Marytės Ažubalienės, kunigo dukterėčios nuotraukos

Ramunė Čebručenko, www.voruta.lt

Konstantinas Gajauskas gimė 1912 m. sausio 25 d. Švenčionėlių parapijoje, Dotenėnų (Dotinėnų) kaime,  Pranciškos ir Antano Gajauskų šeimoje. Jo tėvų  šeimoje augo trys vaikai: brolis Juozas, Konstantinas ir sesuo Bernarda, kuri už Konstantiną buvo jaunesnė septyneriais metais.

Paūgėjęs Konstantinas pradėjo lankyti Dotenėnų pradžios mokyklą. Netikėta nelaimė atkeliavo į Gajauskų šeimą, susirgusi šiltine mirė motina, seseriai buvo tik pusė metų. Labai sunku buvo Konstantino tėvui Antanui, reikėjo prižiūrėti didelį namų ūkį, maitinti augančius vaikus ir mažąją dukrą. Tėvas vedė antrą kartą, su  antrąja žmona Apolonija susilaukė sūnaus Kaziuko.  Konstantino broliai Juozas ir Kazys, kaip dažnai būdavo sovietų valdymo laikotarpiu, buvo Miškiniai.

Konstantinas, baigęs pradžios mokyklą, mokslus tęsė  Švenčionių gimnazijoje. Kiekvieną dieną 4 km eidavo pėsčiomis į Švenčionėlius, o sulaukęs traukinuką, sėsdavo į jį ir važiuodavo į Švenčionis, o po pamokų vėl traukinuku grįždavo į namus. Nuo mažens tėvas vaikus pratino prie darbų, kurie niekada nesibaigdavo. Jaunimas kūrė savo planus, po darbų sugalvodavo ir naudingos veiklos. 1930 m., su Šv. Kazimiero draugijos skyriaus nariais, Reškutėnuose prie Žaugėdos  upelio pastatė paminklą LDK  kunigaikščiui Vytautui.

Konstantinas Gajauskas 1932 m. baigė Švenčionių gimnaziją ir įstojo mokytis į Vilniaus kunigų seminariją.   1938 m. birželio 11 d. buvo įšventintas  kunigu ir paskirtas į  Voystamo parapiją (Baltarusijoje) vikaru. Po metų  kunigas Konstantinas Gajauskas buvo perkeltas į Eišiškes,  kur be ganytojiško  darbo dirbo ir mokyklos kapelionu. 1940 m. spalio 7 d. kunigas Konstantinas Gajauskas buvo perkeltas į Kaltanėnus, kur jo laukė parapijos įkūrimas Reškutėnuose.

1940-1942 m. Konstantinas Gajauskas Reškutėnų parapijos administratorius. Tik apsipratęs ir artimiau susipažinęs su parapijiečiais, 1942 m. rugsėjo 3 d. kunigas  išvažiavo į Vidžių parapiją Baltarusijoje. Deja, parapijoje kunigas tarnavo labai trumpai, po kelių mėnesių Konstantinas Gajauskas buvo perkeltas į Švenčionių parapiją.

Kunigas Konstantinas Gajauskas grįžo į Švenčionis po 10-ties mokyklos baigimo metų. Visada malonu grįžti į vietas, kur yra žinomas kiekvienas takas, kur gyvena buvę mokslo draugai.  Švenčionių gimnazijoje jis dirbo mokyklų kapelionu. Labai gražiai apie jį kalbėjo jaunimas, jis buvo jiems tikras pavyzdys.

Kunigo šeimą vėl užpuola nesėkmės. 1944 m. mirė tėvas. Brolis Kazys buvo partizanų būrio vadas, bet slapčia tėvo laidotuvėse dalyvavo. 1945 m. birželio 20 d. Kaščiukų miške buvo nužudytas Konstantino jaunesnysis brolis Kazys. Kunigas Konstantinas, atvažiavęs  arkliu,  paėmė brolio kūną ir niekam nežinant, tik dalyvaujant šeimos nariams, palaidojo Mėžionėlių kapinėse Švenčionėliuose. 1945 m. Konstantinas Gajauskas buvo perkeltas į Vilniaus Šv. Rapolo parapiją vikaru, ten sužinojo, kad   vyresnysis brolis Juozas su šeima ištremti į Sibirą.  Sesuo Bernadeta, kad nebūtų išvežta į Sibirą, du metus slapstėsi, apie metus Mėžionėlių kaime, vėliau Vilniuje. Konstantinas Gajauskas netrukus buvo paskirtas parapijos klebonu. Teko kunigui dirbti ir Vilniaus  Šv. Jėzaus Širdies parapijoje.

