Vasario 16-osios akto signataras Jokūbas Šernas. Nuotr. iš LNM fondų

Algirdas GRIGARAVIČIUS, Vilnius

Martynas Yčas atsiminimuose signataro veiklą Lietuvių nukentėjusių dėl karo šelpti draugijos Centro komitete 1914–1915 m. apibūdina kaip uolaus ir negailinčio savo laiko inteligento atliekamą pareigą: „Pirmas bendradarbis ir reikalų vedėjas buvo Jokūbas Šernas. Jis visą savo laiką atidavė tiktai C[entro] Komitetui: techniškai varė organizacijos darbą, prižiūrėjo C[entro] Komiteto nutarimų vykdymą ir dalyvavo įvairiose komisijose. Globojo studentus bei moksleivius. Vėliau, mums išsikėlus į Rusiją, jis buvo kooptuotas į C[entro] Komiteto narius ir buvo iki galo uolus darbininkas, dalyvaudamas politiniuose slaptuose rateliuose ir prisidėdamas prie organizavimo lietuvių konferencijos, išrinkusios Valstybės Tarybą.“1 Tokia jį iš arčiau pažinojusio amžininko ir bendražygio nuomonė.

Rašiusiems apie J. Šerną buvo nelengva narplioti jo partinės priklausomybės klausimą. Pateikiame keletą epizodų iš signataro politinės veiklos 1918–1924 m. „Žiniose apie Švietimo liaudies komisariato skyriaus bendradarbius“, surašytose Istorijos-etnografijos muziejaus vedėjo J. Basanavičiaus 1919 m. kovo mėn., apie save drąsiai įrašyta, kad į Tautos pažangos partiją (TPP) įstojo 1918 m., nuosavybės neturi ir gyvena iš algos2. Vlado Mirono 1941 m. kovo 26 d. NKVD tardymo protokole užfiksuota: „Mūsų Tautininkų partija įsikūrė 1918 m. rugsėjį ar spalį. Tuo laiku Vilniuje Smetonos, Noreikos Voldemaro, Yčo ir mano iniciatyva įvyko 20 lietuvių inteligentų susirinkimas, kuriam pirmininkavo Noreika ir Smetona. Susirinkime nutarėme įkurti partiją, kurios pagrindinis tikslas būtų tautos pažanga, ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Veikusių tuo metu Krikščionių demokratų ir Liaudininkų partijos mūsų netenkino, nes pirmoji buvo tik bažnyčios rankose, antroji pasisakė prieš bet kokį bažnyčios dalyvavimą politiniame gyvenime. Mes buvome prieš tokius kraštutinumus ir todėl nusprendėme įkurti savarankišką partiją. Į partijos prezidiumą išrinkti: Yčas, Noreika, Voldemaras, Smetona ir Šernas. Partijos tikslai: sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, sukurti Lietuvos demokratinę santvarką, sujungti visas tautines partijas į vieną, neatidėliojant įvykdyti krašte agrarinę reformą ir kt. Tuo metu jau vyko pasirengimas rinkimams į Steigiamąjį Seimą. Mes nusprendėm plačiau propaguoti savo partijos programą ir siekti, kad kiek įmanoma daugiau būtų išrinkta į Seimą mūsų partijos šalininkų. Bet 1920 m. rinkimuose į Steigiamąjį seimą mūsų Pažangos partija (dar teturėjo apie 100 narių) nelaimėjo nė vienos vietos.“3 Signataras klydo, teigdamas apie partijos steigimą, ji atsirado Rusijoje 1917 m. kovo mėnesį Juozo Tumo, Juozo Kubiliaus, Martyno Yčo pastangomis. Susirinko grįžę partijos nariai ir pasilikę tautininkų srovės šalininkai, spietęsi prieš karą aplink „Vairo“ žurnalą, tartis dėl veiksmų Lietuvos Valstybės Taryboje (LVT, iki 1918 m. liepos 13 d. Lietuvos Taryba). Remiantis V. Mirono paminėtu Vilniumi, tai galėjo įvykti liepos 25 d., nes rugsėjį nei M. Yčo, A. Voldemaro, A. Smetonos nebuvo grįžusių iš užsienio, tačiau negalime atmesti ir vėlesnės atsikūrimo datos. Matyt, visas TPP gyvenimas ir veikla sukosi aplink frakciją LVT. 1921 m. V. Natkevičius sarkastiškai pastebėjo, kad 1918 m. Lietuvoje pažangininkų tebuvo tiek, kiek jų buvo LVT, liepos 13 d. kooptavus M. Yčą ir A. Voldemarą4.
