Prof. Alvydas BUTKUS, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas

2011 m. sausio 13 d. supanikavę partnerystės su Lenkija strategai Vasario 16-ąją galėjo lengviau atsidusti – Lenkijos prezidentas, diplomatiniais štampais kalbant, „savo atvykimu pagerbė Lietuvą“: dalyvavo pakeliant trijų Baltijos šalių vėliavas, pasakė sveikinimo kalbą ir net įterpė keletą frazių lietuviškai.

Viskas būtų gražu, jei ne keli esminiai akcentai.

Didžiausiu akibrokštu galima laikyti Lenkijos prezidento Bronislavo Komorovskio lankymąsi Maišiagaloje ir susitikimą su vietine lenkų bendruomene bei AWPL atstovais. Akibrokštu todėl, kad vykimas į Maišiagalą buvo prieš Nepriklausomybės šventės iškilmes, o ne po jų. Taip sudėlioti protokoliniai prioritetai menkina paties vizito reikšmę ir net užgauna Lietuvą. Juo labiau, kad savo sveikinimo kalboje Lenkijos prezidentas padėkojo Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei už jos viešnagę Varšuvoje per Lenkijos Nepriklausomybės šventę. Tai galėjo atrodyti kaip užuomina, kad šis B. Komorovskio apsilankymas yra viso labo tik skolos grąžinimas Lietuvos prezidentei. Paprastai tokiais atvejais dėkojama atsisveikinant su svečiais. Ar B. Komorovskis to nepadarė lapkričio 11 d. ir leido išvykti Lietuvos prezidentei, su ja neatsisveikinęs?

Bet grįžkime į Maišiagalą. Susitikime su Lenkijos prezidentu AWPL veikėjai ėmėsi įprastos taktikos – verkšlenimo ir skundų, kaip negeri „litvinai“ skriaudžia vargšus „poliacus na Litvie“. Pabaigoje žodį taręs Lenkijos prezidentas, „lenkus Lietuvoje“, jų džiaugsmui, pavadino lenkų tautos dalimi. Tačiau B. Komorovskio nusistebėjimą, kad Lietuva nesilaiko 1994 m. sutarties, reikia grąžinti jam atgal, parodžius, kaip Lenkija pažeidžia Sutarties 14-tąjį skyrių ir savo piliečių lietuvių pavardes rašo ne „pagal skambesį“, kaip kad numatyta sutartyje, o grynai lenkiškai. Artimiausias pavyzdys – Punsko valsčiaus internetinė svetainė, kurioje valsčiaus viršaičio lietuvio Vytauto Liškausko asmenvardis rašomas ne Witautas Liszkauskas, o Witold Liszkowski, t. y. taip, kaip ir jo pase: http://www.ugpunsk.pl/

Tad sutarties pirmiausiai turi laikytis Lenkija, nes sutartis galioja abiem pusėms. Rašyti pavardes tos tautos rašmenimis (Lenkijos lietuvių – lietuviškai, Lietuvos lenkų – lenkiškai) 1994 m. sutartyje nėra numatyta, o atskiros sutarties su Lenkija tuo klausimu Lietuva nėra pasirašiusi. Vadinasi, Lenkijos prezidentas arba blogai informuotas, arba irgi tęsia cinišką dvigubų standartų politiką Lietuvos atžvilgiu, pradėtą dar Suvalkų sutarties brutaliu laužymu 1920 m. spalį.

Dar ciniškiau Maišiagaloje nuskambėjo AWPL vadukų verkšlenimas, jog Lietuvos valdžia blogina ir net žlugdo lenkų švietimą, numačiusi tautinių mažumų mokyklose kelių dalykų dėstymą valstybine kalba. Tokiais teiginiais AWPL įžeidžia ir pačią Lenkiją, nes ji tokią tvarką savo tautinių mažumų mokyklose įvedė dar 2007 m. Ar tai irgi reikia traktuoti, kaip Lenkijos tautinių mažumų švietimo bloginimą ar žlugdymą? Lenkijos prezidento garbei reikia pasakyti, kad jis netiesiogiai mėgino švelninti priekaištus dėl numatomų švietimo įstatymo pataisų, nurodęs, jog Lietuvoje lenkų švietimas yra kur kas geresnės padėties negu kitose šalyse, o ypač kaimyninėje Baltarusijoje, kurioje lenkais save laiko dukart daugiau žmonių nei Lietuvoje, o valdiškų mokyklų jie turi viso labo dvi. Lietuviškai sakant, nereikia Dievo vyti į medį.

