www.voruta.lt

LR Seimo paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto jubiliejiniai metai buvo gausūs šiai asmenybei skirtais paminėjimo darbais ir renginiais. Jų pabaigoje buvo baigtas filmuoti ir sumontuotas daugelio istorinių televizijos laidų ir dokumentinių filmų autoriaus, pagal išsilavinimą istoriko-archeologo Algio KUZMICKO kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi ŽYGELIU sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.). Filmas sukurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.

Juozas Lukša šalia „Trafelberg” viešbučio Tiubingene, Vakarų Vokietijoje. 1950 m. liepa

„Sulaukus pasiūlymo teko gerai pasvarstyti, ar verta imtis temos: mažiausiai trys Juozo Lukšos asmenybei skirti pilno metro dokumentiniai filmai jau realizuoti. O kur dar gausybė televizijos laidų, internetinių portalų ir istorijos mylėtojų sukurtų darbų. Ir tai nenuostabu. Palyginti su kitais laisvės kovų dalyviais Juozo Lukšos palikimas yra nepaprastai turtingas. Todėl jis sulaukė ir sulaukia ypatingo istorikų, rašytojų ir kinematografininkų dėmesio,“ – pripažįsta ne pirmus metus su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru bendradarbiaujantis kūrėjas. „Eiti pramintais keliais ir pakartoti tai, ką jau darė kiti, nesinorėjo, nors tai kaip proginiam filmui gal ir būtų pateisinama,“ – sako A. Kuzmickas. Pasak filmo autoriaus, darbo procesas turi būti įdomus tiek pačiam kūrėjui, tiek to proceso dalyviams.

O kaip žiūrovams, ar bus įdomus naujas režisieriaus darbas?

Dalinamės, kodėl verta pamatyti naują dokumentinį filmą, net jeigu ir esate susipažinę su visais Juozui Albinui Lukšai skirtais kūrybiniais ir mokslo darbais: straipsniais, laidomis ar kito formato pasakojimais. Filme „Laisvės žvalgas“ rasite dar neskelbtus legendinio didvyrio bendražygių liudijimus, skirtingų krašto gynybos sričių ekspertų įžvalgas ir netikėtus tyrinėtojų aiškinimus.

Pirmojo žygio per geležinę uždangą metu. 1947 m. gegužė

Raktiniu dokumentinio filmo motyvu galima įvardyti Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų įkūrėjo ir pirmojo jų vado pulkininko Sauliaus Guzevičiaus metaforinį Juozo Lukšos testamento būsimiems Lietuvos kariams apibūdinimą – tautos kovos genas. Tai žinia, jog pergalinga kova nebūtinai trumpa, kartais lemtingai užtrunkanti, tačiau reikia būti pasirengus ją kovoti, ugdyti valią priešintis, turėti kovos geną.

Kodėl Juozas Lukša 1950 m. grįžo į Lietuvą?

Atsakant į šį klausimą, dažniausiai girdime – „nepaprastai mylėjo tėvynę“, „jautė pareigą“, „buvo davęs priesaiką“ ir pan. Tokie ir panašūs paaiškinimai naudojami daugelyje Juozo Lukšos veiklą analizuojančių ir nušviečiančių darbų. Daliai dabartinių žmonių šios priežastys nėra suprantamas elgesio motyvas.

Su ginklo broliais prieš antrąjį žygį į Vakarus. 1947 m. gruodis

Filme „Laisvės žvalgas“ kalbinamas psichologas, karininkas Aurimas Navys paaiškins, kad Juozo Lukšos grįžimas į okupuotą ir partizaninį karą kariaujantį kraštą buvo natūralus ir labai žmogiškas pasirinkimas, kurį atitinkamomis aplinkybėmis būtų apsisprendę padaryti visi tam tikrą misiją vykdantys kariai. Analitiko teigimu, nemaža dalis kovoti pasiryžusių lietuvių į miškus išėjo kaip į pavojingą, bet trumpalaikį nuotykį, tikėdami, kad bus ir greitas pastiprinimas, ir gera pabaiga. Vis dėlto, Juozas Lukša grįžo į Lietuvą, kai jau buvo aišku, kad taip neatsitiko. Verta dėmesio įžvalga, kad sugrįžimas kilo iš gelminio suvokimo, kad kito pasirinkimo tiesiog nebėra. Tai atsakomybė savo vidinei dermei.

