Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir leidykla „Briedis“ vakar pristatė Igno Šeiniaus (1889–1959), lietuvių literatūros klasiko, Švedijoje ir kitose Skandinavijos valstybėse dirbusio Lietuvos diplomato, švediškai 1940 m. parašytą ir išleistą knygą „Raudonasis tvanas“ („Den röda floden“). Tai autentiškas diplomato pasakojimas apie 1940 m. Lietuvos okupaciją, ką jam teko išgyventi ir regėti savo akimis. Lietuviškai pirmąsyk ši knyga buvo išversta ir išleista JAV 1952 m., pakartotinai išleista Lietuvoje 1990 metais. Pristatyta trečioji lietuviška knygos laida, „Briedžio“ leidyklos papildyta itin gausiomis dokumentinėmis nuotraukomis.

Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centre susirinkusiai auditorijai Rasa Čepaitienė, Vilniaus universiteto istorijos profesorė ir Lietuvos istorijos instituto bendradarbė, pabrėžė, kad knyga reikšminga ne vien kaip istorinis dokumentas, labai įtaigiai, su didele vaizdavimo jėga atskleidžiantis Lietuvos valstybės žūtį ir tragediją Antrojo pasaulinio karo metais. Ji aktuali ir tuo, kad parodo hibridinio poveikio visuomenėms mechanizmus ir priemones, kurios yra taikomos ir dabar. Skiriasi technologijos, bet principai išlieka.

Istorikė nurodė, kad to laikotarpio nuotraukos labai sustiprina įspūdį, suteikia veikalui autentiškumo, dokumentinės vertės. Ignas Šeinius, pasak R. Čepaitienės, pasakoja kaip liudininkas įvykių, kuriuose pats dalyvauja. „Knyga labai vertinga ne tik kaip istorinis liudijimas, bet ir kaip tam tikra pamoka, perspėjimas, impulsas pamąstyti apie mūsų praeitį, apie 1940 metus, kai žuvo nepriklausoma valstybė, apie to meto visuomenės ir valdžios, savų ir svetimų santykį, apie mūsų dabarties santykį su istorija ir mūsų asmeninį santykį su savo šalies ir valstybės istorija.“

Sigutė Radzevičienė, knygos įžanginio straipsnio autorė, Vytauto Didžiojo universiteto skandinavistikos profesorė, 12 metų dirbusi Stokholmo archyvuose, tyrinėjusi I. Šeiniaus palikimą ir parašiusi monografiją apie jį, pabrėžė, kad klausimas, kodėl nėra „Raudonojo tvano“ Lietuvos mokyklų privalomosios literatūros sąrašuose, yra labai svarbus. Jos nuomone, tai galėtų būti „idėja Lietuva“ – įtrauki šią knygą į atitinkamą edukacijos ir švietimo sistemą.

Ji taip pat akcentavo, kad kintančių sienų pasaulyje labai svarbu save matyti kontekste su kitais: kas lietuviai yra skandinavams, kuo skandinavai yra mums. Ir šitie ryšiai yra be galo įdomūs ir svarbūs. Komunikacija – kultūrinė, istorinė, politinė žinia – dabar peržengia geografines ir politines sienas. Tuo galime ne tik džiaugtis, bet ir privalome naudotis.

Renginio moderatorius Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas, atkreipė dėmesį į Igno Šeiniaus pasakojimo pobūdį: tai aukštos kokybės žurnalistika, turinti kartais net ir beletristinio žavesio. Vyrauja ramus, orus tonas, paties autoriaus beveik nejusti, jis nebruka savo vertinimų ir pozicijos, bet pozicija atsiskleidžia iš faktų, kurie jam svarbūs, atrankos. Vienas iš ryškiausiai į akis krintančių pasakojimo bruožų – tam tikras orumas. Ori laikysena, orus santykis su pasauliu, net ir su priešu, kuris naikina tavo šalį ir tautą. I. Šeinius kalba faktų, argumentų, įvykių ir procesų vaizdavimo, ne priešo išjuokimo ar jo niekinimo kalba. Tai daro įspūdį, ir šis aspektas yra pažymėtinas.