Kazimieras Garšva© Vladas Braziūnas foto

Habil. dr. Kazimieras GARŠVA, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos bendraautoris, Vilnius, www.voruta.lt

Įvadas

2022 m. parengtame LR valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekte konstitucinis statusas išlaikomas mažiau negu konstituciniu nevadintame dabartiniame valstybinės kalbos įstatyme. Projekto 5.3 str, 6.2 str., 9.1 str., 11.1 str., 17.2 straipsniais konstitucinis valstybinės kalbos statusas leidžiamas sumažinti. Parašymai „dokumentai gali būti sudaromi lietuvių ir šalims priimtina užsienio kalba“  suprantami dvejopai: dokumentai sudaromi abiem kalbomis arba tik viena iš jų.  Juridinių asmenų pavadinimus jau leidžiama sudaryti ir „ ne lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis ar skaitmenimis“ (15 str.), neoficialiai numatoma naikinti VLKK (18 str.), neminima ir asmenvardžių rašyba dokumentuose.  Dalį šių problemų 2023 – 01 – 25 d. išvadoje paminėjo ir LR Seimo kanceliarijos Teisės departamentas.

                             Ieškoma  Seimo narių palaikymo balsų  „pataisytam“  tomaševskininkų Asmenvardžių rašybos dokumentuose projektui, kuris leistų pirmą kartą Lietuvos Respublikoje asmenvardžius rašyti ne valstybine lietuvių kalba visomis lotyniško pagrindo raidėmis. 2022-12-15 d. Seime šiam projektui pritarti pritrūko 13 balsų: 47 Seimo nariai balsavo „už“, tik 27- „prieš“, 33 susilaikė.

                             Derinami keli Tautinių mažumų įstatymų  projektai – pažeidžiant Konstitucijos 10, 14 str. Lietuvoje vėl bandoma įvesti teritorinę autonomiją su „regionine“ užsienio kalba.  Dėl to naikinama  valstybinės lietuvių kalbos viršenybė prieš kitas kalbas, siūloma priimti ES regioninių arba mažumų kalbų chartiją.

                             Lietuvos kalbas, istoriją  ypač daug tyrinėjo produktyviausias lietuvių kalbininkas akad. prof. Zigmas Zinkevičius (1925- 2018). Jo gimimo šimtmečio proga 2025 metai skelbiami prof. Z.Zinkevičiaus metais.  Iš užsienyje gyvenusių lietuvių kalbininkų darbais į jį kiek panašus Algirdas Budreckis.

Algirdas M. Budreckis  iš kitų istorikų išsiskiria dviem ypatybėmis:  1) jis parašė darbų ne tik iš istorijos, bet ir kalbotyros, 2) atliko svarbių darbų ne tik moksle, bet ir visuomeninėje veikloje, ginant lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę.  Su juo mums daugiausia teko bendrauti 1992 m., kai gegužės 30-31 d. Vilniuje vyko paskutinis VLIKo seimas. Jame dr. A.M. Budreckis dalyvavo kaip Vilniaus krašto lietuvių sąjungos garbės narys nuo 1964 metų.  „Vilnijos“  draugijos taryba su Sąjungos nariais (ir A.Budreckiu) tarėsi gegužės 26 d., toliau iki birželio 9 d. lankėsi Gervėčiuose, Trakuose, susitiko su Vilniaus ir Šalčininkų rajonų Vyriausybės įgaliotiniais ir t.t.

Mums labai svarbi A. Budreckio redaguota knyga „Rytų Lietuva“. Redaktoriaus spausdinti ji pasirašyta Bostone 1980 m. vasario 15 d.  ir 1200 egzempliorių tiražu išleista spalio 9 dieną (Vilniaus dieną). 1985 m. išleistas šios knygos vertimas į anglų kalbą „Eastern Lithuania“ .  A. Budreckio daugelis svarbių dalykų aprašyti dokumentinėje studijoje „Vilniečių veikla išeivijoje“ (1995, Torontas- Čikaga-Vilnius-Trakai).

