Lietuvių kalbos institutas išleido ir platina humanitarinių mokslų daktaro Kazimiero Garšvos knygą „Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija)“. Autorius yra pirmasis mokslininkas, apėjęs apie Lietuvą ir aprašęs visas mūsų užribio šnektas, gyvuojančias labai sunkiomis sąlygomis.

Spalvotame knygos viršelyje yra Breslaujos rajono lietuvių bendruomenės atkuriamojo susirinkimo nuotrauka prie Zabarninkų kaimo kryžiaus, kuris simbolizuoja lietuvių paribio šnektų kelią. Pirmajame knygos priešlapyje pavaizduoti baltų kalbų plotai, antrajame – paribio šnektos. Knyga skirta nutautintiems ir gyviems lietuvių kalbos plotams atminti, kurie yra seniausios gyvosios indoeuropiečių kalbos šnektos.

Monografija pristatyta Vilniuje, Punske, Rygoje, Peterburge, įteikiama užribio ir paribio lietuvių mokyklų bibliotekoms, mokslo įstaigoms. Spalio 6 d. knyga pristatyta Lietuvos ambasadoje Minske, dalyvaujant lietuvių bendruomenei, Baltarusijos ir Lietuvos etnografiniams ansambliams.

Knygoje sistemingai aprašomos etninės Lietuvos lietuvių kalbos ploto paribio šnektos, jų  fonetika ir fonologija – požymiai, kuriais šnektos labiausiai skiriasi.

Paribio (periferinės, pakraščių) šnektos mokslinėje literatūroje suprantamos geografiniu, administraciniu, kalbiniu požiūriu. Lietuvos Respublikos sienos dažniausiai skiria artimas ar tas pačias šnektas. Užribio šnektų skirtumai paprastai yra neseni, atsiradę dėl kalbinės ir tautinės asimiliacijos ne savo valstybėje, kur lietuviai gyveno tarp kitakalbių žmonių.

Paribio šnektomis vadinamos abipus Lietuvos valstybės sienos ir ypač už jos esančios šnektos. Tipiškiausios pakraščių šnektos yra tos, kurioms būdingas ne tik geografinis (mūsų požiūriu – svarbiausias), bet ir administracinis kriterijus. Tokios yra visos Lietuvos Respublikos užribio šnektos etninėse lietuvių žemėse. Šios šnektos daugiausia priklauso aukštaičių tarmei. Senųjų žemaičių šnektos už Lietuvos–Latvijos sienos menkai beišliko. Tokiais atvejais ypač svarbios gretimos šnektos Lietuvos Respublikos pusėje, nes jos liudija, kaip kalbėjo nutautintas užribio plotas.

Paribio lietuvių šnektos daugiakalbėje vidurio Europoje – unikalus ir tragiškas reiškinys. Žmonės, kurių protėviai prieš 100 ar 200 metų nemokėjo svetimų kalbų, dabar nebemoka buvusios gimtosios lietuvių kalbos, vadinasi gudais, lenkais, rusais, vokiečiais, latviais. Jų gimtinė, sudariusi Lietuvos valstybės centrą ir 500 metų Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei priklausiusi, dabar neretai vadinama Lenkijos „kresais“ (paribiais) ir lenkų šnektomis, turinčiomis bendralenkiškas, senąsias lenkiškas, tarmiškas, rytų slavų ir baltų ypatybes. Užribio lietuvių šnektos buvo naikinamos kultūriniu požiūriu, kai kur – ir fiziškai (Mažoji Lietuva, Armijos krajovos, nacių, sovietų terorizuotos vietos Gudijoje, Seinų krašte, Latvijoje).

1972 metais autorius intensyviai pradėjo tirti šiaurines panevėžiškių šnektas, 1977 metais – kitas paribio ir ypač užribio šnektas. Per 30 metų teko aplink apeiti ir apvažiuoti visą Lietuvą, kalbėtis su senoliais, kurių daugelis jau mirę. Įrašyta daugybė tekstų į magnetofono juostą. Įrašai saugomi Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyve, panaudoti naujojoje „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijoje“ (2004). Šia tema išspausdinta apie 50 mokslinių ir tiek pat populiarių straipsnių.

Monografijoje sugretinti pasienio ir „užsienio“ lietuvių šnektų fonologines sistemas, praplėsti darbą (visuose poskyriuose įsivedant įvadinius skyrelius, apibendrinimus ir pan., pateikti platesnį kiekvienos šnektos sociolingvistinį kontekstą) negalima, nes kai kurių šnektų (Vadaksties, Snikerių, Skyronių, Neretų, Indricos ir t. t.) buvo rasta tik po vieną ar du, tris geresnius pateikėjus ir tie patys numirė prieš 20 metų, o visos pasienio šnektos neaprašytos. Kaip pateikti visų paribio šnektų išsamias fonologines sistemas su aiškia ir nuoseklia distribucine analize, aptariant visas neutralizacijos pozicijas ir t. t., jei tas nepajėgta padaryti net vienos šnektos aprašymuose, ir tų pačių yra nedaug.

Išsamiai, tiksliai aprašyti visas paribio (pakraščių) šnektas, visus jų lygmenis – ne vieno žmogaus darbas. Nedaug parengiamųjų tyrinėjimų. Dar 1986 metais paskelbti iki tol kalbininkams beveik nežinomi Latvijos lietuvių šnektų tekstai. Tyrinėti pakraščių šnektas stengtasi pritraukti ir kitus kalbininkus, studentus lituanistus. Be to, lituanisto pašaukimas yra ne tik aprašyti lietuvių kalbą, bet ir ją palaikyti, kad kuo ilgiau išliktų. Breslaujos rajone pasisekė atkurti Ūsionių, Vainiūnų, Pelekų lituanistines mokyklas.