1949 m. Konstantinas Gajauskas buvo paskirtas Vilniaus   Šv. Teresės   parapijos  administratoriumi ir  Aušros  Vartų  koplyčios  rektoriumi. Koks savalaikis ir teisingas buvo vyskupo Kazimiero Paltaroko (1875-1958)   pasirinkimas. Sovietmečiu, kada buvo nutarta nugriauti  Aušros  Vartų  koplyčią,   tik kunigo Konstantino Gajausko  sugebėjimu sunkiu laiku suburti Lietuvos tikinčiuosius,  jų didelėmis  pastangomis Aušros Vartų koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos stebuklingas paveikslas buvo išgelbėti ir išsaugoti. Tai didžiausi kunigo Konstantino Gajausko pasiekimai ir nuopelnai Lietuvai ir jos žmonėms, už tai mes jam turime būti labai dėkingi. 1949 m. Konstantinui Gajauskui suteiktas  dekano titulas. 1955-1981 m. jis Vilniaus arkivyskupijos ordinaro patarėjas. 1958-1971 m. Vilniaus arkivyskupijos Tribunolo  santuokos ryšio gynėjas.

Vilniaus dekanato dekanui Konstantinui Gajauskui teko ruošti  ir dalyvauti 1989 m. kovo 4 d.  Šv. Kazimiero palaikų iš Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus katedrą perkėlime. Tai labai retas dalykas, bet  kam  teko tai matyti,  reginys išliko visam gyvenimui. Kunigas Konstantinas Švenčionėlių bažnyčios statybai taip pat paaukojo didelę sumą pinigų.

Kiekvienas žmogus gyvenime turime artimą  draugą,  kuriuo pasitikime ir dalijamės įvairiausiais klausimais. Kunigo Konstantino Gajausko gyvenimo draugas buvo dominikonas, Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios rektorius Jonas Grigaitis,  Dominikonų ordino  Lietuvoje atkūrėjas.

1965 m. balandžio 10 d.  Konstantinas  Gajauskas atsisveikino su Vilniumi ir išvyko ilgiems metams į Druskininkus, kur buvo paskirtas Varėnos dekanato, Druskininkų parapijos klebonu. Žiūrėdamas į bažnyčios interjerą, taip norėjo jį kuo greičiau atnaujinti ir pakeisti, tam klebonas aukoti ir savo turimas santaupas. Bažnyčia keitėsi ir kaskart gražėjo. Duobėtos molio ir cemento grindys buvo pakeistos  parketu, pakeistas Didysis altorius, klausyklos, suolai, suskambo  nauji  vargonai, pagamintos įspūdingos „Kryžiaus kelio“ stacijos, įvairiomis   spalvomis     suspindo   vitražų    langai,  bažnyčia   pasipuošė    šventųjų  paveikslais, bažnyčios pasieniuose buvo sumontuotas šilumos tinklų vamzdynas, pastatyta Laiminančio Jėzaus skulptūra ir  daugybę kitų darbų.  Klebonas viską darė labai atsakingai ir stropiai.

Kunigas Konstantinas Gajauskas buvo gamtos žmogus, labai mėgo būti gamtoje, vasarą stengėsi nuvykti prie jūros , žiūrėti į ją ir klausytis jos ošimo. Kunigas mėgo keliones ir labai mylėjo gyvūnus. Jo grįžtančio visados  laukė katinas ir šuo. Konstantinas Gajauskas nuolatos palaikė ryšį su savo giminėmis. 1988 m., minint kunigystės 50-tį, jis užsakė pietų stalą „Bočių“ restorane  ir pakvietė visus savo giminaičius.

1992-2001 m. Konstantinas Gajauskas – Druskininkų parapijos emeritas. Klebonui  buvo   įteiktos   Druskininkų miesto  Garbės piliečio regalijos. Konstantinas Gajauskas mirė 2001 m. spalio 28 d. Druskininkuose, palaidotas Švenčionėliuose, Mėžionėlių kapinėse. Juodo granito paminkle iškalti žodžiai: „Kas tiki –  gyvens amžinai“.

Šaltiniai:

www. Konstantinas Gajauskas/Druskonis

 www.alkas.lt/ K. Miškinio-Vanago ir A. Grigonio – Paberžio partizanų būriai (jame rašoma apie kunigo K. Gajausko brolį Kazį).

„Druskininkų naujienos“/Antanas Ridikas – “Druskininkiečiai atsisveikino su kunigu Konstantinu Gajausku“/2001 11 08, Nr. 42

Nuotraukos: Marytės Ažubalienės, kunigo dukterėčios.