Jozefas Šereševskis savo darbo vietoje

Alvidas JANCEVIČIUS, žurnalistas, istorikas, www.voruta.lt

          Šitaip savo daug leidimų sulaukusią knygą apie legendinį išeivį iš Tauragės Samuelį Isaką Jozefą Šereševskį (Schereschewsky) pavadino Kembridžo universiteto profesorius Džeimsas Artūras Miuleris. Solidžią studiją apie mūsų kraštietį „Žydų vyskupas ir Kinijos Biblija“ parašė  ir Jeruzalės Hebrajų universiteto Louiso Friebergo Rytų Azijos studijų centro profesorė – emeritė ir Amerikos Hario Trumano tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja Irene Eber. Tad kas gi jis – žmogus, visiems laikams įėjęs į pasaulio religijotyros istoriją? Apie šią unikalią asmenybę prieš kurį laiką esu rašęs savo gimtosios Tauragės laikraštyje „Tauragės kurjeris“, tačiau manau, jog ji verta būti žinoma kur kas plačiau – visai Lietuvai

٭٭٭

          Kai buvęs ilgametis žurnalo „Time“ Pekino biuro vadovas, žurnalistas ir užsienio politikos konsultantas Davidas Aikmanas, dirbęs daugiau kaip penkiasdešimtyje pasaulio šalių, bendravęs su Borisu Jelcinu, Panamos kariniu diktatoriumi Manueliu Noriega, legendiniu Amerikos pamokslininku Bilu Grahamu, Motina Terese ir kitais, 2005 metais išleido knygą „Pekino faktorius“, jos paantraštei buvo pasirinkta frazė „Kaip krikščionybė keičia Kiniją ir pasaulio galių pusiausvyrą“. Autoriaus nuomone, per artimiausius trisdešimt metų trečdalis Kinijos gyventojų bus krikščionys, o šalis – viena galingiausių pasaulio krikščioniškųjų valstybių. Paskaičiuota, jog  1949 metais, susikūrus komunistinei KLR, šią tikybą išpažino apie šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, dabar gi jų yra apie aštuoniasdešimt milijonų.

          O 1906 metų spalio penkioliktąją Japonijoje, Tokijyje, mirė Parkinsono ligos paveiktas bet neįveiktas žmogus,  sugebėjęs, valdydamas vos du pirštus, išversti hebrajų kalbos raštus į kinų kalbą. Šis žmogus buvo teologijos daktaras, iš tolimosios Lietuvos nukeliavęs į kitą pasaulio kraštą ir čia amžinai išlikęs istorijoje, keturiasdešimt septynerius metus vykdęs Kinijoje misionieriaus pareigas, Samuelis Isakas Jozefas Šereševskis, šioje šalyje labiau žinomas Jozefo Ši pavarde. Ant jo kapo vienose didžiausių Tokijo Aojama kapinių, visai ne pagal žydų tradicijas, pastatytas akmeninis kryžius…

٭٭٭

Samuelis Jozefas Šereševskis gimė 1831 metų gegužės šeštąją Taurogene – Tauragėje žydų ortodoksų Simono Šereševskio ir Rozos Salvatha šeimoje. Jau tuo metu, žydų bendruomenė šiame mieste prie Jūros buvo gausi – pavyzdžiui, 1833 metais iš šešių šimtų trisdešimties gyventojų žydų būta netoli keturių šimtų.