Mūsų valstybės buvęs geografinis, o dabar – svarbiausias administracinis, politinis, kultūrinis, ekonominis centras, didžiausia archajiškiausių kalbos paribio šnektų laboratorija, mūsų kalbos ir Europos centro Troja – Lietuvos rytai. Šiam arealui, kur daugiausia liko izoliuotų periferinių aukštaičių šnektų, knygoje skirta ypač daug vietos.

Kalbos likimą lemia jos gyvavimo sąlygos: gyventojų valstybinė priklausomybė, kalbų politika, švietimo istorija, kalbos ploto geografija, kitų kalbų mokėjimas, vartojimas, jo trukmė. Tautos istorijai tai yra svarbiau negu jos kalbos sandara. Kalbos gyvavimo sąlygos nemažai keičia ir jos sandarą.

Tarmių skirtumai labiausiai pasireiškia fonetikoje, kalbų kontaktai – ir leksikoje, sintaksėje. Nuosekliai laikantis fonologinio (sisteminio) požiūrio, šioje knygoje išsamiausiai aprašyti svarbiausieji šnektų garsai. Daug ypatybių gretimose šnektose kartojasi ir nebūtina jas išsamiai atpasakoti bei iliustruoti. Nuosekliai skiriant fonetikos ir fonologijos lygmenis, knygoje lyginami garsai, fonemos, jų variantai, junginiai, prozodemos.

Naudojami fonologijos, dialektologijos, sinchroninės bendrosios kalbotyros, matematinės statistikos metodai. Aprašant periferines šnektas, pirmiausia nustatomos balsių, priebalsių fonemos ir jų variantai. Tai suteikia galimybę lyginti šnektas tarpusavyje ir su bendrine kalba. Stengiamasi nustatyti kiekvienos aprašomos šnektos priebalsių kietinimo, dzūkavimo (jeigu toks yra) paplitimą.

Autorius kalbotyroje pirmą kartą aprašė Neretų, Aknystos, Subačiaus, Garšvinės, Uodegėnų, Indricos, Armanavičių, Nočios, Vižainio šnektas ir pateikė esminių duomenų apie Vadaksties, Snikerių, Bauskės, Skyronių, Ciskodo, MedumoŸDaugpilio, BreslaujosŸApso, Vidžių, Kamojų, Kliukščionių, Gervėčių, Pelesos, Armoniškių, Pervalko, Azierkų, Seinų, Punsko, Mažosios Lietuvos šnektas. Išnykusią Zietelos, taip pat Lazūnų ir kitas šnektas išsamiau yra aprašęs A. Vidugiris, Gervėčių – J. Kardelytė, Ramaškonių – N. VaišnytėŸTuomienė, Pelesos – E. Trumpa bei kiti autoriai.

Kauniškių tarmė, davusi pagrindą bendrinei kalbai, yra ir centrinė, ir periferinė: pietvakariuose siekia lietuvių kalbos ploto pakraštį, jai priklauso dvi Mažosios Lietuvos šnektos (baltsermėgiai ir striukiai). Knygoje pirmiausia aprašyta bendrinės kalbos fonologija, kadangi su ja lyginamos šnektos, iliustruojami teoriniai teiginiai. Pakankamai dėmesio skiriama ir su Latvija besiribojančiai šiaurės panevėžiškių tarmei, kuri yra tarpinė tarp aukštaičių bei žemaičių tarmių ir kurią autorius daugiausia yra nagrinėjęs.

Autorius laikosi 1965 m. A. Girdenio – Z. Zinkevičiaus lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. Pagal ją iš 14 tarmių tik 4 (varniškių, raseiniškių, širvintiškių ir anykštėnų) nesiliečia su lietuvių kalbos ploto pakraščiais.

1. Šiaurinis lietuvių kalbos plotas

1921 m. nustatant valstybių sieną Kauno gubernijai priklausiusios Alūkštõs, Aknystõs, Skyronių, Ukrų ir kitos penkios apylinkės (290 km²) buvo iškeistos į Palangą, pajūrio ruožą ir tris kitas apylinkes (182 km²). Latvijai pripažinta ir Latgala.

Vakaruose iki XVIII a. lietuvių gyventa Liepojos rajone tarp Rucavos, Nycos ir Bartos: latviai tų apylinkių gyventojus vadino leitīši, leitīšnieki, t.y. sulatvėjusiais lietuviais. XVII a. LDK siena ėjusi Bartuvos upe (nuo Šventosios gyvenvietės 50 km į šiaurę). Tarp Rucavos ir Būtingės lietuvių gyventa ir XX a. pradžioje.

Nuo XIII a. Lietuvai oficialiai priklausė Ukrai (dabartinis Duõbelės rajonas), nuo 1473 m. – Skyrónys ir gretimi Bauskės rajono Brunavos apylinkės kaimai. Iki 1914 m. Lietuvos žemėlapiuose žymimi Breslaujõs, Aknystõs kyšuliai į šiaurę. Ukrų, Skyronių, Aknystos ir kitos apylinkės priklausė Kauno gubernijai ir Vilniaus, po to Žemaičių vyskupystėms, nuo 1919 m. rugpjūčio iki 1920 m. spalio – Lietuvos Respublikai (LL 5–200).

