Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Jau ketvirtą kartą Mažosios Lietuvos mylėtojus pradžiugino gausiai iliustruotas ir puikios poligrafinės išvaizdos metinis žurnalas „Rambynas“ (2011 m. gruodis, nr. 1 (4), 84 p., 1 000 egz.), kurį išleido Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, o spaudai parengė VšĮ „Vorutos“ fondas. Redakcinę kolegiją sudaro: Diana Milašauskienė – vyriausioji redaktorė, Eugenijus Skipitis – leidinio sudarytojas, Giedrė Skipitienė – atsakingoji sekretorė, Drąsutis Brazauskas, Ieva Jankutė, Marytė Genienė, Birutė Žemgulienė ir Juozas Vercinkevičius. Leidėjo partneris Rambyno regioninio parko direkcija.

Leidinys pradedamas jautriais poeto Mykolo Karčiausko „Nemuno poemos“ (1984) žodžiais „Imkit mane“ apie skalvių mažąją tėvynę abipus Nemuno.

Žurnalistas ir fotografas Eugenijus Skipitis („Rambyno kultūros atodangos“) pateikia kelis su Rambyno kalnu susietus kultūros įvykius ir šiose apylinkėse atliktus paminklosauginius darbus, kurie yra svarbūs ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūrai. 2011 m. žiūrimiausiu lietuvišku filmu tapo Jono Trukano sukurtas kostiuminis trumpo metražo filmas „Knygnešys“ (2010). Ta pačia tema abejotinos interpretacijos dokumentinį filmą „Knygnešiai“ sukūrė ir airių kilmės kino režisierius Jeremiahas Cullinane`as.

Kasmet lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ renkasi Bitėnų kapinaitėse, kuriose pagal evangelikų liuteronų tradiciją pagerbia jose palaidotus šio krašto žmones (Vydūną, Martyno Jankaus šeimą, Valterį K. Banaitį, Tilžės akto signatarą Joną Vanagaitį su žmona ir kt.).

Spektaklis apie paskutinės šio kaimo lietuvininkės Elenos Grigolaitytės-Kondratavičienės (1910–1995), Sibiro tremtinės, gyvenimą pagal vokiečių žurnalistės ir rašytojos Ullos Lachauer romaną „Rojaus kelias“ buvo parodytas Šilutės ev. liuteronų bažnyčioje.

Mažosios Lietuvos patriarcho M. Jankaus vaikaitė Eva Milda Jankutė-Gerola (Ieva Jankutė), M. Jankaus kultūros paveldo saugojimo ir puoselėjimo premijos steigėja, buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Bitėnuose – paminėtas M. Jankaus muziejaus įkūrimo 30-metis, jo garbei kieme pasodintos obelys.

Ant Rambyno kalno buvo pastatyta skulptūrinė kompozicija su aukuru, skirta baltų dievams (aut. Regimantas Midvikis). Rambyno regioniniame parke vykdomi dideli paminklotvarkos darbai. Sutvarkyti Šereiklaukio, Vilkyškių ir Opstainių piliakalniai, tačiau archeologiniai tyrimai čia vyks dar daugelį metų. 2012 m. pradžioje netoli Rambyno kalno esančioje Rambyno regioninio parko direkcijos sodyboje duris atvers šio parko lankytojų centras su ekspozicija, tikimasi, kad jis taps kaimo bendruomenės dvasinio gyvenimo atspirties tašku.

2011 m. skaitytojus pasiekė knygos apie Mažąją Lietuvą, kuriose atsispindi ir Rambyno kalno kultūros klodai: Šilutės kraštotyros draugijos leidinys „Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai“, dr. Martyno Purvino „Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai“, geologo, prof. habil. dr. Vytauto Juodkazio „Mažoji Lietuva – mano gimtinė“, lituanisto Benjamino Kondrato „Kūrėjų pėdsakais“ septinta dalis „Pagėgių kraštas“, sudarytojų Elenos Stankevičienės ir Sigito Stonio reprezentacinis leidinys „Pagėgiai. Šis kraštas kaip muzika…“ bei prof. habil. dr. Domo Kauno „Auszros“ archyvas : Martyno Jankaus rinkinys“.

