Violeta RUTKAUSKIENĖ, Čikaga, JAV

Valstybės vėliava yra kiekvienos šalies gyventojus ar jos piliečius vienijantis simbolis, įkūnijantis valstybės statusą, esmines jos vertybes, tikslus bei siekius.Kiekviena šiuolaikiška valstybė, besididžiuojanti turtinga istorine praeitimi, šalia savo valstybės oficialios vėliavos turi ir daugybę margaspalvių istorinių vėliavų, kurios smagiai plazdėdamos, reprezentuoja šalies istoriją, kartu atspindėdamos įvairius valstybės raidos etapus, epochas, dinastijas ar svarbius istorinius įvykius.

Lietuva taip pat grįžta prie šių tradicijų. 1990-iais, atkūrus Nepriklausomą Lietuvą, skubėta atkurti lietuviškus tautiškai istorinius simbolius, taip pat ir vėliavą, tačiau išlaikyti istorinį tęstinumą, susiklosčiusias tradicijas mažai kam rūpėta. Paskelbus Trispalvę valstybine, nesugebėta ar nenorėta atstatyti ir anoje Nepriklausomoje Lietuvoje naudotos istorinės vėliavos su Vyčiu ir Gedimino stulpais. Tautoje jai buvo prigijęs Vytautinės vėliavos vardas. Dėl ko ir kodėl buvo išardyta gražiai tarpukaryje užsimezgusi Trispalvės ir Vytautinės tradicija, kodėl nenorėta jos tęsti, o skubėta kurti dvi naujas- prezidentinę ir dabartinę su Vyčiu, tuo atsiribojant nuo anos Lietuvos ir valstybės tradicijų, istorinio tęstinumo, lieka iki šiol nepaiškinta.

„Kelkime istorinę, nes ji svarbesnė, užgrūdinta istorijos…“ – ragina kabinetiniai specialistai ir jų talkininkai, nors puikiai žino, kad toji dabartinė, šių dienų istorikų pristatoma vėliava, yra naujadaras, su istorija mažai ką turintis bendro, viso labo – tik dailininko ir istorikų fantazijos kūrinys, imituojantis istorinius laikus, tik nežinia kuriuos?….

Istorinė vėliava neišlikusi

Įteisinus naują istoriškai niekuo nemotyvuotą vėliavą, jau keliami pasiūlymai – išplėsti šios naujos istorinės vėliavos paskirtį bei naudojimą. Netgi yra planai, ją įteisinti, kaip valstybinę, siekiant nustumti trispaplvę, visai nesibodint ir nesijaudinant, kad toks žingsnis prieštarautų 1918-jų vasario 16 d. Nepriklausomybės aktui, dėl jo tektų keisti ir Konstituciją. Kam reikalinga ši priešprieša sunku suprasti?

1918-ųjų metų Nepriklausomybės aktas skelbia, kad Tautos Taryba atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Jau vien tai mums turėtų būti rimtas mūsų signalas, net didžiai gerbiant ir vertinant istorinę vėliavą, jos nekelti į valstybinį lygmenį, o palikti tik istoriniame… Realiai toks istorikų nusistatymas/kaprizas iškelti istorinę vėliavą į valstybinės lygmenį, prieštarautų ir LR Konstitucijai, kuri net keliuose punktuose pabrėžia jog, Lietuva yra savarankiška ir demokratinė valstybė, o valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona. (Lietuvos Konstitucija, V., 2012. p. 12). Ar tik dėl kelių istorikų kaprizo, keisime Konstituciją? Patikėkite, neatrodo rimtai, o juo labiau valstybiškai.

Liūdnoka konstatuoti faktą, tačiau realiai neturime nei vienos iki mūsų dienų išlikusios ankstyvesniųjų laikų istorinės vėliavos pavyzdžio, nors žinovai ir teigia, jog apie ją galime spręsti iš išlikusių negausių aprašymų ar nedaugelio ikonografinių vaizdinių. Vienas iš šaltinių, aprašantis mūsų istorinę vėliavą yra lenkų istoriko J. Dlugošo fragmentinis vėliavos nupasakojimas Žalgirio mūšio aprašyme. Tik ar juo galime pasikliauti? Ar tikrai turėdami tokią gražią ir garbingą istoriją, teturime tik vieną vienintelę istorinę vėliavą? Atsisukim į praeitį, gal ji padės, ką daugiau suvokti….