Pačios įdomiausios lietuvių kalbos šnektos yra pietryčių Latvijos dešiniojoje Dauguvos pusėje. Tolimiausia lietuvių kalbos sala ar sena kolonija yra Rėzeknės rajone, Sakstagalio apylinkėje. Tai Ciskodas; nuo jo iki Lietuvos sienos – 110 km. 1851 m. Ciskodo apylinkės kaimuose (64 sodybose) gyveno 300–400 lietuvių. 1977 m. lietuviškai galėjo kalbėti apie 10 seniausių žmonių, 1986 m. – tik 2.

Uodegėnų (Kraslavos r. Užvaldos apyl.), esančių už 60 km nuo Lietuvos sienos, apylinkėse 1925 m. lietuviškai kalbėjo 300 senbuvių, 1988 m. – 3(5). 1883–1925 m. greta Uodegėnų minimi dar 6–9 mažesni kaimai, kuriuose taip pat buvo kalbančiųjų lietuviškai. Iki XIX a. vidurio lietuviškai buvo šnekama ir kairiajame Dauguvos krante tarp Varnavičių (Kraslavos r.) ir Alūkštõs (Daugpilio r.). Taip Daugpilio, Kraslavos apylinkės jungėsi su pagrindiniu lietuvių kalbos plotu.

K. Būga (1961, 563–583) Latvijoje suskaičiavo beveik 800 vietovių vardų su priesaga Ÿiški, kurie didžiuliu pleištu (iki Rezeknės) įsiterpia į Rytų Latviją. Manoma, kad iš visų baltų genčių vietovardžius su tokia priesaga turėjo tik lietuviai. Įdomu, kad daugiausia -iškių pėdsakų yra maždaug tarp Obelių ir Breslaujõs: juo arčiau Lietuva, juo daugiau šių vietovardžių.

Didesnė dabartinio Daugpilio rajono dalis, iš šiaurės ribojama linijos Subačius–Bebrinė-Dvietas-Kalupė-Malinovka-Kaplava (1912 m. čia buvo 20–55% priesagos Ÿišk- oikonimų), dar XVIII–XIX a. turėjo būti gyvenama lietuvių. J. Safarevičiaus (1956) nuomone, tose apylinkėse, kur vietovardžių su – išk- yra ne mažiau kaip 12%, lietuvių kalba bus išnykusi visai neseniai, o plotai, kuriuose yra 4–12% vietovardžių su šia priesaga, rodo senąją lietuvių kalbos ribą. Tarp Latgaloje lietuvių gyventų vietų, išlaikiusių vietovardžius su priesaga -išk-, būtų pleištas Kalupė-Silajaniai-Malinovka (einantis palei DaugpilioŸRezeknės kelią) ir Asūnės apylinkė Kraslavos r. šiaurės rytuose. Į senąjį lietuvių kalbos plotą įeitų daugelis vietovių iki Garšvinės, Rubinų, Dvieto, Ciskodo, Uozuolmuižos, Ižvalto, Asūnės, Piedrujos.

Į dešiniąją Dauguvos pusę lietuviai, matyt, daugiausia kėlėsi ties Daugpiliu, Kraslava ir greičiausiai apie Drują. Toliau keliauta Viškų, DagdosŸAndrupenės ir Ruobežniekų link. Pagal išsilaikymo trukmę ir paliktas žinias senieji lietuvninkai yra trejopi: 1) asimiliavęsi istorijos šaltinių tiksliau nepaliudytu laiku (Akroje, Ruobežniekuose lietuvių egzistavimas numanomas tik iš kalbos duomenų); 2) asimiliavęsi daugiausia XIX a. pab. – XX a. pr. (11 vietovių apie Kraslavą, 6 – Ciskodo apylinkėje, taip pat Jaunbornės, Laukesõs ir kitose apylinkėse); ir 3) išlaikę gimtąją kalbą iki šiol (Daugpilio, Uodegėnų ir kitose apylinkėse).

Daugiausiai lietuvių į Rygą, Liepoją, Jelgavą ir kitas Latvijos vietoves kėlėsi 1880–1914 m.: 1897 m. jų užrašyta 26 033, 1914 m. – 95 000, 1920 m. – 25 588, 1925 m. – 23 192, 1930 m. – 25 885, 1935 m. – 22 913, 1959 m. – 32 383, 1970 m. – 40 589, 1979 m. – 37 918, 1984 m. – 34 630, 1994 m. – 33 200. Nuo 1925 m. pusė Latvijos lietuvių buvo gimę Lietuvoje ir nelaikyti Latvijos piliečiais, o daugelio kitų buvo atsikėlę tėvai. Lietuvių Latvijoje buvo smarkiai pagausėję prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o nuo 1970 m. jų skaičius mažėja (ML II 201–215; 2000 g. TSPR 5–30).

Nuo XX a. pradžios lietuvių kalbą Latvijoje palaikė susikūrusios lietuvių organizacijos, mokyklos. 1934 m. veikė 16 lietuvių draugijų (su skyriais vietose) ir Latvijos lietuvių sąjunga, ėjo 2 laikraščiai. 1907–1948 m. lietuvių kalbos oficialiai mokyta mažiausiai 21 Latvijos mokykloje: 14-oje visi dalykai dėstyti gimtąja kalba, o 7-iose buvo lietuvių kalbos pamokos. 1939 m. iš 3500 mokyklinio amžiaus vaikų lietuviškas mokyklas lankė maždaug 700, arba 20%. 1907–1940 m. vienas po kito pasirodė keliolika lietuviškų periodinių leidinių.

