Autorės nuotraukos

Neringa Tuškevičienė, Kernavė, www.krastozinios.lt

Kernavės Švč. M. Marijos bažnyčioje šį sekmadienį buvo švenčiamos kelios šventės:  Švč. M. Marijos Škaplierinės atlaidai bei Vyskupo Juozo Matulaičio viešnagė. Mišių metu prisimintas ir pagerbtas ilgametis Kernavės klebonas, Širvintų krašto garbės pilietis, Vilniaus arkivyskupijos ganytojas, Prelatas Česlovas Krivaitis, kurio nuopelnus ir darbus, atliktus čia, Kernavėje, ir visoje Lietuvoje sunku būtų ir suskaičiuoti.

Taip pat mišiose dalyvavo Juozas ir Sigutė Šukaičiai, kurie prieš 50 metų priėmė Santuokos sakramentą ir šiandien atėjo padėkoti Dievui už penkiasdešimties metų santuokos gyvenimo kelią, du sūnus ir tris anūkus.

Klebonas kunigas Marius Talutis paprašė Jo Ekscelenciją Vyskupą vadovauti Šventų Mišių aukai. Sesuo Irena dovanojo gražią savo giedamą psalmę. Jai pritarė ne tik giesmininkės, bet ir visa bažnyčia.

Jo Ekscelencija Vyskupas Juozas Matulaitis į iškilmes pakviestas ne atsitiktinai. Jis asmeniškai pažinojo Kernavės kleboną, Prelatą Česlovą Krivaitį, kurio minima 100 metų gimimo sukaktis, ir daugiausiai gali apie Jį papasakoti.

Prelatas Česlovas Krivaitis gimė 1921 m. liepos 18 dieną, Žebertonių kaime (Elektrėnų sav.). Palaidotas Kernavės šventoriaus kriptoje.

Prelatas buvo genialus organizatorius, diplomatas, meno žinovas, eruditas. Nuo 1979 m. iki 2004 m. Jis Kernavei atidavė visą savo talentą, prakaitą ir širdį. Jo dėka bažnyčią puošia nepaprasto grožio ąžuolinis altorius, kurį jis paaukojo Kernavės bažnyčiai pardavęs mirusios mamytės namą Vievyje. Šalia altoriaus atsirado nuostabūs ąžuoliniai bažnyčios suolai, presbiterijos kėdes, altoriaus grotelės, klausyklos. Jo pastangų dėka pastatyti nauji vargonai, įrengta 15 Kalvarijos stočių iš Lietuvos laukų akmenėlių, pastatyti didingi šventoriaus vartai. Prelato išminties dėka buvo susigrąžinti parapijos pastatai ir įkurta parapijos salė bei sutvarkyta senoji klebonija. Ypatingų pastangų jam kainavo Kernavės parapijos administracinio pastato-klebonijos statyba, baseino Lietuva įrengimas. Jo dėka Kernavę puošia paminklai „Mozė“, „Vytautas Didysis“, „Geležinis vilkas“ bei kryžius „Jūs mano rankos“ bei Kernavės alėja ir kunigaikščių vardus turinčios Kernavės gatvės. O kur dar bažnyčios vidaus ir išorės remontai, bažnyčios apšiltinimas bei apšvietimas. Prelato Česlovo dėka į Kernavę atvyko ir jam talkino bei po jo mirties darbus tęsia Kristaus Karaliaus seserų diakonių kongregacija.

Kernavės parapijoje saugomi tūkstančiai lankytojų įrašų, kuriuose dėkojama Prelatui už Kernavės garsinimą ir išpuošimą.

Graži šventinė procesija nusidriekė aplink Kernavės bažnyčią, lyg bylotų išėjusiam klebonui, kad Jo darbai vertinami, branginami ir tęsiami. Po Šventų Mišių klebono Mariaus kvietimu visi susirinko prie Prelato Česlovo Krivaičio kapo. Čia buvo meldžiamasi, giedamos giesmės, Lietuvos himnas.

