Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

2012 m. sukanka 40 metų nuo vieno iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, kultūros veikėjo, gydytojo, visuomenininko, bibliofilo, medicinos daktaro Kristupo Gudaičio mirties.

Kristupas Gudaitis gimė 1894 m. kovo 19 d. (7 val. ryto) Žemaičių Naumiestyje, Raseinių (vėliau Tauragės) aps. Enciklopedijose (MLE ir VLE) klaidingai nurodyti 1898 gimimo metai. Šeimoje gimė 6 sūnūs (Mikas, Adomas, Jonas, Dovas, Endrius, Kristupas) ir 3 dukros (Elskė, Marė bei Marta Berta), kai kurie mirė vaikystėje. Paprūsės Naumiesčio evangelikų liuteronų parapijoje (Tauragės filijoje) jau 1815 m. pakrikštyti du Gudaičiai – Michaelis, Andriaus ir Martinas, Martino. Ar K. Gudaitis yra jų palikuonis kol kas neaišku. Nėra įrašo apie jo tėvo Endriaus krikštą Naumiesčio ev. liuteronų bažnyčios gimimų ir mirimų knygose. Gal tai mūrininkas Endrius Gudaitis, miręs Naumiestyje (1919 09 20) 77-ių metų amžiaus? (Jo mirimo įraše trūksta kai kurių būtinų svarbių duomenų). Bet kuriuo atveju jis yra lietuvininkų, persikėlusių iš Mažosios Lietuvos į Žemaitiją, palikuonis. Motina – Urtė Genutikė (Genuth, Genuttis). Ji gimė 1857 03 19 Trumpininkų k. (Žygaičių vlsč.) Adomo ir Erdmės Bartminikės šeimoje. Likusi našle mirė 1937 07 17 Sugintų k. (šalia Žem. Naumiesčio). Palaidota Žem. Naumiesčio ev. liuteronų kapinėse.

Visur rašoma, kad K. Gudaitis 1912–1914 m. mokėsi Evangelikų vidaus misijos seminarijoje Sankt Peterburge. Tačiau pirmojo savaitraščio Žemaitijoje „Svečias“ (1911–1914) leidėjas ir redaktorius, Naumiesčio ev. liuteronų bažnyčios kantorius (mokytojas) Frydichas Megnis (1873–1950) informuoja:

Iš Naumiesčio [Ras. pav.] įstos šiomis dienomis viens jaunikaitis „K. G.“ iš lietuvininkų tarpo, į Peterburgo evangėlišką naminės pasiuntinystės mokyklą [Brüderhaus]. Jis buvo „Svečio“ knygų spaustuvės draugdarbininku.

Svečio žinios // Svečias. – 1913, juni 29 (juli 12) (Nr. 26), p. 311.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, K. Gudaitis mokslą nutraukė, grįžo į namus. Mokytojavo Naumiesčio pradinėje mokykloje, dirbo bendruomenės kantoriumi. Naumiestį užėmus vokiečių kariuomenei, 1915 m. vasarą suimtas ir išvežtas į Vokietiją. 1919 m. grįžęs savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, 1920 m. baigė Karo mokyklą Kaune; dalyvavo kovose su lenkais ties Merkine ir pasižymėjo lemiamose Lietuvai kautynėse ties Širvintomis (buvo sunkiai sužeistas). Apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu ir I laipsnio Vyčio Kryžiumi (1921). Stojus taikai, eksternu išlaikė Brandos atestato egzaminus ir 1922 m. įstojo į ką tik atidaryto Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto literatūros skyrių Kaune. 1922 11 28 prof. M. Biržiškos proseminare skaitė referatą „Neselmano 1853 m. dainynas“.

Tačiau 1923 m. rudenį ėmėsi medicinos studijų, 1931 02 11 baigė universitetą ir įgijo „medicinos gydytojo“ teises. Vasario 16 d. K. Gudaitis, kaip perspektyvus mokslininkas, einantis vyresniojo laboranto pareigas, pakeliamas jaunesniuoju asistentu ir paliekamas dirbti universiteto Bendrosios patalogijos bei pataloginės anatomijos katedroje, po metų – chirurginėje klinikoje. 1934–1938 m. dirbo Klaipėdos ligoninėje chirurgijos ir ginekologijos akušerijos skyriaus gydytoju. 1936 m. K. Gudaičiui suteiktas chirurgijos, 1938 m. akušerijos ir ginekologijos specialisto vardas. 1937 m. Berlyne tobulinosi plaučių chirurgijoje. 1939–1940 m. chirurgas Kaune, Kauno kalėjimo ligoninės vyr. gydytojas; iš pareigų atleistas sovietinių okupantų. Parengė daktaro disertaciją Pirminė plaučių karcinoma Lietuvoje ir jos priežastys bei patologija, tačiau apginti ją sutrukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