Dėl bažnyčios, mokyklos, svetimos valstybės įtakos daugelis Latvijos pakraščio lietuvių sparčiai nutautėdavo. 1925 m. Latvijoje lietuviškai tradicine šnekta kalbėjo apie 7000, 1980 m. – maždaug 150 senbuvių. Caro laikais Latvijos lietuviai buvo rusinami, 1930–1940 m. (Ulmanio valdymo laikotarpiu) – latvinami. Dabar Latvijos lietuvių draugijos vėl įsteigė lietuviškas sekmadienines mokyklas, ansamblius, skaityklas, laikraščius.

Lietuvių gimtoji kalba, be tarpusavio bendravimo, dabar vartojama Rygos, Liepojos, Jelgavos, Aknystos, Subačiaus, Daugpilio ir kitose Latvijos bažnyčiose. Padaugėjus lietuvių, vėl atkurta lietuviška vidurinė mokykla Rygoje ir gimtosios kalbos pamokos (kurios iki 1990 m. buvo pranykusios) Jūrmaloje, Liepojoje, Jelgavoje, Aknystoje, Daugpilyje, Valmieroje.

2003 m. Rygoje latvių kalba išspausdinta ir istoriko Eriko Jakobsono knygelė „Latvijos lietuviai“. Joje aptariama Latvijos lietuvių organizacijų istorija, lietuvių skaičius valsčiuose pagal gyventojų surašymų duomenis, pristatomi žymesnieji lietuviai ir jų indėlis į Latvijos istoriją, minima Rygos lietuvių gimnazija, kitos mokyklos, bažnyčios, laikraščiai. Tai yra nemažas indėlis į Latvijos lietuvių istorijos tyrinėjimą. Toks darbas galėtų būti išsamesnis, kelis kartus didesnis, iliustruotas. Vienas knygos trūkumų – etninių lietuvių žemių Latvijoje nutylėjimas. Lietuviai Latvijoje pristatomi kaip ateiviai nuo 16 a., prie LietuvosŸLenkijos valstybės prijungus Latgalą. Taigi mūsų ir E. Jakobsono duomenys nė kiek nesikartoja, vieni kitus papildo. Klaidingas knygos teiginys ir apie Ciskodo lietuvius, esą jie iš Vilniaus gubernijos atsikėlę tik 18 a. gale (tada po 130 m. – 1911 m. – vietiniai gyventojai K. Būgai apie tai būtų pasakę, bet to niekas nežinojo).

Dabar prognozuojama, kad per tolimesnius 300 metų lietuvių tauta dėl mažo prieauglio gali ir išnykti. Ar bus ir kaip bus pratęsta tūkstantmetė tautos ir valstybės istorija, priklausys nuo visų tautiečių ir ypač valdžios pastangų, politikos. Kultūrą, kalbą už savo Respublikos ribų yra labai sunku išlaikyti.

2. Pietinis ir rytinis lietuvių kalbos plotas

Apie VII a. baltų ir slavų kompaktiško ploto riba bus ėjusi prie Minsko, Polocko, Pskovo, XIV–XVI a. – prie Gardino, Ščiutino, Naugarduko, Voložino, Smurgainių, Pastovių, Breslaujos, Drujos. XIV–XVII a. jau buvo daugelis dabartinių periferinių šnektų centrų: 1473 m. minima Rodūnia, 1511 m. – Gervėčiai, 1553 m. – Pelesos parapija, 1569 m. – Apsas.

XIX a. antrojoje pusėje baigė slavėti rytiniai lietuvių kalbos plotai apie Vosyliškes, Minaičius-Belyčią, Lipniškes-Tokariškes (į vakarus nuo Lazūnų), Astravą, Žadiškes, Svyrius, Ikaznę, Skrudėlynę-Jaunbornę. 1905 m. dar šiek tiek lietuviškai kalbančių aptikta Karkažiškių, Sudervės, Rykantų, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Varnionių, Žiuprėnų, Ašmenos, Trobų, Vijos, Dūdų, Vyšniavo, Zabrezės (Ažuberžuonio), Gruzdovo-Oborsko, Žirmūnų, Užbalių parapijose. Dauguma lietuviškai kalbėjo apie Lentupį (Švenčionių pavietas), Kazokiškes, Rūdninkus, Vievį (Trakų pavietas), Nemenčinės, Gervėčių, Videniškių, Kernavės parapijose (Vilniaus pavietas), apie Kauleliškes, Geranainis, Subatninkus, Surviliškes, Graužiškes, Lazūnus (Ašmenos pavietas), Šalčininkus, Šalčininkėlius, Eišiškes, Benekainis, Varanavą (Lydos pavietas).

XX a. pirmojoje pusėje ypač dideli lietuvių plotai sunyko Breslaujos, Varanavo, Astravo rajonuose. Nuo 1890 m. lietuviškai kalbančiųjų apie Lazūnus per 15 metų sumažėjo pusantro tūkstančio (liko 2000), apie Gervėčius per 41 metus – dviem tūkstančiais (liko apie 5000), apie Zietelą – trigubai (liko 390).
Svarbiausios nutautinimo priemonės buvo bažnyčia, dvaras. Lenkijos okupacijos laikais (1919–1939 m.) prie to dar prisidėjo valstybė, privaloma mokykla, kariuomenė, spauda ir kolonizacija.