Vietovardžiai

Lietuvos Respublikos rytinė siena ir kompaktiško lietuvių kalbos ploto linijos į rytus labiau nutolusios šiaurėje ir mažiau – pietuose. Kelios lietuvių kalbos linijos iš dalies taip pat eina šiek tiek lygiagrečiai viena su kita ir su Respublikos siena.

Viena iš lietuvių kalbos ploto slavėjimo pietuose ir kitur priežasčių – atsiradęs atstumas nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto, kai kalbą išlaikę žmonės toje vietoje tampa mažuma arba kitakalbių izoliuota sala. Tai rodo ir lietuviškų vietovardžių skaičiaus raida septyniose parapijose, kurios 1387 m. buvo apkrikštytos kaip baltų tikybos lietuviškai kalbėję plotai. Lietuviškų oikonimų skaičius dėsningai mažėja iš šiaurės į pietryčius. Daugiausia jų buvo Ukmergės apyl. (93 %) (vietovardžius Bartk-el-evič-iznà, Kaza-reskà, Parijà^[1], Stanislan-uvkà (LATSŽ 1974: 314) laikant nelietuviškais).Tolimesniuose valsčiuose lietuviškų oikonimų  (gyvenamųjų vietų vardų) skaičius mažėjo taip: Maišiagala ir Nemenčinė (82 %), Krevas (33 %), Aina (16 %), Obolcai (~5 %). Lietuvai nebepriklausantis plotas slavėjo vis labiau.

Vietovardžių slavėjimo priežastys buvo natūralios ir prievartinės. Neįtikinanti būtų hipotezė, jog pirmiau vietoj Pabéržės galėjo funkcionuoti Podbrzezie, o vietoj, pavyzdžiui, Naujãkiemio – Nowosiólki, pirmiausia toje vietoje įsikūrus lenkiškai kalbantiems asmenims. Čia iki XIX a. vidurio daugiausia buvo kalbama lietuviškai, po to dar 100 metų buvo pakankamai iš seno lietuviškai kalbančių asmenų. Jei raštininkai dėl įvestos valstybinės lenkų kalbos (nuo 1697 metų) tas formas sulenkino, pirminė autentiška vietovardžio forma vartota ir užrašyta iš šnekamosios lietuvių kalbos. Yra žinoma, kad lenkai ir kiti svetimtaučiai pagal LDK statutą Lietuvoje žemės pirkti negalėjo, o buvę karo belaisviai ir kolonistai asimiliavosi. Kaimai apie Vilnių įsikūrė XIV–XVII a., kai vietiniai gyventojai čia vartojo gimtąją lietuvių kalbą.

A. Vidugiris (LR 1993: 117–127) pabrėžė, kad iki 1944 metų visas šis kraštas buvo sėte nusėtas lietuviškiausiais vietovardžiais, kurie kiekvienam lietuviškai kalbančiam buvo aiškūs ir turėjo savitą vartojimo (kaitymo ir kirčiavimo) sistemą. Tik slaviškai kalbančiųjų lietuviški vietovardžiai buvo adaptuojami: taikant prie slavų kalbų sistemos numetamos galūnės, pakeičiami kai kurie garsai, kartais lietuviški vietovardžiai pagal prasmę visai išverčiami slaviškai. Taip pat buvo adaptuojamos ir slavinamos lietuviškos pavardės. To reikalavo ir įsigalėjusi lenkų, rusų tarties bei rašto tradicija.