Po Brest Litovsko taikos ir gauto kaizerinės Vokietijos pripažinimo Lietuvos Taryba, vykdydama Vilniaus konferencijos nutarimus, pabandė kviestis tautinių mažumų atstovus. Kontaktų būta ir anksčiau. 1918 m. balandžio 23 d. komisija deryboms su tautinėmis mažumomis (S. Kairys, A. Stulginskis, J. Vileišis), išrinkta sausio 20 d., tarėsi su Baltarusių rados prezidiumu (A. Luckievičius, D. Semaško, J. Stankevičius). J. Vileišis aiškino, kad po 1917 m. rugsėjo konferencijos LT pietų kryptimi Lietuvą mato iki Belovežo girios, tačiau sueiti į federaciją su būsima Baltarusija dėl nacionalinių ir kultūrinių priežasčių nepriimtina. Iki V. Uracho rinkimų karaliumi LT nariai Lietuvą daugiausia įsivaizdavo kaip nedalomą valstybinį organizmą su tautiškai vienalyte gyventojų dauguma5. Gegužės 24 d. su baltarusių atstovais A. Bachanovičiumi ir P. Minkovu iš Gardino gubernijos jungtinio visuomeninių organizacijų Centro komiteto valdybos tarėsi LT prezidiumo nariai P. Klimas ir J. Šernas. Jiems pranešė apie liepos 2–4 d. Vilniuje, kaip Lietuvos sostinėje, vyksiančias iškilmes, skirtas nepriklausomybės atkūrimui pažymėti. 28 d. sekretoriaus J. Šerno pasirašytame rašte nurodyta, kad laukiama įvairių visuomeninių Lietuvos organizacijų atstovų, o taip pat delegacijos tų teritorijų, kurios ekonomiškai ir istoriškai palinkusios į Lietuvą ir nori jungtis su nepriklausoma Lietuvos valstybe6. Neatidėliotinos vidaus politikoje ir svarbios užsienio paramos perspektyvoje buvo derybos su Vilniaus žydų bendruomene. Balandžio 8 d.
komisijos (kartu su LT prezidiumo atstovu J. Šernu) vardu J. Vileišis kreipėsi į nepartinių grupei atstovaujantį daktarą J. Romą, sionistus – Saliamoną Rozenbaumą, demokratines grupes – daktarą Z. Šabadą, Vilniaus rabiną S. Rubinšteiną ir Bundo atstovą. Kitą dieną pastarieji tartis neatvyko. Dar 1917 m. spalio 16 d. Vilniaus žydų bendruomenės pasitarime nuspręsta su „netinkamos“ sudėties LT nesiderėti, todėl ir tarimasis su minėta komisija nebuvo oficialus. Žydų netenkino dvi LT sudėtyje siūlytos vietos, pageidavo bent keturių7. Tolimesnes derybas perėmė LT prezidiumas.
Dramatiškomis 1918 m. gruodžio pabaigos dienomis buvo svarstomas karinės diktatūros įvedimo klausimas. Tai 20 d. aptarta Ministrų Kabineto posėdyje kartu su LVT atstovais. Tarybos sekretorius J. Šernas buvo prieš, nes tokiu būdu, ginčijosi jis su įvedimo šalininkais, sumažėtų išvykusių į užsienį valdžios vyrų autoritetas ir tai būtų revoliucinis žingsnis. Gruodžio 23 d. vyriausybės posėdžiui pirmininkavo vyriausiasis karo vadas M. Sleževičius, kitą dieną atsisakęs tokių pareigų8.
K. Škirpa atsiminimuose pažymi, kad vyriausybinė krizė prasidėjo, kai vadai sėdo į traukinį vykti į užsienį, gruodžio 21 d. vakare „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje M. Sleževičius, pasirodęs Vilniuje prieš tris dienas, tarėsi su F. Bortkevičiene, J. Vileišiu, P. Rusecku, J. Elisonu, dalyvaujant Stanislovui Narutavičiui ir K. Škirpai, dėl plačios koalicijos kabineto sudarymo, tačiau LVT bandė manevruoti, – S. Šilingas pasiskelbė vyriausiuoju karo vadu, o 23 d. jo funkcijas perleido M. Sleževičiui. Tos dienos vakare pasitarime su karininkais lietuviais jis pranešė, kad vyriausybėje sutiko dalyvauti visos partijos, išskyrus socialdemokratus, bei baltarusių ir žydų atstovai. Socialdemokratai pritarė koalicijai tik po kreipimosi į S. Kairį. Kitą rytą M. Sleževičius atsisakė vyriausiojo karo vado pareigų9.