Apie vieną galingą Vokiečių ordino žygį XIII a. pabaigoje, kai buvo paimtos ir sunaikintos dvi svarbios skalvių pilys Ragainė ir Ramigė ant šventojo Rambyno kalno, žurnale pateikiami du eilėraščiai iš eiliuotos Prūsijos kronikos „Kronininko Mikalojaus Jerošiniečio eilės apie Ragainės ir Ramigės pilies puolimus“ vokiečių ir lietuvių kalbomis.

Archeologas, VU doc. dr. Valdemaras Šimėnas savo str. „Neatsiskleidęs Rambynas“ rašo apie archeologinius Rambyno kalno ir jo apylinkių tyrimus Prūsijoje nuo XIX iki XX a. pradžios.

Architektas ir Mažosios Lietuvos tyrėjas dr. Martynas Purvinas („Bitėnų pakrantė ir jos sodybos“) nušviečia prie Nemuno ir Bitės upelio žiočių šalia Rambyno kalno įsikūrusių dviejų Bitėnų (Šilėnų ir Užbičių) kaimų istorinę raidą.

VDU doc. dr. Vytenis Almonaitis („Aukštieji ir Žemieji Eisuliai“) pateikia dar šviežius 2011 m. įspūdžius iš apsilankymo vaizdingame kairiajame Nemuno krante, kuriame dar išlikusi senos Eisulių gyvenvietės iš dviejų dalių likučiai su barbariškai sunaikintomis kapinaitėmis (dab. Kaliningrado sr.). Čia iškyla aukščiausia šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje kalva – Žvalgakalnis, ant kurio 1912 m. iš stambių akmenų ir plytų buvo išmūrytas masyvus Bismarko bokštas (dabar jau apgriuvęs). Tokie apžvalgos bokštai, pastatyti ir kitose lietuvininkų aukščiausiose kalvose, pavadinti ilgamečio valstybės kanclerio Otto fon Bismarko vardu, turėjo simbolizuoti suvienytos Vokietijos galybę ir germanų teises į senovines baltų žemes. Nuo minėtos ir gretimų kalvų, kol Nemuno šlaitai nebuvo apaugę medžiais, atsiverdavo tokie įspūdingi vaizdai, kad šios apylinkės jau XIX a. buvo vadintos Lietuvos Šveicarija.

Žurnale spausdinamas ir Vydūno draugijos ilgamečio pirmininko, filosofo dr. Vaclovo Bagdonavičiaus pranešimas „Kultūrinė lietuvių jaunimo veikla Pagėgių krašte XX a. pirmoje pusėje“, skaitytas 2011 m. birželio 22 d. Bitėnuose vykusioje konferencijoje „Pagėgių krašto bendruomenės per 115 metų“.

Kraštotyrininkas, Tauragės savivaldybės kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas nušviečia („Tauragės kraštas prie valstybių sienos“) Paprūsės gyventojų verslo ir gyvenimo būdo išskirtinius ypatumus nuo seniausių laikų, rašo apie seniausios Europoje valstybės sienos likučius, kuri egzistavo tarp LDK ir Vokiečių ordino 500 metų dar nuo 1422 m. Melno taikos sutarties. Šios išlikusios sienos Tauragės krašto miškuose atkarpa yra vertingas istorinis, archeologinis, inžinerinis paveldo objektas, savo reikšme prilygstantis nacionaliniam lygmeniui.

Trakiškis žurnalistas ir keliautojas Vladas Kasperavičius („Nemunas: kaip tapti upės atminties kapitonu?“) rašo apie keliones pradėtas 1995 m. ekologiniu plaustu „Bliūškis“ iš 4 000 plastiko butelių Nerimi ir Nemunu su mokiniais bei kitais keliauninkais, kurie per penkiolika metų susitiko su įdomiais panemunės žmonėmis, grožėjosi nuostabiais gamtovaizdžiais, pamatė ir pažino senąjį Nemuną. Įdomu tai, kad autorius ir vėliau patobulintos konstrukcijos plaustų sumanytojas gyvena Senųjų Trakų kaime, kuriame nėra nei upės, nei ežero, net kūdros…

Prasmingai skamba Anatolijaus Jakimovo istorinės eilės („Keleriškių eilėraščiai“) apie skalvių krašto vietoves.