Vardynas Lietuvoje paprastai nebuvo „lietuvinamas“ ir tai pagal reikšmę nepanašu į slavinimą. 1969 m. pavasarį A. Salys tris mėnesius dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute Vilniuje ir pats dar kartą patvirtino, kad Vardyno norminimo komisijos kalbininkai 1939–1944 m. pagal vietos žmonių liudijimą greta slaviško ar suslavinto oikonimo įrašydavo iš seno vartojamą lietuvišką variantą, nurodydami jo kirčiuotę ir kitus pasitaikančius to pavadinimo atitikmenis, taip pat dvikalbėse sistemose funkcionuojančias pavardes. Tada vakarinėje Vilniaus apskrities dalyje (Pabradės, Nemenčinės, Sužionių, Paberžės, Maišiagalos, Paluknio, Kalesninkų, Eišiškių, Šalčininkų ir kitose apylinkėse) dažnai susirinkdavo po keliasdešimt vyresniojo amžiaus gerai lietuviškai mokančių asmenų, o rytinėje dalyje (apie Nemėžį, Rudaminą, Lavoriškes, Medininkus, Rukainis, Turgelius ir kt.) jų būdavo kiek mažiau. Be to, kaip ir gretimuose lietuvių kalbos plotuose, vakarinės dalies vilniškių tarmės atstovai lietuviškai dzūkuodavo tik su priebalsiais č, dž, o rytinės dalies – ir su t, d (prieš i, y, ie) (LR 1993: 127).

Tikslinant oikonimus naujam „Lietuvos TSR administracinio–teritorinio suskirstymo žinynui“, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Toponimikos grupės nariai patikrino ir patikslino jų formas, sukirčiavo ir nurodė kirčiuotes (LATSŽ 1974: 3–4). Tai iš esmės padėjo toliau norminti lietuvių kalbos gyvenamųjų vietų vardus.

Pagal anksčiau minėtus penkis oikonimų slavinimo būdus pateikiame daugiau archyvuose surinktų pavyzdžių (žr. Maciejauskienė 1969: 62–64). Pirmiausia rašomas dabartinis oficialus gyvenamosios vietos vardas, toliau – 1784 m. vietovardžių sąrašuose lenkiškai užrašytas jo vardas (šaltinis autorės nenurodytas), po to – vėlesniuose šaltiniuose toliau slavinta vietovardžio forma.

Išlaikytas autentiškas vietovardis

Aukštãdvaris (Vilniaus r. Sudervės apyl.) – Auksztadwarys – Auksztodwory, iš liet. áukštas dvãras

Iš dalies apslavinti vietovardžiai, pakeičiant jų šaknį, priesagas, galūnes, balsius, rašybą

Adamãvas k. (Švenčionių r., Šutų apyl.) – Adamiszki – Adamowo Mielegiańskie (Mielagėnų Adamavas)

Aleksandriškis vk. (Zarasų r., Samanių apyl.) – Alexandryszki – Aleksądrowo

Jõniškė k. (Švenčionių r., Labanoro apyl.) – Janniszki – Janowo, Janopol

Mackiškės k. (Eišiškių r., Butrimonių apyl.) – Mackiszki – Mackowszczyzna

Slùčiškės vnk. (Vilniaus r., Riešės apyl.) – Sluziszki – Słuszczyzna

Varniškės k. (Zarasų r., Avilių apyl.) – Warniszki – Woroniszki

Šie oikonimai yra kilę iš vardų, pavardžių. 1939 m. buvo nustatyta autentiška forma Adõmiškė (Salys 1983: 598). „Lietuvos vietovardžių žodyno“ autoriai to nežinojo, bet, remdamiesi senesne forma Adamiszki, taip pat spėjo suslavinus ankstesnę lietuvišką lytį  Adomiškė (LVŽ I 11). Šilalės r. įteisintas Adomãvas, Anykščių, Panevėžio, Zarasų r. yra Adomavà (LATSŽ 1976: 3–4, VŽ 2002:11).