Istorinės vėliavos ištakos

Ankstyvų žinių iš tolimesnių amžių apie mūsų protevių naudotas vėliavas turime labai nedaug. Žymiai daugiau informacijos yra apie atskirų ženklų/simbolių naudojimą.

Kad lietuviai nuo seno naudojo raitelio (Vyčio) ženklą, mums byloja archeologiniai radiniai liudijantys, jog mūsų protėviai jau X-XI a., puošėsi amuletais su raitelio atvaizdais.

Istorikai mini tariamą- neišlikusį karaliaus Mindaugo antspaudą, kuriame atvaizduotas raitelis su pakeltu kalaviju, rankoje laikomu skydu. Kitas išlikęs iki mūsų dienų Mindaugo antspaudas, neturi raitelio, o tik sėdinčio valdovo atvaizdą. Dėl šio antspaudo tikrumo yra daug abejonių, tad sunku ką pasakyti apie Mindaugo laikais naudotus simbolius, juo labiau apie vėliavas.

Husyno metraštis mini, kad Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio (1293–1316 m.) žemių herbas, buvęs šarvuotas raitelis su pakeltu kalaviju ant žirgo. Apie vėliavą kokios nors žinios dar nesigirdi. Istorijai išlikęs 1338 -1341 m. Narimanto- Glebo Gediminaičio antspaudas/plomba, kuri taip pat liudija apie raitelio atvaizdą jame. Istorikai žino 1366 m. neišlikusį kunigaikščio (karaliaus) Algirdo antspaudą, kuriame aprašomas šarvuotas raitelis ant žirgo. Šarvuotas raitelis ant žirgo yra matomas ir vėlesniujų Lietuvos valdovų Jogailos, Kaributo, Lengvenio, Skirgailos,Vytauto ir kitų didikų antspauduose tačiau, pasak heraldikos specialisto dr. E. Rimšos, šie antspaudai simbolizavo tik patį didįjį kunigaikštį, o ne jo valdomą valstybę ar teritoriją.

Pirmosios vėliavos apipintos legendomis

Pirmasis mūsų protėvių karaliaus Vaidevučio (Witowudi) vėliavą ir herbą 1529 m. aprašė ir atvaizdavo vokiečių kronikininkas Simonas Grunau Prūsijos kronikoje. Vėliava buvo balta drobulė penkių uolekčių ilgumo, trijų uolekčių platumo, joje pavaizduoti ligi pusės stoto trys vyrai mėlynais rūbais, ir jie atrodė taip: vienas kaip jaunas žmogus, be barzdos, su varpų vainiku ant galvos, linksmas, – jis buvo javų dievas ir vadinosi Patrimpas (Potrimppo). Antras buvo kaip piktas vidutinio amžiaus vyras, jo veidas buvo lyg ugnis, o karūna iš liepsnų, barzda jo buvo garbiniuota ir juoda, ir jiedu žiūrėjosi į kits kitą, koks kuris besąs, vienas linksmai šypsąs iš antrojo rūstumo, o antrasis pasipūtęs pykčiu. Trečias paveikslas vaizdavo seną vyrą su ilga žila barzda, ir jo spalva buvo visai kaip numirėlio, jis buvo vainikuotas balta skara, susukta kaip į turbaną, jis iš paniūrų žiūrėjo į anuos du ir vadinosi Patulas (Patollo). O toje vietoje, kur buvo skydas, stovėjo pasistiebę du balti žirgai, ir jie laikė skydą savo tarpe, o skyde pavaizduotas iki pusiau stoto žmogus, tik jo galva kaip lokio su pražiotais nasrais.

Prieš 200 metų šią vėliavą jau minėjo istorikas Teodoras Narbutas,vėliau S. Daukantas Lietuvos istorijoje, rašydmas, kad mūsų protėvių karių pulkai turėjo savo vėliavą arba papartį, kuriame paveikslas Dievų, daug kartų gyvulių, žvėrių ir balsių arba literų buvo išrašytas, ką galėjo dar regėti ir paskesniujų laikų karėse (S. Daukantas. Lietuvos istorija, Plymunth, USA, p.72). Č. Gedgaudas knygoje „Mūsų praeities beieškant“ mini Vyties ar prūsų Vyties vėliavą, kurioje atvaizduoti 3 dievai: Perkūnas, rūstusis karo dievas Varys ir pavasario atgimimo ir moklso Dievas Balonis (1972, Meksika, p. 261-262). Čia pat duodama nuoroda į dr. Aleksandro Račkaus knygą „Guthones“ (1929), leistą Amerikoje. Šios vėliavos vaizdai ir aprašymas puošia beveik ir dabartinių istorikų rašytus Lietuvos istorijos vadovėlius ir istorinius darbus.

