymas reiškia ne ką kitą, kaip kad istorijos faktų pavertimas vien interpretaciniam manipuliavimui. Ryškiausias to pavyzdys dabartinėje istorikų praktikoje: lietuvių tautinio atgimimo laikmečio gimtosios kalbos rašybos ypatumai sutapatinami su lenkų pavardžių rašybos problema nūdienos Lietuvoje. Tai beje, sekimas Friedricho Nietzsche‘s pėdomis.

Reikia pripažinti, kad savavališkos, neprisilaikant metodologijos taisyklių, faktų interpretacijos istorikų veikaluose yra apstu. Istoriko darbas tiksliai atspindi tą visuomenę, kurioje gyvendamas jis darbuojasi, ir kartu su ja keičiasi. Istoriko ir visuomenės, kuri jį „pagimdė“, ryšys yra akivaizdus.

Istorijos įsisavinimas visuomenėje vyksta per tris pagrindinius matmenis:

1. pažintinį – plačiai suprastą mokslą, švietimą, informavimo priemones, tradicijų perimamumą;

2. politinį – istorijos politika – kova dėl galios veikti istorinę atmintį ir identitetą bei tos galios panaudojimas (šis aspektas įterpiamas į visas įmanomas istorijos pažinimo sritis). Ta istorijos (ar istorinės atminties) politika yra tam tikrame laike ir vietoje vykstančių vidaus ar ir užsienio politinių santykių, konfliktų ar ginčų baras (materija). Pvz., dėl ko, kurios ir net kaip turi būti prisimenamos datos, susijusios su sovietmečio veikėjais (Antanu Sniečkumi ar Algirdu M. Brazausku ir jo vieta Lietuvos istorijoje), holokaustas Lietuvoje, Laisvės kovotojų veiklos vertinimas ir atminimas, Jono Basanavičiaus vaidmuo Lietuvos ir Lenkijos santykių fone ir t. t. Iš tokių sankirtų baigties – kas jas laimi, kas pralaimi – galima spręsti ir apie atskirų bendruomenių politinės galios santykį, susijusį su dabartimi ir ateitimi.

3. etinį bei estetinį – istorijos tyrimas susijęs, vėlgi pagal gyvenamo laiko sociumą, su istoriko profesine etika ir atsakomybe. Tokia etika būtina todėl, kad istorikai, kaip kolektyvinės atminties specialistai, nesvarbu, ar jie to sąmoningai siekia, ar ne, savo profesine veikla daro įtaką savo visuomenės (o žymūs, įtakingi istorikai – ir kitų visuomenių) istorijos kultūrai, o savo profesinėje veikloje susiduria su tuo, ką galima pavadinti istoriografijos „praktinės tiesos“ ir „teorinės tiesos“ prieštaravimu. Čia susiduriame ir su istoriniu determinizmu („istoriniu būtinumu“), kuris yra ypač kietas riešutas tyrėjams.

Istoriko atsakomybė padidėja modernios istorijos kultūros kontekste todėl, kad jis pretenduoja (arba tiek, kiek pretenduoja) į išskirtinę – galutinės instancijos ar aukščiausio autoriteto istorinės tiesos klausimais – vietą. Tas ypač aktualu šiandien, kai istoriko etikos etalonu norima įpilietinti politinį korektiškumą.

Praeitis mums suprantama tik žvelgiant iš dabarties, o dabartį lengviau suprasti tik žvelgiant iš praeities. Istorija turi dvejopą funkciją – duoti žmogui žinių apie praeities visuomenę ir padėtį jam geriau suvokti savo visuomenės gyvenimą ir tiesti jos perspektyvą.

Taigi istoriją suprantame kaip visumą tokių formų, turinių ir funkcijų tų kultūrinių praktikų, kuriomis žmonės aiškina savo praeitį, kad galėtų suvokti savo dabartį ir prognozuoti ateitį. Kitaip tariant, istorija yra laiko patirties įprasminimas.

Pabaigai apie apibendrinančias istorijos funkcijas arba istorijos pamokas. Esmė ta, kad darydami išvadas norime pasimokyti iš istorijos, o pamoka, kurią suteikė vieni įvykiai, primenama visiškai kitoje istorinėje situacijoje, apibendrindami anuos įvykius mes sąmoningai ar nesąmoningai veikiame dabartį ir ateitį. Logiška išvada gali sekti iš tezės, kad išvados išvis nereikalingos, svarbesnis yra unikalaus reiškinio pažinimas, ir vargu ar išvis galima pasimokyti iš istorijos. Bet logika vieną, o patirtis kitą sako. Nėra kitos tokios patirties, kuri labiau negu istorija vienytų ne tik bendruomenę, tautą, bet net žmoniją. Paradoksalu, istorija net sukeldama ginčus, konfliktus ir karus – iš civilizacijos perspektyvos, ji vis tiek labiausiai vienija. Betgi istorijos pamokos niekada nereiškia vienpusio proceso (ne tik ji ateina iš gelmių, bet ir mes ją savotiškai vis „prikeliame“ ir su ja santykiaujame), pvz., Vincas Kudirka yra tiek mumyse atsimintas, kiek mes tapatinamės ir įprasminame jo laikmečio siekius, juos padarydami mūsų laikų idealais ar vertybėmis (pvz., Lietuva, tėvyne mūsų, būkime vieni kitiems reiklūs, tvarkykimės ūkiškai t. y. tvarkingai, pažangiai, moderniai). Kiek šių Kudirkos idėjų nenustojo aktualumo, maža to, jų prasmė globalizacijos gadynėje išryškėja gal net dar labiau? Iš Lietuvos kaimų ir miestelių, regionų, krašto atminties klodų pakankamai solidžiai galime pinti lietuvišką giją į Europos tautų vainiką. O gal pasiduosime srovei, skatinančiai kurti Europą be tautų, valdomą institucijų, atskirtų nuo rinkėjų?

Paruošta panaudojant: E.H. Carr, Kas yra istorija, Vaga, Vilnius 1999; Jörn Rüsen, Istorika. Istorikos darbų rinktinė, Margi raštai, Vilnius 2007

* Pranešimas skaitytas 2010 m. gruodžio 11 d. Punske vykusioje tarptautinėje konferencijoje, skirtoje prisiminti lietuvių kovas už tėvynės laisvę.

Nuotraukoje: B. Makauskas

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 13.