Lietuviški vietovardžiai, vėliau išversti į lenkų kalbą

Pagiriai vnk. (Vilniaus r., Ažulaukės apyl.) – Pogiry – Podlesie

Užùgiris k. (Trakų r., Bražuolės apyl.) – Ozugiery – Zaleszczyzna

Dukart pakeisti lietuviški vietovardžiai lenkiškais

Ažùbalis k. (Švenčionių r., Labanoro apyl.) – Azubale – Wojciechowo

Dindos k. (Ignalinos r., Zuikų apyl.) – Dyndy – Garbuny

Kálniškės k. (Vilniaus r., Sužionių apyl.) – Kalniszki – Parczew

Lazdėnai k. (Trakų r., Bražuolės apyl.) – Lozdziany – Zawiasy

Siūriai k. (Ignalinos r., Palūšės apyl.) – Siury – Janopol

Tie patys lietuviški vietovardžiai skirtinguose valsčiuose lenkų kalba buvo rašomi nevienodai. Prie pavyzdžio pateikiame valsčiaus pavadinimo sutrumpinimą ir A. Salio (1983) raštų puslapio numerį:

Jõniškės – Janowo Jšn 615, Jõniškė – Janopol Švnčnl 595, Jõniškis – Janiszki Pbrž 642, Janowo Rdm 656, Pbrd 594, Iwanówka Nmč 633; Kálniškės – Kalniszki Pbrž 642, Trgl 665, Horowo Mck 627, Góry Rš 650; Pagiria? – Pogiry Rdm 658, Dobrowola Tr 609; Várniškės – Warniszki Kltn 670, Pbrž 646, Rdšk 605, Smlv 591, Woroniszki Eiš 578, Rš 654, Trgl 667, Wornianka Ignl 581.

Vardyno slavinimas ypač sustiprėjo XVIII amžiuje (Zinkevičius 1993: 86–89, 124–126, 180). Taip Lietuvoje atsirado Kani?kai (l. koniuchi „arklių prižiūrėtojai, šėrikai“, Poh(g)uliánkos (l. pohulanka „išgertuvės, puota“), Zat(ỹ)šiai (slaviškai reiškiantys nutylimą) ir t. t. Rytų Lietuvoje Nowosiólki atsirado dažniausiai vietoj Naujãkiemio (Salys 1983 – Jnš 615, Mšg 622, Rdšk 603, Pbrd 596), Zat?šius (Zacisze) – vietoj Ramýtės (Ignl 581, Jšn 615, Pbrd 597, Švnčnl 601). Panašiai kilo ir vandenvardžiai Kanáuka (plg. brus. канаўка „upelis vandeniui surinkti prie statybų“), Kanavà (iš slavizmo kanavà „griovys“, dar plg. pavardę Kaniavà), Netẽčius (greičiausiai iš slavizmų, reiškiančių stovintį vandenį, upelį, žr. Vanagas 1981: 146, 229).

Neturėdami labai plataus ir išsamaus, tikslaus Lietuvos slavizmų žodyno, nežinodami apie šių slavizmų atsiradimo aplinkybes negalime aiškiai pasakyti, kuriuos vietovardžius praminė apslavėję lietuviai, o kuriuos gal ir ne lietuviai. Norminant vardyną nelabai ir svarbu, kuris vietovardis kiek pirmiau atsirado – Naujãkiemis ar Nowosiólki, Ramýtė, Ramùčiai ar Zat(ỹ)šius. Svarbiau, kad jie buvo vartojami kartu, yra etninėse lietuvių žemėse, dabar tarnauja valstybinę lietuvių kalbą vartojantiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie turi teisę suprasti vietovardžių reikšmę. Kitų kalbų tikriniai vardai bendrinėje kalboje paprastai pritaikomi prie lietuviško teksto: verčiami, transkribuojami (išskyrus asmenvardžius, kai kuriuos simbolius), rašomi pagal lietuvių kalbos taisykles (Vladarskienė 2022: 177).