Lietuviai vėliavų srityje, niekuo neatsiliko

Vokiečių ordino pilyje Marienverderyje išlikęs maždaug 1333 metų kolonos kapitelio reljefas, kuriame vaizduojama kryžiuočių ir lietuvių kova. Lietuvių kariai vaizduojami panašiai kaip ir riterių. Vienas lietuvių karys, kaip ir kryžiuočių, laiko vėliavą, ant kurios nesimato jokių ženklų. Sunku ką nuspręsti apie pačią vėlavą, tik galima konstatuoti faktą, kad lietuviai vėliavų srityje, niekuo neatsiliko nuo kryžiuočių…

1337 m. kronikininkas Vygandas Marburgietis aprašo, kad 1337 m. kautynese prie Bajerburgo (Veliuona) kryžiuočių lankininkų vadas Tilmanas Zumpachas ugnine strėle sudegino lietuvių vėliavą ir mirtinai sužeidė Trakų karalių. Nors kronikininkas nenupasakojo kaip ji atrodė, tačiau galėtume suprasti, kad vėliava turėjo tam tikrus Trakų karaliaus skiriamuosius ženklus (E. Rimša. Heraldika. Vilnius, 2004. p. 76).

1352 m. vyko Belzo pilies puolimas. Vengrų Dubnicos kronika rašo, kad po įnirtingo Belzo pilies puolimo, jos vadas Jurgis Narimantaitis sutiko su Vengrijos karaliaus Liudviko prašymu nuo pilies bokštų nuimti lietuviškas vėliavas, kuriose atvaizduotos žmonių galvos su juodais plaukais. Ir kaip rašo istorikas, heraldikos žinovas dr. E. Rimša sunku pasakyti, kam tos vėliavos priklausiusios: Jurgiui Narimantaičiui, Kęstučiui ar kokiam kitam Lietuvos kunigaikščiui. Ką reiškė žmonių galvos ? (E. Rimša. Heraldika. Vilnius, 2004. p.76.). Gal apie šią vėliavą kalba ir S. Grunau, S. Daukantas ir Č. Gedgaudas, tiek ir kiti istorikai anksčiau minėtuose darbuose.

1394 m. – vokiečių kronikininkas mini 6 iš Vytatuto atimtas vėliavas. Kitoje vietoje kronikininkas mini žuvusius „500 ginkluotų vyrų, buvusių su Vytauto vėliava“ (R. Batūra, Deimantas Karvelis, Kovų istorijos I knyga, V., 2009, p. 29). Kaip ji atrodė nerašo, bet mes apie ją sužinosime netrukus iš kitų šaltinių.

Į mūšį – su šv. Jurgio vėliava

Platesnė informacija apie lietuvių vėliavas mus pasiekia tik iš XV amžiaus. Žalgirio mūšio metu Lietuvos kariuomenėje buvo 40 Vytauto pulkų: 10 pulkų turėjo vėliavas su Gedimino stulpais. Tai – rinktiniai Vytauto dvaro pulkai. 30 – su Vytimi (šarvuotu raiteliu) – šauktiniai įvairių Lietuvos žemių kariai. Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940 m.) šios abi istorinės vėliavos atgijo Vytautinės, Prezidentinės vėliavos pavyzdiu. Vėliava buvo keliama prie prezidentūros Kaune ir Karo muziejaus bokšte, jomis puoštas prezidento automobilis. Gaila, kad atkūrus dabartinę Prezidento instituciją, ši istorinių laikų vėliava nebuvo sugrąžinta, skubėta kurti naują, mažai kuo istoriškai motyvuotą.

