8diena.lt

Ludwik Czarkowski. Vilnius 1867-1875: atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas. Vilnius: Aštuntoji diena, 2020, 144 p.

Vilniaus istoriografiniame pasakojime svarbią vietą užima iki šiol Lietuvos skaitytojams mažai girdėto visuomenės veikėjo, kraštotyrininko, mediko, vieno Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų Liudviko Čarkovskio (Ledike Czarkowski, 1855–1928) atsiminimai apie gyvenimą 1867–1875-aisiais posukiliminiame Vilniuje, carinės valdžios valingai verčiamame Rusijos imperijos užkampiu.

Pensione ir mokykloje autoriaus patirti įspūdžiai, miesto ir apylinkių aprašymai bei daugybė kitų unikalių istoriografinių bei kasdienio miesto gyvenimo faktų sugulė į šiuos atsiminimų puslapius, kurie pirmą kartą lenkų kalba pasirodė tik po autoriaus mirties, 1929 metais.

Sodria kalba, spalvingai ir gyvai L. Čarkovskis piešia miesto žemėlapį, detaliai aprašo to meto krautuves, knygynus, prekyvietes, pasakoja šmaikščius nuotykius iš savo mokytojų gyvenimų, atskleidžia pikantiškas ir negirdėtas XIX a. antrosios pusės miesto istorijas.

Knygos pasakojimą papildo žymiausio to laikotarpio Vilniaus fotografo Juozapo Čechavičiaus miestovaizdžio ir apylinkių nuotraukos, kurias parinko knygos vertėjas, fotomenininkas, fotografijos istorikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Stanislovas Žvirgždas.

Knygą galima įsigyti ČIA bei Pegaso, Vagos knygynuose, taip pat knygos.lt ir patogupirkti.lt

Apie knygos autorius

Visuomenės veikėjas, bibliografas, kraštotyrininkas, medikas, vienas Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjų, bibliotekininkas Liudvikas Čarkovskis (Ludwik Czarkowski) gimė 1855 m. rugsėjo 4 d. Čarkovco kaime, Baltstogės vaivadijoje. Gimnaziją lankė Vilniuje, kurią baigė 1875 m. Iki 1880 m. Varšuvoje studijavo mediciną. 1894 m. tapo Vilniaus gydytojų draugijos nariu. 1894–1911 m. dirbo Vilniuje, o vėliau Gardine. 1909 m. Vilniuje išleistas L. Čarkovskio sudarytas „Bendrinis rusicizmo žodynėlis“ („Słowniczek najpospolitszych rusycyzmów“). Nuo 1918 m. iki mirties gyveno Vilniuje. 1922 m. pasirodė leidinys „Lenkiški pseudonimai ir kriptonimai“ („Pseudonimy i kryptonimy polskie“). 1925 m. pertvarkius Vilniaus gydytojų draugiją tapo garbės nariu. Mirė 1928 m. spalio 22 d. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.

Fotografas Juozapas Čechavičius (Józef Czechowicz) gimė 1818 m. kovo 2 (14) d. Vitebsko gubernijoje, Polocko apskrityje. 1830–1838 m. mokėsi Vitebsko gimnazijoje. 1856 m. lankėsi Paryžiuje, kur mokėsi fotografijos meno ir technikos. Vėliau dirbo fotografu Varšuvoje, Kijeve, Černigove. 1862–1865 m. dirbo nuosavoje fotoateljė Vitebske. 1865 m. atvyko į Vilnių, kur atidarė fotoateljė, fotografavo miestovaizdžius ir apylinkes. 1870 m. sudarė fotografijų albumą „Vilniaus vaizdai“ („Widoki Wilna“), 1882 m. – „Neries pakrančių albumą“ („Album brzegów Wilii“). 1876 m. tapo Prancūzijos fotografijos draugijos nariu. Mirė 1888 m. sausio 1 (13) d. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.

