Klaipėdos pilis ir miestas (apie 1535 m. graviūra)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

Šį kartą iš Vilniaus persikelkime daugiau kaip 300 kilometrų vakariau, į kitą Lietuvos pusę, kur Baltijos bangos skalauja smėlėtus baltų valstybės krantus. Klaipėda ir Klaipėdos kraštas užima ypatingą vietą ne tik geografine, ekonomine bei socialine prasme, bet ir istorine. Jeigu dėl Vilniaus daugiau kaip 700 metų kovėsi kaip dėl vartų į slavų ir mongolų žemes, tai pajūris europinius kaimynus domino ir kaip vartai į platųjį pasaulį, ir kaip strateginis germanų, skandinavų ir net Rusijos carų bastionas. Beje, mes jau rašėme, kad šį regioną pasiekė net Cezario laikų Romos imperijos prekeiviai gintaru…

Kuršai žinojo savo vertę

Klaipėdos miestas (Cleipeda) yra seniausias tarp didžiųjų Lietuvos miestų, nors šiaip pagal gyventojų skaičių jis trečias. Tokią vietą jis užėmė ir 2019 m. surengtame savivaldybių gerovės indekso reitinge. Manoma, kad jis įkurtas 1252 m. rugpjūčio 1 d., taigi, netrukus minės 771-ąsias metines, t.y. uostamiestis net 71-riais metais vyresnis už Lietuvos sostinę.

Kituose šaltiniuose rašoma (išsamesnė informacija yra Klaipėdos uosto tinklapyje www.uostas.info) , kad vok. Memelburg arba Klaipėdos pilis, pirmą kartą minima 1252 m. liepos 29 d. dokumente, kuriame Livonijos ordino didysis magistras Eberhardas fon Zeinė ir Kuršo vyskupas Heinrichas sutaria dėl pilies statybos tarp Nemuno ir Dangės. Tais pačiais metais prie Dangės žiočių pastatyta medinė pilis*. Ji buvo pastatyta gana greitai – jau rudenį.

Po to, kai ji atlaikė bendrą sembų ir žemaičių puolimą, 1253 m. vasarą gretimoje vietoje buvo pradėta statyti mūrinė pilis. Mindaugo surašyti Žemaitijos žemių dovanojimo Ordinui aktai leido tikėtis, kad Klaipėda taps svarbiu regiono centru. Neatsitiktinai čia planuota kurti Kuršo vyskupijos centrą, pinigų kalyklą Kuršui, buvo numatoma statyti bent kelias bažnyčias.

Istorikai pripažįsta, kad miesto gimimo laikotarpis yra gana sudėtingas. Kažkada čia buvo kuršių gyvenvietė, paskui ypač patogioje vietoje – prie neužšąlančios jūros ir Akmenos bei Danės upių žiočių – buvo pastatyta Livonijos pilis, kitaip sakant, Vokiečių ordino atšakos, išsilaikiusios daugiau kaip 300 metų, tvirtovė. Ši atšaka, Kalavijuočių ordinui pralaimėjus Saulės mūšį (1236 m.) ir nebesugebant toliau veikti savarankiškai, susijungė su Kryžiuočių ordinu. Iš pradžių Vokiečių ordinas buvo glaudžiai susijęs su savo centru Prūsijoje, tačiau po to nusilpo ir nuo XV a. vidurio iki pat išformavimo 1561 m. tvarkėsi savarankiškai, kol galų gale pasidavė LDK.

Tais pačiais 1252 m. ordino livoniškoji atšaka įsigalėjo Klaipėdoje, kurią 1328 m., nepajėgdama jos išlaikyti, perleido prūsiškajai Vokiečių ordino šakai. Nors baltiškosios prūsų gentys čia (tarp Vyslos ir Nemuno) gyveno nuo senovės, tačiau Senovės Prūsija susiformavo prieš XIII amžių, kai į Baltijos kraštus prasidėjo Kryžiaus žygiai. Naujųjų amžių imperija susidarė 1525 m. buvusių Vokiečių ordino valdose sukūrus Prūsijos hercogystę. Formaliai Prūsijos karalystė savarankiškai egzistavo iki 1871 m., kai tapo Vokiečių reicho provincija, o ši baigė savo viešpatavimą 1918 m., kai Vokietijoje žlugo monarchija.