Iki XX a. pabaigos buvo beveik iš visų rytų Lietuvos valsčių kilusių asmenų, kurie iš seno kalbėjo lietuviškai ir vartojo lietuviškas vardyno formas, tik daugelio jų niekas neužrašė arba užrašytų dar neiššifravo iš magnetofono juostų, nesurinko į vieną vietą. Nereikia manyti, jog kuris nors Lietuvos valsčius 100 % kada nors suslavėjo ir visiškai nebemokėjo protėvių gimtosios kalbos. Per 1942 m. gyventojų surašymą Dūkšto valsčiuje buvo 95 % lietuvių, Valkininkų ir Kaltanėnų – po 94 %, Tverečiaus – 90 %, Ignalinos – 88 %, Rimšės – 85 %, Daugėliškio ir Mielagėnų – po 80 %, Varėnos, Švenčionių ir Švenčionėlių – po 75 %, Jašiūnų – 74 %, Adutiškio – 69 %, Turgelių ir Šumsko – po 60 %, Rudaminos – 57 %, N. Vilnios – 56 %, Maišiagalos – 55 %, Dieveniškių – 50 %, Mickūnų – 44 %, Paberžės – 43 %, Trakų – 41 %, Nemenčinės – 37 %, Eišiškių – 31 %, Riešės – 29 %, Rūdiškių – 27 %, Šalčininkų – 23 %, Vilniaus – 22 %, Pabradės – 9 % (Zinkevičius 1993: 208).

„Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje“, kurios yra keli leidimai, du lietuvių kalbos balsiai ir aštuoni priebalsiai laikomi periferiniais, nes vartojami tik svetimos kilmės žodžiuose.  Aiškiai nelietuviškus vietovardžius, asmenvardžius, kurių kamienai (šaknys, priesagos ir priešdėliai) visiškai neįeina į tradicinę lietuvių kalbos sistemą, taip pat verta laikyti periferiniais.

Asmenvardžiai

Asmenvardžius sudaro pirmiausia vardai ir pavardės. Lietuvų vardų gali būti apie 5000, pavardžių – per 50000 (moteriškos pavardžių formos atskirai neskaičiuojamos). Pavardės yra pastovesnės ir svarbesnės (yra paveldimos, anksčiau galėjo įeiti į gyvenamųjų vietų pavadinimus, liudija apie mūsų tautos gyventus plotus, istoriją. Lietuvių pavardės pradėjo rastis bent XV a., o visose Lietuvos vietose galutinai įsitvirtino XVIII a. Po to išaiškėjo visos asmenvardžių formos.

Tradiciniais asmenvardžiais laikome tuos, kurie Lietuvoje vartojami iš seno, t. y. turi tęstinumą, tradiciją. Lietuviškais asmenvardžiais galime laikyti tuos, kurie yra lietuvių kalbos kilmės, turi lietuvių kalbos formas, vartojami ar buvo vartojami etninėse lietuvių žemėse. Šie asmenvardžiai gali būti vartojami ar vartoti tiek dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje, tiek už jos ribų buvusiame LDK plote. Asmenys, turintys ar turėję šiuos asmenvardžius gali būti lietuviai ir praradusieji lietuvišką savimonę ar net jos neturėję.

Išimtiniais atvejais į šią grupę galima įtraukti ir tradicinius istorinius į Lietuvą atvykusių užsieniečių ar kitų valstybių atstovų asmenvardžius, kurių asmenvardžiai nėra lietuviškos kilmės, bet adaptuoti į lietuvių kalbą, turi tradicines lietuviškas formas, kurios daugelio lietuvių yra ar buvo vartojamos. Dėl ryšių su kitomis kalbomis, valstybėmis, dėl svetimkalbių raštinių mūsų vardynas patyrė gal kiek daugiau svetimos įtakos negu pati lietuvių kalba (Zinkevičius 2008: 57). Svetimomis kalbomis užrašyti ir tariami asmenvardžiai turėjo pereiti į lietuvių kalbos garsyną, linksniavimą. Detalizuodami lietuviško tradicinio vardyno kriterijus, laikomės kalbotyros tęstinumo ir VLKK patvirtintų lietuviškų tradicinių vietovardžių kriterijų (LTV 2002: 5–7).

