Virginija MAKSVYTYTĖ, Kaunas

Kaunas I-ojo ir II-ojo Pasaulinio karo metais buvo apsuptas karinių tvirtovių – fortų. Šis miestas visada buvo strategiškai svarbus. Jį supa dvi upės, aplink daug strateginių tiltų, todėl nuostabos nekelia ir tai, kodėl būtent čia atsirado kariniai įtvirtinimai. Pasak „Vorutos“ kalbinto „Karo paveldo centro“ direktoriaus Vladimiro Orlovo, Kauno VI-asis fortas, atsiradęs dar XIX a. pabaigoje, yra Rusijos imperijos klasika, kuri išliko nesugriauta per I-ąjį ir II-ąjį Pasaulinius karus. Jame buvo buvo įkurtas Nepriklausomos Lietuvos Krašto apsaugos kalėjimas, čia tai pat kalėjo ir vokiečių koncentracijos stovyklos „Štalag 336“ kaliniai. Dar ir dabar šis fortas, esantis netoli miesto centro, apgaubtas mistikos. Jis virto kapais tūkstančiams jame žuvusiųjų karo belaisvių, jame likimo valiai yra palikti nenaudojami sprogmenys. Nors šį fortą nebuvo niekada modernizuotas ir čia vis dar galima pamatyti Rusijos imperijos XIX a. unikalius karinius įtvirtinimus, tačiau net ir šiandien užklysti į VI-ąjį Kauno fortą nerekomenduojama.

VI-asis fortas – XIX a. išlikusi Rusijos imperijos klasika

Kaunas ne atsitiktinai buvo pasirinktas I-ojo ir II-ojo Pasaulinio karo metais kaip tinkama vietovė statyti karinius įtvirtinimus. Miestas yra įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje, jis jungiamas svarbių tiltų. Tai pat užėmus jo tvirtoves kartu su Gardino ir Alytaus pagalbiniais įtvirtinimais, buvo įmanoma kontroliuoti visą tuo metu buvusį Šiaurės vakarų kraštą. Kauno fortų sistema sudaryta taip, kad būtų galima pridengti pavojingas karines kryptis, t. y. apsaugotų nuo tuometinės Vokietijos karinių veiksmų. Įdomu tai, kad pagal pirminį planą Kaune nebuvo numatyta statyti VI-ojo ir VII-ojo fortų. Jie atsirado tada, kai buvo susimąstyta, kas būtų tuo atveju, jei priešas nepultų pirmųjų penkių karinių įtvirtinimų, o juos apsuptų persikėlus per Nerį ties Žiežmariais. VI-asis ir VII-asis fortai turėjo apsaugoti šiandieninį Savanorių prospektą. Anot „Karo paveldo centro“ direktoriaus V. Orlovo, VI-asis fortas – tai klasikinis Rusijos imperijos fortas, kuris, kartu su VII-uoju, iki šiol nebuvo modernizuotas, todėl dabar šie fortai puikus XIX a. karinių įtvirtinimų, nė kiek nepakitusių nuo tų laikų, pavyzdys. Tiesa, prie VI-ojo forto buvo pastatyta tarpinė, pagalbinė baterija, tačiau jokie modernizacijos darbai čia niekada nebuvo atliekami.

VI-asis fortas buvo iš karto pastatytas po Rusijos ir Turkijos karo. Žinoma, jam pastatyti buvo pasitelkta visa naujausia karinė patirtis, kuri buvo įgyjama žmonių gyvybių sąskaita.

„Visi pokyčiai karinėje portifikacijoje atsiranda po eilės karinių veiksmų, kai dėka didelio skaičiaus žuvusiųjų, karo indžinieriai, vaikščiodami tarp lavonų ir griuvėsių, bando ieškoti priežasčių, kas lėmė vienokias ar kitokias pasekmes neįveikiamoje tvirtovėje. Visa XIX a. patirtis buvo įgyvendinta Kaune ir Soviecke, todėl VI-asis fortas vienas iš moderniausių to meto Rusijos imperijos tvirtovių “. – pasakojo V. Orlovas.

