Žygimanto koplyčia prie Vavelio katedros Krokuvoje. Autorės nuotr.

Dr. Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, Krokuva, Lenkija, www.voruta.lt

Prieš porą metų lankantis buvusiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seimų mieste Gardine ir tęsiant jau daugiau kaip prieš gerą dešimtmetį pradėtus su šiuo miestu susijusius kultūrinius, istorinius, literatūrinius tyrimus, nustebino išgirsta mintis, kad Gardine, kaip ir Krokuvoje, planuojama įrengti požeminį muziejų. Tai buvo bene pagrindinis akstinas, paraginęs leistis kelionėn į „Lenkijos širdimi“, „karalių ir šventųjų romove“, mokslo, kultūros ir meno centru vadinamą, pietų Lenkijoje prie Vyslos upės įsikūrusią Krokuvą.

Pirmiausia domino Krokuvos centre po Turgaus aikšte įrengtas požeminis muziejus. Tai yra viena lankomiausių Lenkijos istorinės sostinės vietų. 2005 m. archeologinių kasinėjimų metu rasti požeminiai tuneliai, kuriuose 2010 m. buvo atidarytas 4000 kv. m. užimantis, vienu metu iki 300 lankytojų talpinantis muziejus. Jame eksponuojami viduramžių gyvenviečių pastatų fragmentai, kapaviečių reliktai, originalūs senovės artefaktai pasakoja tūkstantmetę Krokuvos istoriją. Lankytojams suteikiama galimybė pabuvoti senajame miesto turguje, išgirsti šurmuliuojančius prekeivius, išvysti vagis, elgetas, nusikaltėlius ir bausmių vykdytojus. Viena iš muziejaus įdomybių ‒ stiklinis fontanas, jungiantis požeminį muziejų su Turgaus aikšte. Stiklinis dugnas leidžia išvysti muziejaus vidų iš viršaus. Po fontanu stovi viduramžių Krokuvos maketas.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Krokuvoje. Autorės nuotr.

Pakilus iš muziejaus į erdvią Turgaus aikštę, prieš akis atsiveria Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Viename iš šios bažnyčios gotikinių bokštų kas valandą pasigirsta trimitavimas, dar vadinamas Marijos himnu. Legenda byloja, kad 1240 m. miestą apsupus totoriams, trimitininkas pirmasis pastebėjo priešus ir, norėdamas miestiečius įspėti apie gresiantį pavojų, puolė trimituoti. Taip atkreipė ne tik gyventojų, bet ir neprašytų svečių dėmesį. Pasakojama, kad jis buvo pirmasis, į kurį iššovė mongolų ietis.

Toje pat Turgaus aikštėje stovi ir paminklas garsiam poetui Adomui Mickevičiui. Įdomu, kad poeto ryšys su Krokuva yra daugiau simbolinis, kiek žinoma, jis šiame mieste nėra nė buvęs.

Akį patraukia ir su niekuo nepalyginama „Surišto Eroso“ skulptūra. Miesto gyventojai ją vadina tiesiog galva. Kai kurie turistai smalsaudami net įlipa į skulptūros vidų. „Surišto Eroso“ skulptūra simbolizuoja beprotišką meilę.

Viduramžiais Krokuvos Turgaus aikštė buvo didžiausia miesto aikštė visoje Europoje. Be jau minėtų statinių, čia išvysime lyg Pizos bokštą pasvirusią rotušę, kiek toliau – paminklą Žalgirio mūšio pergalei atminti. Pačiame aikštės viduryje yra XIV a. menantis, ne kartą perstatytas didžiulis viduramžių prekybos paviljonas „Sukienicai“.

Išėjus iš Turgaus aikštės maga kuo greičiau pamatyti garsiąją Vavelio kalvą ir joje esančius Lietuvos praeities įrašus saugančius renesansinius Valdovų rūmus ir šventųjų Stanislovo ir Vaclovo katedrą.

Vavelis. Architektūros kompleksas Krokuvoje. Autorės nuotr.