Žalgirio mūšyje abiejuose jungtinės kariuomenės pusėse plevesavo ir Šv. Jurgio vėliava. Pirmieji mūšį pradėjo Vytauto pulkai su Šv. Jurgio ir priekinės sargybos vėliavomis (R. Batūra, Lietuvos laisvės kovų vietos. Lankstinukas, Vilnius, 2010, p. 4.). Vijukas Kojalavičius Lietuvos istorijoje rašo, kad Vilniaus, Trakų, Žemaitijos, Naugardo ir Volynės pulkai, praradę kariuomenės vėliavą su šv. Jurgio atvaizdu, atsidūrė didžiausiame pavojuje. (A. Vijukas Kojelavicius, Lietuvos istorija, V., 1989, p.380). Iki šiol istorikai nėra paaiškinę šv. Jurgio vėliavos reikšmės ne tik Žalgirio mūšyje, bet ir mūsų istorijoje.

Kur istorinė Lietuvos vėliava?

Platesnių žinių apie istorines Žalgirio mūšio lietuvių vėliavas duoda lenkų istorijos atpasakotojas J. Dlugošas XV a. antroje pusėje parašytoje Lenkijos karalystės kronikoje. (Roczniki kroniki krolestwa Polskiego, Warszawa, 1982, p. 107). Čia jis rašo, kad visi Vytauto pulkai naudojo raudonas vėliavas. Ant 30 buvo išsiuvinėtas šarvuotas raitelis su iškeltu kalaviju, jojantis ant balto, kartais juodo, kitur bėro arba obuolmušio žirgo. 10 vėliavų turėjo išsiuvinėtus ženklus, kurių jis nemokėjo nupasakoti ir aprašyti, todėl juos nupiešė, bet ir tai netiksliai. Tai buvę Gediminaičių stulpai. Lenkų kronikininko duomenimis, vėliavos ir pulkai vadinosi žemių vardais. Jų paminėta 18: Trakų, Vilniaus, Gardino,Kauno, Lydos, Medininkų, Smolenkso, Polocko, Vitebsko, Kijevo, Pinsko, Naugardo, Bresto,Volkovysko, Drogičino, Melniko, Kremeneco ir Starodubo. Kai kurios vėliavos (tas pats ir pulkai) buvo vadinamos tiesiog kunigaikščių, Lengvenio, Kaributo, Jurgio (Lengvenio sūnaus) vardais, kurie Vytauto nurodymu jiems vadovavo. Kurią iš jų galėtume vadinti ta vienintėle istorine – galutinai nėra aišku. Taip pat sunku suprasti, kokie ženklai buvo vaizduojami raitelio skyde: Vytauto naudoti Gedimino stulpai ar Jogailos – dvigubas kryžius.

Šiuolaikiniai tyrinėtojai, aprašydami Žalgirio mūšį, mini ir kitas vėliavas, kurių nepaminėjo lenkų kronikininkas J. Dlugošas. Visai gali būti, kad mūšyje Vytauto kariuomenės priešakyje plevėsavo ir Vytauto heraldinė ir jo dinastijos vėliava. Tą pastebi, kai kurie mūšių specialistai, tą iš dalies patvirtina vėliau jau bažnytiniame Konstanco suvažiavime Ulricho Richentalio kronikoje užfiksuoti 2 iki šiol mūsų istorijai mažiau žinomi herbai, kaip tyrinėtojai sako, dailininko perpiešti nuo Konstanco suvažiavimo dalyvių vėliavų.

Istorinio mūšio vėliavas – nuspalvino Dlugošo klaidos

Tačiau bene įdomiausia ir svarbiausia vėliavų istorijos dalis Žalgiryje yra susieta su J. Dlugošo pasakojimu, vardijančiu Lenkijos kariuomenės vėliavas. Metraštininko pateiktos žinios nėra labai tikslios, nes kaip žinome, mūšyje jis pats nedalyvavo, o apie vėliavas rašė praėjus maždaug pusei amžiaus po mūšio, nugirdęs pasakojimus iš savo tėvo ar archivyskupo Z. Olesnickio, gal kitų to mūšio dalyvių. Tačiau aprašyme yra keletas svarbių momentų, kuriuos svarbu pastebėti, visiems besidomintiems mūsų istorinės vėliavos ištakomis. Aprašydamas Lenkijos kronikose (Roczniki kroniki krolestwa Polskiego, Warszawa, 1982, p. 102) lenkų pusės pulkų vėliavas, J. Dlugošas pradeda nuo 4 pagrindinių. Atrodo, jos ir mums turėtų būti svarbios, ne mažiau nei lenkams.

Pirmoji – su ereliu – Krokuvos ir Lenkijos karalystės vėliava.