1919 m. lapkričio 11 d. Kaune įvyko TPP susirinkimas, išklausyta, matyt, 1918 m. sausį partinės konferencijos metu Voroneže išrinkto CK ataskaita, pakeista jo sudėtis, svarstyti taktikos klausimai ryšium su artėjančiais rinkimais, priimti nauji nariai. Susirinkime dalyvavo apie 40 partijos narių iš laikinosios sostinės ir keletas atvykusiųjų iš provincijos. Partijos vicepirmininkas L. Noreika kalbėjo apie jos veiklą iki 1919 m. lapkričio. Dalyviai akcentavo, kad pažangininkams svetimi revoliuciniai metodai, jie pasikliauja evoliucine eiga. Į naująjį CK išrinkti L. Noreika (pirmininkas), J. Šernas, V. Mironas, notaras J. Linartas, M. Yčas ir K. Bridžius, atsakingas už organizacinius reikalus10. Po 1920 m. rugpjūčio partinės konferencijos dėl dvasinės vyresnybės spaudimo ir idėjinių nesutarimų klebonauti į Pivašiūnus pasitraukė A. Petrulis, vėliau didesnio aktyvumo partinėje veikloje nerodė11. Į diplomatinę tarnybą išėjo Donatas Malinauskas. Gavęs inspektoriaus vietą Valstybės draudimo įstaigoje, 1922 m. rugpjūtį iš tautininkų spaudos organizatorių pasitraukė Kazimieras Žalys, pirmosios „Vilties“ redakcijos narys, specializavęsis rašyti žemės ūkio klausimais ir referavęs II Dūmos narių lietuvių „paramos kuopai“ Peterburge. Liaudininkų autorius rašė, kad J. Šerną paviliojo Ūkininkų sąjunga, kur, išrinktas Kauno skyriaus pirmininku, gavo Savivaldybių departamento Vidaus reikalų ministerijoje direktoriaus pareigas12, tačiau jis aktyviai dalyvavo Lietuvių tautininkų sąjungos steigiamajam suvažiavimui išrinkto Organizacinio komiteto darbe.
1920 m. lapkričio 30 d. steigėjai J. Šernas, V. Kriaučiūnas ir K. Žalys finansų, prekybos ir pramonės ministrui pateikė registruoti TPP akcinės bendrovės „Raštas ir spauda“ įstatus. Gruodžio 17 d. juos patvirtino Ministrų kabinetas. Pirmame įstatų punkte nurodyta, kad be išvardytų asmenų steigėjais dar yra „ir jų pakviestieji žmonės“. Bendrovės tikslas leisti knygas, laikraščius, kitus spaudinius ir raštus, steigti spaustuves, cinkografijas, knygynus, popieriaus fabrikus. Pagrindinį kapitalą sudarė 300 000 auksinų, paskirstytų į 300 akcijų po 1 000 auksinų13.
„K“ kriptonimu pasirašyto straipsnelio autorius 1924 m. pavasarį sveikino idėją sukurti stiprią tautininkų organizaciją, pavyzdžiu nurodydamas Latvijos tautininkus, reikia tai daryti kuo greičiau, nes kitaip gali būti per vėlu14. Organizacinis suvažiavimo komitetas, sudarytas iš prisiekusio advokato Liudo Noreikos, J. Šerno, ekonomisto V. Rusecko, per spaudą informavo apie steigiamąjį Lietuvių tautininkų sąjungos suvažiavimą 1924 m. rugpjūčio 17–19 d. Šiauliuose15. Čia buvo palankesnė kairiųjų palaikoma atmosfera nei laikinojoje sostinėje, kur dominavo priešiškai nusistatę krikščionys demokratai. Kviesti priklausantieji Politinei ir ekonominei Lietuvos žemdirbių sąjungai (jos kvėpėjas Saliamonas Banaitis, įsteigta 1919 m. balandį), Lietuvos atgimimo draugijai, subūrusiai tautinio atgimimo veteranus, TPP, Nepartinių grupei ar šiaip prijaučiantys. Komitetas paskelbė ir „Lietuvių tautininkų programos projektą“ bei „Tautininkų sąjungos įstatų“ projektą16. Vadinasi, J. Šernas prisidėjo prie tautininkų sąjungos pagrindų kūrimo. Tačiau po steigiamojo sąjungos suvažiavimo J. Šerno santykiai su ja traukėsi. Galbūt jis buvo iš grupės žmonių, puoselėjusių viltį susijungti su Ūkininkų sąjunga, tuomet kiek nutolusioje nuo krikščionių demokratų pozicijų ir pradėjusią varyti savą liniją.