Tuo metu kunigas Marius pastebėjo pro šalį einantį Lietuvos archeologą, Vilniaus universiteto profesorių Aleksiejų Luchtaną ir pakvietė jį prisijungti bei pasidalinti savo prisiminimais apie Prelatą Česlovą Krivaitį.

Pirmasis susitikimas įvyko profesoriui Aleksiejui atvykus apsižiūrėti, kur bus vykdomi tyrimai. Nuo pirmų akimirkų bendravimas buvo sudėtingas. Dėstytojai suprato, kad bendrauti su bažnyčia jiems nederėtų. Tad pas kleboną nusiuntė jauną archeologą Aleksiejų. Pasak jo, visas Kernavės atgimimas prasidėjo būtent nuo tuometinio klebono Česlovo Krivaičio. Buvo įsteigta Taryba, kuri rūpinosi Kernave. Monsinjoras nuolat dalyvaudavo posėdžiuose ir kaskart ateidavo su naujomis iniciatyvomis. Jis buvo tikra Kernavės siela. Profesorius teigia, kad su Prelatu teko bendrauti kelis dešimtmečius ir jis visada galvojo tik apie Kernavę, jos gražinimą, lietuvybę.

Daug metų su Prelatu dirbo ir dabar Jo darbus tęsia sesutė Irena. Ji prisimena, kaip ką tik atvykęs kunigas, pirmąjį rudenį pasirūpino, jog Kernavės bažnyčioje būtų įvestas šildymas. Lietuvoje tai buvo pirma bažnyčia, turinti šildymą. „Pirmos Kalėdos jau buvo šiltos,“ – prisimena sesuo Irena. „O paskui Jis ėmė viską daryti bažnyčiai. Įvedė požemines įrangas: elektrą, vandenį, katilinę pastatė. Vėliau ėjo kiti darbai. Kartu statė tvorą aplink bažnyčią ir kartu vežė po vieną pagamintą staciją. Kelios sesutės ir akmenis vežė, ir juos skaldė. 1987 metais buvo pagamintos visos stacijos. Buvo švenčiamas 600 metų Krikšto jubiliejus ir pašventintos visos stacijos. Iškilmėse dalyvavo daug svečių, kunigų, nes kunigai labai rėmė šiuos Prelato darbus.“

Sesuo Irena prisimena, kad jai teko daryti aukojančių parapijiečių sąrašus. Prelatas nuolat per Šventas Mišias dėkodavo kiekvienam paaukojusiam. (O koks jis buvo  žmogus? Kaip bendraudavo su kitais?- autorė) „Jis labai mokėjo bendrauti. Prelatas buvo tikras pavyzdys, kurio mes ir dabar nepamirštam. Jau taip atsakingai viską darydavo – jokio skubėjimo. Visus pakalbindavo, turistus priimdavo. Jei eina į mišias, visada su sutana, su baltais marškinukais, su koloratke, visada išlindę balti manketai, batai juodi, nublizginti, kojinės juodos. Buvo toks kunigas, kokio dabar nėra. (Ir akiai, ir dūšiai? – autorė) Taip. Būtent taip.

Kai nueini pasakyt, jog atėjo interesantai, jis pirmiausiai apsirengia sutaną, dedasi kryžių, dedasi žiedą… Žmogų visada priimdavo labai pagarbiai, mandagiai. Prelatas buvo be galo jautrus žmonėms ir jie tiesiog lipdavo prie Jo.,“ – prisiminimais dalijasi sesuo Irena ir priduria, kad vienuolės kaskart eidamos į bažnyčią prie kapo sukalba poterius.

Kernavėje ir apylinkėse visų gerbiama sesuo Irena tvirtina, kad Kernavės klebonas kunigas Marius nuolat klausinėja apie Prelatą ir ima iš jo pavyzdį.