Vietos lietuvių ir Šv. Kazimiero, „Ryto“ draugijų skyrių pastangomis po 1920 m. dabartinės Breslaujos rajone įkurta 12 lietuviškų privačių pradžios mokyklų, Pastovių rajone – 1, Astravo rajone – 12, Vijos rajone – 3, Varanavo rajone – 37, Zietelos ir Gardino rajonuose – po 1 (iš viso 67). Pilsudskininkai 1925–1938 m. uždarė 195 privačias lietuviškas mokyklas (daugiausia uždaryta 1927–1936 m.). 1936 m. jų vietoje dar buvo atidaryta apie 150 lietuviškų skaityklų. „Ryto“ draugijos Zabarninkų kaimo (Breslaujos rajone) mokyklėlė (kasmet buvo po 50 mokinių) veikė 1925–1932 m., Miciūnų (Astravo rajone – iki 80 vaikų) – 1912–1932 m., Pelegrindos (iki 40 vaikų) – ligi 1933 m., Rimdžiūnų – 1915–1932 m., Bieliūnų (Varanavo rajone, 20–25 mokiniai) – 1926–1933 m., Bilių (daugiau kaip 25 mokiniai) – 1928–1931 m., Paliūnų (Suvalkų vaivadija, 70 vaikų) ir Žagarių (35 vaikai) mokyklos – 1928–1933 m.

1934/35 mokslo metais Gervėčių valsčiuje daugiausia vienos klasės privalomos valdiškos lenkų pradinės mokyklėlės veikė Galčiūnuose, Gėliūnuose (2 klasės, 105 mokiniai), Gervėčiuose (3 klasės, 185 mokiniai), Giriose, Pelegrindoje, Petrikuose, Rimdžiūnuose, apie Rodūnią – Biliūnuose, Senuosiuose Druskininkuose, Dubiniuose, Pelesoje (2 klasės, 113 mokiniai), Plikiuose, Paditvyje ir kitur, kurių pirmajame skyriuje dar leista dėstyti ir lietuvių kalbą. 1936 m. Lydos apskrityje buvo 43 Šv. Kazimiero draugijos skyriai, Suvalkų – 30, Breslaujos – 26, Gardino – 19, kurie dar išlaikė lietuviškas skaityklas bei knygynėlius. 1939 m. SSSR valdžia atidarė lietuvišką septynmetę mokyklą Pelesoje (150 vaikų), keturių klasių mokyklas Dubiniuose, Pavalakėje, Paditvyje, Plikiuose, Ramaškonyse.

1 lentelė. Oficialus lietuvių skaičiaus mažėjimas gretimuose Baltarusijos rajonuose

1880 m. 1930 m. 1970 m. 1979 m. 1994 m. 1999 m.

Breslaujos rajone 13 000 3000 202 137 90 143

Astravo rajone 15 000 6000 2120 1655 1200 1045

Varanavo rajone 18 000 10 000 1234 939 700 716

Visame Baltarusijos administruojamame seniausių lietuvių etninių žemių pakraštyje lietuvių per paskutinįjį šimtmetį oficialiai sumažėjo nuo 55 000 iki 2 000 (27 kartus), per paskutiniuosius dešimtmečius – po 1 procentą.

Visose gretimose keturiose valstybėse lietuvių yra trys tipai:
 
1) palikuonys gyvenusiųjų nuo III tūkstantmečio prieš Kristų iki XV a. savo etninėse žemėse
2) išeiviai
3) tremtiniai

Daug lietuvių kilmės katalikų Gudijoje užrašoma lenkais, baltarusiais. Į Gudijos plotą, 1920 m. liepos 12 d. sutartimi pripažintą Lietuvai ir spalio 9 d. okupuotą Lenkijos, atsiųsta apie 300 Lenkijos kunigų ir vienuolių, kurie 500 mokyklų organizavo lenkų kalbos pamokas, mokyklas.

a. Vitebsko apskrities lietuviai

Pagal 1920 m. liepos 12 dienos sutartį Lietuvos siena ėjo nuo Dauguvos (vakarinio Drujos miesto pakraščio) link Kazėnų. Apie 3 mėnesius čia buvo Lietuvos kariuomenė, administracija, veikė visi Lietuvos Respublikos įstatymai. 1920 m. spalio 9 dieną Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį, iš okupuotos rytinės Zarasų apskrities dalies vėl buvo sudaryta Breslaujos apskritis, į kurią įėjo Apso, Breslaujos, Drūkšių, Dūkšto, Pliusų, Rimšės, Slabados, Smalvų ir Vidžių valsčiai (1925 m. prie jos iš Dysnos apskrities prijungti dar 8 valsčiai). 1939 m. spalio 30 dieną rytinė Breslaujos apskrities dalis su visu kitu plotu atiteko Baltarusijos TSR ir 1992 m. įkurtai Gudijos (Baltarusijos) Respublikai.

Energingas dalies lietuvių veržimasis į šiaurę ir rytus XIII–XVI a. lėtino šių žemių slavinimą. Šiaurėje tada lietuviai gyveno abipus Dauguvos (Daugpilio, Kraslavos, Drisos apylinkės), rytuose ilgą laiką siekė Ikaznę, Juodžius (Jodas). 1526 m. 15 km į rytus nuo Breslaujos buvo pastatyta Ikaznės bažnyčia, kurioje įkūrėjas ir Breslaujos seniūnas L. Sapiega įsakė turėti lietuviškai mokantį kunigą, nes paprasti žmonės kalbėjo lietuviškai. Lygiai taip tada kalbėjo ir gretimų parapijų žmonės: Breslaujos, Drūkšių, Drujos, Juodžių, Naujojo Paguosčio ir kitos parapijos.

Kalbinė padėtis nebuvo pasikeitusi ir po 100 metų. XVII a. rusams įsiveržus į Lietuvą, visa Breslaujos apskritis kalbėjo lietuviškai – net ir tie valsčiai, kurių gyventojai jau buvo stačiatikiai. Lietuviškai kalbančių buvo gerokai į rytus, Polocko apskrityje.