1923 m. signataras inicijavo „Savivaldybės“ žurnalą. Vidaus reikalų ministras krikščionis demokratas Antanas Endziulaitis jį pasikvietė eiti savivaldybių referento pareigas, o nuo 1925 m. birželio 15 d. paskyrė Savivaldybių departamento direktoriumi. Tačiau pačiam prašant, nuo 1926 m. liepos 1 d. jį iš tų pareigų atleido17. Pasielgta nestandartiškai, išmokėjus pusės metų atlyginimo dydžio išeitinę, – Karaliaučiuje laukė nepigi ir pavojinga skrandžio vėžio operacija. Tai nepraslydo pro budrias Valstybės kontrolės revizorių akis, tačiau tyrimas greitai užgeso, nes ji gyvybės neišsaugojo ir po trisdešimties dienų signataras paliko šį pasaulį. Žurnale „Savivaldybė“ paskelbtame nekrologe rašyta, kad kaip tautinės linkmės žmogus kai kam nepatiko, ypač kai reikalą sprendė ne pagal interesanto norą. Nors buvo tiesmukas, tačiau kitų be reikalo neužgauliojo. Kaip žmogus mokėjo su visais gerai sugyventi18. Tautininkų sąjungos leidžiamas „Lietuvis“ redakciniame nekrologe pažymėjo, jog velionis savo politinius įsitikinimus linko prie tautininkų, kurį laiką priklausė TPP, bet ilgainiui galbūt praktiniais sumetimais buvo įstojęs į Ūkininkų sąjungą, jo nuomone, artimą savo programa LTS. Nebuvo partiniu žmogumi, dogmatiku, į gyvenimą žvelgė praktiko akimis, nors būta stataus būdo19.
Dar vykstant LTS steigiamajam suvažiavimui, 18 d. signataras kreipėsi į Kauno apygardos teismo pirmininką, prašydamas priimti teismo kandidatu (prisiekusiojo advokato padėjėju). Tos pačios dienos pirmininko rezoliucijoje nurodyta paskirti teismo kandidatu be atlyginimo prie Kauno miesto I nuovados taikos teisėjo. Nurodęs, kad gyvena Kaune, Vytauto g. 16-2, J. Šernas surašė trumpą autobiografiją: „Esu gimęs 1888 m. birželio 14/27 d.
Jasiškių kaime Nemunėlio-Radviliškio val[sčiuje] Biržų apskr[ityje]. Aukštesnį mokslą ėjau Slucko / Minsko gubernija / ir Dorpato [Tartu] gimnazijose, aukštąjį juridinį mokslą ėjau Dorpato ir Petrogrado universitetuose.
Dar būdamas studentu, pradėjau veikliai dalyvauti lietuvių visuomenės gyvenime. 1914 m. redagavau „Lietuvos žinių“ dienraštį Vilniuje. Nuo 1915 m. pradžios ligi 1917 m. pabaigos darbavausi Vilniaus Lietuvių Cent­ro Komitete nukentėjusiems dėl karo šelpti, eidamas komiteto sekretoriaus pareigas, be to tuo pat laiku buvau visuotintosios istorijos mokytoju Vilniaus Lietuvių gimnazijoje. 1915 m. okupavus vokiečiams Vilnių, nežiūrint žiauriausių vokiečių okupacijos sąlygų, drauge su neskaitlingu būriu vietos lietuvių inteligentų daug pasidarbavau nepriklausomos Lietuvos Valstybės idėjai. To inteligentų būrelio pastangomis 1917 m. pabaigoje buvo sušaukta Lietuvių konferencija, kuri, kaipo vienintelę Lietuvių Tautos atstovybę, išrinko Lietuvos Tarybą. Aš buvau išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, kuri išrinko mane į prezidiumą generaliniu sekretoriu, kurio pareigas ėjau ligi Valstybės Taryba užleido savo vietą Lietuvos Steigiamajam Seimui. Be to IV Ministerių Kabinete buvau ministeriu be portfelio. Nuo 1920 m. antrojo pusmečio palikau valstybės tarnybą, perėjau dirbti į Lietuvos ekonominio gyvenimo sritį. Esu steigėjas ir aktyvus dalyvisdaugelio stambių įstaigų, pavyzdž[iui]: Lietuvos Prekybos ir pramonės banko, akcinės alaus bravoro bendrovės „Gubernija“, alaus bravoro ir vaisv[andenių] bendrovės „Ragutis“, akc[inės] apdraud[imo] bendrovės „Lietuvos LLoydas“ ir daugelio kitų.“20