K. Gudaitis dešimt metų buvo Lietuvių evangelikų liuteronų sąjungos „Pagalba“ pirmininkas, aktyviai dalyvavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios veikloje: nuo 1925 m. buvo lietuvių sinodo narys, 1933 m. pabaigoje išrinktas pirmuoju lietuvių atstovu į konsistoriją (nepatvirtintas), 1935 m., Švietimo ministerijos pakviestas, tapo pasauliečiu atstovu konsistorijoje, 1937 m. gruodžio 19 d. pirmininkavo lietuvių liuteronų sinodui, kuris išrinko jį valdybos nariu, o 1938 m. pradžioje (pirmasis konsistorijos posėdis įvyko vasario 9 d.) LR Prezidentas patvirtino jį Evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentu. Šias pareigas ėjo 1938–1941 m. Už konsistorijos reikalų tinkamą tvarkymą ir liuteronų lojalumą Lietuvos Respublikai prezidento A. Smetonos apdovanotas Vytauto Didžiojo III laipsnio ordinu. O Latvijos Vyriausybė, įvertindama abiejų šalių ev. liuteronų bažnyčių bendradarbiavimo naudingumą, LELB konsistorijos prezidentą K. Gudaitį apdovanojo šios šalies aukščiausiu Trijų Žvaigždžių ordinu.

K. Gudaitis 1941 m. pasitraukė į Vokietiją, dirbo įvairiose ligoninėse, nuo 1946 m. – pabėgėlių stovyklose ir sanatorijose. Pabaltijo universitete Hamburge (Pinneberge) apgynė minėtą disertaciją ir įgijo medicinos daktaro laipsnį; 1948–1949 m. ten dėstė; asocijuotasis profesorius. 1949 m. persikėlė į JAV, dirbo ligoninėje. Vėliau Čikagoje vertėsi privačia gydytojo praktika.

Bendradarbiavo religinėje bei pasaulietinėje periodinėje spaudoje. Lietuvių evangelikų reikalais rašė į lietuvišką periodinę spaudą: Ateivis – žmonių pamėgtas M.Lietuvos poetas (1951); Kristijonas Donelaitis ir jo „Metai“ (1952; perspausdintas kn. Egzodo Donelaitis : lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį / sudarė ir parengė Mikas Vaicekauskas Vilnius : Aidai, 2001); Kultūriniai ir tikybiniai ryšiai tarp M. ir D. Lietuvos ev. lietuvių; Lietuvių ev. liuteronų tikybinio ir kultūrinio gyvenimo bruožai (1952). Monografija Lietuviai evangelikai (Rodney, 1957) apie M. ir D. Lietuvos bei Amerikos evangelikus išspausdinta Kanadoje atskira knyga. Buvo Lietuvių enciklopedijos (LE) straipsnių apie lietuvius evangelikus autorius.

K. Gudaičio mokslinių straipsnių atspaudai iš „Medicinos“ žurnalo Kaune paskelbti ir atskirai: Ulcus ventriculi et duodeni dažnumas vaikystės amžiuje (1933), Vėžio atsiradimo, paveldėjimo ir užkrėtimo klausimu (1938), Torokoplastika pagal Maurer`ą plaučių tuberkuliozei gydyti (1940).

JAV ir Kanados lietuvių evangelikų liuteronų sinodas, vienijęs keturias senąsias lietuviškas parapijas, veikęs atskirai nuo naujosios išeivijos bažnyčios, 1958–1977 m. leido žurnalą „Kelias“, kurio redakcinėje komisijoje buvo dr. K. Gudaitis su kunigais J. Pauperu ir P. Dagiu. Dr. K. Gudaitis nuo 1954 m. buvo vis perrenkamas šio sinodo pirmininku.

