Kazys Napaleonas Kitkauskas. Asmeninio albumo nuotr.

Dr. Kazys Napaleonas KITKAUSKAS, architektas restauratorius, Vilnius, www.voruta.lt

1976 m. leidykla „Mintis“ išspausdino mano parašytą knygelę „Vilniaus katedra“ (80 p., tiražas 70 000 egz.). Tai buvo pirmasis serijos „Sąjunginės reikšmės architektūros paminklai Lietuvos TSR“ leidinys. Šiai serijai spausdinti buvo sudaryta redakcinė komisija, kurios nariai buvo Jonas Glemža, Romualdas Jaloveckas, Romualdas Pačėsa, Stasė Ramanauskienė ir Zita Žemaitytė.

Knygelėje pateikta trumpa Vilniaus katedros statybų istorija nuo seniausių laikų iki tuo metu joje įkurdintos paveikslų galerijos. Buvo ir visiškai naujų duomenų: brėžinyje pavaizduotas ką tik pastato rūsiuose išsiaiškintas pirmosios Vilniaus katedros planas, parodytos neseniai surastos pirmosios grindys iš keraminių glazūruotų plytelių, taip pat sensacija tapęs XV a. auksinis žiedas su perlu. Nors prieš spausdinant knygelės redaktoriai, matyt, buvo priversti tekste eliminuoti šventųjų titulus (pvz., vietoje šv. Kazimiero koplyčia, liko Kazimiero koplyčia), tačiau pati knygelė buvo išspausdinta pavadinimu „Vilniaus katedra“, o ne „Paveikslų galerija“.

Matyt, netrukus buvo nutarta šią knygelę išspausdinti ir kitomis kalbomis. 1977 m. leidykla „Mintis“ ją išspausdino vokiečių „Der Dom von Vilnius“ (8 000 egz.), anglų „Vilnius Cathedral“ (8 000 egz.) ir rusų «Вильнюсский кафедральный собор» (40 000 egz.). Šiuose kitakalbiuose leidimuose šventųjų titulai jau nebuvo eliminuoti. Buvo parinkti kiti redaktoriai ir menininkai. Pvz., leidinį vokiečių kalba redagavo E. Zambacevičiūtė, dailininkas buvo A. Pakalnis, meninis redaktorius R. Dichavičius.

Be abejo, knygelės spausdinimą leidykla „Mintis“ derino su tuometine Kultūros ministerija. Tačiau visos knygelių leidimo vidinės peripetijos man nebuvo žinomos. Vis tik vienu atveju ir aš buvau susietas su jomis. Matyt, leidiniui vokiečių ir anglų kalbomis pakviesti dailininkai parengė knygelės viršelio maketą, o jame ištisai juodame fone pro varpinės siaurą langą matyti Katedros frontono (aišku, be šv. Elenos skulptūros) fragmentas ir už jo tolumoje Gedimino kalno vakarinis bokštas (ir dar be jokios vėliavos).

Matyt, leidyklos „Mintis“ administracija suprato, kad tokia „gedulinga“ viršelio kompozicija gali užkliūti cenzoriams. Todėl vieną dieną iš leidyklos „Mintis“ man į darbą paskambino leidyklos darbuotojas ir paprašė susitikti aptarti knygelės leidimo užsienio kalba reikalų. Sutarėme susitikti tuometinėje Paveikslų galerijoje (Katedroje). Nuėjau. Leidyklos atstovas parodė man būsimos knygelės viršelio maketą su ištisai juodos spalvos fonu. Žmogus aiškino, kad leidykla tokio viršelio nenorėtų, nes gali jai kliūti už tokį gedulingą Katedros traktavimą.

Man jis pateikė ir pavyzdį, kurį neseniai leidykla buvo išgyvenusi. Esą, leidykla kažkokiai sovietų Lietuvos parodai užsienyje (t. y. Vakaruose) išspausdino bukletą, kuriame buvo pavaizduota tautiniais drabužiais apsirengusi lietuvaitė, bet rūškanu veidu. Dėl to leidykla turėjusi daug nemalonumų. Taigi, tereikia mano, knygelės autoriaus, pritarimo, kad viršelis būtų kitoks, optimistiškesnis, ir leidykla turės argumentų nesutikti su dailininkų siūloma viršelio koncepcija.

Pasijutau pakliuvęs lyg į spąstus. Jei sutiksiu su leidyklos administracijos siūlymu, tai aš ir būsiu tas sovietinių cenzorių pagalbininkas. Pagaliau ar mano reikalas spręsti šį vidinį leidyklos ir dailininkų konfliktą. Atsimenu, kad svečiui iš leidyklos pasakiau: „Aš parašiau knygelės tekstą, o tolimesnė jos eiga ne mano valioje. Nebūsiu nusiminęs, jei knygelė ir nebus išspausdinta.“

Ir vis tik knygelė vokiečių ir anglų kalbomis buvo išspausdinta su juodais viršeliais.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodžio 19 d., p. 56