Gediminas BUČIŪNAS, www.voruta.lt

Alko klubas, nuėjęs ilgą pusės amžiaus pažintinės, švietėjiškos, kultūrinės, paminklosauginės, istorinės, pilietinės veiklos kelią, paminėjo savo įsikūrimo jubiliejų.

Kovo 17 d. sukako 50 metų, kai buvusiame Skaičiavimo mašinų specialiame konstravimo biure prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos (SM SKB) įsisteigė Kraštotyros – krašto istorijos ir kultūros pažinimo būrelis, vėliau tapęs Krašto istorijos ir kultūros pažinimo klubu Alkas. 50-mečio sukaktis buvo paminėta jubiliejiniu klubo narių susirinkimu, kuriame dalyvavo dauguma alkiečių, jų šeimų narių bei draugų, senieji klubo bičiuliai, svečiai iš kitų miestų, bendraminčiai.

Pagrindinis minėjimo akcentas buvo prisiminimai – apie Alko įsikūrimą ir jo įkūrėjus, klubo veiklą per 50 metų, apie nenuilstantį ilgametį klubo vadovą a.a. Steponą Lukoševičių ir jo nuveiktus darbus, apie kitus alkiečius, kurių, deja, jau nebėra.

Buvo prisiminta, kad per 50 metų daug kas pasikeitė mūsų gyvenime, nebeliko ir SM SKB, o Alkas išliko: matomai, toks tvirtas buvo jo pilietinis, kultūrinis ir patriotinis pamatas. Jubiliejaus proga pasidžiaugėme, kad kažkada neužsidarėme vien techninių ar teorinių problemų rate, o plėtėme savo istorinį ir kultūrinį akiratį, domėjomės, dalyvavome, talkininkavome. Todėl apžvalginį pranešimą apie Alko veiklą per 50 metų skaičiusiam 1972–1976 m. buvusiam jo pirmininkui Algimantui Budriūnui buvo apie ką papasakoti.

Pradžioje pagrindinė klubo veiklos kryptis buvo jo narių bei kitų SKB darbuotojų savišvieta –  Lietuvos istorijos paskaitos, kurias skaitė tuometis technologų skyriaus viršininko pavaduotojas, o dabar – akademikas istorikas Edvardas Gudavičius. Jis vesdavo ekskursijas ne tik po Vilniaus senamiestį, bet ir kitas istorines Lietuvos vietas, kurias lankydavome kelionių metu.

O į tas keliones vykdavo nuo 10 iki 25 lengvųjų automobilių kolona ir būtinai – autobusas tiems, kurie netilpdavo į automobilius. Nuolatinis mūsų kelionių po Lietuvą dalyvis buvo a.a. profesorius Česlovas Kudaba, su didele meile ir užsidegimu pasakodavęs apie svarbiausias lankomas vietas – istorijos ir gamtos paminklus, bažnyčias, pro autobuso langą bėgančius ežerus, kalnelius, miškus. Taip išvažinėjome Vilniaus kraštą ir jo apylinkes, Aukštaitiją, Žemaitiją, Dainavos, Pamario žemes. O Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje lankėme Lietuvos kunigaikščių pilis ir didžiūnų rūmų liekanas, „antrąją“ Vytauto sostinę Lucką, pabuvojome Žalgirio mūšio lauke, Dariaus ir Girėno žuvimo vietoje Soldine, Krokuvoje. Ilgametis klubo bičiulis architektas-restauratoriaus Napoleonas Kitkauskas kelionėse pasakodavo istorijas ne tik apie senąją Lietuvos praeitį, bet ir nesenus – sovietinius, istorijos paminklams dažniausiai nepalankius laikus.

Sovietiniais laikais klubas per daug nereklamavo savo veiklos, nors už SKB ribų ir buvo rengiami įvairių sukakčių minėjimai, kelionės ir talkos. Vėliau veikla tapo labiau vieša. SKB patalpose klubas įrengė stendą, kuriame skelbė informaciją apie savo veiklą, spausdino sieninio biuletenio „Mūsų kraštas“ straipsnius, talpino Stepo Lukoševičiaus pieštus  plakatus, skirtus  reikšmingoms Lietuvos istorijos ir kultūros sukaktims.