Rambyno regioninio parko direkcijos vyriausioji kultūrologė Giedrė Skipitienė („Mūsų namų ir gyvenimų istorijos“) pasakoja liūdnai graudžią istoriją apie Alberto Kumpio, vienintelio ūkininko ant Rambyno kalno prieš Antrąjį pasaulinį karą, giminės narių likimą pokario metais Lietuvoje, vėliau Vokietijoje. 1944 m. spalį beveik visi Mažosios Lietuvos gyventojai prarado Tėvynę: vieni atsidūrė Vakaruose, kiti – Sibire. Net ir likę gimtinėje Tėvynės jau neturėjo, tapo svetimi čia atėjusiems, kurie naikino visa, kas vietinių gyventojų buvo sukurta bei sukaupta per šimtmečius. Kas aprašys jų širdgėlą ir nostalgiją nuostabiajam Rambynui?

Drąsutis Brazauskas, Rambyno regioninio parko direkcijos vyriausiasis kraštotyrininkas, pasakoja apie vieną iš gražiausių gamtos kampelį („Ragainės vingio gamtos paslaptis“). Čia Nemuno užliejamos pievos yra labai derlingos, pasižymi floros ir faunos įvairove, kurių daugelis įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Labai jautriai ir poetiškai skamba Eugenijaus Skipičio gamtos aprašymai, pasakojimai ir pamąstymai apie mūsų gyvenimą Lietuvoje dvylikos skirsnelių esė „Iškirstų sodų vynas“.

Dr. Vytenis Almonaitis („Šereiklaukis“ – leidinys apie jo vertą kaimą“) pristato Kristinos Blankaitės sudarytą kraštotyrinį leidinį „Šereiklaukis“, skirtą kaimo 470-osioms vardo paminėjimo ir 450-osioms dvaro įvardijimo metinėms, kuriame nušviesta ilga bei garbinga vietovės istorija. Pamini kai kuriuos netikslumus. Pasidžiaugia, kad jo su žmona siūlytą vietovardžio pakeitimą iš Šereitlaukio į Šereiklaukį jau pripažino ir kalbininkai, tikisi, kad netrukus jis bus pakeistas ir oficialiai.

Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ pirmininkas Viktoras Milašauskas pateikia „Praeities laišką“, kurio tekstas, parašytas 1900 m. birželio 15 d. ir skirtas ateities kartoms, mus pasiekė tik dabar. Tas vokiškai rašytas dokumentas, prieš šventinant naują Plaškių evangelikų liuteronų bažnyčią, buvo paslėptas po altoriaus viršutine akmens plokšte. Viešai skelbiamas pirmą kartą (faksimilė ir lietuviškas vertimas). Jame rašoma apie šios parapijos ankstesnės bažnyčios būklę ir naujos statybą bei įrengimą. Pridursiu dar, kad šios griūvančios bažnyčios likimas vis dar neturi sprendimo.

Žurnalo pabaigoje yra pateikta vokiška straipsnių santrauka (vertė Justina Daunorienė).

Tikiuosi, kad įvairaus amžiaus skaitytojai žurnale „Rambynas“ ras aktualių ir įdomių, turinčių didelę istorinę išliekamąją vertę, straipsnių, nes tai yra vertingas šio krašto praeities bei dabarties įamžinimo šaltinis.

Reikia padėkoti finansiniams rėmėjams (SRT rėmimo fondas, UAB „Meliovista“, AB „Vilkyškių pieninė“, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai, p. Konrad Stege šeima, Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ bičiuliai, 2010 m. parėmę draugiją 2 proc. GPM), be kurių paramos šis žurnalas nepasiektų savo skaitytojų.

2, 3 autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Žurnalo „Rambynas“ viršelis

2. Baigiantis pamaldoms Bitėnų kapinaitėse 2011 05 14. Iš kairės viduryje ev. liuteronų kunigai: Juozas Mišeikis iš Biržų ir Mindaugas Kairys iš Vilkyškių

3. Žurnalo „Rambynas“ sudarytojas Eugenijus Skipitis

Voruta. – 2012, vas. 18, nr. 4 (742), p. 2.