Prieš beveik trejus metus spaudoje pasirodė ir iki šiol nuolat eksploatuojamas teiginys, kad pokario metais partizanai nužudė 25 tūkst. žmonių. Kaip rašo K. Girnius: „pradėjus atviriau rašyti apie komunistų terorą, tuojau paskelbta, kad partizanai nužudė ne 13 tūkst. žmonių, kaip buvo skelbiama beveik tris dešimtmečius, bet 25 tūkstančiai“. Tad iš kur šis skaičius ir kiek jis pagrįstas? Jau žinomas LKP ideologas J. Jermalavičius prieš porą metų šį skaičių netgi patikslino; partizanai „nužudė 25108 žmones“, kuriuos jis netgi suskirstė pagal socialinę padėtį, amžių ir tautybę. Tokio tikslumo, kuris tris dešimtmečius vartotą skaičių ne tik padvigubina, bet netgi suskirsto pagal atskiras kategorijas, galima buvo tik pavydėti. Mat kiek aukų tariamai išaiškinta „remiantis archyvų dokumentais“ (Tarybų Lietuva. – 1990. Gruodžio 20). Bet tokiam aukų skaičiui jokių archyvinių dokumentų nėra. Yra tik žinoma, kad archyvuose yra duomenys patvirtinantys apie 18500 žmonių, nepriklausiusų rezistentams, žuvimo faktą. Kodėl jie žuvo tai jau kita kalba. Bet štai dabar, po LKP (TSKP) sparneliu kuriama „Nukentėjusių nuo buržuazinių nacionalistų teroro ir kovotojų už tarybų valdžią sąjunga“, į kurią melu ir demagogija J. Jermalavičius kviečia iki šiol klaidinamus žmones.
Jeigu iki 1988 metų, pagrindinis sovietinių ideologų tikslas buvo – sukompromituoti judėjimą, parodyti partizanų nežabotą žiaurumą, tai nuo 1988 metų, visuomenei sužinojus apie NKVD-MGB siautėjimus Lietuvoje, nekaltų žmonių žudynes, bei neadekvačiai didelius partizanų nuostolius, nuo partizanų rankų žuvusių asmenų skaičius padvigubintas. Ir geriausiu atveju, kai tik NKVD-MGB ataskaitų apie žuvusiuosius mechaniška suvestinė, o priešingu atveju, tai paprasčiausia klastotė, neturinti realaus pagrindo.
Taip pat skaitykite
Lietuvos istorijos institute buvo išnagrinėti daugiau kaip 8000 žuvusiųjų duomenys pagal amžių, tautybes, lytį, profesiją, žuvimo metus ir aplinkybes, o tai beveik pusė numatomo bendro žuvusiųjų skaičiaus, kurių bus apie – 18500 (dar nekalbant apie įvairias išlygas, šio skaičiaus tikslumas 5 proc., t. y. 1,35 karto mažiau negu J. Jermalavičius savo laiku paskelbė. Ir tai žmonės, kurių žuvimo raktą archyviniai dokumentai, kaip jau minėjau, gali patvirtinti, bet negali patvirtinti, kad jie visi buvo pasipriešinimo judėjimo aukos.
Iš 18500 žuvusiųjų nežinoma kuo užsiiminėjo, kaip žuvo (arba net kiek turėjo metų) nuo 2400 iki 3700 asmenų. Į bendrą skaičių įtraukti ir tie, kurie atsitiktinai buvo per susišaudymus tarp partizanų ir stribų bei kariuomenės (dažniausiai – vežikai arba visai atsitiktiniai žmonės), apiplėšti ir nužudyti (dažnai ištisomis šeimomis). Tokie šiame sąraše sudaro 1/20 (nors apiplėštų buvo žymiai daugiau). Taigi, nuo 13 tūkst. iki 18500, žuvusiųjų skaičius galėjo išaugti tik minėtų kategorijų sąskaita ir žuvusiųjų kariškių, bei saugumiečių (iš dalies stribų ir milicininkų) sąskaita, nes represinis aparatas pagal šiuos sąrašus neteko nemažiau 2600 žuvusių (14 proc. visų žuvusių, bet kai kuriuose rajonuose iki 30 proc. visų žuvusių sudaro tik represinio aparato atstovai).