Nepaisant karų ir pavaldumo kaitos, Klaipėda ir visas pajūrio kraštas buvo įtrauktas į Baltijos jūros prekybos tinklą. Jame išdygo stiprūs prekybiniai miestai, susijungę į Hanzos lygą, įkurtą dar 1280 m. Liubeke. Jai priklausė 160 miestų iš dešimties šalių – nuo Naugardo iki Briugės ir net Londono. Lygos žemėlapyje Klaipėda nenurodoma, nes ją nukonkuravo tokie didžiuliai uostai kaip Dancigas, Karaliaučius ar Ryga. Tačiau, kaip rašo tyrinėtojai, per Klaipėdą Hanzos pirkliai pasiekdavo Kauną, kuriame (dabartiniuose Perkūno namuose) 1445 m. taip pat įsikūrė Hanzos lygos kontora (faktorija). Lietuvos ir Prūsijos regiono istoriją tyrinėjantis Klaipėdos universiteto mokslininkas dr. Vasilijus Safronovas savo tyrime užsimena**, kad Klaipėda (Mėmelis) dėl savo artumo su Šiaurės Vokietijos miestais galėjo kažkurį laiką būti Hanzos įtakos sferoje. Kiti gi mokslininkai tvirtina, kad gyventojų skaičius mieste iki XVI amžiaus buvo labai menkas, prekyba beveik nesivystė, todėl Klaipėda, nors ir turėjo palankias išeities pozicijas (Liubeko miesto teises), netapo pilnaverte Hanzos sąjungos nare.

Į kraštą gviešėsi ir rusai, ir lenkai

Jeigu būtume tikslūs, tai Klaipėdos miesto netapatintume su Klaipėdos kraštu, kuris apima apie 2848 kv. km. Oficialiai kraštas atsirado po 1919 m. birželio 28 d. pasirašytos Versalio sutarties, kuri reiškė visišką vokiškosios monarchijos pralaimėjimą ir II-ojo reicho žlugimą. Istorinės aplinkybės tokios: minėta sutartimi į Rytų Prūsiją įėjęs kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pateko Antantės žinion. I pasaulinio karo sąjunginės valstybės delsė de jure pripažinti 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, o šį motyvą pagrindiniu jos skelbė vėliau, kai Vilnius reikalavo priskirti Lietuvai Klaipėdos kraštą. Antantė krašto administravimą pavedė Prancūzijai, kuri nuo seno buvo palankesnė Lenkijai (galbūt nuo vadinamojo Lenkijos įpėdinystės karo, palietusio ir Prancūziją), reiškusiai kone didžiausias pretenzijas į šią teritoriją.

Bet apie lenkų pretenzijas kalbėsime vėliau, o dabar grįžkime pora šimtmečių atgal. Kaip jau minėjome, Klaipėdos kraštas, dėl kurio vis dar laužomos propagandinės ietys ir Maskvoje tebekurstoma isterija, niekada nepriklausė Rusijai. Formaliai tai šiaurinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir palei Nemuno žemupį bei Baltijos jūrą 1919–1939 m. egzistavęs teritorinis vienetas***.

Iki šiol Rusija gyvena savo praeities iliuzijose, ir ne tik gedėdama SSRS laikų. Štai kaip aprašoma Vokietijos ir Rusijos imperijų sąjungoje surengta Petro I-ojo kelionė palei Baltijos krantus. 1697 m. pavasarį Petras I išplaukė iš Libau-Liepojos ir, praplaukdamas pro Mėmelį, godžiai žiūrėjo į krantą ir matė jame pavyzdines vokiečių žemes. Jis ką tik buvo aplankęs puikiąją vokišką Rygą ir akimirksniu susižavėjo Europa. O kai pasiekė Kenigsbergą ir žengė savojo laivo „Schtandart“ trapu ant krantinės, jaunuolio širdis net apsalo: „Štai kokia turi būti Rusija!“ – tarė jis tą balandžio 18 d. Pakrikštijęs savo kelionę „Didžiąja pasiuntinybe“, Petras I ėmė lankyti Europos sostines ir uostus, o juose mokytis menų bei amatų. Verbavo jis ir specialistus, braižė Rusijos ateitį, kurią grįžęs ryžtingai įgyvendino. Caras net savo antrąją žmoną Jekateriną I parsivežė iš Livonijos. Paskui atsirado imperatoriaus darbų tęsėja, tikra prūsė nuo Ščecino Jekaterina II… Galbūt Petras I žvelgdamas į Mėmelio ar Karaliaučiaus kuorus mąstė čia sugrįšiąs kaip imperatorius? Deja, tai trumpam pavyko tik grobuoniui Stalinui ir sovietiniam režimui…