K. Gudaitis paskelbė istorinę studiją apie Tauragės parapiją (Gudaitis, Kristupas, „Tauragės evangelikų liuteronų parapijos istorinė apybraiža“, Tautos praeitis, t. 2, d. 3–4, 1967, Chicago–Roma, p. 271–286.).

Klaipėdiškio Martyno Toleikio (1893–1962) prisiminimų knygoje „Ir žodžiai tapo Kūnu“ (2008) iš laikraščio „Lietuvos Pajūris“ (Montrealyje, 1964) perspausdintas laikraščio bendradarbio K. Gudaičio str. „Su mielu draugu po Mažąją Lietuvą : Viliaus Dovilo mirties trisdešimtmetis“. Beje, V. Dovilas su K. Gudaičiu ir kt. 1928 03 29 įregistravo LU studentų draugiją „Mažoji Lietuva“. Studentų „Donelaičio“ draugijos (įreg. 1930 01 09) vienas iš steigėjų buvo ir K. Gudaitis.

Dr. K. Gudaitis mirė 1972 m. rugpjūčio 26 d. Warrene, Illinojaus valstija, JAV. Palaidotas Čikagos Lietuvių tautinėse kapinėse.

Kristupo Gudaičio visuomeninė veikla

1923 m. rugsėjo 8 d. Tauragėje įsikūrusi Lietuvių evangelikų liuteronų sąjunga „Pagalba“ (reg. 1923 11 03 Tauragėje) veikė iki 1936 m. Steigėjai buvo jauni tautiškai nusiteikę (tuo metu dar visoje Lietuvoje dominavo vokiečiai ev. liuteronai ir vokiečių kalba) mokytojas Mikas Jonušaitis, Mikas Preikšaitis (abu iš Tauragės ev. liuteronų parapijos), karininkas Andrius Gintautas ir studentas Kristupas Gudaitis (abu iš Ž. Naumiesčio ev. liuteronų par.). Steigiamajame suvažiavime dalyvavo Kauno, Jurbarko, Šilalės, Batakių, Ž. Naumiesčio, Kretingos, Tauragės, Sudargo ir kt. ev. liuteronų parapijų atstovai. Sąjungos pirmasis ir ilgametis pirmininkas (10 metų) buvo K. Gudaitis. Sąjungos tikslas ir uždaviniai: kelti dvasinį, kultūrinį ir tautinį lietuvių ev. liuteronų susipratimą; raginti bei remti ev. liuteronų jaunimą eiti mokslus, reikalinguosius paremti pašalpomis ir išrūpinti stipendijų; rūpintis lietuviais ev. liuteronais, kurie reikalingi pašalpos bei prieglaudos; rūpintis ev. liuteronų spauda; palaikyti glaudžius santykius su M. Lietuvos lietuviais ev. liuteronais. Sąjunga turėjo apie 3000 narių ir per 12 savo gyvavimo metų buvo įsteigusi savo skyrius daugelyje ev. liuteronų parapijų, apie 30. Kovodama už tėvynę ir tikėjimą sąjunga pamažu radikalėjo. Apie 1930 m. ji pradėjo perdėtai aukštinti lietuviškumą ir neigiamai vertinti kitas tautybes ir nuomones.

(Toliau pasinaudota kn. Lietuvos evangelikų bažnyčios : istorijos metmenys / sudarė Arthur Hermann. – Vilnius : UAB „Baltų lankų“ leidyba, 2003 (Vilnius : Vilspa), p. 380–381, 387, 406–407, 240, 244, 246).

1925 m. K. Gudaitis sąjungos vardu vyko tartis su Klaipėdos krašto mokyklų decernentu kun. dr. V. Gaigalaičiu ir šis iš esmės sutiko būti renkamas lietuvių sinodo senjoru. Jos dėka V. Gaigalaitis buvo ne tik 3 kartus išrinktas lietuvių sinodo senjoru, bet ir priverstas atsistatydinti, apkaltinus, kad jis esą palaiko vokiškumą. Bažnyčioje augo suirutė. 1936 m. pavasarį sąjunga panaikinta, o jos turtas konfiskuotas. M. ir D. Lietuvos lietuviams evangelikams sujungimo tikslu įkūrus bendrąją Lietuvių Evangelikų Sąjungą, sąjungos skyrių ir narių dauguma įsijungė į naująją sąjungą.