Utopinis modernizacijos planas

Deja, laikas bėga ir tai, kas dar visai neseniai atrodo modernu, po kiek laiko jau nebeatitinka standartų. Panašiai nutiko ir Kauno VI-ąjam fortui. Pastatytas 1879 metais Kauno VI-asis fortas maždaug po gero trisdešimtmečio, 1912 metais, jau buvo atgyvena, ką pripažino ir patys Rusijos imperijos karo inžinieriai. Kaip bebūtų, šio forto karinė reikšmė tik išaugo po A. Suchomlinovo reformos, kai 1909 metais Rusija pradėjo vykdyti gynybinę karo politiką, todėl 1912 metais buvo nuspręsta, kad Kaunas viena iš tų vietovių, kurių Rusijos imperijos priešai negali peržengti. Tais pačiais metais buvo parengtas tvirtovių modernizavimo planas, kurį, pasak „Karo paveldo centro“ direktoriaus V. Orlovo, galima pavadinti utopiniu.

„Įsivaizduokite, kad šis projektas turėjo baigtis maždaug 1929 metais, o lėšų poreikis buvo toks, kad Rusijos imperija net neįsivaizdavo, iš kur bus galima paimti tiek pinigų. Tam buvo skiriama iki 1,5 milijono rublių vienai fortų grupei“. V. Orlovas pridurdamas juokavo, kad tai būtų tas pats, kas šiuo metu aplink Kauną pastatyti keturias branduolines jėgaines ir olimpinį miestelį kitų metų Olimpiadai.

Toks utopinis Rusijos imperijos sumanymas I-ojo Pasaulinio karo metais buvo nebaigtas net brėžiniuose. Nepaisant to, kad XIX a. pabaigoje Kauno VI-asis fortas buvo viena moderniausių karinių tvirtovių, I-ojo Pasaulinio karo išvakarėse jis turėjo daugybę trūkumų. Kauno VI-asis fortas pagal savo pirminę paskirtį buvo naudojamas iki pat 1915 metų, kai Rusijos imperijos kariai pasitraukė iš šios tvirtovės.

VI-asis fortas išliko tuo metu nesusprogdintas, nes visi kare Rusijos imperijos sviediniai buvo išnaudoti, o vokiečių kareiviams įžengus į šią tvirtovę, niekas nesugebėjo net pasipriešinti.

Pasibaigus grėsmei iš Lenkijos, įrengtas Krašto apsaugos kalėjimas

Kauno VI-asis fortas I Pasaulinio karo pabaigą pasitiko nesugriautas. Dėl šios priežasties jį buvo galima ir toliau naudoti. Kurį laiką, nuo 1915 iki 1919 metų, jame buvo įsikūrus vokiečių kariuomenė. Deja, niekas iki šiol tiksliai negali pasakyti, kam vokiečiams tuo metu jis buvo reikalingas. Spėjama, kad čia galėjo būti įsikūrusios kareivinės arba sandėliavimo bazė. Nuo 1919 metų, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę ir vokiečių kareiviams palikus VI-ąjį fortą, jis kartu su kitomis Kauno tvirtovėmis oficialiai priklausė Lietuvos Respublikai. Tiesa, tuo metu Lietuvos kariuomenė neturėjo nė tiek karių, nė sunkiosios artilerijos, tam kad būtų įmanoma Kauno tvirtovėje suformuoti įgulas. Taip pat buvo suvokta, kad Kauno fortai, prieš prasidedant II-ajam Pasauliniam karui, yra sunkiai naudojami prieš išrastas karines naujoves: šarvuotąją techniką, didelių kalibrų ginklus ir aviaciją. Kaip bebūtų, Kauno tvirtovė egzistavo keletą metų, nes Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, buvo laukiama grėsmės iš šios kaimynės. Lenkija tuo metu tai pat naudojo jau pasenusią XIX a. ginkluotę, todėl buvo manoma, kad VI-asis fortas, dar galės pasitarnauti pagal tiesioginę paskirtį. 1923 metais buvo suvokta, kad Kauno VI-asis fortas negali funkcionuoti kaip karinis vienetas, todėl buvo pradėta ieškoti naujų šeimininkų. Krašto apsaugos ministerija nusprendė, kad forto naujakuriai privalo nedaryti jokių esminių pakeitimų, nes vis dar buvo baiminamasi Lenkijos grėsmės. Būtent toks ministerijos sprendimas ir lėmė, kad šiandien turime fortą tokį, koks jis buvo pastatytas XIX a. pabaigoje. VI-asis fortas tapo Krašto apsaugos kalėjimu, kuriame bausmę atliko statutui nusižengę karininkai. Lietuvos kariuomenėje nebuvo tiek prasižengusių karininkų, kad šie galėtų užpildyti fortą, todėl, kaip spėjama, fortas tuo metu buvo beveik tuščias. Manoma, kad čia bausmę, atliko tie, kas buvo ištikimi ankstesnei valdžiai po valstybės perversmo. Buvo pastebima, kad kalinių šiame kalėjime atsirado daugiau po 1927 metų. Taip pat čia patekdavo ir Lenkijos šnipai, kurių padaugėjo nuo 1939 iki 1940 metų, kai vos prasidėjo II-asis Pasaulinis karas.

