Antanas LESYS, Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Vilnius

Knygą „Kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą“ išleido VšĮ „Versmės“ leidykla (www.versme.lt), Vilnius, 2012. (153 p. : iliustr. – ISBN 978-9955-589-40-2). Spausdino UAB „Petro ofsetas“

Knygos atsakingasis redaktorius Andrius Biziulevičius

Kalbos redaktorius Violeta Baltušytė

Maketuotoja Nijolė Juozapaitienė

Viršelio dailininkas Rimantas Tumasonis

Viršelyje panaudota Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Antroji autorių knyga (pirmoji – „Bažnyčios riteris“, Vilnius, 2012) prasideda jo eilėraščiu, skirtu lietuviams:

Dabartis

Atsigerkime beržo sulos!

Išbučiuokime šaltąjį akmenį!

Kaip mes trokštam šiandieną gaivos,

Išgyvendinant svetimą dabartį.

Širdyse te laužai suliepsnos!

Žvaigždėmis sumirgės grubios sielos!

Kaip joms reikia žmonių šilumos,

Kad suirtų tarpusavio sienos.

Viens kitam kad ištiestų rankas

Kaip į Dievą, tą amžiną saulę,

Ir suprastų , kad laimės neras,

Jeigu žemėj gyvens su apgaule.

Kad visi bus laimingi tiktai,

Kai priims kito skausmą kaip savo,

Ir išaugs iš vaikų milžinai,

Kai mylės gimtą kraštą be galo.

Upės grįžta į savo vagas,

Žmonės grįžta ištolimo kelio

Atsigerti šaltinio vandens

Ir išlaisvinti sielą iš melo.

Atsiras ir iš priešų draugų,

Kai karštai apkabins brolis brolį

Argi reikia kalbų svetimų,

Kai kalbėti lietuviškai moki.

Atsigerkime beržo sulos,

Išbučiuokime šaltąjį akmenį,

Kaip mes trokštam šiandieną gaivos,

Išgyvendinant svetimą dabartį.

(Antanas Lesys)

Knygos autoriai daugelį metų mokytojavo Vilnijos krašte. Naujosios knygos autorius Antanas Lesys dirbo Vilniaus r. Juodšilių, Vėliučionių bei Širvintų r. Čiobiškio mokyklose, o autorė Jovita Niūniavaitė-Lesienė – Šalčininkų r. Poškonių lietuviškoje pagrindinėje mokykloje. Vėliau abu mokytojavo Šalčininkų r. Turgelių ir Akmenynės lietuviškose mokyklose. Jis dėstė istoriją ir Šalčininkų 1000-mečio gimnazijoje. Žinodami, kad nuo senų laikų Šalčios žemėje gyveno lietuviai, kurie susiklosčius nepalankioms istorinėms aplinkybėms sulenkėjo ar sugudėjo, bandė perduoti šią žinią savo mokiniams – daug dėmesio skyrė kraštotyriniam darbui, steigė mokyklose kraštotyros muziejus, organizavo pažintines keliones bei išvykas. Lankė vietinius gyventojus, užrašė jų prisiminimus, pasakojimus.

Leidinyje pateikiami duomenys gauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA), Lietuvos istorijos archyvo (LIA), Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA), spaudos. Archyviniai duomenys nėra išsamūs. Kaip antai iš mokyklų tikrinimo apyskaitų, kurias lankydavo ir tikrindavo Švietimo ministerijos Pradžios mokslo departamento inspekcija. Čia matyti, kad trūksta žinių apie kai kurių mokyklų mokinių skaičių arba dėstomąją kalbą. Pasitaikė netikslumų apie pamokų dėstomąją kalbą: mokyklų sąraše nurodyta viena kalba, o atskirų mokyklų apyskaitose – jau kita. Trūksta žinių apie kurios nors mokyklos veiklą tam tikrais metais, nors tiek ankstesniais, tiek ir vėlesniais metais ji veikė.

Autoriai rėmėsi istorikų vekaluose pateiktais faktais, vietinių gyventojų pasakojimais. Kartais liudytojų įspūdingai papasakoti įvykiai ir archyvuose rasta informacija nesutapdavo, todėl skaitytojams paliekame spręsti apie išdėstytų faktų teisingumą, objektyvumą, tikroviškumą.

Deja, dabartiniu metu Šalčininkų r. lietuviai yra tautinė mažuma. Autoriai nori prisidėti prie šio krašto lietuviškumo atgimimo, tikėdami, kad lietuvių protėvių ainiai neignoruos lietuviškų mokyklų, kurios jau nuo LietuvosNepriklausomybės pradžios čia buvo steigiamos. Iškraipydami Lietuvos istoriją, neigdami Vilnijos krašto lenkų okupacijos faktą (1920–1939) kai kas apgaulingai tvirtina, kad Šalčios žemėje lietuviai negyveno ir lietuviškų mokyklų (skaityklų) čia nebuvo.

Nors ši knyga nėra išsamus istorijos veikalas, dažnas skaitytojas galbūt pirmą kartą sužinos daugybę iki šiol negirdėtų Šalčininkų krašto istorijos faktų. Itin daug dėmesio skiriame nepelnytai pamirštiems lietuvybės puoselėtojams, lietuviškų mokyklų mokytojams – misionieriams – patriotams, jų pasiaukojamam darbui. Jie nepabūgę pavojų, skatino mokinius ir vietinius gyventojus nepamiršti lietuvių gimtosios kalbos. Dalis jų buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai, kai kurie tapo partizanais, rezistentais, buvo Sibiro tremtiniai. Lenkų ir sovietų okupacijų metais daugelio pedagogų likimai liko nežinomi.

Šiame leidinyje pateikiama informacija tegu būna jiems atminimo paminklas.

Knygai medžiaga buvo surinkta jau 2009 metais. Šia data ir baigiama šiame leidinyje išdėsta kova už Šalčininkų kraštą ir lietuvybės išsaugojimą.

Autoriai labai dėkingi savo knygos remėjams – „Versmės“ leidyklai (vad. Petras Jonušas), vyr. redaktoriui Andriui Biziulevičiui.