Alko klubo emblema S. Lukoševičiaus plakato „Numesk, Tėvyne, rūbą seną…“ fone

1988 m. gegužės mėn. ilgame Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos koridoriuje buvo surengta paroda apie Alko veiklą. Panašios parodos buvo surengtos Šiaulių inžinierių namuose, Mokslininkų rūmuose Verkiuose, o vėliau – ir LR Seime. O 1989 m. Skaičiavimo mašinų gamyklos salėje Alkas surengė Vasario 16-jai skirtą Lietuvos istorijos parodą, kurios eksponatus klubo nariai atnešė iš namų: XIX – XX a. pradžios lietuviškus leidinius, pinigus, pašto ženklų ir Lietuvos valstybinių apdovanojimų rinkinius, Sibiro tremtyje iš duonos pasigamintus rožinius, vaikiškame paltelyje po pamušalu išsaugotą prieškarinę Trispalvę. Vėliau ši paroda buvo demonstruojama tuometės Konservatorijos salėje.

Po 1991 m. sausio 13 d. Alkas organizavo klubo narių naktinius budėjimus prie Seimo. 1984-1986 m. Alkas talkino N. Kitkauskui tyrinėjant Vilniaus Katedros rūsius, o 1988 m., tikintiesiems atidavus Katedrą, Alko talkininkai valė šv. Kazimiero koplyčią. 1987-1995 m. klubo nariai talkino atkasant Vilniaus Žemutinės pilies pamatus ir rūsius, dalyvavo atkasant sovietmečiu susprogdintą ir užkastą Trijų Kryžių paminklą. Be to, klubo vadovas S. Lukoševičius dalyvavo grupės, rengusios įstatymą dėl Valdovų rūmų atstatymo, darbe.

Atskirai reikia paminėti gausias talkas tvarkant Kristijono Donelaičio bažnyčią ir jos aplinką Tolminkiemyje vieną ar du kartus kasmet, kuriose kartais dalyvaudavo per šimtą talkininkų iš Alko: klubo nariai, jų šeimos ir draugai. Dažnai talkos būdavo derinamos su Tolminkiemio atstatymo entuziastais iš Šiaulių, Marijampolės, kitų Lietuvos vietų. O 1989 m., minint 275-sias Kristijono Donelaičio gimimo metines, Lazdynėliuose alkiečiai kartu su kitais talkininkais pasodino 275 ąžuoliukus.

Būtina prisiminti ir tai, kad 1992-2014 metais  S. Lukoševičiaus iniciatyva buvo leidžiamas laikraštis „Donelaičio žemė“, kuriame buvo rašoma ir apie Alko veiklą. Laikraščio leidybą vėliau perėmė N. Kitkauskas, o po to – Marijampolės kraštotyrininkai.

Savo „darbo jėgą“ ir konstruktorišką patirtį alkiečiai pritaikė rengdami brėžinius į Rumšiškių buities muziejų perkeliamiems Griškabūdžio pastatams ir Priekulės vėjiniam malūnui, o ruošiantis Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejui išvalė senąją observatoriją, sutaisė jos bokšto laikrodį, nuo realių mėginimų pasisavinti išsaugojo senuosius teleskopus.

Alkas surengė kompozitorių Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Miko Petrausko gimimo šimtmečių minėjimus, taip pat Šiaulių 750 metų bei Vilniaus Universiteto įkūrimo 400 metų sukakties minėjimus Muzikos ir teatro akademijoje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje, Mokslininkų rūmuose Verkiuose.

Apie pusę savo gyvavimo laiko Alkui teko dirbti sovietų valdžios ir jos „ideologinės priežiūros“ sąlygomis, tačiau klubo vadovas S. Lukoševičius sugebėjo laviruoti tarp „ne visiškai leidžiamo“ ir „griežtai draudžiamo“, kad formaliai sovietų ideologai neturėtų prie ko prikibti.

Dabar Alkas aktyvios veiklos nebevykdo, nors jo nariai ir draugai kas porą mėnesių susitinka „Stiklių“ kavinaitėje Vilniuje, pabendrauja, stengiasi ir toliau palaikyti tą kažkada užsimezgusį dvasinį ryšį. Reikia tikėtis, kad tai truks dar ilgai, – taip savo apžvalgą baigė A. Budriūnas.

Sveikindamas Alką 50-mečio proga, vienas iš seniausių klubo bičiulių – profesorius Vytautas Landsbergis – prisiminė, kad apie Alką išgirdo 1967 m. vasarą, klubui rengiant kompozitoriaus Č. Sasnausko gimimo šimtmečio paminėjimą tuometės Konservatorijos salėje. Tada artimiau susipažino ir su Alko vadovu S. Lukoševičiumi. Profesoriaus teigimu, sovietiniais laikais Alko veikla buvo ypač reikšminga palaikant Lietuvos savastį, kai skleidžiami tautinio sąmoningumo ir kultūros daigai randa atgarsį visuomenėje, kai nuolat organizuojant įvairius renginius jiems neleidžiama nuvysti. Alko klubą profesorius laiko „Stepo kūriniu“, pripažįsta S. Lukoševičiaus sugebėjimą drąsiai ir išmaniai kreipti klubo veiklą, laviruoti tose ribose, kurių ženkliau neperžengiant tuo metu buvo leidžiama veikti.