Antroji – „goncza“, kurios herbu ar ženklu įvardijami 2 geltoni kryžiai mėlyname lauke. Kas tai per vėliava, nėra jokio paaiškinimo net iš paties J. Dlugošo. Tačiau vėlesnieji „Kronikos“ leidėjai, kiek žemiau išnašose duotame paaiškinime rašo, kad tai – vėliava po kuria tarnavo „goncy“ (vyčiai – sargybos apsaugos kariai). Ir pažymi, kad ji yra aprašyta tik šioje kronikoje ir niekur daugiau, be to, ji nėra žinoma kaip karaliaus dvaro vėliava. Tačiau jau vėlesniuose lenkų istorikų darbuose ši vėliava jau pristatoma kaip Lenkijos karaliaus dvaro vėliava, dar kituose – Jogailos dinastijos vėliava, mūsų šaltiniai ją mini kaip karaliaus Jogailos ir Jogailaičių dinastijos simbolį/vėliavą. Matome, kad J. Dlugošas šią vėliavą laiko labai svarbia visų išvardintų Žalgirio mūšio vėliavų hierarcijoje, nes ją pristato antrą visų vėliavų eilėje.

Svarbi vėliava – palydima didele J. Dlugošo klaida. J. Dlugošo nupasakojami 2 geltoni kryžiai mėlyname lauke, nėra tas ženklas (dvigubas kryžius), kurį naudojo karalius Jogaila. Tačiau vėliau, matyt, norėdami kaip nors pagrįsti Dlugošo sugalvojimą, lenkų tyrinėtojai išvystė nuomonę, kad šie kryžiai po Jogailos krikšto, tapus Lenkijos karaliumi, simbolizavo dviejų krikščioniškų valstybių susiliejimą į vieną po Lenkijos karūna. Taip, matyt, norėta paaiškinti ir Jogailos naudoto dvigubo kryžiaus kilmę.

Kaip tie du Dlugošo minimi kryžiai Žalgiryje virto vienu dvigubu, niekas iki šiol nėra paaiškinęs. Tačiau iš istorijos žinome, kad Jogailos skyde ir vėliavoje priimta vaizduoti ne du kryžius, o tik vieną su dviem skersinukais. Heraldika nežino tokių atvejų, kad herbe ar vėliavoje būtų piešiamas vienas ženklas, o aprašomas kitas ar net keli ženklai iš karto. Be to yra nustatyta, kad Jogailos naudotas ženklas buvo geltonas ar baltas dvigubas kryžius raudoname skyde. Tad atrodytų, kad Dlugošas aprašė ir nuspalvino Jogailos simbolį labai ryškiomis klaidomis…

Ir visai nežiūrint į tai, kad J. Dlugošas aprašydamas vėliavas privėlė klaidų ir netikslumų, iki šių dienų jis laikomas ne tik Lenkijos istoriografijos, bet ir heraldikos pradininku.

Lietuvos vėliavos „nepastebėjo“

Kad aprašydamas vėliavas Dlugošas klysta ir klaidina kitus, parodo ir Koronavo mūšis, aprašytas tuose pačiuose „Rocznikuose“ p. 179. Čia rašoma, kad karališka Jogailos kariuomenė šiame mūšyje kovėsi su baltos spalvos vėliava, kurioje atvaizduotas raudonas dvigubas kryžius. Dabartiniai lenkų istorikai tokį spalvų neatitikimą J. Dlugošo rašytoje kronikoje laiko metraštininko klaida, galvodami, kad per trumpą laiką negalėjusi atsirasti visai kitų spalvų su tais pačiais simboliais naudota karaliaus Jogailos vėliava. Tačiau lietuviai heraldikos specialistai, sekdami J. Dlugošu ir nekreipdami dėmesio į jo padarytas klaidas, išgalvotą mėlynos spalvos skydą su geltonu dvigubu kryžiumi, įdėjo į dabartinį Lietuvos herbą ir į jų pačių sukurtą „istorinę“ vėliavą.

Tad klausimas visiems Lietuvos žmonėms, o tuo pačiu ir mūsų heraldikos specialistams: Ar galima tokią vėliavą, kurioje naudojami kronikininko J. Dlugošo išgalvoti simboliai, laikyti istorine…?