Lietuvių kalba šiaurės rytuose pastebimiau pradėjo nykti XVIII a., žlungant Lietuvos valstybei. Bet ir tada lietuviškai kalbančiųjų buvo ne tik apie Breslaują, bet ir 50 kilometrų į rytus nuo 1920 m. sienos – apie Paguostį, Juodžius, Miorus, Leonpolę. Rytinių lietuvių kultūrinio genocido etapai susiję su slavų valstybių okupacija: Rusijos (1793–1864 ir 1864–1918), Lenkijos (1920–1939), vėl Rusijos (su Baltarusijos TSR nuo 1944 m.).

Po 1863 m. sukilimo uždraudus lietuvišką spaudą, lietuvybę naikino lenkiškos orientacijos kunigai ir Rusijos administracija. Tada gimtosios kalbos atsisakyti ypač versti Belmonto, Pliusų, Vidžių, Drūkšių apylinkių gyventojai. Jau 1860 m. Drūkšių kunigas Černickis nebeklausė išpažinčių lietuvių kalba, o Pelekuose išpažintį reikalauta pradėti ir baigti lenkiškai. Drūkšių bažnyčioje lietuvių kalba panaikinta 1886 m.

Tarp Breslaujos ir Vidžių veikė 7 katalikų bažnyčios. 1846 m. iš Vilniaus vyskupystės jos buvo prijungtos prie Žemaičių vyskupystės ir tarpais galėjo būti sudarytos geresnės sąlygos vartoti gimtąją kalbą. XX a. pradžioje pamaldos vyko tik lenkiškai, lietuviškai skaityta Evangelija (sekmadieniais) ir retkarčiais – pamokslai (per atlaidus).

Dar žiauresnės sąlygos įvestos 1939 m., okupavus Sovietų Sąjungai. Daugelis gyventojų manė, jog teritorija iki Drujos upės grįš Lietuvai ir užsirašė lietuviais. Pradėjus skleisti gandus, kad lietuviai bus vežami į Sibirą ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, vėl keitė pasus, persirašydami į lenkų (ar baltarusių) tautybę: buvo katalikai, prievarta lankę lenkų mokyklas, tarnavę jų kariuomenėje, vengė Armijos krajovos keršto. Iš pradžių „lenkai“ neimti į Sovietų kariuomenę ir 1945–1958 metais galėjo „repatrijuoti“ į Lenkiją. 1941–1944 m. Vidžiuose veikė lietuvių progimnazija.

Iki XX amžiaus pradžios Apso „salos“ nebuvo, kadangi kompaktiška lietuviųŸgudų kalbų riba dar ėjo į rytus ir šiaurę nuo Apso. Vakarinės apylinkės dar nebuvo baigusios gudėti, todėl ir 1920 m. siena išvesta į rytus nuo Breslaujos, Apso, Vidžių. Šiaurės rytuose ties Dysna lietuvių etnografinis ir valstybinis plotas labiausiai buvo nutolęs į rytus.

Lietuvių skaičių nurodyti, lietuvybę palaikyti imta sustiprėjus lietuvių tautiniam atgimimui ir judėjimui. Breslaujos parapijoje XX a. pradžioje lietuviškai dar kalbėjo apie 2 000 žmonių, Vidžių – taip pat apie 2 000 (iš jų 1 022 gyveno miestelyje). Apso parapijoje tada buvo du trečdaliai lietuviškai kalbančiųjų, Pelekų parapijoje – vienas trečdalis. Taigi vien tarp Breslaujos ir Vidžių tada lietuviškai kalbėjo apie 8 000 žmonių.

b. Gardino apskrities lietuviai

1890 metais Rodūnios apylinkėje buvo 70 nuošimčių lietuvių, Pelesos – 82 nuošimčiai (1 421 iš 1 723 gyventojų). Iki 1914 m. Varanavo, Rodūnios, Nočios, Asavos, Armoniškio parapijose lietuviškai kalbėjo 3/4–2/3 gyventojai, Benekainių, Geranainių, Kauleliškių – 1/3–1/2, Trakelių, Žirmūnų, Zobalatės – 1/4–1/3 ir panašiai. Pagrindine namų kalba lietuvių buvo maždaug iki 1950 m. tarp Benekainio ir Armoniškio, Varanavo ir Kauleliškio, apie Asavą, Nočią, kai kuriuose Rodūnios apylinkės kaimuose – iki 1975 metų, o Pelesos apylinkėje (Pavalakėje, Pelesoje, Dubiniuose, Senuosiuose Druskininkuose) – iki šiol. 1970 m. Pelesoje buvo 340 gyventojų (1986 m. – 253), nelietuviai – tik apie 35.

Rytinėje Varanavo rajono dalyje iš 18 XX a. pradžioje lietuviškai kalbėjusių kaimų (plotas buvo maždaug 13 km ilgio ir 7 km pločio) lietuvių kalba geriau išlaikyta Stanišiuose, Tusamonyse, Ramaškonyse, Navasėduose, Bieliūnuose, pavienio asmens – Biliuose, Parabiškėje, Cesliukiškėje, Dainavoje, Ramučiuose, Padvariškėse. Iš 1928–1933 m. lietuviškai mokëjusiø kalbëti 8 000–12 000 žmonių 1970 m. Varanavo rajone oficialiai užrašyti 1 234 lietuviai, 1979 m. – tik 939 (60%).