          Šereševskių pavardė Lietuvoje buvo populiari, nors nežinia ar visi jie susiję giminystės  ryšiais. Jie buvo aškenaziai – viduramžių Elzaso, Reino slėnio ir Rytų Europos žydų palikuonys, šiandien sudarantys apie aštuoniasdešimt procentų visų pasaulio žydų. Bronkso Alberto Einšteino medicinos koledžo  genetiniai tyrimai leidžia spėti, jog Aškenazių kraujo linija nuo kitų žydų atsiskyrė maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų. Keturiasdešimt procentų jų – vos keturių žydų motinų palikuonys. Tuo tarpu, Samuelio mama Rosa Salvatha, buvo sefardų žydų palikuonė, ispanė.  Sefardai, priešingai nei aškenaziai, dar prieš inkvizicijai 1492 metais išvarant juos iš Ispanijos,  turėjo glaudžių kontaktų su musulmonais. Tai įgalino juos sukurti unikalią intelektualinę kultūrą. Iš motinos Samuelis paveldėjo specifinį alyvuoginį veido atspalvį, o vardą Samuelis Jozefas – iš tėvo (Isakas, tikriausiai, buvo kito giminaičio vardas, ir tai gali būti kitas ryšys su sefardais. Mat aškenaziai žydai neduoda savo vaikams gyvų giminaičių vardų.) Tėvo profesija iki galo neaiški, nors, kaip daugelis to meto Tauragės žydų ir kaip jo sūnus iš pirmosios santuokos, jis irgi, greičiausiai, galėjo būti miškininkas ar lentpjūvės savininkas.

          Anksti netekusiu tėvų,  juo rūpinosi pasiturintis, sėkmingą miško prekybos verslą turėjęs netikras brolis, o tiksliau, jo žmona. Kaip daug vėliau prisiminė pats Samuelis, įbrolis pavasarį išeidavo į mišką ir, galima sakyti negrįždavo iki didžiųjų rudens švenčių. Ir, kaip nebūtų keista, kalbant apie žydus, našlaičio gyvenimas naujoje šeimoje nebuvo lengvas. Būsimajam vyskupui, jo paties žodžiais,  buvo neleidžiama pamiršti, kad  valgo jis išlaikytinio duoną. Kalbėdamas apie savo pirmuosius metus įbrolio namuose, jis daugiau negu švelniai vadino šį periodą „šiek tiek griežtumo ir liūdesio“laikotarpiu.Brolio žmona, kaip prisiminė Samuelis, valdė vyro verslą, namus ir vaikus, kurių buvo nemažai ir kurių vis daugėjo. Todėl Samuelis tebuvo tik dar viena burna prie gausios šeimynos stalo.

Paauglys nuo mažų dienų atsiskleidė kaip gabus, žingeidus jaunuolis, todėl giminės, vis dėlto, stengėsi suteikti jam kiek įmanoma geresnį išsilavinimą ir pasiekti, kad taptų, žinoma gi,  rabinu.

          Kiekviena žydų šeima labai rūpinosi berniukų išsilavinimu. Tai prasidėdavo nuo bendruomenės mokytojo – melamedo – trejų ar ketverių metų vaikams vedamų pamokų, supažindinusių su žydų istorija, maldų ir Biblijos pagrindais. Vėliau – nepigi ir ne visiems prieinama judaizmo dvasinė seminarija Ješiva. Jos Tauragėje nebuvo.  Užtat ji veikė Kražiuose, tuo metu labai toli nuo Tauragės buvusiame daug mažesniame miestelyje, į kurį išvyko Samuelis. Tai šeima padarė ne vien dėl religijos žinių, bet, greičiau, norėdama pažiūrėti, kaip jaunuolis  atlaikys atsiskyrimą nuo šeimos ir mokės savarankiškai gyventi.  Juo labiau, kad jis jau buvo tvirtai nutaręs Tauragę palikti.

          Šereševskio apsisprendimas mokytis oficialiai pripažintoje rabinų mokykloje buvo sąlygotas dar ir tarnybos Rusijos kariuomenėje baimės. Caru tapus Nikolajui I, remiantis 1842 metų dekretu, net dvylikos ar trylikos metų paaugliai jau buvo rengiami karo tarnybai. Jaunuoliai, kurie oficialiai pripažintose mokyklose mokėsi ne mažiau trejų metų, nuo tarnybos buvo atleidžiami. Todėl tėvai darė įvairiausius žygius kaip nors išsukti vaikus nuo tos nemalonios priedermės, išsiųsdami juos netgi labai toli, kur netektų prievarta valgyti kiaulienos ir kur būtų išklausoma ir kita nuomonė.

