Konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“ rezoliucija

LR Seimas, Konstitucijos salė, 2024 m. rugsėjo 16 d.

Mes, konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“, vykusios 2024 m. rugsėjo 16 d. LR Seimo Konstitucijos salėje, dalyviai, išklausę su šia tema susijusius pranešimus ir juos apsvarstę išsamiose diskusijose, priėjome išvadų, kurios, mūsų nuomone, vertos plataus visuomenės ir valstybei vadovaujančių bei sprendimus priimančių politikų dėmesio.

Konferencijos dalyviai pažymi:

1. Nacionalinio saugumo strategijose nėra pakankamai įvertinta nacionalinė istorijos politika. Jokie materialiniai ištekliai ar draugiškų valstybių karinės pajėgos nepajėgs apginti šalies, kurios visuomenė stokos vidinės motyvacijos ir pasiryžimo ginti savo laisvę ir tapatybę. Visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos istoriniu ir kultūriniu paveldu, mūsų nuomone, turi būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos prioritetų.

2. Vykstant informaciniams karams ir skirtingoms valstybėms vykdant nuoseklią istorinės atminties politiką ne tik savo viduje, bet ir skverbiantis į kitų šalių bei regionų informacinę erdvę, Lietuva negali likti vien svetimų pasakojimų traukos lauku, bet privalo vykdyti savo istorinės atminties politiką.

3. Europos Parlamentas (EP) 2009 m. balandžio 2 d. priėmė rezoliuciją “Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo”, pabrėžęs gyvo praeities atminimo išsaugojimo svarbą, nes tik atskleidus tiesą ir ją prisimenant galima visuomeninė santarvė. Tačiau, nepaisant to, kad EP rezoliucija griežtai smerkia tiek nacių, tiek sovietų vykdytą teororo politiką ir pripažįsta, kad „Europoje XX amžiuje totalitariniai ir autoritariniai režimai deportavo, įkalino, kankino ir nužudė milijonus aukų“, nacių ir sovietų okupaciniai režimai, padarę Lietuvai neišmatuojamų ir jokiais materialiniais ekvivalentais neatlyginamų skriaudų, ligi šiol traktuojami akivaizdžiai nevienodai.

4. Sovietinė okupacija vertinama palankiau: Sovietinio režimo veikėjų vardais tebevadinamos gatvės, švietimo įstaigos, jų atminimas ir toliau gerbiamas paminklais bei muziejais, net teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tada esą „veikė tokie įstatymai“. Prieš žmogiškumą nukreipti ir okupuotoms valstybėms primesti nacių ir sovietų įstatymai buvo neteisėti, o aukoms, Rezoliucijos žodžiais, „nebuvo skirtumo, kuris režimas ir dėl kokių priežasčių varžė jų laisvę, juos kankino ar žudė“.

5. Rezoliucijos raginimui „išsaugoti gyvą tragiškos Europos praeities atminimą, kad būtų pagerbtos aukos, pasmerkti nusikaltėliai ir sukurti pagrindai susitaikyti, paremti tiesa ir atminimu“ bemat sulaukta opozicijos iš „Niurnbergo konsensuso“ šalininkų pusės: matyti pastangos užtamsinti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus išryškinant vien nacių okupacijos padarinius, pastebima tendencija atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.

6. Lietuvos valstybei ypač reikšmingas 2019 m. kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT pripažino, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Šalies Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra išaiškinę, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. LAT nustatė, kad Lietuvos gyventojų naikinimas turėjo tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams ir Lietuvos išlikimui, kad šalies partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, ir ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę.

7. Šiuo metu priimant sprendimus dėl istorinės atminties įamžinimo ar sovietinio palikimo naikinimo visuomenę supriešina skirtingos valstybės institucijų ir savivaldybių lygmens pozicijos bei faktų interpretacijos priimant sprendimus, juos įgyvendinant. Būtina patikslinti Istorinės atminties įamžinimo ir sovietinio palikimo atsisakymo teisės aktus, kad jie aiškiau apibrėžtų atitinkamų institucijų kompetencijų ribas ir priimamų sprendimų įgyvendinimo tvarką.