Astravo rajone 1930 m. dar buvo mažiausiai bent 6 000 lietuvių. 1970 m. oficialiai užrašyta 2 120 (6% iš viso gyventojų), 1979 metais – 1 655 (iš tikro buvo 2–3 kartus daugiau). Lietuvių kalbą gimtąja laikė 1 448 (87%), baltarusių – 172 (10%), rusų – 35 (2%), o 1 032 (62%) laisvai mokëjo baltarusiškai, 388 (23%) – rusiškai, 80 (5%) apslavėjusių – lietuviškai. 1970 m. Gardino rajone oficialiai „buvę“ 177 lietuviai (1979 m. – 138), Pastovių rajone – 184, Smurgainių rajone – 73, Ašmenos – 52, Dėjutino – 42, Lydos – 24, Vijos – 22, Zietelos – 12, Slanimo, Naugarduko – po 10.

Dabar Gardino apskrityje veikia Rimdžiūno, Pelesos lietuviškos vidurinės mokyklos (turinčios beveik po 80 mokinių), Gervėčių, Pelesos, Baltiškio baltarusiškose mokyklose vyksta lietuvių kalbos fakultatyvai, Lydos, Rodūnios, Gardino – sekmadieninės mokyklos. Pamaldos lietuviškai laikomos Gervėčių, Pelesos, retkarčiais – Gardino, Lydos bažnyčiose.

3. Pietvakarinis lietuvių kalbos plotas

Kompaktiškas baltų (prūsų, jotvingių, lietuvių) plotas X–XII a. vakaruose siekė Vyslą, Narevą, Varšuvą, pietryčiuose – Minską, XV–XVI a. sandūroje – Karaliaučiaus, Geldapės, Suvalkų, Knišino, Balstogės, Valkavysko apylinkes, XIX a. viduryje – Juodąją Ančią (po 1867 metų tas vietas sulenkino Vygrių vienuoliai), 1920 m. – Berzninką (Beržininką), Degučius, Seinus, Smalėnus, Šaltėnus, dabar – tik Aradninkus, Žagarius, Klevus, Vilkapėdžius, Raistakiemį, Seivus, Kalinavą. Tame plote apie 4 tūkstantmečius gyveno baltai.

Lietuviai anksti apsigyveno ir pietinėje buvusios jotvingių žemės dalyje iki Bebro upės aukštupio. Keliant lietuvių bajorus ir karius į strateginiu požūriu svarbesnes vietoves, dabartinėje Balstogės vaivadijoje (iki Bugo) Raigardo, Goniondzo (nuo 1501 metų bažnyčioje vartota lietuvių kalba), Knišino, Obelsko (1492 m. lietuviams įsteigta parapija), Tikocino, Supraslio, Balstogės, Suražo, Briansko, Belsko, Drohičino, Kameneco ir kitose apylinkėse atsirado lietuvių kalbos salos. Jos išliko iki 1520 m.

Per paskutiniuosius aštuonis šimtmečius lietuvių kalbos plotas sumažėjo maždaug trigubai – nuo 200 000 km² iki 65 000 km². Išnyko du trečdaliai seniausių iš gyvųjų indoeuropiečių šnektų. Didžiausi jų plotai  sunyko XVII–XIX amžiais, ypač 1861–1904 m. ir vėliau. Tuo laikotarpiu (1865 m. Rusijoje ir 1866, 1872 m. Vokietijoje) buvo uždrausta mokyti lietuviškai, gimtosios vietinių žmonių kalbos nevartojo valdininkai, dvarininkai, pakraščiuose – ir bažnyčia.

Mažosios Lietuvos lietuvių kultūra iš esmės sunaikinta per aštuonis dešimtmečius (1862–1944 m.). Dėl 1709–1711 m. maro Mažojoje Lietuvoje išmirė apie pusę (150 000) lietuvių, o uždraudus lietuviškas mokyklas, vien 1864–1925 m., lietuvių skaičius oficialiais duomenimis sumažėjo daugiau kaip perpus (78 000).

Sprendžiant iš lietuviškų pamaldų nykimo, 1719–1902 m. Mažojoje Lietuvoje buvo suvokietinta maždaug 100 km ilgio ir 50 km pločio teritorija. Lietuvininkų prašymai nepersekioti jų gimtosios kalbos (1869 m. dėl to pasirašė 27 773 lietuvininkai) Vokietijos planų nepakeitė.

Seinų-Punsko kraštas neabejotinai yra etninės Lietuvos ir senojo lietuvių kalbos ploto tiesioginis tęsinys. Tai liudija ne tik istorijos, bet ir kalbos duomenys. Nemaža tarmės diferenciacija rodo jos archajiškumą, o iki šiol išlikęs sutapimas su kitomis lietuvių šnektomis už sienos – tapatumą ir bendrą kilmę su gretimu lietuvių kalbos plotu.

Seinų-Punsko krašto lietuvių tarmė pietryčiuose ir šiaurės vakaruose skyla į dvi dalis: pietų aukštaičių (apie 40 kaimų), ir vakarų aukštaičių kauniškių (9 kaimai; riba eina į pietus nuo Ramonų, Giluišių). Pietrytinėje tarmės dalyje nuo punskiškių (per 30 kaimų) dar atsiskiria seiniškiai (8 kaimai), kurie nekietina minkštųjų priebalsių c, dz. Jeigu šie lietuviai tik prieš 300 metų būtų  susikraustę vien iš Merkinės-Punios apylinkių, jie kalbėtų viena šnekta (net ne „kapsų“).

1919 m. okupacinė lenkų valdžia Seinuose iškart uždarė 9 lietuvių draugijas su 1 300 narių, 2 gimnazijas su 223 mokiniais, pradžios mokyklą su 75 vaikais, o netrukus Seinų apskrityje – per Pirmąjį pasaulinį karą ar tuoj po jo įsisteigusių 15 lietuviškų mokyklų su 657 mokiniais. Iki 1925 m. lietuviai trijose parapijose vis dar prašė atidaryti 30 lietuviškų mokyklų su 1 500 vaikų. 1919 m. suimta 18 Lenkijai neprisiekusių seniūnų, 1926 metais nuteisti 25 lietuvių veikėjai.