Knygos ištrauka:

1873 m. pradžioje Vilniuje pirmą kartą buvo atliktas vienos dienos gyventojų surašymas. Į pagalbą skaičiuotojams buvo pasitelkti net aukštesnių nei antroji klasė mokiniai. Pagal tą sąrašą tuometiniame Vilniuje priskaičiuota devyniasdešimt šeši tūkstančiai gyventojų, iš kurių daugiau pusę sudarė žydai. Girdėjau, kad, regis, tik nedaugelis žydų tąkart išsisuko nuo surašymo. Suprantama, tikrojo tikėjimo išpažinėjai nemėgo visokių sąrašų, nes turėjo mokėti pagalvės mokestį. Pasakojamas toks anekdotas. Į vieną miestelį atvažiavo ispravnikas ir įsakė, kad kahalas  sušauktų į sinagogas visus miestelio žydus ir suskaičiuotų. Po valandos pas jį atvyksta kahalo atstovai ir praneša, kad jau suskaičiavo, ir klausia, kas suskaičiuos tuos, kurie jau kapuose? Iš pykčio paraudęs ispravnikas pagalvojo, arba jie beviltiški kvailiai, arba iš jo šaiposi, ir užriko ant jų, kaip tik viršininkai moka. „Niekas iš jūsų nereikalauja suskaičiuoti mirusius, tik gyvuosius.“ – „Niu, jeigu tik tuos, kurie sinagogoje, tai jų yra (tarkime) aštuoni šimtai.“ Viršininkas taip ir užrašė. Kapinėse buvo pasislėpę dar tiek pat žydų.

Kaip ten bebūtų, Vilniuje žydai buvo pranašesni ir skaičiumi, ir kapitalu. Daugybė žydų vaikštinėjo gatvėse, jie, neleisdami praeiviui ramiai eiti savo keliu, būriavosi Vokiečių gatvėje, griebdavo už skvernų ir tempdavo į savo parduotuvę, ypač jeigu tai būdavo atvykėlis iš kaimo. „Ponuli, ponuli, ateik, pone!“ – kviesdavo ištekėjusios žydės su atlasiniais, kaštono spalvos, jau kiek nusišėrusiais galvos apdangalais, su dirbtinėmis apykaklėmis, kaip ir plaukai perskirtomis per vidurį. Kvietė šaigetai, mišuresai, įkyrėdavo ir barzdoti šeimų tėvai po šlike slepiantys peisus, tikro vyro veido papuošalą, kurį policija jau draudė, nors atlaidžiai žiūrėjo į praskiepą chalatų nugarose ir baltus marškinių raištelius. „Turiu labai gražius vyriškus kailinius ir moteriškus – ak“, „Pone geradėjau, munduro švarkelį vaikui – prašau, pas mane pigiausia“, „Netikėk jam, pone, tai netikėlis, turi pusantro švarkelio, ir tie patys sudėvėti“, „O pas mane ot, fainas, antikas“, „Gal petnešas, batus, pusbačius, naujus drabužius perkate, parduodu.“ Priblokštas kaimietis beveik netenka sąmonės, pagaliau leidžiasi pirmojo geresnio nuvedamas į dešimtą kiemą ir labai permoka. Kai sugrįžta, tarpininkas ar tarpininkė, turtingesnėse užeigose būdavo ir po porą, užjaučia: „Niu, kodėl, ponas, manęs nepasiklausei, būčiau nuvedęs poną pas gerą pirklį.“ Be tarpininkų joks žmogus nieko nelaimėdavo. Nors retsykiais ir turėdavo laiko.

Kartą, kai jau mokiausi penktoje klasėje, mane aplankė pusbrolis iš Polesės, kaime apiplėkęs, užsitupėjęs valstietis. Buvo ruduo. Ponui Jonui reikėjo geros, bet pigios skrandos. Vilnius tais laikais garsėjo skrandomis ir visų kitų rūšių kailiais: gatavais kailiniais, į vieną gabalą susiūtais kailiukais, pusės ar ketvirčio gabalo ir atskirais paprastojo meškėno, oposumo, nutrijos, skunkso, lokių ponams, lapės, beždžionėlės, zuikių ir zuikučių, miškinės kiaunės, karakulių ponioms. Buvo kepurės iš bebro, lapės kailio ir karakulinės, kodėl gi ne. Taip pat prekiauta ir movomis rankoms. Nė viena save gerbianti ponia nebūtų be movos pasirodžiusi gatvėje, nebent būtų apsirengusi senoviniais drabužiais: algierka  ar apsiaustu su trumpomis rankovėmis, nes tas apdaras iš bėdos galėjo atstoti movą. Mova – mūsų dienų rankinukas – atstojo kišenes, o žiemą šildė rankas.