1924 m. ev. reformatų sinode Biržuose dalyvavo naujai įsteigtos Lietuvos evangelikų „Pagalbos“ sąjungos visepirmininkas, medicinos studentas Kristupas Gudaitis, kuris savo pranešime pristatė „Pagalbos“ programą: „ugdyti tautinį susipratimą“, kovoti su vokiečių monopoliu ir puoselėti lietuvių lygiateisiškumą ir savarankiškumą liuteronų parapijose. Ta proga K. Gudaitis pasiūlė liuteronams ir reformatams susiburti į vieną bendrą organizaciją. Kaune gyvenantys reformatai ir liuteronai neoficialiai jau buvo įsteigę savo skyrių. Pasak K. Gudaičio, susijungimas pagyvintų lietuvių protestantų tarpusavio ryšius ir veiklą ir sukurtų vieningą frontą „ginant bendrus tikybinius ir ekonominius reikalus prieš krikščionių demokratų valdžią“. Reikalui esant, tokią organizaciją būsią galima paversti politine jėga ir veikiant bendromis jėgomis prastumti atstovą į Seimą.

Bendras frontas ypač reikalingas pasidarė po to, kai 1927 m. Lietuvos vyriausybė pasirašė konkordatą su Šv. Sostu, ir Romos katalikų bažnyčia, atsipalaidavusi nuo senųjų carinių įstatymų, įgijo visas teises ir pradėjo aktyviai reikšti savo įtaką religinėje, visuomeninėje ir net valstybinėje Lietuvos politikoje ir siekti tikybinio monopolio. Katalikų kunigai, kaip ir reformacijos laikais, vėl žiūrėjo į protestantus kaip į teologinius priešus ir formavo atitinkamas visuomenės pažiūras.

1928 m. liepos 25 d. ev. liuteronų ir reformatų sinodų vadovybės bei evangelikų sąjungų „Sandora“ ir „Pagalba“ valdybos įteikė ilgą memorandumą A. Smetonos vyriausybei, prašydamos nepanaikinti prieš pustrečių metų įsteigto Evangelikų teologijos fakulteto. Memorandumą pasirašė V. Gaigalaitis, P. Jakubėnas, M. Kavolis, K. Gudaitis, H. Sroka, M. Yčas ir kiti.

1936 m. spalio 5 d. Kaune buvo oficialiai įsteigta Lietuvos evangelikų sąjunga, visų Lietuvos protestantų organizacija. Jos pirmininku buvo išrinktas dr. Otonas Stanaitis. Į sąjungos centro valdybą įėjo prof. kun. dr. V. Gaigalaitis, prof. kun. P. Jakubėnas, ilgamečiai vyriausieji liuteronų ir reformatų bažnyčių dvasininkai, religinių reikalų patarėjas doc. kun. Jonas Pauperas, buvęs ministras ir Klaipėdos krašto gubernatorius, Lietuvos liuteronų konsistorijos prokuroras teisininkas Karolis Žalkauskas, mokytojas Mikas Jonušaitis, kariuomenės kapelionas kun. Petras Dagys ir K. Gudaitis.

Ta proga Kaune buvo sušauktas iškilmingas jos narių suvažiavimas ir pakviesti Lietuvos vyriausybės atstovai, ministrai, aukšti pareigūnai ir Didžiosios Lietuvos prijaučianti inteligentija. V. Gaigalaitis, K. Gudaitis, O. Stanaitis ir Švietimo ministerijos atstovas dr. Antanas Juška buvo suvažiavimo prezidiumo nariai.

1937 m. gruodžio 19 d. lietuvių liuteronų sinodas išrinko K. Gudaitį kandidatu į naują (paskutinę nepriklausomos Lietuvos) konsistoriją. 1938 m. pradžioje A. Smetonai patvirtinus tapo jos prezidentu. Jam perėmus Lietuvos liuteronų konsistorijos vadovybę, persvarą perėmė ekumeninio bendradarbiavimo šalininkai.