Trečioji – „przyboczna“ – kraštinė – taip pagal eilę J. Dlugošo rašytoje istorijoje, įvardijama ši vėliava. Ji parodo, jog tos trys, čia paminėtos, yra pirmesnės prieš kitas, už jų stovinčias. Trečiosios aprašymas, kurį pateikia J. Dlugošas, liedžia suprasti, kai ką svarbaus. Aprašyme ji nupasakojama raudonos spalvos su joje atvaizduotu baltu žirgu ir ant jo jojančiu ginkluotu vyru su virš galvos pakeltu kalaviju. Vėlesni lenkų tyrinėtojai ją dar vadina nadworna – dvaro, kiti – kaip Lenkijos karaliaus dvarui nežinoma.

Mums nesunku ją atpažinti. Tai Lietuvos valstybės ir jos pulkų vėliava, kurios metraštininkas net nesivargina įvardinti. Ji ir turėtų būti laikoma ta istorine Lietuvos vėliava, atstovėjusia mūsų valstybės garbę Žalgirio mūšyje. Tik, iš J. Dlugošo aprašo sunku atgaminti visas svarbias ir mums reikšmingas vėliavos detales, nes jis jų ir nemini.

Ketvirtoji – šv. Jurgio – raudona su baltu kryžiumi, minima Dlugšo aprašyme prie jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pulkų, iki šiol nėra niekaip paaiškinta…. Taigi Žalgiris mums paliko ne vieną, o bent kelias svarbias istorines vėliavas, kurias tikrai vertėtų įteisinti istorinės vėliavos statusu.

Richentalio kronikoje – istoriniai Lietuvos valdovų vėliavų ženklai

Matant J. Dlugošo heraldiniuose darbuose daug netiklumų, kuriuos stipriai kritikuoja jau ir lenkų specialistai, svarbu rasti kitų papildomų šaltinių mūsų senosioms vėliavoms pažinti. Įdomios ir vertingos informacijos, apie mūsų protėvių XV a. naudotas vėliavas, rasime 1414-1418 m. Konstancos kronikoje, Vokietijoje vykusio didžiulio viduramžių bažnytinio forumo aprašyme. Jame dalyvavo ne tik bažnyčios atstovai ir hierarchai, bet ir visos Europos karaliai, didikai, bajorai, riteriai, tarp jų, Vytauto ir Jogailos pasiuntiniai, didikai iš Lietuvos ir Žemaitijos su savo vėliavomis ir herbais, nes suvažiavimas svarstė ir svarbius Lietuvos reikalus.

Kronikininkas U. Richentalis, dalyvavęs tame suvažiavime, stebėjo jo eigą ir fiksavo įvykius, vaizdus, dalyvių vėliavas, simboliką. Tarp jų ir Lietuvos atstovų vėliavas ir ant jų buvusius ženklus. Tarp kronikoje paliktų spalvotų vaizdinių yra 2 Vytauto Didžiojo, jo paties ir jo giminės vėliavų herbai, 1 karaliaus Jogailos jungtinis Lietuvos-Lenkijos vėliavos herbas, lietuvių-žemaičių bajorų: Jurgio Galmino, Vytauto sekretoriaus Mikalojaus Sapienskio, Jono ir Ditricho Bilingų, Vilniaus riterio vėliavos/herbai , o taip pat Vilniaus miesto vėliavos herbas. Šios vėliavos ir herbai reprezentavo ne tik mūsų valdovus ir didikus, bet ir pačią Lietuvą. Su šiomis vėliavomis mes buvome atpažįstami Europoje. Jau vien tai, kad šiame istoriniame renginyje buvo apginti Lietuvos ir žemaičių interesai, jos vertos būti įvertintos kažkokiu valstybės lygiu ir pripažintos lygiateisėmis istorinėmis vėliavomis ir egzistuoti šalia kitų istorinių ženklų. Kol kas jos nėra istorikų pripažintos kaip gyvavusios ar egzistavusios.