8. Lietuvos švietimo sistema nėra nukreipta į ugdymą jaunimo sąmonės, kuri tūkstantmetę Lietuvos istoriją suvoktų kaip vertingą savastį, perduodamą vieningo ir nuoseklaus istorinio pasakojimo; ji neugdo patriotizmo, nesaisto mokinių su šimtmečiais trukusia Lietuvos kova už laisvę, todėl jaunoji karta nesijaučia susijusi su valstybe tarpusavio įsipareigojimo saitais, kurie ypač svarbūs pilietinėms patriotinėms nuostatoms visuomenėje formuotis, o prireikus – ir tiesiogiai ginti Tėvynę.

9. Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir šalies diplomatinės atstovybės nesijaučia esančios atsakingos už valstybei svarbių istorinės atminties nuostatų pristatymą užsienyje. Tokiu būdu nekuriamas teigiamas valstybės įvaizdis užsienyje, kurio stoka yra viena esminių nepakankamos investicijų traukos priežastis.

Todėl konferencijos dalyviai:

pagerbdami visų Lietuvos laisvės kovų aukas bei jų atminimą;

matydami intensyvėjančius ir vis naujas formas bei šalininkus įgaunančius išorės ir vidaus subjektų bandymus perrašinėti Lietuvos istoriją, neigiant sovietų okupacijos faktą ir juodinant rezistentų atminimą;

konstatuodami, kad sovietai ir naciai sistemingai siekė sunaikinti Lietuvos Respubliką ir šviesiausią lietuvių tautos dalį ir taip pakirsti galimybę atsikurti nepriklausomai valstybei ateityje;

suvokdami, kad apie komunistinių režimų visoje Europoje įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui visuomenė turėtų būti informuojama lygiai tiek pat, kiek ir apie nacių režimo nusikaltimus;

pabrėždami svarbą žvelgti į Lietuvos 1940–1990 m. okupacijų laikotarpį kaip į vientisą nelaisvės ir svetimųjų dominavimo tarpsnį, kurio metu lietuvių tauta neturėjo valstybinio suvereniteto ir negali būti atsakinga už okupantų padarytus nusikaltimus;

konstatuoja būtinybę sudaryti nacionalinį susitarimą dėl istorinės atminties politikos;

ragina sudaryti kompetentingą švietimo, mokslo, krašto apsaugos sistemos ekspertų forumą aktualiems istorinės atminties klausimams aptarti, o, nustačius istorinės atminties prioritetus, siekti sukurti veiksmingą vykdomosios valdžios sistemą;

siūlo išplėsti ir suaktyvinti visų laikotarpių Lietuvos laisvės kovų tyrimus ir jų rezultatų sklaidą plačiajai visuomenei šalyje ir užsienyje, pasitelkus muziejus, pažinimo centrus ir kitas institucijas Lietuvoje bei išeivijoje, skiriant tam tinkamą finansavimą;

pagaliau kviečia visuomenę kritiškai vertinti antisovietinę rezistenciją menkinančią ar okupaciją ir jos padarinius neigiančią antivalstybinę propagandą, siekiant ją užkardyti, pasitelkus valstybinę švietimo sistemą, istorinę visuomenės edukaciją įvairiose medijose, kultūros įstaigose, populiariojoje kultūroje.

Konferencijos pirmininkai:

Prof. dr. Valdas Rakutis

Doc. dr. Romualdas Povilaitis

Konferencijos įgalioti rezoliucijos rengimo komisijos nariai:

Prof. dr. Rasa Čepaitienė

Prof. dr. Arūnas Gumuliauskas

Prof. dr. Vytautas Radžvilas

Vidmantas Valiušaitis