Kai Italija įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, buvo praėję tik vienuolika metų nuo santykių su Vatikanu normalizavimo. Jau netrukus po Laterano sutarčių pasirašymo pradėjo augti įtampa tarp Italijos viešąjį gyvenimą užvaldžiusių fašistų ir fašizmo ideologiją atvirai smerkiančio Šventojo Sosto. 1931 m. buvo paskelbta fašizmą smerkianti popiežiaus Pijaus XI enciklika Non abbiamo bisogno. Po kelerių metų – 1937-aisiais – buvo paskelbta ir vokiečių nacionalsocializmą smerkianti enciklika Mit brennender Sorge. Nors ir pastarosios enciklikos autorius buvo popiežius Pijus XI, dabar jau žinoma, kad iš tiesų ją parašė tuometinis jo valstybės sekretorius kardinolas Eugenio Pacelli, būsimasis popiežius Pijus XII, kartu su keliais Vokietijos vyskupais. Įtampa dar labiau išaugo, kai sąjungą su nacistine Vokietija ir Japonija sudariusi Italija stojo į karą Vokietijos pusėje.

Italijos sostinėje Romos mieste esančios mažos Vatikano valstybės situacija geopolitiniu požiūriu pasidarė labai kebli 1943 m. rudenį, kai Italijai nutraukus sąjungą su Vokietiją, Italijos teritoriją okupavo vokiečių kariuomenė. Netrukus pasklido žinia, kad Hitleris, nepakęsdamas kategoriškai antinaciškos Katalikų Bažnyčios pozicijos, ketinąs pagrobti popiežių Pijų XII. Dabar pasirodžiusios knygos apie Vatikano žandarmeriją autorius, remdamasis archyviniai dokumentais, patvirtina, kad iš tiesų į tokį pavojų buvo labai rimtai žiūrima, buvo manoma, kad tikrai Hitleris gali suimti popiežių ir internuoti Vokietijoje arba Lichtenšteine.

Vatikano valstybę saugančio žandarmerijos korpuso, kaip ir Šveicarų gvardijos, vadovai žinojo apie vokiečių planus. Tačiau tuo pat metu buvo puikiai suprantama, kad puolimo atveju jie neturi jokių šansų apginti popiežiaus. Buvo priimtas sprendimas pasipriešinti simboliškai. Puolimo atveju žandarai ir kariai apaštališkuosiuose rūmuose turėjo kaip gyvasis skydas savo kūnais atsitverti užpuolikus nuo popiežiaus ir laikytis iki galo. Laimė, to neprireikė.

Knygoje taip pat pasakojama apie kitų to meto įvykių užkulisius: pagalbą nuo okupacinio režimo besislapstantiems asmenims, žydams, politiniams disidentams, bėgliams iš koncentracijos stovyklų.

Atskirai aptarta Vatikane karo metais apgyvendinto diplomatinio korpuso apsauga. Prieš karą, kaip ir dabar, prie Šventojo Sosto akredituotos užsienio šalių diplomatinės atstovybės buvo įsikūrusios Romos mieste, taigi ne Vatikano, bet Italijos teritorijoje. Su Italija ir Vokietija kariaujančiųjų šalių ambasadoriai prie Šventojo Sosto, karo metais negalėdami reziduoti Romos mieste, buvo apgyvendinti Vatikane. Vatikanui tai buvo nemenkas iššūkis, nes mažoje valstybėje gyvenamųjų patalpų nedaug. Žandarmerija buvo atsakinga ne tik už popiežiaus, bet ir už diplomatinio korpuso saugumą.

JM / VaticanNews