Tikriausiai dėl tos priežasties prof. V. Landsbergis Alką prilygino „mini-sąjūdžiui“, kai tekdavo laviruoti ties neapibrėžta leidžiamo-draudžiamo riba, o esant reikalui veikti drąsiau ir ryžtingiau. Ta proga profesorius prisiminė vieną iš S. Lukoševičiaus pieštų plakatų, kurio šūkiui buvo pasirinktos Maironio eilės: „Numesk, Tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi“. Gili prasmė, o ir cituoti Maironį kol kas juk nebuvo draudžiama…

Alkiečių talkas, rengtas dar sovietiniais laikais ir Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę, profesorius įvertino kaip laisvos tautos laisvos iniciatyvos pasireiškimą, palinkėjo, kad tokių talkininkų netrūktų ir šiais laikais.

Su jubiliejumi Alką pasveikino ir buvęs ilgametis Skaičiavimo mašinų SKB viršininkas dr. Antanas Nemeikšis. Jis papasakojo apie pirmą įsimintinesnį susitikimą su S. Lukoševičiumi, kai maždaug 1967 m., per kažkurį pasitarimą viršininko kabinete, kilo klausimas, kokia kalba – lietuvių ar rusų – turėtų vykti pasitarimas (SM SKB tuo metu dirbo daugelio tautybių atstovai), o S. Lukoševičius aiškiai pareiškė: lietuviškai! Tada SKB viršininkas supratęs, kad jam ir ateityje teks laviruoti ne tik „kalbų klausimu“, nes Alkas jau buvo įsikūręs, o klubo veikla jam, kaip viršininkui, buvo priimtina ir svarbi, kartais jis dalyvaudavo ir Alko renginiuose, kelionėse. Todėl ir dabar, praėjus 50-čiai metų, su malonumu prisimena alkiečius ir džiaugiasi galėdamas dalyvauti Alko jubiliejaus minėjime.

Vienas iš Alko įkūrėjų buvo akademikas, profesorius–istorikas Edvardas Gudavičius. Dėl sveikatos problemų jis negalėjo dalyvauti klubo jubiliejaus minėjime, tačiau organizatoriai pasistengė, kad prof. Gudavičius galėtų pasveikinti susirinkusiuosius telefonu iš savo namų.

Sveikindamas profesorius prisiminė pirmuosius Alko veiklos metus, džiaugėsi, kad buvo nesunku organizuoti klubo renginius – visi į juos eidavo vedami noro daugiau sužinoti apie Lietuvos praeitį ir jos kultūrą, pagrįsto bendro istorinio smalsumo. O jam, kaip ekskursijų po Vilnių ir vienam iš kelionių po Lietuvą ar Ukrainą vadovų, visada būdavo įdomu pasakoti tai, kuo dalyviai nuoširdžiai domėjosi. Tas kelionių ir ekskursijų masiškumas, atviras jų dalyvių bendravimas su vietiniais žmonėmis, gidais ir tarpusavyje, visada palikdavo malonius prisiminimus. Atsisveikindamas E. Gudavičius palinkėjo alkiečiams sėkmės, o salė, linkėdama profesoriui sveikatos, jo pasisakymą palydėjo plojimais.

Susirinkimo vedantieji su apgailestavimu pranešė, kad dėl išskirtinio užimtumo jubiliejaus minėjime negalėjo dalyvauti senas klubo bičiulis, architektas-restauratorius, Lietuvos valdovų rūmų atstatymo mokslinis vadovas, K. Donelaičio memorialinio muziejaus Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose projektų autorius, buvęs ilgametis K. Donelaičio draugijos pirmininkas ir nuolatinis talkų Karaliaučiaus srityje dalyvis dr. Napaleonas Kitkauskas. Bet talkų Karaliaučiaus krašte temą sėkmingai pratęsė buvusio Alko vadovo S. Lukoševičiaus žemietė, Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė ir talkų organizatorė Izolina Lingienė.

Sveikinimą Alkui p. Izolina pradėjo G. Petkevičaitės–Bitės žodžiais: „Visomis spėkomis stenkitės įkurti židinį /…/ tikros tautiškos šviesos“, ir tuos žodžius pritaikė Alko, pažyminčio savo 50-metį, veiklai. O S. Lukoševičiaus sukurtą klubo emblemą – Šv. Izidorių Sėjėją – apibūdino kaip kartu su klubo nariais sėjantį šviesos grūdus buvusioje, žinias ribojusioje aplinkoje.