Rengdami „Lietuvių pavardžių žodyną“, jo autoriai nurodė: „sąvoka lietuvių pavardės pati savaime nėra visai aiški“, „nes ir pãčios sąvokos „lietuvis“, „nelietuvis“, „lietuviška“, „nelietuviška“ pavardė yra reliatyvios, Lietuvoje yra lotyniškų, graikiškų, hebraiškų, rusiškų, lenkiškų, vokiškų, totoriškų ir įvairiausių kitokios kilmės pavardžių“ (LPŽ I 13,16). Į lietuvių pavardžių žodyną nutarta dėti bemaž visas Lietuvos gyventojų pavardes, kurios yra lietuviškos, baltiškos kilmės ir kurios formaliai anksčiau buvo ir ne visai lietuviškos kilmės, plg. Adomáitis, Juozėnas, Petrónis, Morkūnas (pamatiniai šių pavardžių kamienai iki krikščionybės įvedimo buvo svetimos kilmės, bet jie sulietuvinti ir prie jų pridėtos lietuviškos patroniminės priesagos -aitis, -ėnas, -onis, -ūnas), Almin-áuskas, Butrim-ãvičius (kamienai lietuviški, priesagos svetimokos, bet LDK vartotos raštinės, sulietuvintos, yra ir lietuviškos galūnės), Paul-áuskas, Petr-ãvičius (genetiškai ne visai lietuviškos kilmės šaknys, priesagos, bet ir šios pavardės visiškai įėjo į lietuvių kalbos sistemą). Panašiai į lietuviškų tradicinių vietovardžių žodyną buvo įtraukti ir vandenvardžiai Svalkas (lenk. Swalk), Svecka? (lenk. Świackie), Ščebrà (lenk. Szczebra, kaimas Lenkijoje) ir kt. (LTV 94). Vilniaus apskrityje užrašytas upelis Ščerba – jo kilmė greičiausiai nesena (iš asmenvardžio).

Į lietuvių pavardžių žodyną nebuvo trauktos tik negausios neseniai į Lietuvą atvykusių asmenų pavardės, turinčios ribotą vartojimo sferą ir savo fonetika, kirčiavimu ir ypač morfologija neįsiliejusios į lietuvių kalbos sistemą, plg. Fedorènko, iš kurios gali nebūti ir vedinių šeimos nariams (plg. Fedorenk?enė, Fedorenkáitė LPŽ I 15).

Skiriamas visiškai lietuviškas tautinis vardynas, pravardynas ir didesne dalimi lietuviškas krikščioniškasis vardynas. Tautinio vardyno dalis yra dvikamieniai asmenvardžiai (plg. Sin-tautas, Tai-mantas) ir trumpiniai, vienkamieniai asmenvardžiai (Gaidỹs, Karvẽlis, Kiškis, Kubilius, Plikis, Ragaišis, Rùdis, Šeštõkas ir t. t. (Zinkevičius 2008: 67–608). Po krikšto lietuviams davus krikščionišką (ne lietuvišką) vardą, jis buvo dažniausiai rašomas prieš tautinį vardą. Dėl to iš krikščioniškų vardų sudarytų lietuvių pavardžių taip pat atsirado daugiau.

Dabar neseniai tradiciniais buvusių krikščioniškų lietuvių vardų (Jono, Petro, Kazimiero, Genovaitės, Liucijos, Marijos, Onos ir t. t.) skaičius labai sumažėjo. Vardo parinkimui iki šiol nemažą įtaką turi mados ir neretai galima atspėti, kiek metų galėtų būti  Jūratei, Daivai, Gitanai, Sauliui, Lukui.