Tarpininkų apgultas pusbrolis prarado kantrybę ir kad riktels: „Šalin!“ Tuojau aplink jį nieko neliko, tik iš kažkur pasigirdo prislopintas balsas: „Derantis negalima pykti, ponuli, prašau eiti su manimi, susitarsime.“ Ir tikrai, ponas Jonas nusipirko gatavą skrandą, kuri jam tiko it nulieta (o vaikinas buvo tikras galiūnas) ir nebrangiai, tik už kokius trisdešimt septynis rublius. Tas atsitikimas parodo, kad retsykiais, norint turėti didesnį pasirinkimą, galima ir smarkiau nusikeikti. Nežinau, kas mūsų dienomis darosi Vokiečių gatvėje, nes norintys gali apsieiti ir be tarpininkų, nekreipiame dėmesio į įkyruolius, nes perkame pas pažįstamus pirklius, suprantama, išskyrus sendaikčius. Regis, ir ten jau niekdarys su triukšmu griebia už skvernų ir tempia į parduotuvę.

Anais laikais Vokiečių gatvėje ir šalimais esančiose gatvelėse (buvusiame žydų gete) iki pat Pylimo gatvės eismas buvo intensyviausias Vilniuje. Užtat šeštadieniais ir per žydų šventes tvyrojo visiška ramybė. Nuo ankstyvo ryto visi, kas gyvas, sinagogose, mokyklose ar namuose garbino Izraelio Dievą, o po pietų šurmuliavo vaikštinėdami Didžiosios, Poguliankos ir Antakalnio gatvėmis. Švenčių dienomis buvo galima įsitikinti, kad Vokiečių gatvėje buvo tik dvi ne žydams priklausančios parduotuvės: Vėberio cukrainė ir Šporo vaistinė prie Didžiosios gatvės, šiandien jau priklausančios žydams (prieš keletą metų poniai Frumkinai Bailei). Ta ponia šalia įėjimo durų 1922 ar 1923 m. buvo pakabinusi ženklą rusų kalba, regis, su juodu dvigalviu ereliu. Ženklą nukabino tik įsikišus Sveikatos skyriui.

Pagal eismo intensyvumą antroje vietoje buvo Didžioji ir Pilies gatvės. Čia glaudėsi negausios krikščionių firmos, dar mažiau buvo lenkiškų. Einant nuo Aušros vartų į Veršyną, dirbo dvi ar trys parduotuvėlės, prekiaujančios Romos katalikų devocionalijomis (maldaknygėmis, paveikslėliais, rožiniais ir žvakėmis), panašios buvo ir stačiatikių šventenybės, tik brangesnės ir išvaizdesnės, nes valdžia teikė paramą. Vieną krautuvėlę rusai įrengė prie pat Aušros vartų koplyčios, jau iš tolo šviečiančią ikonų apsodais. Antra buvo Didžiojoje gatvėje šalia Bazilijonų unitų cerkvės vartų, trečią – šalia Šv. Teresės bažnyčios žiūrint nuo Šv. Dvasios cerkvės pusės. Toliau Didžiojoje gatvėje Degteriovas prekiavo virduliais ir metaliniais virtuvės indais. Muchinas šalia soboro turėjo kailių sandėlį, Senevaldas prekiavo metalo dirbiniais, o netoli Pilies gatvės jau buvo lenkiškos krautuvėlės.

Kitoje Didžiosios gatvės pusėje Skirmundas laikė Krymo ir kitų šalių vynų parduotuvę. Pilies gatvėje pamenu buvus Šachto kepyklą ir keletą kavinių antruose namų aukštuose, Goreckos kavinė buvo ten, kur šiandien yra pono Makovskio knygynas ir žaidžiama šachmatais. Dar viena kavinė buvo šalia Universiteto gatvės, kurioje aptikau platinamą „Grindinio žinių“ numerį. Man tą numerį parodė kartu buvęs ponas Antonis Pečickis. Regis, todėl tas įvykis, nepaisant to, kad vyko prieš daugelį metų, įstrigo mano atmintyje. Tai galėjo būti 1868 ar 1869 m.