Iki Vavelio galima žingsniuoti vadinamu Karališkuoju keliu, prasidedančiu nuo Barbakano – kadaise gynybinės miesto sienos. Prieš keletą šimtmečių tai būta milžiniškos sienos su keturiasdešimt septyneriais bokštais ir aštuoneriais vartais. Šv. Florijono vartai, vienas iš pagrindinių miesto simbolių, kartu su Barbakanu buvo  neįveikiami. Tiksliau tariant, Barbakanas buvo unikalus gynybinis prieš vartus įrengtas įtvirtinimas, pastatytas 1498 m. karaliaus Olbrechto. Čia įsiveržę kariai būdavo uždaromi kaip narve ir padegami. Tai ne sykį išgelbėjo Krokuvą nuo kryžiuočių ir kitų užkariautojų. Be kita ko, Šv. Florijono vartai buvo pagrindinis karalių įėjimas, jiems grįžus iš pergalingų mūšių. Kaip tik dėl to šie beveik 35 m. siekiantys vartai dar buvo vadinami „Šlovės vartais“. Į gynybinę sieną jie buvo įstatyti 1300 m. Dera paminėti, kad Šv. Florijono vartai pasitarnaudavo ir kitomis progomis – lankantis žymiems žmonėms, vykstant laidotuvėms, karališkoms procesijoms. Pro juos į savo tėvynę Lietuvą amžinam poilsiui buvo išlydėta ir 1551 m. mirusi karalienė Barbora Radvilaitė. Barboros karstą, ant kurio buvo pritvirtintas jos portretas, Žygimantas Augustas iki pat Vilniaus lydėjo raitas, o per miestelius ir kaimus eidavo pėsčias.

Žingsniuojant Karališkuoju keliu, netrukus prieinama ir barokinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, kurios tvorą nuo 1730 m. puošia dvylikos apaštalų skulptūros.

Netrukus priešais iškyla ir Vavelio kalva. Lietuviams pažintį su Vavelio katedra derėtų pradėti nuo garbingoje vietoje stovinčio Jogailos sarkofago. Beje, katedros požemių kriptose stovi ne vienas sarkofagas, juose ilsisi Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Čia amžinam poilsiui atgulė ir Tadas Kosciuška, Adomas Mickevičius, taip pat ir aviakatastrofoje žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis bei jo žmona Marija.

Katedros presbiterijoje galima prisėsti ant šalia didžiojo altoriaus pastatytų suolų. Kaip tik čia iškilmių metu sėdėdavo žymiausi Lenkijos ir Lietuvos didikai – Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai. Šalia altoriaus saugomos ir šventosios Jadvygos relikvijos.

Apžiūrėjus katedrą, būtina pakilti ir į Žygimanto bokštą, kuriame kabo garsiausias visoje Lenkijoje varpas. Žygimanto varpas yra papuoštas Lenkijos ir Lietuvos herbais. Jį 1520 m. Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo nurodymu nuliejo vokiečių meistrai. Šį varpą gali išjudinti tik dešimt dvylika vyrų. Paprastai jis skamba per Kalėdas, Velykas ir svarbiausius Lenkijos įvykius. 1939 m. jis pranešė Krokuvai apie karo pradžią, 2005 m. paskelbė apie popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį. Sakoma, kad sugalvojus norą ir palietus varpą kairiąja ranka (t.y. ta, kuri arčiau širdies), noras neabejotinai išsipildys.

Vavelis. Architektūros kompleksas Krokuvoje. Autorės nuotr.

Prie pietinės katedros sienos esanti Žygimanto koplyčia, laikoma vienu gražiausiu Renesanso architektūros pavyzdžiu. Koplyčią, kurios statymą finansavo Žygimantas Senasis, pastatė Bartolomeo Berrecci. Kvadratinėje koplyčioje, dengtoje auksiniu kupolu, palaidotas pats Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas ir Ona Jogailaitė.

Krokuva – įvairiausiomis istorijomis, padavimais, legendomis apipintas miestas. Viena iš plačiausiai žinomų legendų – istorija apie slibiną, su kuriuo siejamas Krokuvos vardo atsiradimas. Esą Vavelio kalvos požemiuose kadaise gyvenęs nuožmus slibinas. Kunigaikštis Krakas ten nusiuntęs savo sūnų Kraką II, kuris užmušęs slibiną įkūrė miestą. Didvyrio garbei miestą pavadino Krokuva. Būtent todėl Krokuvoje apstu suvenyrų su slibino atvaizdais. Beje, net ir Vavelio pilies papėdėje stovi slibino skulptūra.

Žygimanto bokšte kabantis Žygimanto varpas Krokuvoje. Autorės nuotr.

Dienos ar dviejų tikrai nepakaks, kad būtų aplankytos visos įdomios, istoriškai svarbios Krokuvos vietos. Vien į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą įtrauktoms Veličkos druskų kasykloms apžiūrėti reikėtų gero pusdienio. Tiek pat, o gal ir ilgiau tektų užtrukti žydiškoje Krokuvos dalyje – vadinamajame Kazimiero kvartale, Osvencimo koncentracijos stovykloje. Tačiau net ir trumpa kelionė po šį daugybę lietuviškos praeities įrašų išsaugojusį miestą įstringa ilgam, ji įsimena kaip vaizdinga ir gyva iš knygų perskaitytos istorijos iliustracija.