Nors Lietuvos ginkluotai rezistencijai priskiriama atsakomybė už visų likusių, paprastų žmonių žuvimą (tai iki 13 tūkst. žmonių), bet kol neturime visos archyvinės medžiagos, šito kol kas neliesime, nes iš vienos pusės „nors partizanai turėjo savo teismus, įspėdavo valdžios rėmėjus ir įtariamus šnipus; jų sprendimai ne visada buvo pagrįsti. Žuvo nekalti vaikai bei senukai, be pagrindo įtarti žmonės, neteisingai kaimynų įskustieji (…) o nekaltų žmonių žudymas yra nepateisinamas net ypatingomis vidaus karų aplinkybėmis (K. Girnius) iš kitos pusės, šie žuvusiųjų sąrašai nėra objektyvūs, kol nežinoma kas iš tikrųjų žuvo (ir kaip žuvo) vienoje ar kitoje barikados pusėje.
Į šį žuvusių skaičių įtraukti įvairūs žmonės, kurių žuvimo priežastys ne mažiau įvairios. Štai įrašyta Lisinskų šeima nužudyta Einoriuose (Biržų raj.) 1946 m. rugsėjo 21 d., kurių mirties tiesiogine priežastimi buvo išdaviko ir provokatoriaus J. P. įskundimas. J. P. išdavysčių pasekmėje MGB nužudė apie 20 partizanų (Laisvas žodis. – 1990. – Nr. 28), o partizanaas apskundė kaip MGB agentus visą Lisinskų šeimą ir vyras, žmona, 17 ir 22 metų, dukterys, 18 metų sūnus – buvo sušaudyti. Taip MGB agento išprovokuoti partizanai sušaudė visai nekaltus žmones, kurie žinoma tampa ne MGB agento, o „buržuazinių nacionalistų aukomis. Ir tai nebuvo atsitiktinumas – jei valstybės saugumas sužinodavo apie kokių nors asmenų ryšius su pogrindžiu, tai kartais net nesuimdavo, bet tylomis pastatydami tokius žmones už įstatymo ribų, mėgindavo sukompromituoti juos partizanų akyse ir išprovokuoti jų reakciją.
Yra ir kita kategorija aukų, nors jų pačių sąskaitoje ne viena dešimtis žmonių išduotų saugumui. Tai išdavikai. Tarp jų ir kunigas Trakinskas (saugumo bylose – Trašinskas), kuris išdavinėjo saugumui Kauno jaunimo pogrindį, už ką pogrindininkai jį sušaudė (Laisvas žodis. – 1990. – Nr. 41). Jis irgi įtrauktas į bendrą aukų sąrašą, nors jo mirties aplinkybės plačiai nekomentuojamos – „nužudytas 1947 m.“ ir viskas.
Kitas pavyzdys – partizanų sušaudyta išdavikė Pivoraitė (Laisvas žodis. – 1990. – Nr. 59), o žuvusių sąraše Pivoraitė V. „nužudyta už tai, kad buvo dramos būrelio organizatorė ir surengė saviveiklinį spektaklį“.
Taigi šio „18500 žuvusiųjų sąrašo negalima vartoti be išlygų, bet kol šitai neįmanoma padaryti, pirmiausiai norėčiau pateikti Lietuvos istorijos institute padaryto beveik 8500 žuvusiųjų (t. y. 45 proc. viso žuvusiųjų skaičiaus, nes šito daryti galutiniams apibendrinimams pakanka) statistinio apibendrinimo palyginimą su J. Jermalavičiaus duomenimis:
1 Numatomas J. Jermalavičiaus J.Jermalavičiaus
žuvusiųjų duomenys pagal duomenys
skaičius, instituto klasifikacijos
be išlygų proc.