Prie prašymo pridėtos dvi notaro patvirtintos Petrogrado universiteto išduotų 1914 m. gruodžio mėnesio liudijimų kopijos. Iš 29 d. dokumento aiškėja, kad į Juridinį fakultetą priimtas 1911 m. rugsėjo 1 d. remiantis 1910 m. liepos 31 d. privačios G. Tefnerio gimnazijos Jurjeve (Tartu pavadinimas rusų kalba) išduotu brandos atestatu. 23 d. liudijime nurodyta, jog įvertintas „labai patenkinamai“ išlaikė aštuonis privalomus egzaminus: teisės enciklopedijos, romėnų teisės istorijos, politinės ekonomijos, statistikos, Rusijos teisės istorijos, valstybinės teisės, teisės filosofijos istorijos ir bažnytinės teisės21. Taigi, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui J. Šernas teisės studijų nebaigė, o paskubėjo atvykti į Vilnių redaguoti kairiųjų srovės vedamų „Lietuvos žinių“. Nežinia, ar juodasis humoras tarpukariu egzistavo, bet ant signataro prašymo kažkas iš teismo tarnautojų juodu rašalu įstrižai užrašė: „Jokūbas Šernas miręs“.

____________________________

1 Yčas M., „Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais“, in: Aidas, 1938 m.
spalio 13 d., Nr. 49, p. 2.
2 LLTI BR F2-624, l. 2.
3 1941 m. kovo 26 d. tardymo protokolas, cit. iš:. Liekis A., Signatarai Vasario 16, Vilnius: Džiugas, 1996, p. 221.
4 Parausvinis Vl., „Baltijos valstybės de jure“, in: Varpas, 1921 m. kovas–balandis, Nr. 2, p. 70.
5 1918 m. balandžio 23 d. posėdžio protokolas, LCVA, f. 1014, ap. 1, b. 24, l. 3, 5.
6 LMAB RS, f. 255–1026, l. 4, 10 ir a. p.
7 Ibid., f. 255–1019, l. 1–5.
8 Ministrų Kabineto 1918 m. gruodžio 20 ir 23 d. protokolai, LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 37, 40.
9 Škirpa K., Pirmos pastangos. Įžangos vietoje (Atsiminimai 1917–1919), LNMBRS, f. 130–1241, l. 84, 100–107.
10 „Kauno kronika. Tautos Pažangos susirinkimas“, in: Lietuva, 1919 m. lapkričio 10 d., Nr. 249, p. 2; B. K. Tautos Pažangos susirinkimas, in: Lietuva, 1919 m. gruodžio 2 d., Nr. 260, p. 3.
11 Alekna V., Nepriklausomybės akto signataras kun. Alfonsas Petrulis, Trakai–Vilnius: Voruta, 1996, p. 54.
12 Valstietis [Vincas Kvieska], Tiesa apie ūkininkų sąjungą, Kaunas: Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leidinys, 1926, p. 20.
13 LCVA, f. 387, ap. 4a, b. 4519, l. 12–13.
14 „K. Dėl tautininkų organizacijos“, in: Tautos vairas, 1924 m. gegužės 1 d., Nr. 8, p. 8–9.
15 „Telkimės į krūvą!“, in: Tautos vairas, 1924 m. liepos 31 d., Nr. 21, p. 11–12.
16 Žr.: ibid., p. 12–13; Tautos vairas, 1924 m. rugpjūčio 7 d., Nr. 22, p. 9–10.
17 LCVA, f. 923, ap. 1, b. 493, l. 195–196.
18 „A. a. Jokūbas Šernas“, in: Savivaldybė, 1926 m., Nr. 8, p. 2.
19 „A. a. Jokūbas Šernas“, in: Lietuvis, 1926 m. rugpjūčio 6 d., Nr. 31, p. 6–7.
20 LCVA, f. 478, ap. 6, b. 107, l. 1, 4.
21 Ibid., l. 2–3.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 9 (863), 2019 m. rugsėjo 28 d., p. 8.