Klaipėdos jūrų uosto prieigos, 3-ojo dešimtmečio nuotr. Nuotrauka iš portofklaipeda.lt

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.aidas.lt

Pirmąją autoriaus pasakojimo dalį skaityti čia: https://www.voruta.lt/klaipeda-ir-klaipedos-krastas-audru-blaskomas-i/

Paprastai valstybės didžiuojasi ir vertina, tai kad jos ribojasi su jūra. Jūrinės valstybės statusas tarsi papildo jos galimybes santykiuose su kitomis šalimis, didina jos ekonominę galią, strateginį statusą.

Šiuo metu Lietuvai priklausančio Baltijos jūros pakrantės ilgis yra 90.66 km. (51.03 km jos tenka Kuršių nerijos šiaurinei daliai), kai bendra siena tęsiasi 1732 km. Ji trumpiausia iš visų Baltijos šalių. Pavyzdžiui, Latvijos jūros siena siekia net 494 km. Įdomu, kad tiek šiaurėje su Latvija, tiek pietuose Kuršių mariomis su Rusija einanti jūrų siena sudaro po 22 km. Beje, prieš 12 metų Lietuvos saugios laivybos administracijos specialistai atliko jūros kranto linijos matavimus nuo Klaipėdos iki Rusijos sienos. Čia didelių pokyčių nepastebėta. Bet jie patikslino, kad Lietuvos jūros kranto ilgis, matuojant išilgai vadinamosios bazinės linijos, yra beveik 90 km.

Baltijos jūra padalyta į 9 išskirtines ekonomines zonas. Lietuvos ekonominės zonos ir teritorinių vandenų plotas apie 6440 kv. km. Baltijos pakrančių šalims tenka apie 10 proc. pasaulinės prekybos laivyno tonažo. Tarp 11 didžiausių uostų jūrinių kompleksų minima ir Klaipėda.

Konkurencija dėl statuso

Taigi, priminkime, kokia buvo jūrinės valstybės atsiradimo istorija. Istorikas Romualdas Adomavičius 2012 m. lapkritį pristatė knygą „Jūrinis savarankiškumas. Lietuvos prekybos laivyno kūrimosi istorija 1921-1940 m.“, kurioje nurodė, kad pirmieji laivai su Lietuvos vėliava įplaukė į Klaipėdos uostą 1921 m. kovo 4 d.. Tai buvo  motoriniai burlaiviai „Jūratė“ ir „Kastytis“. Šie laivai plaukiojo su kroviniais Baltijos jūroje. Nacionalinio laivyno plėtra prasidėjo tik 1923 metais, kai Klaipėdos uostas atiteko Lietuvai.

Tačiau jūrinį valstybės sampratą mes kiek paankstinkime ir susiekime su 1422 m. Melno taikos sutartimi, kuri Baltijos pajūrio sieną nustatė nuo Palangos iki Šventosios žiočių. Ji nekito iki 1921 m. sutarties su Latvija, kai buvo pasistūmėta 4,5 km šiauriau. Po Liublino unijos 1569 m. Abiejų Tautų Respublika (Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) turėjo platų išėjimą į jūrą su Gdansko, Elbingo, Piluvos, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Liepojos, Ventspilio uostais. 1679–1702 m. buvo bandoma įkurti Šventosios uostą. XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje pirmieji Lietuvos prekybiniai laivai buvo registruoti Jurbarke. 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą Lietuva įgijo 90,66 km Baltijos kranto su Klaipėdos prekybos ir Šventosios žvejų uostais. Tokia Lietuvos valstybės Baltijos pajūrio siena išliko ir 1990 m. atkūrus nepriklausomybę.