1919 m. rugpjūčio mėnesį vadinamąjį Suvalkų trikampį atskyrus nuo Lietuvos, buvę dvikalbiai lietuviai tarp Berzninko ir Vižainio (pietinėje Seinų krašto dalyje) nutauto, o vienakalbiai dėl mokyklų, po 1957 m. atsiradusios televizijos įtakos daugiausia tapo dvikalbiai. Per hitlerinę okupaciją apie pusę Punsko ir jo apylinkių lietuvių buvo iškelti į Lietuvą (iš Bubelių, Burbiškių, Burokų, Didžiulių, Paliūnų kaimų – 72–90%); po karo ne visi begrįžo.

Suvalkų vaivadijos šiauriniame pakraštyje iki šiol išsilaikė apie 10 000–15 000 vietinių gyventojų, kurie drįsta save laikyti lietuviais ir dažniausiai tebekalba gimtąja kalba. Lenkijos pasienyje (prie Lazdijų ir Marijampolės rajonų) yra apie 60 kompaktiškiau lietuvių gyvenamų vietovių, kurias iš vakarų ir pietvakarių maždaug riboja linija Budziskas (Būdiškės), Veselavas, Klevai, Morkiškė. Tas plotas yra 40 km ilgio ir ties viduriu platėdamas siekia 10–15 km pločio (įeina į Suvalkų vaivadijos Seinų, Punsko ir Šipliškių valsčius). Maždaug iš 1 130 Punsko ir 4 700 Seinų miestelių gyventojų apie 900 ir 1 000 (80% ir 21%) yra lietuviai.

Lietuvos lenkai sudaro maždaug 0,005 nuošimčių visos lenkų tautos, Lenkijos lietuviai – 0,01 nuošimčių lietuvių tautos, tai yra lietuvių tautos dalis nuošimčiais Lenkijoje dvigubai didesnė. Be to, jie nėra sulietuvėję lenkai, o gyvena savo etninėse žemėse.

Lenkijos lietuvių, taip pat ukrainiečių, baltarusių, žydų,  vokiečių padėtis yra daug blogesnė negu Lietuvos lenkų. Lenkijos lietuviams paritetiškai priklausytų du–penkis kartus daugiau vaikų darželių, keturiskart – mokyklų, dvigubai daugiau spaudos ir panašiai.

1967 m. tame krašte dar buvo devynios pradinės lietuviškos mokyklos, 1978 m. – 4 aštuonmetės ir 2 pradinės. Dar 12 mokyklų lietuviams dėstyta gimtoji kalba kaip dalykas: Aradninkuose, Klevuose, Krasnagrūdoje, Krasnave, Punsko žemės ūkio mokykloje, Seinų licėjuje ir 2 Seinų aštuonmetėse mokyklose, Smalėnuose, Suvalkuose, Šimanoviznoje, Žabariškėse (1967 m. dar dėstyta Juodeliškėje, Lumbiuose, Paliūnuose, Radziučiuose, Šlynakiemyje).

„Sustambinus“ mokyklas, be licėjaus išliko 4 aštuonmetės mokyklos, kuriose dėstyta gimtąja ir lenkų kalba: Navininkuose (100 mokinių), Pristavonyse, Punske (256 mokiniai), Vaitakiemyje ir 4 klasių mokykla Vidugiriuose. Iš viso jose 1991 m. buvo 470 mokinių, Punsko bendrojo lavinimo licėjuje – 131 mokinys, vieninteliame lietuviškame Punsko vaikų darželyje – 58 auklėtiniai.

Šios mokyklos yra lietuviškos tik pagal mokinių tautybę ir kalbą: vadovėliai parašyti lenkų kalba, lenkiškai jiems dėstomi mažiausiai 4 dalykai. Seinų valsčiuje, kur išliko apie 7 000 lietuvių, apie 1980 m. prieš tėvų valią nutrauktos lietuvių kalbos pamokos lietuviams Aradninkuose, Klevuose, Ramoniškėse, Seinų licėjuje, Žabariškėse, 1990 m. – Paliūnuose, Radziučiuose, Šlynakiemyje. 2006–2007 m. m. daugelio dalykų 11 Lenkijos mokyklų lietuviškai mokėsi tik 601 vaikas, o lietuvių kalbos pamokas 7 mokyklose lankė 85 vaikai. Daugiau kaip pusė lietuvių gimtosios kalbos mokėsi tik pradinėje mokykloje arba visai nesimokė.

1836–1859 m. Suvalkuose išspausdinti 8 leidiniai lietuvių kalba, 1905–1917 m. Seinuose – 257 knygos, ėjo 9 laikraščiai. Dabar didžiulėmis Lenkijos lietuvių pastangomis leidžiami žurnalai „Aušra“, „Suvalkietis“. Lietuviškų laikraščių – nė vieno.

Viešose vietose lietuviams maža sąlygų šnekėti gimtąja kalba (net ligoninėse, civilinės metrikacijos ir kitose įstaigose). Beveik nėra lietuviškų užrašų, lenkinami lietuviški gyvenamųjų  vietų pavadinimai, lietuvių pavardės. Lenkija kol kas nesaugo lietuvių kalbos paskutiniame (Punsko) valsčiuje. 

Rytų Lietuvos instituto organizacinis komitetas

Nuotraukoje: Knygos viršelis