Kodėl buvo sufabrikuota žinomiausia Juozo Lukšos nuotrauka?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis filme papasakos, kokia proga partizanų buvo daryta ir kodėl vėliau MGB buvo suklastota šiandien daugiausiai publikuojama Juozo Lukšos fotografija su bendražygiais partizanais desantininkais – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. Kodėl MGB iškraipė originalą ir ką tokiu paskleistu fotomontažu tikėjosi pasiekti? Kas buvo tie asmenys, kurių atvaizdais pakeisti partizanų veidai?

Ką liudijo tyrėjams tuomet gyvi Juozo Lukšos bendražygiai?

Filme „Laisvės žvalgas“ panaudoti iki šiol neskelbti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus Gyvosios atminties programos darbų rėmuose sukaupti Juozo Lukšos bendražygių skirtingais laikotarpiais nufilmuoti liudijimai ir prisiminimai. Sugretinant praeities ir dabarties vaizdus, pateikiami prieš keliolika metų filmuoti Klemenso Širvio-Sakalo ir Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos prisiminimai apie savo vadą.

Ar žygių per sieną nuotraukų būta ir Lietuvoje?

Abiejuose geležinės uždangos kirtimo žygiuose į Lenkiją ir Vakarų Europą 1947 m. Juozo Lukšos vadovaujami Lietuvos partizanai turėjo fotoaparatą ir fiksavo žygių akimirkas. Tyrėjai ilgai manė, kad Lietuvoje pasklidusios buvo tik pirmojo sienos kirtimo fotografijos, o antrojo žygio foto medžiaga mus pasiekė iš Vakarų.

Antrojo žygio į Vakarus metu. 1947 m. gruodžio 21 d.

Dokumentiniuose kadruose Dalius Žygelis atskleis, kaip tyrinėjant Adolfo Ramanausko-Vanago iš Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Vytauto Gavėno-Vampyro dovanotų nuotraukų surinktą albumą, viena nuotrauka buvo identifikuota kaip antrojo sienos kirtimo nuotrauka. Tai leidžia teigti, kad antrojo sienos perėjimo nuotraukos turėtos Lietuvoje partizaninio karo metu, nes albumas datuojamas 1950 m. Filme panaudoti Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje saugomų nuotraukų vaizdai – puiki iliustracinė medžiaga ne tik akademinėms istorijos pamokoms.

Kas kūrė garso takelį ir kokios kitos iškalbingos meninės raiškos detalės?

„Laisvės žvalgo“ kūrybinė grupė patenkinta, kad pavyko sukurti nesudramatizuotą, ramų, bet paveikų garso takelį – tai originali filmo režisieriaus Algio Kuzmicko sukurta muzika ir pirmas kartas, kuomet pats dokumentinio filmo autorius yra ir jo garso takelio kūrėjas.

Atkreiptinas dėmesys, kaip filmą jungia atsikartojančio paplitusios Juozo Lukšos nuotraukos silueto ir parodų jo atminimui teminės gijos, kaip jos dera ar kontrastuoja su užkadrinio balso pasakojamu turiniu – tai irgi daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu.

Juozas Lukša (dešinėje) ir jo kolega bei bendražygis iš Žvalgybos mokyklos Jonas Kupstas-Ursus. Paryžius, Prancūzija. 1949 m. balandis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis režisieriui padeda formuoti siužetinę liniją, keldamas klausimus ir primindamas esminę Juozo Lukšos partizanavimo istoriją.

Režisierius ir kūrybinė grupė patenkinti ir tuo, kaip pavyko vaizdais pratęsti architekto Stasio Pūtvio, realizavusio partizano Juozo Lukšos atminimo įamžinimą Liubave (Kalvarijos sav.), pasakojamą paminklo istoriją. Ir ateities kartoms liks užfiksuota, koks išnykstančio Juozo Lukšos silueto vaizdas leidžia Daliui Žygeliui pastebėti: „tobula maskuotė, tikras meistras: geležinė uždanga yra, siluetas yra, o štai Juozo Lukšos jau nėra – užduotį įvykdė ir pradingo. Kaip ir pridera partizanui“. Būtent šios filmo akimirkos įdomios ir augantiems žiūrovams.