VI-asis fortas II-ojo Pasaulinio karo metu

Prasidėjęs II-asis Pasaulisnis karas pakeitė ir Kauno VI-ojo forto gyventojus. Buvę lenkų kaliniai, kaip mano V. Orlovas, mirė forte, o Lietuvai patekus į Sovietų Sąjungą, šioje Kauno tvirtovėje įsikūrė VI-osios armijos štabas. Ši armija valdė visus Raudonosios armijos dalinius Lietuvoje. VI-asis fortas buvo patogi vieta įsikurti štabui: nedidelis atstumas iki miesto, karinis objektas apsaugotas nuo bombardavimo, čia buvo įrengtos kareivinės. Deja, VI-osios armijos štabas forte buvo tik metus. 1941 birželio 23 d. Jis buvo priverstas pasitraukti. Fortą užėmė vokiečiai, kurie čia įkūrė karo belaisvių koncentracijos stovyklą „Štalag 336“. Labai greitai, nuo pirmųjų vokiečių kariuomenės valandų, šis fortas prisipildė tūkstančiais karo belaisvių, tačiau vokiečiams buvo neįmanoma sutalpinti tik VI-ame forte visų savo kalinių, todėl koncentracijos stovyklos padaliniai pasklido po visą miestą tiesiog po atviru dangumi ir kituose fortuose. Vokiečių kareiviai taip pat VI-ojo forto visiškai nekeitė ir beveik neskyrė jokio dėmesio kalinių apsaugai, nes šie ir taip buvo per daug nusilpę, kad galėtų pasipriešinti vokiečiams. Ypatingai sunkios sąlygos belaisviams prasidėjo 1941-1942 žiemą, kai sužlugo Barbarosos planas. Tada į koncentracijos stovyklas maistas faktiškai nebuvo tiekiamas, tai tapo antraeiliu rūpesčiu Vokietijai.

„Yra net tokie faktai, kad 1,5 tūkstančių karo belaisvių iš tos stovyklos „Štalag 336“ VII -ame forte buvo tiesiog palikti likimo valiai ir nė vienas tos žiemos neišgyveno. Buvo užrakinti vartai ir nebuvo teikiamas maistas. Jie tiesiog žuvo nuo bado. Ta pati situacija buvo ir VI-ajame forte.“ – pasakojo V. Orlovas pridurdamas, kad šie visi baisūs kankinimai galimai kilo ne dėl nacistinio planuoto žiaurumo, o todėl, kad pralaimėjusi Vokietija, paprasčiausiai neturėjo kuo maitinti belaisvius. Tai liudija ir VI-ojo forto komendanto raštas, kuriame rašoma, kad situacija nekontroliuojama, nėra maisto, kuriuo galėtų aprūpinti belaisvius. Žinoma, Hitleriui tokie nusiskundimai buvo nė motais.

