Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Laiko mašiną atsukus…

2015-ųjų metų pabaigoje pasirodė Lietuvos istorijos ir etnografijos mylėtojų laukta Martyno Purvino I knyga iš serijos „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“. Tai puikaus dizaino ir geros poligrafinės kultūros leidinys su iliustracijomis (gyvenviečių aprašymo santr. vokiečių ir rusų kalbomis, 344 p., tiražas 1500 egz.), skirtas buv. Ragainės apskrities senųjų gyvenviečių prie Nemuno istorijai, kurį išleido VšĮ „Vorutos“ fondas Trakuose.

Darbštusis Valstybinės Jono Basanavičiaus ir kitų premijos laureatas, Lietuvos kultūros paveldo tyrėjas, senųjų kaimų, liaudies architektūros žinovas, kraštovaizdžio ir urbanistikos vertintojas, pedagogas, publicistas ir enciklopedininkas, doc. dr. Martynas Purvinas nuo 1980 m. tyrė Mažosios Lietuvos kultūros paveldą, surinko gausią istoriografinę medžiagą ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. Šio krašto tema jau išspausdinta ne viena jo monografija, knyga ar žinynas.

Knyga iliustruojama autoriaus 1990–2000 m. darytomis ir kitų nuotraukomis. Kelionę laiku pradedama nuo buvusios valstybės sienos tarp gretimų valstybių (Vokiečių ordino valstybės, vėliau Prūsijos kunigaikštystės, Prūsijos valstybės, Vokietijos imperijos iš vienos pusės bei LDK, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos iš kitos pusės), toliau aprašomos žemyn upe buvusios senosios gyvenvietės abiejuose Nemuno krantuose. Pradžioje aprašoma buvusi pasienio gyvenvietė Smalininkai, Kasikėnai dešiniajame krante, tada persikeliama į kitą pusę (dab. Rusijos valdomame Karaliaučiaus krašte (Kaliningrado srityje)) – Šilėnai, Senieji ir Naujieji Lubėnai, vėl grįžtama į Lietuvą (Viešvilė, Pagulbiniai ir Antgulbiniai (Baltriškės)), tada vėl atgal į kairįjį krantą (Trapėnai, Būdupėnai, Treibgiriai ir Mėžiai), vėl į dešinį krantą (Baltupėnai, Šereiklaukis ir jo dvaras) ir baigiama kitame krante (Ąžuolynai, Nemunija, Raudžiai ir Bambė, Eisuliai, Tusainiai ir Karlsbergas, Ragainė, Ragainės Sendvaris ir Naudvaris).

Pateikiama kiekvienos gyvenvietės vystymosi istorija, gyventojų skaičius, tautybė ir tikyba (pagr. ev. liuteronų), parapijos, kapinės (faktiškai beveik sunaikintos), žemės ir pievų plotai, gyvulių skaičius, pajamos ir mokesčiai, pastatai, keliai, pramonė, amatai, kultūrinė veikla ir kiti statistiniai duomenys nuo seniausių laikų iki šių dienų.

Beje, šių gyvenviečių aprašymai jau buvo skelbti nacionaliniame Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“.

Visa tai pateikiama suprantamai ir vaizdingai, tad perskaičius šią knygą matome koks tai buvo gražus, tvarkingas, ekonomiškai pajėgus ir kultūringas kraštas, o dabar beveik viskas po II pasaulinio karo barbarų sunaikinta, net vietovardžiai ir hidronimai pakeisti rusiškais.

Su nekantrumu lauksime naujų leidinių apie šį tragišką kraštą.

Trumpai apie Karaliaučiaus kraštą

Per karą ir pokariu Rytprūsiuose žuvo ~614 000 žmonių, sunaikinta 735 gyvenvietės ir kaimai (~15% visų buvusių; daugiausia nukentėjo Klaipėda, Tilžė, Pilkalnis, ypač Karaliaučius, pagrindinių mūšių vietose buvusios gyvenvietės ir kt.). Karo veiksmai mažai palietė tik Nemuno deltą, pamarį; išliko beveik nepaliestų gyvenviečių ir sodybų, bet jas niokojo įsiveržę sovietų kariai ir jų talkininkai.

Jau įvykęs teritorijų pasidalijimas J. Stalino siūlymu Potsdamo konferencijoje (1945 m.) patvirtintas defacto. Pagal ją SSRS laikinai administruoti atiteko 15 918,35 km² (40,4%; 2416 km², t. y. Klaipėdos kraštas, buvo prijungta prie LSSR), Lenkijai – 23 489,40 km², arba 59,6% R. Prūsijos teritorijos.

II pasaulinis karas ir jo rezultatai iš esmės pakeitė R. Prūsijos (ir M. Lietuvos) gyventojų sudėtį bei teritorinį kraštovaizdį.

1945 09 01 Kionigsbergo srityje užregistruoti 139 902 vietiniai gyventojai (seni vyrai, maži vaikai ir moterys), 1946 06 01 – 116 737 vietiniai gyventojai (dalis mirė iš bado). 1947 m. pavasarį buvo parengtas jų iškėlimo iš srities į SSRS okupacinę zoną Vokietijoje planas. Akcijos metu 1947–1948 m. į VDR atvyko 99 481 asmuo. Dar 3487 vadinamieji Kaliningrado vokiečiai į VDR iškelti iš Lietuvos 1951 05 10–12. Pagrindinį naujakurių srautą 1945–1946 m. sudarė demobilizuoti kariai, 1945 m. vasarą ir rudenį daugiausia apsigyvenę Karaliaučiuje, Tilžėje, Įsrutyje (iš pradžių jie į kaimus beveik nesikėlė). Masinis žemės ūkio darbininkų atkėlimas pradėtas po 1946 06 21, kai SSRS MT paskelbė Kaliningrado srities ūkio atkūrimo priemones. 1959 m. pagal gyventojų surašymą Kaliningrado srityje buvo 77,57% rusų, 9,36% baltarusių, 5,84% ukrainiečių, 3,48% (21 262) lietuvių, 0,74% žydų. 2010 m. – 941 873 gyv., iš jų – 9769 (1,1%) lietuvių.

Rusijai atitekusioje buv. R. Prūsijos dalyje 1946–1950 m. buvo patvirtinti visiškai nauji pavadinimai, neturėję jokių sąsajų su šio regiono praeitimi. Keičiant pavadinimus, orientuotasi į tai, kad naujų vietovardžių reikšmės būtų suprantamos Kaliningrado srities naujakuriams, antra vertus, bent iki XX  a. 6 dešimtmečio buvo aktualus ir istorinės rusų teisės mitas, leidęs rusų / sovietų kultūros reikšmių įtvirtinimą Kaliningrado srityje pateikti kaip nevatiesos atkūrimą. 1946 07 04 SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas (ATP) pervadino Karaliaučių į Kaliningradą, 1946 09 07 Rusijos SFSR ATP patvirtino 14 rajonų centrų rusiškus pavadinimus. Daugumos Kaliningrado srities gyvenviečių nauji pavadinimai patvirtinti 1947 11 17, 1950 07 05 ir kitais RSFSR ATP įsakais. Keičiant visą toponimiką, buvo šalinamos regiono sąsajos su praeitimi, įtvirtinant jo priklausomybę SSRS. Dabartinė militarizuota Kaliningrado sritis – placdarmas būsimoms Rusijos kovoms su Vakarais.