          Giminės aktyviai skatino Samuelį pasirinkti Žitomirą, kur jis būtų toli nuo namų ir niekas negalėtų jo susekti.  Svarbu buvo dar ir tai, kad rabinų mokyklose ne tik nereikėjo mokėti už mokslą, bet studentai dar ir gaudavo vyriausybės stipendijas. Galima tik spėlioti, kaip jaunasis Šereševskis sužinojo apie tolimąjį Žitomirą? Greičiausiai, čia pagrindinį vaidmenį suvaidino Tauragės turgavietė, kur žydai prekiautojai vienas kitam perdavinėjo įvairiausias žinias ir kur žydų vaikų “išsukimas” nuo karinės prievolės buvo pagrindinė tema.

          Šiaip ar taip, 1847 metais, sulaukęs šešiolikos, Samuelis Jozefas paliko, kaip vėliau paaiškės, visam laikui, miestą prie Jūros ir išvyko į Ukrainos Žitomiro rabinų mokyklą. Čia jam į rankas pateko Londono krikščionybės skatinimo tarp žydų draugijos žydų kalba išleistas Naujasis Testamentas, pastūmėjęs jaunuolio gyvenimą rimtiems iššūkiams. Būdamas devyniolikos, jis persikėlė į Vokietiją, kur  daugiau nei metus studijavo magistrantūroje Frankfurte ir dvejus metus Breslau (dab. Vroclavo, Lenkija) universitete. Prie puikiai mokėtų jidiš, lenkų ir rusų kalbų prisidėjo vokiečių, kuria, kaip gimtąja, jis kalbėjo visą likusį gyvenimą.

          1854 metais S. Šereševskis emigravo į Ameriką, tikėdamasis kunigų seminarijoje studijuoti graikų kalbą. Čia pradžioje ryšius daugiausiai palaikė su žydais, plačiau nebendraudamas su krikščionių bažnyčia, kol 1855 metais netikėtai buvo pakrikštytas pagal baptistų papročius ir tapo presbiterijonu. Įstojo į Pitsburgo (Pensilvanija)  Presbiterijonų bažnyčios Vakarų kunigų seminariją. Po to daugiau kaip dvejus metus lankė episkopalinę metodistų bažnyčią  ir šios bažnyčios Pagrindinę kunigų seminariją, kur sutiko jam labai daug padėjusį mentorių – hebrajų lieratūros profesorių Samuelį H. Ternerį. Nežinantiems galima paaiškinti, jog presbiterijonai – evangelikų reformatų atšaka, priklausanti Pasaulinei reformatų bažnyčių sąjungai.  Metodistų judėjimas kilo Anglijoje, plintant protestantizmui, o jam  atitolus nuo Anglikonų bažnyčios, susiformavo nauja tikyba, kuri gana greit išplito Anglijoje ir JAV. 1784 metais Baltimorėje įvykusioje metodistų konferencijoje buvo formaliai įkurta Episkopalinė Amerikos metodistų bažnyčia. Po daugybės metų, 1968-aisiais, metodistų bažnyčiai susivienijus su Evangeliškąja jungtine brolių Bažnyčia, pavadinimas pakeistas į jungtinę metodistų bažnyčią. Šiuo metu pasaulyje gyvena apie septyniasdešimt milijonų metodistų ir kai kuriose šalyse, pavyzdžiui JAV, ši bažnyčia yra viena didžiausių krikščioniškų bažnyčios atšakų.

          Po penkerių metų, 1859–ųjų liepos septynioliktąją,  Niujorko Švento Jurgio bažnyčioje  vyskupas William Jones Boone įšventino Samuelį djakonu. O dar anksčiau, kovo mėnesį, Bažnyčios Užsienio reikalų komitetas nutarė pasiųsti jį į protestantiškąją misiją Šanchajuje (Kinija). Samuelis per daug nesipriešino, nors tai ir sužlugdė planus dar dvejus metus studijuoti universitete.