O štai Vytauto Didžiojo karo muziejaus svetainėje surasime žinių, kad karinio jūrų laivyno svarba buvo matoma jau nuo VIII a. VIII-XII a. laivyba buvo plačiai paplitusi Baltijos ir Skandinavijos kraštuose, o nuo XIII a. sparčiai pradėjo vystytis jūrų prekyba ir transportas. 1935 m. kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio įsakymu buvo įsteigtas Lietuvos karinis laivynas. Tik po 52 metų – 1992 m. liepos 4 d. buvo atkurtos Karinės jūrų pajėgos. Tai aprašoma 2018 m. išleistoje knygoje-albume „Jūrinės valstybės labui!”.

Gi portalas Diena.lt lygina Lenkijos ir Lietuvos jūrinių valstybių plėtrą. Formaliai kaimyninė šalis nuo mūsų kiek atsilieka, rašo žurnalistas iš Priekulės, marinistas, Klaipėdos krašto istorijos tyrinėtojas Vidmantas Matutis. Štai Lenkija 1918 m. nepriklausomybę atgavo daugiau kaip pusmečiu vėliau – mes vasarį, o ji lapkritį. Pirmuosius jūrinius laivus Lietuva įsigijo irgi anksčiau – 1921 m. pradžioje, o lenkai – tų metų pabaigoje. Tačiau kaimynai neslepia, kad ji yra jūrinė valstybė – „Polska Morska” („Jūrinė Lenkija”). Varšuva šlovina savo pirmeivius – tokios valstybės krikštatėvio Lazimiero Porebskio, kitų vadų ir admirolų vardus. Jeigu pamirštume Lenkijos okupacijos žalą ir jos nusikalstamą veržimąsi į Klaipėdos kraštą, tai yra, prie Baltijos jūros, siūlytume imti iš jos pavyzdį, atskleidžiant jūrinės valstybės istoriją, prieš porą metų rašė V. Matutis.

Sukilimas sustiprino Lietuvą

Žymus prieškario teisininkas profesorius Mykolas Römeris, pabrėždamas Klaipėdos reikšmę, konstatavo, kad  „jūra yra Lietuvos laisvės, jos pajėgumo ir drauge jos politinės orientacijos pamatas“. Štai kodėl mums buvo svarbus priėjimas prie jūros, ir šį ryžtingą žingsnį Lietuva žengė, praėjus penkeriems metams po Nepriklausomybės paskelbimo.

Politologas Vygantas Vareikis savo komentare „Ką mums reiškia jūra?“ portale Bernardinai.lt priminė, kad dar 2006 m. Seimas priėmė nutarimą sausio 15-ąją – Klaipėdos išvadavimo dieną – įtraukti į atmintinų dienų sąrašą ir pavadinti Klaipėdos krašto diena. Autorius rašė, kad, anot prieškario geografo Kazio Pakšto, Baltijos jūra nevyravo kaip svarbus veiksnys, kuriant Lietuvos valstybę. Skirtingai negu latviams, kurie turėjo Rygą ir XIX a. pabaigoje pradėjo įsisąmonintos jūrininkų rengimo, tautinio laivyno ir kartu latviškos jūrinės tradicijos kūrimą, lietuviams jūreivystė dažnai siejosi vien tik su sielių plukdymu Nemunu ir laivyba Lietuvos upėmis, na dar žvejyba mažais laiveliais Kuršių mariose ar pajūryje. Tada nebuvo tinkamo priėjimo prie jūros. Palangoje švartuodavosi vienintelis grafo Tiškevičiaus garlaivis, tad nenuostabu, kad pirmuoju Lietuvos uostu tapo Jurbarkas. Todėl už vienintelį Lietuvos išėjimą į jūrą reikėtų dėkoti 1923 m. sukilėliams ir šio sukilimo organizatoriams iš Lietuvos.