H. Srokos ir L. Banderevičiaus konsistorijos (1933–1938)

V. Gaigalaitis buvo priverstas atsistatydinti LELB konsistorijos prezidento pareigų. Kadangi jo kadencijos laikas nebuvo pasibaigęs, iki naujų senjoro rinkimų kitais metais konsistorijos prezidentu vėl tapo H. Sroka. Gaigalaitis dar ėjo lietuvių grupės senjoro pareigas iki 1933 m, pabaigos. 1934 m., trūkstant tinkamų kandidatų, H. Sroka sutiko perimti senjoro pareigas, bet dėl senatvės ir sveikatos griežtai atsisakė toliau prezidentauti. Abu kiti lietuvių atstovai konsistorijoje, K. Gudaitis ir M. Preikšaitis, buvo tarpusavy susipykę dėl tolimesnio „Pagalbos“ sąjungos kelio. Būdami jos įkūrėjais jie skirtingai suprato sąjungos tikslus. K. Gudaitis nepritarė perdėtam tautiškumui. Tad buvo aišku, kad jis negalės būti paskirtas prezidentu, kol M. Preikšaitis eis reikalų vedėjo pareigas. O M. Preikšaitis negalėjo tapti prezidentu, nes nebuvo baigęs teologijos studijų (1944 m. įšventintas kunigu). Susidarius tokiai padėčiai teko ieškoti prezidento iš kitų grupių. Vokiečiams nenorėta perleisti šias pareigas. Todėl prezidentu buvo paskirtas latvių pasaulietinis atstovas Liudas Banderevičius, o H. Sroka sutiko perimti viceprezidento pareigas.

K. Gudaičio konsistorija (1938–1941)

1937 m. pabaigoje lietuvių grupės sinodas nauju senjoru išsirinko kunigą Adomą Gelžinių. Jo padėjėju tapo Jonas Pauperas. Abu priklausė jaunajai kunigų kartai. Pasauliečių atstovu į konsistoriją buvo išrinktas gydytojas K. Gudaitis, vienas „Pagalbos“ sąjungos įkūrėjų, vėliau iš jos išstojęs. 1938 m. pradžioje Vyriausybė patvirtino naują konsistoriją, K. Gudaitį – prezidentu, o A. Gelžinių – viceprezidentu. K. Gudaitis daugiau rūpinosi bažnyčios administracija ir reprezentacija, A. Gelžinius – dvasiniu kunigų aptarnavimu. Visa tai prisidėjo prie darnaus darbo konsistorijoje.

Trumpai prieš vokiečių grupės repatriaciją į Vokietiją, 1941 m. sausio 31 d. konsistorijos nariai susirinko į paskutinį pasitarimą. Paaiškėjo, kad beveik visi kunigai ir konsistorijos nariai yra įsirašę į repatriacijos sąrašus ir pasiruošę išvykti. Todėl konsistorija paskyrė Lietuvoje pasiliekantį kun. Eriką Leijerį nauju visos bažnyčios senjoru. Kartu nusprendė įrengti dekanatus ir paskyrė Martyną Preikšaitį – Suvalkijos, Joną Kalvaną – Žemaitijos ir Gustavą Rauskiną – latvių parapijų dekanais.

1941 m. sausio 10 d. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sutartimi buvo numatyta, kad visi Pabaltijo vokiečiai gali išvykti iš krašto iki kovo pabaigos. Laiko stoka neleido sistemiškai patikrinti repatriantų sąrašų. Todėl sovietų vadovybė sutiko pripažinti liuteronų tikėjimą vokiečių kilmės įrodymu. Dauguma liuteronų, nepaisydami kilmės, pasinaudojo šia galimybe ir pabėgo nuo sovietų. Į Vokietiją persikraustė 51 852 asmenys, iš viso du trečdaliai liuteronų bažnyčios narių (trečdalis iš jų nemokėjo vokiškai). Dar didesnį procentą sudarė kunigai. Išvyko 27 kunigai iš 32, be to, visa konsistorija.

Lietuvių liuteronų bažnyčios įkūrimas išeivijoje

1948 m. birželio mėnesį Vokietijoje reformatai sukvietė savo sinodą ir įkūrė evangelikų reformatų išeivijos bažnyčią. Sąmoningai apsispręsta tęsti Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios tradicijas ir patvirtinta Lietuvoje buvusi vadovybė bei išlaikyta buvusi struktūra. Tuo tarpu išeivijos liuteronai steigė jau kitokią bažnyčią nei Lietuvoje. Jie atsisakė dalies senųjų struktūrų ir išsirinko naujus vadovus, nors tuo laiku Vokietijoje gyveno visa ankstyvesnė Lietuvos liuteronų bažnyčios vadovybė. Buvęs konsistorijos pirmininkas K. Gudaitis net viešai pareiškė turintis teisę vadovauti atkurtai bažnyčiai. Bet Imbshauzene 1948 m. gruodžio 7–12 d. sukviestas liuteronų sinodas atmetė jo pasiūlymą aiškindamas, kad emigracijos sąlygos reikalauja kitokio pobūdžio bažnyčios ir vadovybės. Atrodo, paneigiant K. Gudaičio reikalavimą, kartu pasisakyta prieš daugelio atstovų akyse gėdingą visos konsistorijos pasitraukimą iš Lietuvos.