Bendras skaičius 18500 25108 25108
darbininkų proc. 1,6 1,6 2,02
darbininkų sk. 296 401 509
valstiečių proc. 34,6 x x
naujakurių proc. 5,2 x x
kolūkiečių proc. 3,5 x x
iš viso valstiečių proc. 43,3 43,3 78,5
iš viso valstiečių sk. 8010 10868 19712
sovietų pirm-ai proc. 5,5 x x
partiniai darb. proc. 0,6 x x
kariškiai, stribai proc. 13,8 x x
sov.-ūk. Darb. proc. 10,8 x x
mokytojai proc. 0,5 x x
kitų profesijų proc. 3,7 x x
iš viso tarnautojų proc. 34,90 34,9 19,47
iš viso tarnautojų sk. 6456 8759 4887
pensijinio amž. proc. 4,14 4,14 2,1
pensijinio amž. sk. 765 1039 531
vaikų iki 16 m. proc. 5,26 5,26 3,95
vaikų iki 16 m. sk. 973 1320 993
kūdikių proc. 0,09 0,09 0,2
kūdikių sk. 17 24 52
rusų proc. 12,8 12,8 11,9
rusų sk. 2368 3212 3000
lenkų proc. 1,26 1,26 2,2
lenkų sk. 233 316 553
kitų tautybių proc. 1,15 1,15 1,17
kitų tautybių sk. 212 288 295
iš viso nelietuvių proc. 15,21 15,21 15,8
iš viso nelietuvių sk. 2813 3816 3848
Nors gauti skaičiai yra išvestiniai, bet pagrindas rimtas – beveik pusės žuvusiųjų anketos peržiūrėtos. J. Jermalavičiaus skaičių pagrindas iki šiol nėra aiškus, bet kryptingumas matomas kuo aiškiausiai: valstiečių skaičius padidintas 2,46 karto, darbininkų – 1,7 karto, o tarnautojų sumažino 1,25 karto, nes stibai ir kariškiai pateko į valstiečių ir darbininkų sluoksnius, kurie iš savo pusės buvo dar labiau išpūsti, kad parodytų aštrią „klasių kovą“. 1,3 karto sumažintas ir senelių skaičius, nors šis „humaniškumas burzualinių nacionalistų“ atžvilgiu tiesiog neįtikėtinas ir tai tik dar vienas įrodymas, kad J. Jermalavičiaus duomenys yra dirbtiniai. Štai vaikų skaičius pas jį beveik tikslus ir galima spėti, kad tai susiję su tuo, kad šeimų žuvimas buvo pakankamai tyrinėtas ir kiekviena proga priskiriamas „buržuazinimas nacionalistams“, nors žuvimo aplinkybės dažniausiai nežinomos. Įdomu tai, kad žuvusių nelietuvių dalys – 15,21 ir 15,8 proc. – beveik nesiskiria, kas rodytų tai, kad nelietuvių žuvimas buvo pakankamai gerai registruojamas, nors gali būti, kad dalis rusų ir lenkų pavardžių buvo sulietuvinta.
Pabaigai norėčiau pažymėti, kad nors žuvusių skaičius – 25108 – suklastotas, bet kiekvieniems pokario metams tenkanti žuvusiųjų dalis (perskaičiuojant procentais nuo bendro skaičiaus) beveik sutampa su mūsų klasifikacijos rezultatais, kas įrodo, kad klastota visiškai sąmoningai – mechaniškai didinant tam tikrą skaičių. (kada, kas ir kaip tai darė anksčiau ar vėliau išaiškės). Štai J. Jermalavičius kaltina rezistentus 1944 m. nužudžius 1247 žmones (iš tikrųjų galima patvirtinti tik 700 žmonių žuvimo faktą), nors nesuprantama, kodėl kaltinami lietuvių „nacionalistai“, kai didelė dalis jų žuvo Rytų Lietuvoje, kur veikė stiprus antisovietinis lenkų pogrindis, kuris, tų pačių lenkų liudijimu, nukovė kelis šimtus savo priešininkų. Tarp tų žuvusių daugiau kaip šimtas NKVD-NKGB darbuotojų ir kariškių, kurie prisidėjo prie nemažiau kaip 4000 žmonių (tariamų „banditų“, o iš tikrųjų dažniausiai vengusių mobilizacijos vyrų) nužudymo 1944 m. ir tai tik oficialūs nepilni duomenys. Tas pats buvo ir 1946 m., kai J. Jermalavičiaus duomenimis „bandytų nužudyta 6112 žmonių“ pasitvirtintų archyvuose apie 4300 žm. žuvimas), tuo tarpu kas mėnesį raudonasis teroras nusinešdavo iki 1000 gyvybių. Ir tai vėl tik oficialūs duomenys, nes aukų galėjo būti ir daugiau, jeigu tik 1944 m. lapkričio mėn. 1945 m. vasario 15 d. laikotarpiu kasdien žūdavo vidutiniškai po 40 žmonių (Vojenno-istoričeski žurnal. – 1990. – Nr. 7).
Tokie štai J. Jermalavičiaus duomenys faktų šviesoje. Pasakius kruopelytę teisybės – visa kita suklastojama. Ir tai jau tris metus keliauja po mūsų spaudą ir keliaus tol, kol turės globėjų – ideologinės pakraipos „istorikų“, pritaikančių istoriją savanaudiškiems politiniams tikslams.
Arvydas ANUŠAUSKAS
„Voruta“ Nr. 4 (22) 1991 m. vasario 16-28 d.