Vardų įvairovė dabar yra didelė ir labai tiksliai jų skaičių nurodyti būtų sudėtinga. „Lietuvių vardų kilmės žodyne“ (Kuzavinis, Savukynas, šeštoji laida, 2009: 5) nurodyta, jog „vardų turime daug, apie 4000; jų esam turtingesni už visas kaimynines tautas“, o kapitaliniame veikale „Lietuvių asmenvardžiai“ (Zinkevičius 2008: 15) tas skaičius didesnis: „mes turime apie 10 tūkstančių dabar oficialiai vartojamų vardų. Su jų moteriškomis formomis būtų apie 20 tūkstančių, o įskaitant visus kitus tų vardų variantus, tasai skaičius péršoktų 100 tūkstančių“. Bet pirmąjame leidinyje skelbiamos ir visos dažnesnės rekomenduojamų vardų formos: tiek vyriškos, tiek moteriškos, tiek jų trumpiniai (plg. Kazimieras, Kazỹs, Kazimiera, Kãzė ir t. t.). Neskelbiamos tik mažybinės-maloninės vardų formos, kurių žodyne vardinti ir nereikia. Nėra ir vardų perdirbinių, iškraipytų, labai retų formų, išnykusių vardų. Visi vardo variantai priklauso tam pačiam vardui.

Ilga, sudėtinga Lietuvos istorija lėmė keturis žmonių vardų klodus, kurie dar skyla į nevienodas dalis (plg. Kuzavinis, Savukynas 2009: 14–38). Senieji lietuviški (baltų) vardai yra dvikamieniai (Taũt-vydas – Výtautas < Vyd-tautas, Nór-vaišas – Vaiš-noras ir pan.) arba dvikamienių vardų trumpiniai (Gintas < Gin-tautas, Kęstas < Kęs-tautas), vediniai iš trumpinių (Ram-ūnas < Rãmas, Váid-otas < Váidas).

Po krikščionybės įvedimo (1387 m. Aukštaitijoje, 1413 m. Žemaitijoje) lietuviams suteikti nelietuviški krikštavardžiai buvo hebrajiškos kilmės (Jõnas, Juõzapas > Juõzas, Onà, Marijà ir t. t.), graikiškos kilmės (Andriẽjus > Añdrius, Pẽtras, Ãgnė, Barborà), lotyniškos kilmės (Ignõtas > Ignas, Jùlijus > Jùlius, Liùcija, Reginà), slaviškos kilmės (Bronislovas > Brõnius, Vãclovas > Vacỹs, Stanislova > Stãsė), germaniškos kilmės (Kãrolis, Zigmantas > Zigmas, Genováitė).

Naujieji vardai atsirado XX a. Dauguma jų, susiję su tautiniu sąjūdžiu, yra mitologiniai (Aušrà, Aust?ja, Gãbija, Láima, Rasà, Sáulė, Žemýna, Vaižgantas), literatūriniai (Gražinà, Dáiva, Živilė, Šarūnas), etnoniminiai (Áistė, Jõtvingė), vietovardiniai (Nẽringa, Nidà), padaryti iš lietuviškų bendrinių žodžių (Áudra, Audrỹs, Audrõnė, Audrónis, Rýtis, Rýtas, Valdõnė), verstiniai (Áuksė < lot. Aurelia, Danguõlė (< lot. Coelestina), Láimis (< lot. Felix).

Šie vardai, XX a. trečiajame dešimtmetyje ir vėliau išplitę senieji lietuviški ir baltiški vardai (Álgirdas, Gediminas, Výtautas, Aldonà, Danùtė, E?mantas, Skómantas, Váidotas, Vytẽnis ir kt.) rodo tautiečių pastangas sąmoningai ieškoti ir rasti lietuviškų vardų. Jų Lietuvoje dabar gali būti apie pusę visų lietuvių vardų. Tai ypač tinka ir teikia papildomos informacijos, kai asmens pavardė yra apslavinta (tokių apie 70 %). Pavardės ir vardai lietuvių kalbos sistemoje liko mažiau lietuviški ir dėl to, kad 500 metų nebuvo valstybinės lietuvių kalbos: apslavintas pavardes teikė lenkiškai, gudiškai, rusiškai kalbėję kunigai, valdininkai.