Ne vien Rusija svajojo kontroliuoti strategiškai patogų Klaipėdos kraštą ir neužšąlantį uostą. Viename iš prieš penkerius metus vykusių renginių, skirtų paminėti Tilžės akto 100-metį (priimtas 1918 m. lapkričio 30 d.), nuskambėjo retai išsakoma istorijos profesoriaus Algimanto Liekio mintis, kad tais sunkiais jau nepriklausomos Lietuvos laikais agresyvioji pilsudskinė Lenkija, tik ką okupavusi rytinę Lietuvos dalį, įžūliai reiškė pretenzijas ir į Klaipėdos kraštą bei Mažąją Lietuvą. Pasak buvusio ilgamečio JAV diplomato ir konsulo Krokuvoje Algio Avižienio, kai 1935 metais gegužės mėnesį mirė lenkų maršalas, H. Geringas, kaip Reicho parlamento vadas, liepė deputatams atsistoti ir tylos minute pagerbti Vokietijos draugą Pilsudskį. Kai 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Krokuvą, nacių vadovybė įsakė pastatyti SS garbės sargybą prie Pilsudskio karsto.

Prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią pagerėję Lenkijos ir nacistinės Vokietijos santykiai leido Varšuvai mėginti paskanauti kitų teritorijų. Kai vokiečiai įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija vėl grasindama kovo 17 d. pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos. Kai tik Hitleris, atplaukęs 1939 m. kovo 24 d. į Klaipėdą, okupavo šį kraštą, Lenkija mobilizavo dalį savo kariuomenės, įkūrė vietinius karių štabus kai kuriose vietovėse netoli pasienio ir taip paaštrino veiksmus prieš vokiečių mažumą. Kaip minėjome, jau kitą mėnesį Hitleris anuliavo  lenkų-vokiečių nepuolimo sutartį, bet kol kas jis neįsakė mobilizuoti savo kariuomenės. Tad Varšuvai nepavyko.

Bet, kaip esame rašę****, lenkams Klaipėda nuo seno buvo svarbus uostas, per kurį jie eksportuodavo savo medieną, kitas prekes. Nemuno prieigos ir delta ją taip pat viliojo. Istorikas Romualdas Adomavičius uosto prijungimo prie Lietuvos 90-mečio proga rašė, kaip lenkai veržėsi dalyvauti uosto valdyboje net ir po to, kai jis 1923 m. vasario 17 d. Tautų sąjungos ypatingosios komisijos buvo perduotas valdyti Lietuvai. Dėl Vilniaus krašto aneksijos tuometė Lietuva nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių, tačiau reikėjo didelių atsiųsto JAV diplomato Normano Daviso pastangų, kad apribotų Varšuvos apetitus šiame krašte ir valdybos pirmininku paskirtų lietuvį. Taip Lenkijos pretenzijos į Klaipėdos uostą pripažintos nepagrįstomis, rašė R. Adomavičius, ir jai beliko tenkintis savo prekių eksportu per jį.

Tuo tarpu Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas rašė, kad Klaipėdos kraštas, Prancūzijai pritariant ir padedant, galėjo atitekti Lenkijai arba tapti „laisvuoju miestu“ – freischstadtu, nepriklausančiu jokiai valstybei. Tą šiandieniniais terminais vadinamą Laisvąją ekonominę zoną (LEZ) vis tiek būtų globojusi Lenkija, kuri būtų gavusi teisę valdyti Klaipėdos uostą bei naudotis Nemuno žemupiu. Tuomet Klaipėdos krašto ir Lietuvos vakarų tikrai būtų laukęs vadinamos Vidurio Lietuvos likimas.

***

Šioje apžvalgoje prabėgomis aptarėme senąją uostamiesčio ir viso krašto istoriją, jo santykį su artimiausiais kaimynais, ypač carine Rusija ir naująja Lenkija. Seniausias didysis Lietuvos miestas dėl savo puikios strateginės padėties visą laiką buvo geidžiamas agresorių kąsnelis. Tačiau jis išdidžiai apgynė savo statusą, taip įgydamas nenusakoma vertę Lietuvos valstybei. Bet artėjo dar didesnės permainos… Apie tai – kitame pasakojime.

————————————————————————

*http://www.uostas.info/miestas/miesto-istorija/klaipedosistorija.html.

**V. Safronovas. Klaipėdos miesto istorija. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2020

***https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-po-krymo-atejo-eile-klaipedos-krastui.d?id=64275204.

***https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-kaip-lenkija-pretendavo-i-klaipedos-krasta/