Ar lengva pakartoti Juozo Lukšos žygį?

Jeigu sunku įsivaizduoti, kaip galėjo būti atlikti Juozo Lukšos ir jo bendražygių koviniai žygiai, pagelbės filme „Laisvės žvalgas“ Alko Paltaroko atkartotas partizanų maršrutas. Jis vykdytas pagal minimalų kelionių komforto lygį, siekiant žygio sąlygas kuo labiau priartinti prie ano meto realijų ir leidžia įvertinti mūsų partizanų žygius kovinėmis sąlygomis – kai valstybės siena aptverta užkardomis, ją saugo pasieniečiai, ant kulnų lipa ginkluotas priešas.

Juozas Lukša  (viduryje) kartu su partizanais-desantininkais grįžęs į Lietuvą Kazlų Rūdos miškuose. 1950 m. spalis

Kaip ekspertų vertinama Juozo Lukšos žvalgybinė veikla?

Buvęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Arvydas Anušauskas filme teigia, kad Juozas Lukša Vakaruose veikė ir kaip kontržvalgybininkas, Vakarų specialiųjų tarnybų prašymu itin aukštu tikslumu galėjęs nustatyti, kas yra Sovietų Sąjungos šnipas. Tai mažiau žinoma tiek visuomenėje, tiek akademinėje bendruomenėje. Dabartinis krašto apsaugos ministras taip pat analizuoja klausimą, ar iš tiesų sovietai žūtbūt stengėsi sulaikyti Juozą Lukšą gyvą bei primena kitas svarbias istorijos detales.

Kaip atrodė partizanų desantininkų ginkluotė ir uniformos? Ar žinote Juozo Lukšos grupės nusileidimo parašiutais ypatumus?

Filme „Laisvės žvalgas“ kūrybiškas rekonstrukcinis scenų derinimas su partizanų nuotraukų analize leidžia padaryti matomas tas partizanų desantininkų ginkluotės dalis, kurios paprastai tarsi slėpdavosi kitoje nuotraukų pusėje, t. y. buvo neregimos. Režisieriaus sumanaus filmavimo ir kadruotės dėka tokie vaizdai išplečia pažintinę filmo vertę. Apie Juozo Lukšos ir jo bendražygių naudotus ginklus ir aprangą savo žiniomis dalinasi humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos karių ginkluotės ir uniformų specialistas, istorikas Jonas Vaičenonis.

Juozo Lukšos ir Nijolės Bražėnaitės vestuvės. Tiubingenas, Vakarų Vokietija. 1950 m. liepos 23 d.

Be to, pažiūrėjus dokumentinį filmą galima sužinoti, kaip vertinamas partizanų desantas – parašiutizmo sporto asas Alvydas Danilaitis jame komentuoja Juozo Lukšos ir jo bendražygių naktinį šuolį iš žemo aukščio nevaldomu parašiutu nutupiant ant medžių viršūnių.

Kas įkvepia karius?

Pulkininkas Saulius Guzevičius, Lietuvos specialiųjų operacijų ir pajėgų įkūrėjas ir jų pirmasis vadas filme „Laisvės žvalgas“, aptardamas partizanų veiklos taktiką ir prasmę, sugretina Lietuvos laisvės kovotojus su specialiųjų operacijų pajėgomis, konstatuodamas, kad „galime kovoti su bet kokiu priešu“, svarbu būti „budriems ir budėti“, o „tautos valia priešintis nuolatos turi būti ugdoma“.

Juozas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė per povestuvinę savaitę kalnuose Tiubingeno apylinkėse, Vakarų Vokietijoje. 1950 m. liepa 

Filmas „Laisvės žvalgas“ bus rodomas per televiziją, po to pristatomas įvairiose organizacijose bei galiausiai skelbiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro socialinio tinklo „Youtube“ paskyroje.