Prof. habil. dr. Jonas Palionis. Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

Prof. habil. dr. Jonas PALIONIS, Vilnius

Tai turbūt visiems lietuviams įdomus klausimas. Tačiau atsakyti į jį kol kas sunku, nes reikia tiksliau žinoti jo gimtąją vietą, kuri ligi šiol dar apgaubta spėlionių miglos. Giedrius Subačius, vienas iš mūsų įžymesnių kalbininkų, regis, 2015 m. per „Žinių“ radiją tvirtino, kad Vytautas kalbėjęs rytų aukštaičių tarme. Kuo buvo paremtas toks tvirtinimas, jis nepaaiškino. Veikiausiai jis rėmėsi akademiko Zigmo Zinkevičiaus darbais, kuriuose neišskiriama dzūkų tarmė ir nevartojamas dzūkų terminas.

Ši tarmė jo suplakama su rytų aukštaičių tarme ir vadinama vilniškių vardu (žr. jo kapitalinį veikalą Lietuvių dialektologija, V. 1966, p. 16 ir kt. tarmių tyrinėjimus). Tačiau tokiam tvirtinimui nepritarė žymus mūsų dialektologas Antanas Salys, kaip atskirą dzūkų tarmę traktuoja ir daugelis kitų dabartinių lietuvių kalbininkų.

Tai atsispindi ir „Lietuvių kalbos enciklopedijos“ leidimuose. O kad Vilniaus mieste buvo nemažai dzūkuojama, dar 1977 m. išleistoje knygoje „Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje“ yra konstatavęs net pats Z. Zinkevičius: jis toje knygoje suminėjo daug Šv. Jono bažnyčios santuokų ir krikšto metrikų registracijos įrašuose fiksuotų dzūkybių su dzūkiškais c (v), dz (v) priebalsiais vietoj t (v), d(v) prieš balsį i ir c, dz, vietoj č, dž (žr.p.94).

Tačiau mūsų klausimo atveju svarbu ne tai, kaip Vilniuje Vytauto laikais kalbėjo lietuviai (tame didžiausiame anuometiniame Lietuvos mieste galėjo gyventi ir, be abejo, gyveno įvairių tarmių žmonių), bet tai, kur yra buvusi Vytauto gimtinė. O ji, žymiausio mūsų Vytauto šeimos tyrinėtojo istoriko prof. Igno Jonyno nuomone, buvusi Trakai (žr. I. Jonynas, Istorijos baruose, V. 1984, p. 70), dėl kurių priklausymo anuometinei dzūkų tarmei nekyla abejonių.

Kad Gediminaičiai, kurių palikuonis buvo ir Vytautas, galėję būti kilę iš dzūkiškai kalbėjusių anuometės Lietuvos vietų, nors ir netiesiogiai, rodo net lig mūsų laikų Trakų rajone išlikę kaimų pavadinimai Jogėliškės, Jogėlonys (žr. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, d. II, Vilnius, 1976, p. 205)¹, atsiradę iš asmenvardžio Jogėla (Jogailos variantas).

Tam tikras netiesioginis argumentas, siejantis Vytautą su dzūkais, yra ir jo svainio bei kariuomenės vado Sudimanto kilmė iš Vėžiškių (Wesisken), esančių Alytaus rajone, buvusiame Alovės valsčiuje (žr. I. Jonynas, min. veik., p. 57, 64), kurie yra „cikri dzūkai“. Iš to pat kaimo buvo kilusi ir Vytauto žmona Ona Sudimantaitė, Sudimanto sesuo (ten pat, p. 59, 64)².

Žinomas literatūrologas ir politikas Darius Kuolys, rodos, per minėtą „Žinių“ radiją yra sakęs, kad Vytautas šnekėjęs ir žemaitiškai. Kuo buvo paremtas toks pasakymas, jis nenurodė. Bet, matyt, turėjo galvoje Vytauto motiną Birutę, kildinamą iš Žemaitijos. Tačiau toks kildinimas dar yra problemiškas. Jeigu iš tikrųjų tokia buvusi Vytauto motinos kilmė, tai Vytautas, bent jaunystėje, galėjęs ir kalbėti žemaitiškai. O žemaičių tarmė anuomet nebuvo dar taip labai susiskaidžiusi kaip vėlesniais feodalizmo laikais. Tačiau vyresniame amžiuje, bendraudamas su savo gimtinėje dzūkiškai kalbančiais žmonėmis žemaitybių jo šnekoje galėjo mažėti arba ir visai nelikti. Tapęs įtakingu politiku jis, be abejo, turėjo būti daugiau ar mažiau pramokęs ir kitų kalbų (kanceliarinės slavų, vokiečių, lotynų, lenkų).

Taigi į klausimą kokia tarme kalbėjo Vytautas Didysis, atsakyti nelengva. Galima tiktai spėti, kad konkrečios jo gyvenimo ir politinės veiklos aplinkybės neleido jam griežčiau laikytis vienos kurios, net ir jo gimtinės dzūkų tarmės, kad jo šnekoje būta tam tikro tarminio mišinio bruožų (su vėlesniais metais pagausėjusių kitų kalbų elementais).

Grįžtant prie dzūkų tarmės suplakimo su rytų aukštaičių tarme ir jos pavadinimo vilniškių vardu, reikia pasakyti, kad tai susiję su velionio Z. Zinkevičiaus priimtu principu tarmes bei šnektas vadinti pagal miestus, o ne pagal būdingąsias jų kalbines ypatybes. „Ne visai tikslu užsispirti tarmes ir šnektas vadinti tik pagal miestus ir šiaip didesnes vietoves. Tokia vartosena praktikoje gali net klaidinti“, – rašė A. Salys viename iš savo straipsnių, nurodydamas konkrečius atvejus (žr. Antanas Salys, Raštai, t. IV, Roma, 1992, p. 296). Ir iš tikrųjų griežtas laikymasis minėto principo kartais prieštarauja tikriems tarminiams faktams. Pavyzdžiui, Z. Zinkevičiui likvidavus K. Jauniaus ir A. Salio tarmių klasifikacijoje išskirtą vidurio aukštaičių pratarmę ir pietinę jos dalį priskyrus prie vakarų aukštaičių-kauniškių, išleidžiamas iš akių faktas, kad toje pratarmėje, kaip ir rytų aukštaičiuose, kietinamas priebalsis l prieš e, ė balsius, visai nebūdingas vakariečiams Kauno apylinkių šnektoms (tariama lakia „lekia“, laist „leisti“, pele „pelė“, saule „saulė“…).

_____________________________________

¹ Pastarasis kaimas fiksuotas 1663 m. Punios parapijos krikšto metrikų knygoje (ex Jagielancow par. Olitensis“) krikštytas to kaimo gyventojas Juozas Balaitis.

² I. Jonynas manė, kad tas kaimas veikiausiai vadintas Vėžiške (p. 64).

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 11 (865), 2019 m. lapkričio 30 d., p. 3.