          1859 metų gruodžio dvidešimt pirmąją S. Šereševskis kartu su vyskupu Boone laivu „Golden Rule” atvyko į Šanchajų. 1860-ųjų spalio dvidešimt aštuntą dieną vyskupas įšventino jį kunigu laikyti mišias misijos mokyklos Hongkew koplyčioje, vėliau išgarsėjusioje visame pasaulyje kaip Mūsų gelbėtojo bažnyčia. Be Šanchajaus, S. Šereševskis  nuo 1862 metų tarnavo taip pat ir Pekine.

٭٭٭

          Pirmieji XIII amžiuje Kiniją pradėję lankyti misionieriai buvo katalikai. Nuo XVII amžiaus ėmė atvykti ir protestantai. Ir ne vienas jų mėgino ištisai ar dalimis versti Bibliją į kinų kalbą. Bet tai buvo ypatingai sunkus ir mažai kam įveikiamas uždavinys. Juo labiau, kad Kinijos imperatorius išleido įstatymą, draudusį spausdinti krikščioniškas religines knygas. Už tai grėsė net mirties bausmė. Vis dėlto, protestantų misionierius Robertas Morisonas 1819 metais bene pirmąjį kartą išvertė Bibliją į kinų kalbą ir jau 1836 metais buvo atspausdinti du tūkstančiai egzempliorių.

٭٭٭

          1861 metų rudenį S. Šereševskis ėmėsi pagrindinio viso savo gyvenimo darbo – Biblijos vertimo į kinų kalbą. Pradėjo nuo Psalmių Šanchajaus dialektu. Vėliau, 1864 metais, kartu su kitu misionieriumi Honkongo vyskupu Džonu  Bardonu, į mandarinų (oficialiąją kinų) kalbą išvertė pirmąją  maldaknygę. Dar po metų  kartu su grupe žinomiausių Kinijos mokslininkų bei  vyskupu Bardonu ėmėsi ir Naujojo Testamento vertimo į mandarinų kalbą.  Šį vertimą Kinijos tikintieji naudoja ir šiandien.  O S. Šereševskis 1865 metų rudenį pradėjo versti į kinų kalbą ir Senąjį Testamentą ir baigė šį grandiozinį darbą tik po devynerių metų.  Tai, kartu su mandarinų Testamentu, sudaro Kinijos krikščionių naudojamą kinų Bibliją ir skaitoma pradedant kiekvieną naują Amerikos Episkopalinės Bažnyčios misiją  Kinijoje.

          1875 metais, pablogėjus sveikatai,  S. Šereševskisgrįžo į Ameriką, atsisakęs tapti Šanchajaus misionieriumi – vyskupu. Mat, tais metais Kinija ir Japonija  tapo savarankiškomis Amerikos Episkopalinės Bažnyčios vyskupijomis ir iki tol abiejose sėkmingai tvarkęsis vyskupas Channing Moore Williams buvo atleistas nuo tarnystės Kinijoje, o pradėjo daugiausiai rūpintis Japonijos reikalais. Šanchajaus vyskupo vietą užimtipasiūlyta S. Šereševskiui,  tačiau Samuelis dėl  visiems žinomo  jo kuklumo ir nepasitikėjimo savo jėgomis, pasiūlymo atsisakė.

          Jis grįžo į Jungtines Valstijas suvokdamas, kad norėtų ir privalėtų grįžti į Kiniją kaip vertėjas, nors sveikata vis labiau prastėjo. Tai jis ir padarė 1895-aisiais, savo naujuosius vertimus iš Naujojo Testamento ir hebrajų Biblijos į mandarinų kalbą paskelbdamas 1898-1899 metais. Tačiau Šereševskis labiausiai svajojo užbaigti naują Biblijos vertimą į Ven-li dialektą, būdamas įsitikinęs, jog ankstesnieji penki iki jo atlikti mėginimai buvę netikslūs o kai kurie net klaidingi, kalbantys apie pagonybę. Garsus Anglijos rašytojas ir mokslininkas, nemažai metų gyvenęs Kinijoje, Marshall Broomhall pavadino jį „turbūt didžiausiu Biblijos vertėju, kokį Kinija kada nors turėjo.“