Tautinio vardyno likimas Lietuvoje neaiškus. Tarp dabar populiariausių 14 naujagimių vardų lietuviškos kilmės yra tik 4. Prieš Austėją, Liepą, Gabiją pagal populiarumą eina L?ja < hebr. lẽⁱã „antilopė“, Sòfija < graik. Sophia „išmintis“, Emà < vok. Emma, o po minėtų 3 lietuviškų – Lukà < lot. Luca „lukanietė, Lukanijos (Italijos srities) gyventoja“, Kamilė < lot. camillus „patarnautojas aukojant kunigui“. Tarp paplitusių 6 vyriškų vardų lietuviškos kilmės yra tik vienas – Ąžuolas (pasakos „Eglė – žalčių karalienė“ Eglės vyriausiojo sūnaus vardas < liet. ąžuolas, tvirtumo simbolis). Už jį yra populiaresni Herkus < Heñrikas < sen. vok. heim „namai“ + rīchi „galingas (valdovas)“. Už Ąžuolą kiek mažiau populiaresni Dòmas < Dominỹkas < lot. (dies) dominicus „gimęs Viešpaties dieną, t. y. sekmadienį“, Mãtas < Motiẽjus < hebr. „Dievo dovana“ (Kuzavinis, Savukynas 2009: 68–294). Tos pačios kilmės yra lietuvių palaimintųjų pavardės – Jurgio Matulaičio ir Teofiliaus Matulionio.

Sutrumpinimai

Eiš – Eišiškės (Šalčininkų r.)

Ignl – Ignalina (Ignalinos r.)

Jšn – Jašiūnai (Šalčininkų r.)

lenk. – lenkų

liet. – lietuvių

Mck – Mickūnai (Vilniaus r.)

Mšg – Maišiagala (Vilniaus r.)

Nmč – Nemenčinė (Vilniaus r.)

Pbrd – Pabradė (Švenčionių r.)

Pbrž – Paberžė (Vilniaus r.)

Rdm – Rudamina (Vilniaus r.)

Rdšk – Rūdiškės (Trakų r.)

Rš – Riešė (Vilniaus r.)

Smlv – Smalvos (Zarasų r.)

Švnč – Švenčionys (Švenčionių r.)

Švnčnl – Švenčionėliai (Švenčionių r.)

Trgl – Turgeliai (Šalčininkų r.)

Tr – Trakai (Trakų r.)

Literatūra

Kuzavinis, Kazimieras, Savukynas, Bronius 2009: Lietuvių vardų kilmės žodynas,  Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

LATSŽ 1974: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, I dalis, Vilnius: Mintis.

LATSŽ 1976: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II dalis, Vilnius: Mintis.

LPŽ 1985: Lietuvių pavardžių žodynas, t. 1, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Mokslas.

LPŽ 1989: Lietuvių pavardžių žodynas, t. 2, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, „Mokslas“.

LR 1993: Lietuvos rytai, sud. K. Garšva, L. Grumadienė, Vilnius: Valstybinis leidybos centras.

LTV 2002: Lietuviški tradiciniai vietovardžiai, sud. M. Razmukaitė, A. Pangonytė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

LVŽ 2014: Lietuvos vietovardžių žodynas, t. 1, 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Maceika, Juozas 2020: Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935–1938, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Vanagas, Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mintis.

VBK 2010: Vilniaus Bernardinų kapinės 1810–2010, Vilnius: Versus aureus.

Vladarskienė, Rasuolė, Zemlevičiūtė, Palmira 2022: Lietuvių kalbos rašyba. Taisyklės, komentarai, patarimai, Vilnius: VLKK.

VŽ 2002: Vietovardžių žodynas, sud. ir vyr. red. A. Pupkis, M. Razmukaitė, R. Miliūnaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Zinkevičius, Zigmas 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Zinkevičius, Zigmas 2005: Lietuvių tautos kilmė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

[1] Upelio vardą Parijà buvo linkstama sieti su slavų *par- „neužšąlanti bala“ (Vanagas 1981: 245), nors dėl to yra ir abejonių.