Vienintelis originalus spalvotas XV a. piešinys, vaizduojantis Lietuvos kunigaikščio vėliavą yra Dieboldo Laubero kūrinys, užfiksavęs Žygimanto Kaributaičio atvykimo į Prahą sceną, atvaizduotą spalvotoje husitų istorijoje rašytoje 1443 metais. Kol kas istorikai ir heraldikos specialistai sakosi neturi daug vilčių surasti išsamesnių duomenų apie 15 a. Lietuvą reprezentavusią istorinę vėliavą. Nėra aiškaus supratimo, kas tai per vėliava – Lietuvos ar tik Didžiojo kunigaikščio. Kaip rašo istorikas dr. E. Rimša, kol kas be rimtesnių tyrimų yra sunku pasakyti ar dailininkas rėmėsi tikru atvaizdu ar tai tėra tik dailinko fantazijos kūrinys. Bet kol nėra kitų šaltinių, ši vėliava gali būti tam tikru orentyru atkuriant Lietuvos istorinės vėliavos išvaizdą.

Kiek daugiau aiškumo apie Lietuvos vėliavą ir jos atvaizdą XVI a. antroje pusėje suteikė Alekstandras Gvagninis, pirmasis 1578 m. plačiau apibudinęs LDK vėliavos atvaizdą. Anot jo, ji buvusi raudono kinietiško šilko, keturių uodegų. Pagrindinėje vėliavos pusėje po kunigaikštiška karūna buvo atvaizduotas baltas raitelis, antoje pusėje – saulės spindulių fone Švč. Mergele Matrija su kūdikiu.

Vėlesniais XVII-XVIII amžiais vėl sugrižta prie vėliavos, kurioje vaizduotas baltas raitelis su pakeltu kalaviju. Išlikęs istorinis paveldas fiksuoja atvejus, kurie paliudija ir pačios vėliavos spalvos pasikeitimą. Štai prieš keletą metų klaipėdietės tekstilininkės Bronės Neverdauskienės atkurtoje iš Stokholme saugomos originalios Augusto Stipriojo vėliavos, jau nebematome daugelį amžių naudotos raudonos spalvos. Čia ji melsvai žalsva.

Pačioje vėliavoje ir prie vaizduojamo herbo atsiranda naujų elementų. Matomai kiekvienas naujas laikmetis ir naujas svetimtautis karalius suformavo ir kitokią savo epochos vėliavą. Todėl kalbant apie istorinę vėliavą turime labai aiškiai sutarti, kurių laikų vėliavą ar vėliavas galime ir norime laikyti ta pagrindine Lietuvos istorine vėliava.

Įteisinti tik vienos istorinės vėliavos naudojimą būtų trumparegiška mūsų turtingos istorijos atžvilgiu. Reikėtų pamąstyti ir pasirūpinti ir kitų istorinių vėliavų atgaivinimu ir jų atminimo įamžinimu mūsų valstybėje. Atgaivinkime savo istorines vėliavas, tegul jos puošia mūsų gyvenimą, istorines atminties vietas prasmingais protėvių simboliais, reprezentuojančiais mūsų valstybę ir jos istoriją erdvėje ir laike. Istorinės vėliavos tai – mūsų pasididžiavimas – tautos ir mūsų valstybės didinga praeitimi.

Nuotraukose:

1. Pakabutis su Vyčiu XI–XII a. iš Didviečių kapinyno

2. Vaidevučio/Prusų herbas 1548 m. Prūsijos kronika, rašyta 1529 m. dominikonų vienuolio Simono Grunau, mini apie 500 m. gyvenusius Brutėnijos (Parusnės) viešpatį Brutenį ir karalių Vaidevutį – Vytautą, jo vėliavą bei mūsų protėvių dievus

3. Prūsų vėliava ir herbas XIII a., Karaliaučiaus miesto muziejus Dusburge (museum Stadt Konisberg in Duisburg), Vokietija

4. Vokiečių ordino pilyje Marienverderyje išlikęs maždaug 1333 metų kolonos kapitelio reljefas

5. Vyatuto ir Švitrigailos vėliavos herbas. XV a. Vokietijos herbyne. 1394 m. vokiečių kronikininkas mini 6 iš Vytatuto atimtas vėliavas. Kitoje vietoje kronikininkas mini žuvusius „500 ginkluotų vyrų, buvusių su Vytauto vėliava“ (R. Batūra, Deimantas Karvelis. Kovų istorijos I knyga, V., 2009, p. 29). Kaip ji atrodė nerašo, bet apie jos atvaizdą galėtume spręsti iš Vakarų Europos archyvuose išlikusio kol kas vienintelio XV a. Vytauto ir Švitrigailos spalvoto herbo

Voruta. – 2013, saus. 19, nr. 2 (766), p. 10.

Voruta. – 2013, vas. 2, nr. 3 (767), p. 10.