Situacija forte pasikeičia po 1943 metų. Frontas pasitraukė ir net vokiečių kareiviai mieste vaikščiojo be ginklų. Karo belaisviai galėjo išvykti iš stovyklos be palydos, galėjo dirbti vokiečių karininkų namuose. Belaisvių atmintyje yra išlikę prisiminimų, kad po darbo juos šeimininkas vaišindavo sriuba ir sodindavo prie to pačio stalo, prie kurio ką tik pavalgęs pakildavo ir pats šeimininkas, Vermachto karininkas. Po to belaisviai nieko nelydimi grįždavo į stovyklą. Forto kalinių skaičius siekdavo kartais mažiau nei šimtą, jie beveik visi dirbo miesto ir kaimo ūkiuose Lietuvos gyventojams, tačiau yra žinoma, kad pora karo belaisvių Kauno muzikiniame teatre piešė dekoracijas, nes turėjo nebaigtą dailės aukštąjį išsilavinimą.

„Kai užėmė Lietuvą Sovietų Sąjunga, dalis vokiečių karo belaisvių pasitraukė kartu su jais nepaisant to žiaurumo, kurį teko iškęsti, nes nusprendė, kad Sovietų Sąjungoje jiems nebus gerai“. – kalbėjo V. Orlovas.

Iš tikrųjų vėl sugrįžus Raudonajai armijai į Lietuvą, stovykloje pasikeitė tik karo belaisvių uniforma, čia jie kalėjo iki pat 1953 metų, toliau dirbo įvairius darbus, tik šį kartą jiems teko atstatyti tai, ką per karą sugriovė vokiečiai.

Forto „lobiai“ ir liūdna ateitis

Šaltasis karas tai pat pakeitė forto veidą. Buvo laukiama karinės grėsmės ir ruošiamasi kraujo pareikalausiantiems mūšiams, todėl kariniai objektai tai pat turėjo būti apsaugoti. Šiandien šalia VI-ojo forto yra išlikusios kelios obelys. Tai Šaltojo karo simbolis, nes taip Sovietų Sąjunga savo karinius objektus bandė apsaugoti nuo bombordavimo: obelys leidžia platėjančias šakas, po kuriomis nesimato, kas yra ant žemės. Tuo metu VI -ojo forto funkcija buvo paprasta – saugoti netinkamo naudojimo sprogmenis. Čia buvo talpinami vokiečių II-ojo Pasaulinio karo arba pasenusių modelių sprogmenys. Po kurio laiko iškilo problema, ką daryti su forte nuo II-ojo Pasaulinio karo likusiais „lobiais“. Pirmoji utilizacija įvyko 1984 metais. Sprendimas buvo paprastas – rasti kuo gilesnį griovį, į kurį būtų galima juos sudėti , todėl šiandien VI -ajame Kauno forte įmanoma šį palikimą ir rasti.

„Teko kalbėtis su žmonėmis, kurie darė Kauno VI-ojo forto tyrimus. Jie valė šulinius ir, kai į tuos šulinius nusileido,tai pamatė vaizdą, kurio išvysti nesitikėjo. Kadangi VI-ojo forto niekas netvarkė, tai jame tikėtina surasti du palikimus. Vienas – tai karo belaisvių liekanos, kitas – visas karinis šlamštas, kuris forto drenažuose ir šuliniuose voliojasi iki šiol.“ – apie VI-ojo forto „lobius“ kalbėjo V. Orlovas.

Pasak pašnekovo, iki šiol nebuvo atliekami jokie išsamūs, kompleksiniai forto tyrimai. Utilizuoti jame sprogmenis yra per daug brangu. Fortas, priklausantis Kauno miesto savivaldybei, šiuo metu faktiškai yra be ateities. Reikalingos milžiniškos investicijos, kurios, sutvarkius VI-ąjį fortą ir jį pritaikius visuomenės reikmėms, vargu ar atsipirktų. Tiesa, steigti Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinį planų praeityje būta, tačiau nėra tam parengto projekto. Šiuo metu net pasivaikščioti aplink fortą nerekomenduojama. Aplink jį yra daug neuždengtų šulinių, čia tai pat lankosi pavojingi, nevengiantys alkoholio asmenys.

Nuotraukose:

1. VI-ojo forto siena

2. Prie forto esantis paminklas atminti Raudonosios armijos aukas žuvusias 1941-1943 m. koncentracijos stovykloje