Ir vėl nuklyskime į istoriją. Lietuva Klaipėdos krašto (apie 2848 kv. km) neturėjo nuo pat jo atsiradimo, tai yra, nuo 1919 m. birželio 28 d. pasirašytos Versalio taikos sutarties. Teisybę sakant, ir anksčiau Klaipėda priklausė Prūsijai, o nuo 1871 m. – Vokietijos imperijai. Versalio sutartimi į Rytų Prūsiją įeinantis kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir pateko Antantės žinion. Pirmojo pasaulinio karo sąjunginės valstybės delsė de jure pripažinti 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą, o šį motyvą pagrindiniu jos skelbė vėliau, kai Vilnius reikalavo priskirti Lietuvai Klaipėdos kraštą. Antantė krašto administravimą pavedė Prancūzijai, kuri nuo seno buvo palankesnė Lenkijai (galbūt nuo vadinamojo Lenkijos įpėdinystės karo, palietusio ir Prancūziją), reiškusiai kone didžiausias pretenzijas į šią teritoriją.

Rašyti apie tai, kaip 1920 – 1923 m. dėl politinės krašto ir priėjimo prie jūros ateities susikirto Lenkijos ir Lietuvos interesai, yra atskira tema. O istorikas Algimantas Kasparavičius pateikė taiklų palyginimą. Atsakydamas į BNS klausimus, jis kalbėjo: „Lietuvių grįžimas į Klaipėdą po 500 metų pertraukos civilizacine prasme Lietuvai reiškė maždaug tą patį, ką Berlynui – Vokietijos suvienijimas ir Bavarijos įjungimas į Vokietijos valstybę arba Rusijai – Švedijos sumušimas ir Sankt-Peterburgo įkūrimas“.

Ir štai Vilnius, teisingiau – Kaunas (Vilnija jau buvo lenkų okupuota), tokioje situacijoje nutarė veikti ryžtingai: ministro pirmininko Ernesto Galvanausko vyriausybė, dar gerokai prieš tai rengusi slaptus posėdžius, užsitikrino Vokietijos ir Sovietų Rusijos paramą. Per visuomeninę Lietuvos šaulių sąjungą ir Klaipėdoje įkurtą „lietuvninkų“ Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą ji organizavo karinį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, vadinamąjį Klaipėdos sukilimą, kuris nuo 1923 m. sausio 10 d. truko daugiausiai savaitę.

Vėlgi visų operacijos niuansų čia nekartosime. Iš visos savanorių rinktinės Klaipėdai vaduoti, kurią sudarė 1078 kariai (bendras jų skaičius siekė 1753), žuvo 12 lietuvių. Sakykime, kad tokia auka nedidelė. Gal kiek ir ciniškas palyginimas, tačiau ji ne tokia skausminga, kaip septyniais dešimtmečiais artimesnė Sausio 13-osios tragedija. O Klaipėdos sukilimo pasekmės neišmatuojamos. Lietuvai buvo atvertas langas į pasaulį. Istoriko A. Kasparavičiaus duomenimis, per 15 metų užsienio laivyba Klaipėdoje išaugo daugiau nei dvigubai: nuo 700 laivų 1923 m. iki 1550 1938-aisiais, o krovinių apyvarta uoste padidėjo net keturis kartus. 1938 m. per Klaipėdą ėjo jau beveik 80 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos.

***

Ar bereikia įrodinėti, kokią politinę strateginę reikšmę turėjo šis žygis tuo metu, kai lenkų buvo atplėštas Vilniaus kraštas, kai po savo lenininio perversmo bruzdėjo bolševikinė Rusija, kai Vakaruose vėl atsigavo nacizmas, pagimdęs dar vieną savo fiurerį, kai Lietuvai buvo reikalingas atokvėpis, kad ji sustiprėtų ekonomiškai ir pateisintų savo jūrinės valstybės statusą… Nebe reikalo Klaipėdos išvadavimą kai kurie istorikai lygina su Žalgirio mūšiu.

Profesorius Zigmas Zinkevičius, 2012 m. duodamas interviu žurnalistui ir leidėjui Juozui Vercinkevičiui, apžvelgdamas Lietuvos valstybės raidą nuo seniausių laikų, pabrėžė nepaliaujamą lietuvių kovą už baltų žemių vientisumą, už tautos išlikimą, už savo laisvę. „Tik tai turi prasmę“, – tuomet pokalbį baigė akademikas.