Kita šviesesnė mintis buvo Lenkijos prezidento priminimas susirinkusiesiems, jog Lietuva esąs kažkuo ypatingas kraštas, nes iš čia yra kilę daug Lenkijos vadovų. Nejučiomis tada prisimeni, kad XIV a. pabaigoje būtent Lietuva buvo toji banga, išnešusi Lenkiją iš pražūties, iš sunykimo ir vėliau davusi ištisą valdovų dinastiją. Gaila, kad prezidentas apsiribojo tik XX amžiumi.

Dėl mokyklų panaši mintis nuskambėjo ir Česlovo Okinčico komentare Maišiagaloje. Pasak jo, Lietuva yra pavyzdys Europai, kiek galėtų būti lenkiškų mokyklų užsienio šalyse. Puikus komentaras, tiesa, sukėlęs nepasitenkinimo erzelį tarp AWPL atstovų. Mat remiantis Č. Okinčico žodžiais, nebeišeina skųstis bloga lenkų švietimo padėtimi Lietuvoje. Dar daugiau – galima siūlyti Lenkijai spausti kitas ES šalis sekti Lietuvos pavyzdžiu ir steigti ten lenkiškas valdiškas mokyklas! (Įdomu, kuo toks spaudimas baigtųsi pačiai Lenkijai. Bet siūlyti tikrai galima.) Į šias pastabas AWPL atstovai reagavo, kaip įprasta, arogantiškai, teigdami, jog lenkiškų mokyklų gausa Lietuvoje nesąs joks Lietuvos valdžios nuopelnas – tai esąs tik lenkų bendruomenės Lietuvoje išsikovojimas.

Negražiai nuskambėjo B. Komorovskio apibendrinimas, jog „svarbūs klausimai anksčiau ar vėliau turės būti išspręsti tautinių mažumų naudai“. Ir tai buvo pasakyta kai kurių lietuviškų mokyklų uždarymo Lenkijoje išvakarėse! Ciniškiau nebūna. Antra vertus, prezidentas atviru tekstu susirinkusiesiems pasakė, jog Lietuvos ir Lenkijos politikų nuomonių skirtumai dėl pavardžių rašybos bei pan. jokiu būdu neturi būti kliūtis Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimui apskritai.

Tačiau visiškai naiviai bei politiškai nekorektiškai skambėjo B. Komorovskio samprotavimai, jog J. Pilsudskio atminimo įamžinimas jo gimtinėje Zalave (Švenčionių raj.) turėtų skatinti gerus lietuvių ir lenkų santykius. Lygiai taip nuskambėtų ir Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasiūlymas Vienoje skatinti gerus vokiečių ir austrų santykius, įamžinant austro Adolfo Šiklgruberio-Hitlerio atminimą Braunane – apmaudu, kad į Lietuvos draugus pretenduojanti Lenkija šito nesupranta.

Tad pastarasis Lenkijos prezidento vizitas, be vieno kito šilto niuanso, daugeliu atvejų panėšėjo į siuzereno apsilankymą pas vasalą politinei vasalo duoklei priminti. Vasalo šalies šventė čia tarsi būtų buvus tik tarp kitko. Juo labiau, kad ir Lenkijos prezidento šventinės kalbos vertimas į lietuvių kalbą buvo atsainus ir nekvalifikuotas, tarsi atsitiktinio abi kalbas mokančio žmogaus.

Džojos Gundos Barisaitės ir Dainiaus Labučio nuotr.

Nuotraukoje: LR Prezidentė D. Grybauskaitė ir Lenkijos Prezidentas B. Komorovskis šv. Mišių Vilniaus Arkikatedroje metu

Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 1, 4.