Alko emblema – Izidorius Sėjėjas

Kaip Šv. Kazimiero ordino narė, Izolina Lingienė padėkojo alkiečiams už šv. Kazimiero koplyčios išvalymą ir sutvarkymą 1988 metais bei kitus kilnius darbus, pasidžiaugė, kad kartu su Alku apie 30 metų bendradarbiavo Mažojoje Lietuvoje, vietovėse, susijusiose su K. Donelaičiu ir kitais to krašto šviesuoliais. Buvo prisimintos ir garsiosios Tolminkiemio ir Lazdynėlių talkos, kai iš visos Lietuvos suvažiuodavo 600-800 talkininkų, kai vakare, po darbų, Priegliaus pakrantėse įsikurdavo palapinių miestelis, o prie laužo buvo klausomasi N. Kitkausko, S. Lukoševičiaus pasakojimų, dainuojama.

Šiltais žodžiais p. Izolina minėjo šiauliečių Stepo Lukoševičiaus ir Janinos Čepulytės–Lukoševičienės šeimą, prisiminė Janinos Kurtuvėnuose organizuotas Užgavėnių šventes, jos pedagoginę ir kultūrinę veiklą, jos altruizmą ir nuoširdumą.

Apie talkas Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose, kitus Sūduvos krašto kraštotyrininkų renginius, S. Lukoševičiaus pradėto leisti laikraščio (dabar jau žurnalo) „Donelaičio žemė“ leidybą papasakojo dabartinis žurnalo redaktorius, Donelaičio draugijos pirmininkas, VĮ Nemuno euroregiono Marijampolės biuro direktorius ir aktyvus talkų Karaliaučiaus srityje organizatorius Gintaras Skamaročius. Suprantama, G. Skamaročius pirmiausia pasveikino alkiečius su jubiliejumi, palinkėjo jiems tęsti prieš 50 metų pradėtą veiklą. Prisimindamas garsiąsias talkas jis apgailestavo, kad dabar, norint jose dalyvauti, iškyla nemenka brangių vizų į Rusiją problema, todėl tenka kreiptis į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją siekiant gauti nemokamų (moksleiviams) ar papigintų (pensininkams) vizų. O „Donelaičio žemė“ tapo žurnalu, nes taip formaliai yra lengviau siekti Europos Sąjungos finansinės paramos jo leidybai.

Apie S. Lukoševičiaus pieštus Alko plakatus, jų meninę ir agitacinę reikšmę papasakojo žinomas Lietuvos grafikas-plakatistas, profesorius Juozas Galkus. Įdomu, kad pirmą kartą su S. Lukoševičiaus plakatu prof. Galkus susidūrė gavęs prašymą iš Lietuvos ambasados Londone kultūros atašė, kuri norėjo išsiaiškinti, kas yra lietuviško plakato su dviem išskėstais rankos pirštais – pergalės simboliu -ir užrašu „Sąjūdis“ autorius. Tačiau tuo metu išsiaiškinti nepavyko, ir tik po poros metų, „Naujajame židinyje“ aptikęs S. Lukoševičiaus straipsnį su jo plakatų iliustracijomis, profesorius nutarė aplankyti jų autorių. Su nuostaba ir įdomumu apžiūrinėdamas nežinomo autoriaus plakatus jo namuose, jis pamatė ir ieškomo plakato originalą.

Profesorius pagyrė S. Lukoševičiaus pieštų plakatų meninį lygį, piešinio kokybę ir kompoziciją, išraiškingumą, naudojamo šrifto savitumą. 2012 metais LR Seime surengus S. Lukoševičiaus pieštų plakatų parodą, profesorius buvo pagrindinis tos parodos referentas ir gidas. Ir dabar dar prof. Galkus laikosi nuomonės, kad S. Lukoševičiaus plakatai nėra pakankamai ištyrinėti ir laukia tikrojo įvertinimo, savo valandos.

Pasibaigus sveikinimams ir pasisakymams, buvo rodoma klubo narės T. Zastarskytės parengta Alko veiklos fotografijų prezentacija. Joje – per 100 fotografijų, jų datos – nuo 1967 m. balandžio iki šių dienų. Buvo parodytas reportažas apie tai, kaip atrodė Tolminkiemis ir Lazdynėliai 2010 m. vasarą. Be to, salėje buvo įrengta keletas stendų su į prezentaciją netilpusiomis Alko gyvenimo momentų nuotraukomis, S. Lukoševičiaus plakatų kopijomis ir klubo skelbimais, kelionių maršrutų aprašymais ir pan. Dauguma iš viso to jau tapo klubo istorijos dokumentais ir jo narių yra rūpestingai saugoma.