          Tai buvo gerokai vėliau. O 1877-ųjų spalio trisdešimt pirmąją S. Šereševskis įgijo teologijos mokslų daktaro laipsnį  ir Niujorko Grace bažnyčioje buvo įšventintas vyskupu. Netrukus, gavęs patikinimą dėl finansinės paramos steigti Šanchajuje šviečiamojo pobūdžio kolegiją, vis dėlto, priėmė naują Episkopalinių Vyskupų Rūmų pasiūlymą. Didžiulėmis Samuelio Jozefo pastangomis Šv. Jono koledžas (vėliau tapęs Šv. Jono universitetu) pradėjo veiklą 1879 metais. Pradžioje kursų, kuriuos lankė vos trisdešimt devyni studentai, užsiėmimai daugiausiai vyko kinų kalba. 1891 metaispereitaprieanglųkalbosirsusikoncentruota ties mokslųirgamtosfilosofijosdalykais.

ŠisvienasseniausiųirprestižiškiausiųKinijosuniversitetųiršiandienneretaipavadinamasKinijosHarvardu.JįbaigėdaugneviendidžiausiojeAzijosvalstybėjegarsiųpolitikų, diplomatų, rašytojų, architektų, teisininkų, verslininkų.

          1879 metais Šereševskis ven-li klasikiniu dialektu išvertė visą maldyną. O netrukus įsikūrė prie Wuchang upės prižiūrėti statybos projekto ir versti Apokrifo (abejotino autentiškumo kūrinių). Tačiau, spėjus užbaigti vos vieną knygą, karštą 1881 metų vasarą po saulės smūgio jį ištiko insultas ir paralyžius.  Jis išgyveno, bet nustojo valdyti rankas ir kojas. Gydytojams rekomendavus gydytis  Europoje, 1882 metais S. Šereševskis atvyko į Ženevą ir, kai paaiškėjo, jog gydymas užsitęs ilgai, atsistatydino iš vyskupo pareigų.

          Šanchajaus vyskupu Samuelis tarnavo iki 1883 metų. Po gydymo Vakaruose 1895 metais grįžo į Šanchajų  tęsti savo vertimo darbą, paskutiniuosius du tūkstančius puslapių spausdindamas vos dviem jo dar klausiusiais pirštais.S. Šereševskis dėl sunkios ligos buvo paralyžiuotas, sunkiai valdė rankas ir mašinėle spausdino kęsdamas baisius skausmus. Bet jis nemetė Biblijos vertimo, prie kurio dirbo bemaž dvidešimt penkerius metus. Todėl, matyt, natūralu, jog šį savo darbą pavadino „Biblija vienu pirštu“. Po keleto metų susirgo dar ir Parkinsono liga, kuri visiškai  atėmė jam judėjimą ir pažeidė rankas. Jis pasitraukė iš bažnyčios, bet neatsisakė vertimo darbo.

          Nuolatinė šio katorginio proceso pagalbininkė, Samuelio rėmėja ir patarėja buvo jo šešeriais metais jaunesnė žmona Susana Mary Waring. Nors vyro paralyžius abiems jiems tapo baisia kančia, tačiau tikėjimas, kad galima ir būtina įvykdyti pasirinktąją misiją, buvo dar didesnis.

          Su neįsivaizduojamu užsispyrimu dabar jis skyrė visas savo proto, kuris liko nepaveiktas ligos, galias kinų tautos istorijos raštų studijavimui. Visapusiškai susipažinęs su įvairiomis kinų kalbos atmainomis ir būdamas ne tik išsilavinęs sinologas, bet vienas ryškiausių pasaulio orientalistų, sulaukė aukštų garsaus vokiečių filologo profesoriausMakso Miulerio įvertinimų.           Dvidešimt metų, kiekvieną dieną, Kinijoje, Masačiusetse ir paskutiniaisiais metais Japonijoje, vos radęs galimybę prisėsti prie spausdinimo mašinėlės, S. Šereševskis dirbo, įveikdamas savo fizinę negalę, kuri bet kuriam kitam žmogui būtų galėjusi atimti ir norą, ir jėgas, ir pasitikėjimą savimi. Neilgai likus iki mirties jis užbaigė didžiausią savo darbą – Biblijos vertimą, apimantį apokrifą Ven-li dialektu. Jis taip pat išleido keletą kinų kalbos gramatikų, žodynų, išleido mongolų kalba Šiaurės Amerikos religinių giesmių (gospel) rinkinį, parengė mongolų kalbos žodyną.