Atsiradus galimybei, daugelis lietuvių persikėlė į Ameriką. Joje neišvengta ginčų tarp pavienių parapijų. Kai kuriose parapijose susidarė įtampa ir dėl skirtingų pažiūrų. Keturios lietuviškos parapijos, tarp jų Kolinsvilio, Ziono ir Niujorko, šliejosi prie konservatyvaus Misurio sinodo. Prie šių parapijų prisidėjo ir išeivijos bažnyčia nepatenkinti asmenys, pavyzdžiui, paskutinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos prezidentas dr. K. Gudaitis ir J. Pauperas, tapęs Ziono parapijos kunigu.

Nuotraukose:

1. Dr. Kristupas Gudaitis (Iš LE, 1956 m.)

2. LU studentų „Donelaičio“ draugijos steigėjai (iš kn. „Alma mater“, 1930 m.). Sėdi iš kairės: mok. teol. stud. Mikas Jonušaitis, stud. Stanaitytė, teol. stud. Mikas Preikšaitis, med. stud. Kristupas Gudaitis. Stovi iš kairės: teol. stud. Adolfas Keleris, teol. stud. Jurgis Gavėnis ir teol. stud. Martynas Preikšaitis

3. LU studentų „Mažoji Lietuva“ draugijos nariai (Iš kn. „Lietuviai evangelikai“, 1957 m.). Sėdi iš kairės: teis. stud. Vilius Dovilas, gamt. mat. stud. Martynas Purvinas, med. stud. Kristupas Gudaitis, teis. stud. Dovas Jagomastas. Stovi iš kairės: gamt. stud. Erikas Purvinas, teol. stud. Jonas Pauperas, teol. stud. Adomas Gelžinius, teis. stud. Jonas Grigolaitis

4. Lietuvos paskutinės Ev. liuteronų konsistorijos pirmasis posėdis su garbės svečiais 1938 02 09. Sėdi iš kairės: liet. ev. liut. sinodo senjoras ir konsistorijos viceprezidentas kun. Adomas Gelžinius, konsistorijos prezidentas Kristupas Gudaitis, liet. ev. liut. garbės senjoras suprintendentas Henrikas D. Sroka, Švietimo ministerijos atstovas dir. Vytautas Soblys, garbės svečias ev. ref. general. superint. prof. Povilas Jakubėnas ir vokiečių ev. sinodo senj. probstas Paulius Titelbachas. Stovi iš kairės: vokiečių ev. sinodo narys R. Hahnas, Švietimo ministerijos atsovas J. Virbickas, ev. liut. patarėjas prie Švietimo ministerijos doc. lic. kun. Jonas Pauperas, konsistorijos prokuroras Karolis Žalkauskas, latvių ev. sinodo atstovas A. (ar Fricas?) Vencius ir konsistorijos reikalų vedėjas teisininkas Albertas Juozuvaitis

5. Estijos ev. liuteronų bažnyčios vyskupo dr. Hugo Bernhardo Rahamägi apsilankymas Kaune 1938 05 07 (Iš „Lietuvos evangelikų kelias“, 1938 05 22, Nr. 21 (160), p. 111). Sėdi iš kairės: konsistorijos viceprez. kun. Adomas Gelžinius, konsistorijos prezidentas Kristupas Gudaitis, vyskupas dr. Rahamägi, ev. ref. kol. general. superint. prof. dr. Povilas Jakubėnas, vokiečių ev. sinodo senj. probstas Paulius Titelbachas. Stovi iš kairės: konsist. sekr. R. Kopas, konsist. reik. vedėjas Albertas Juozuvaitis, dr. Otonas Stanaitis, doc. lic. kun. Jonas Pauperas, dr. Martynas Yčas ir konsist. prok. Karolis Žalkauskas

Voruta. – 2012, rug. 29, nr. 20 (758), p. 2.

Voruta. – 2012, spal. 13, nr. 21 (759), p. 2.