          Niujorko Kolumbijos universiteto garbės daktaras Aronas Bernstainasrašė: „Šis vienas žmogussuteikė galimybę  dviem šimtams penkiasdešimčiai milijonų mandarinų kalba kalbančių kinų, taip pat gausiems Kinijos skaitytojams galimybę išgirsti Dievo žodį. Kaip vertėjo, jo įtaka masėms gerokai didesnė nei būtų buvusi vyskupo, ir Kinijos krikščionys visada su dėkingumu prisimins didį mokslininką, kuris savo ligos sukeltą silpnumą pavertė stipria jėga, kuris padėjo tokius tvirtus ir tikslius Biblijos pagrindus.“

          Likus ketveriems metams iki mirties, S. Šereševskis kalbėjo: „Aš sėdėjau šioje kėdėje daugiau nei dvidešimt metų. Pradžioje tai atrodė labai sunku. Bet Dievas žino geriau, jis palaikė mane darbe, kuriam aš geriausiai sutvertas.“  Kitaip, matyt, nė negalėjo būti. Nes, kaip 1934 metų gruodį laiške  jau minėtajam profesoriui M. Miuleriui rašė duktė Karolina, tėvas jai kartą prasitaręs, jog jų šeimos istorijoje būta daug gabių ir išsimokslinusių asmenybių.

          Vienoje prisiminimų apie Samuelį Jozefą Šereševskį knygų kunigas Kraidenas Edmundsas rašė: “Vyskupo Šereševskio pasiekimų reikšmė svarbi ne tiek savo mastu ir moksliniu pagrįstumu, kiek nesutramdomu užsispyrimu bei atsidavimu savo pasirinktam darbui.  Jo ligavislabiauprogresavo, kolpalikovospovienąabejųrankųpirštą. Laimeilikonepažeistasšiovyroprotas…”

         Amerikos Episkopalinės Bažnyčios kalendorius kiekvienų metų spalio keturioliktąją prisimena S. Šereševskį ir skiria jam padėkos maldą, kurioje, be kita ko, yra ir tokie žodžiai:

          “Dieve, kuris savo apvaizda pakvietei Jozefą Šereševskį iš tolimų jo namų Rytų Europoje šios bažnyčios tarnystei ir nusiuntei jį misionieriumi į Kiniją, kur, įveikdamas savo negalią, jis išvertė Šventąjį Raštą į visas tos žemės kalbas, vesk mus. Maldoje mes įsipareigojame mūsų gyvybes, mūsų gebėjimus skirti tau.”

٭٭٭

          Samuelis Isakas Jozefas Šereševskis mirė 1906 metų spalio penkioliktąją Tokijyje, palikęs trisdešimt trejų metų sūnų Jozefą Viljamsą ir metais jaunesnę dukrą Karoliną. Sūnus mirė 1940-aisiais, duktė 1942 metais. Liko šeši Samuelio Šereševskio anūkai – trys berniukai ir trys mergaitės.. Gaila nėra jokių žinių apie Karolinos palikuonis. Kai sveikata pradėjo ypatingai sparčiai blogėti, Samuelis meldėsi, kad Dievas leistų gyventi ilgiau ir užbaigti didžiuosius darbus. Taip ir atsitiko, jis tyliai mirė praėjus dviems dienoms po to, kai baigė svarbiausius savo vertimus.  Paskutinieji Samuelio žodžiai buvo „Tai gerai. Tai labai gerai…“ Po trejų metų mirė ir žmona Susana Mary.